tekstai.lt

Petras Venclovas. Tėvas ir sūnus. Apsakymas

Benedikto Januševičiaus nuotr.
Benedikto Januševičiaus nuotr.

Tą dieną Mindaugas Vaitonis rašė neskubėdamas, smulkiomis raidėmis, čia palinkdamas prie popieriaus lapo, čia atsitiesdamas, beveik po kiekvieno sakinio žvilgteldamas pro ryto langą, už kurio aušo pilkšvas lapkričio dangus. Rudenį jam geriausiai sekdavosi rašyti: besibaigiančių metų ramybė, susikaupimas, sumažėjusi erdvė prieš akis, niekur nebekviečianti, prigesusios spalvos, sulyti senamiesčio namai su drėgnų čerpių stogais, tuščias nedidelis kiemas, kurio pakraštyje stypso seniai lapus numetęs kaštonas. Jokių pašalinių dirgiklių. Retkarčiais vyriškis įnikdavo vartyti apibrizgusį žodyną, norėdamas pasitikslinti žodžio reikšmę, ieškodamas vaizdingesnio posakio ar epiteto. Tekste braukymų beveik nepasitaikydavo: užrašydavo lanksčią, gerai suformuluotą mintį, kuri nesikirsdavo su ankstesniąja. Vietomis nedidelis asociacijos šuolis, netyčinis žodžių tvarkos pažeidimas, ne itin išrankus palyginimas, vienas kitas tropas, nekaltas poetizmas. Visa tai atsirasdavo nesąmoningai, nepastebimai, neprievartaujant ir neklypinant kalbos. Toks nuosaikus rašymo stilius susiformavo per daugelį metų, kai daug kas buvo išbandyta, atmesta, užmiršta. Mindaugas Vaitonis nebeketino jo keisti, nors tikriausiai ir nebebūtų pajėgęs.

Sučirškė čia pat ant stalo gulintis telefonas. Retai kas jam skambindavo, tad vyriškis net krūptelėjo.

Labas, tėte! – išgirdo sūnaus balsą. – Aš Lietuvoje. Gavau dešimt dienų atostogų ir atskridau.

Sveikas, sūnau! – šiluma nuėjo Vaitoniui per krūtinę. – Vienas?

Vienas. Inga dirba, Adomas eina į mokyklėlę.

Kur apsistojai?

Pas motiną. Kurią dieną užeisiu pas tave. Gal net pabūsiu. Gerai?

Žinoma, Almantai. Tada ir pasikalbėsime.

Vyriškis išjungė telefoną ir valandėlę laikė saujoje. Tarsi ten būtų likęs sūnaus balsas. Pavaikščiojo po kambarį, porą kartų pritūpė, pamostagavo rankomis ir vėl sėdo prie stalo. Tiesą sakant, baltas popieriaus lapas jį traukė. Rašydamas pamiršdavo, kad skauda nugarą, diegia juosmenį, tirpsta kojos, kartkartėmis sumirguliuoja akyse. Vargu ar kada nors jau bus geriau, šypteldavo pats sau. Tatai kol kas beveik netrukdo. Svarbu, kad galva veiktų.

Mintys pabiro, Mindaugas Vaitonis mėgino jas nukreipti į buvusią vagą, tačiau jos neklausė. Pasirodo, monotoniškame jo gyvenime sūnaus skambutis šį tą reiškė. Taip jau atsitiko, kad artimesnių žmonių jis daugiau nebeturėjo. Žinoma, Almantas kartkartėm paskambindavo ir iš Anglijos, kur dvejus pastaruosius metus gyveno su šeima. Mindaugas Vaitonis neprisiruošė nuskristi į Jungtinę Karalystę, jam tai buvo mįslinga vėjų gairinama atšiauri sala Atlanto vandenyne, nuolat talžoma lietaus ir gaubiama rūko. Tad ir sūnaus balsas atsklisdavo tarsi iš kito pasaulio, nelabai realus, gal net pakeistas. Visai kas kita, kai jauti esant savo vaiką tame pačiame mieste. Mindaugas nelabai suprato, kodėl sūnus pakėlė sparnus į tą svetimą šalį: turėjo pakenčiamai apmokamą darbą, pirko butą, paėmęs šimto penkiasdešimties tūkstančių litų paskolą, leido Adomėlį į darželį. Inga, marti, turbūt prikalbėjo: Lietuvoje jai buvo ankšta, trūko pinigų, norėjo platesnio gyvenimo, ją viliojo neseniai atsivėrę Europos didmiesčiai. Kažin, kaip jiems sekasi toje karalystėje? Bet argi pasakys, argi prisipažins. Grįžęs į Kauną, Almantas tampa benamiu: butas išnuomotas, pas motiną patėvis kreivai žiūri, pas Ingos tėvus nepatinka, nes ten dar ir svainis su šeima glaudžiasi, pas mane nuobodu, tikriausiai galvoja, kad man trukdo. Taip ir blaškosi: tai šen, tai ten po dieną kitą pabūva. Gal todėl jo ir netraukia į Lietuvą?

Antanas Platakis stovėjo prieš būrio vadą nuleidęs galvą: jis ką tik paprašė leidimo aplankyti namus, bet leitenantas nepatenkintas prisimerkė, krenkštelėjo, lyg ką svarstė, bet tikriausiai pyko, nes bet koks disciplinos pažeidimas prastai veikia kovotojus. Kartą kitą nusileisi, ir tvarka būryje pašlis, vyrai pradės piktnaudžiauti laisve – o tai jau pavojinga. „Kas atsitiko, Antanai?“ – po valandėlės paklausė vadas. „Mane pasiekė žinia, kad sunkiai susirgo tėvas. Vargu ar pasveiks.“ Leitenantas nervingai pasukiojo galvą: neleisti pamatyti mirtinai sergančio tėvo – ar tai neperžengia drausmės ribų? Kaimo žmogui tai būtų didelis smūgis. „Kiek laiko nebūsi būryje?“ – „Dvi naktis. Aš tik nueisiu, pasikalbėsiu ir grįšiu, – nudžiugęs paskubom tarė Antanas. – Iki tėviškės dvidešimt penki kilometrai.“ – „Išeik šeštadienio vakarą: sekmadienį keliuose daugiau žmonių. Bet geriau niekam nesirodyk. Ir jokio ginklo! Supratai?“ Platakis panoro apkabinti leitenantą ir padėkoti, bet neišdrįso. Nors jie vienmečiai, bet vadas lieka vadu. Jis tik pasitempė ir atidavė pagarbą.

Šeštadienį, po saulės laidos, temstant, Antanas atsisveikino su būrio kovotojais ir patraukė į kelią. Vėsią vasaros naktį buvo visiškai smagu žingsniuoti; kaimus apeidavo padaržėmis, kad neprikeltų šunų, sustodavo, pasižvalgydavo, pasiklausydavo, nes bet koks sutiktas žmogus nieko gero nežadėjo. Svarbu buvo nenuklysti toli nuo kelių. Prieš aušrą atsigulė miškelyje ant samanų, ištiesė pavargusias kojas. Apylinkės jau buvo pažįstamos, iki gimtojo kaimo liko apie dešimt kilometrų. Motina, žinoma, apsidžiaugs: seniai nematytas svečias. O tėvas? Keliskart užsivertė kareivišką gertuvę. Vanduo buvo vasarodrungis, be skonio, bet vis tiek atgaivino. Nepalyginsi su jų šulinio vandeniu, geliančiu dantis, kvepiančiu šaltmėtėmis.

Tiesą sakant, Antaną Platakį buvo pasiekusios dvi nemalonios žinios; pirmoji – gal jau prieš du mėnesius: pas jo žmoną ir sūnų įjunko lankytis Krulickiokas, dar visai vaikėzas, tikras pienburnis, bet jau spėjęs įsirašyti į stribus, turįs šautuvą. Kilęs iš to paties kaimo. Rudenį, kai pastarąjį kartą nakvojo pas žmoną, ši jam pasiguodė, kad keletą sykių buvo atlindęs Krulickų Andrius, ją ir sūnų statė prie sienos, reikalaudamas pasakyti, kur slapstosi vyras. Vaikas labai išsigando, naktį pabunda ir rėkia iš baimės. „Reikėjo tvot į dantis tokiam snargliui, – tąsyk tarė Antanas. – Atsirado mat vyras!“ – „Ogi jis nešiojasi šautuvą. Ir samagonu nuo tolo dvokia. Ką gali su juo žinoti.“ – „Nueik pas jo tėvus ir pasakyk, kad sutvarkytų savo šunvaikį.“ – „Argi toks bjaurybė klausys tėvų?“ O štai pavasarį kaimo moterys nužiūrėjo, kad Krulickiokas nakvoja pas Platakienę. Apie tai sužinojęs Antanas baisiai įniršo, keikėsi, trypė kojomis, švaistėsi kumščiais, pasižadėjo juos abu kaip šunis nudėti. Vyrai iš pradžių pasijuokė, bet pamatę, kaip jis kankinasi, suskato raminti: gal dar ne taip yra, gal tai tik bobų pramanai, liežuvavimas, piktos paskalos? Netrukus partizanai tatai pamiršo, bet Platakiui, apie tai pagalvojus, kaskart dilgtelėdavo širdį. Jis tikėjo ir netikėjo, mintyse pasišnekėdavo su žmona, matydavo jos nukaitusį veidą, girdėdavo vingrius pasiteisinimus arba visko neigimą. Kokia gėda susidėti su pienburniu stribu! Kaip ji žmonėms į akis pažiūri? Ir ką sako sūneliui Rimantui?

Galiausiai Antanas Platakis atsistojo, pasipurtė, lyg bandydamas nusimesti slogių minčių naštą, ir vėl pasuko į taką. Dabar reikėjo būti ypač atsargiam: bet kas galėjo jį pažinti. Juk aplinkinių kaimų žmonės, be abejo, žinojo, kad jis išėjo partizanauti. Pamatys, leptels kam nors, tas dar kam nors, girdi, Platakis namo paržingsniavo, ir gali sulaukti stribukų ar net rusų kareivių. Buvo galvojęs sėlinti į savo sodybą, esančią prie pat miško, apsižvalgyti ir pasibelsti į duris, bet toptelėjo bjauri mintis, kad nežinia ką ten gali užtikti, tad nutarė pirma nusigauti pas tėvus. Jų troba stovi beveik sodžiaus viduryje, bet dar ankstus sekmadienio rytas, žmonės ilgiau miega, nes šventadienį nieko nedirba, o į bažnyčią išsiruoš po kelių valandų.

Regis, niekas nepastebėjo, kaip vyriškis slinko prie gimtųjų namų. Rytų dangaus pakraštys paraudo, bet saulė dar netekėjo, kai jis barkštelėjo krumpliais į langą, prie kurio žinojo miegant motiną. Lėtai prasiskleidė drobinė užuolaidėlė. „Antanukas parėjo!“ – šūktelėjo moteris, išsiropštė iš lovos ir tekina nubėgo atkabinti lauko durų. Platakis tuoj pat pateko į jos glėbį. „Vaikeli, vaikeli, iš kur tu čia dabar?“ – drebančiomis iš susijaudinimo rankomis glostė motina sūnų. Juodu įžengė į vidų, motina vėl užkabino duris. „Išgirdau, kad tėvas susirgo, – pasakė Antanas. – Kur jis?“ – „Ten, – moteris mostelėjo ranka į gerąjį kambarį. – Bet dabar neik. Tik prieš rytą užmigo, tegu nors kiek pailsi.“ – „Kas jam?“ – „Biržuose sakė, tikriausiai vėžys. Kamuojasi, nieko nebevalgo, o kaip sublogo – vien tik kaulai, baisu pažiūrėti.“ – „Kaip čia taip atsitiko? Juk visą laiką buvo stiprus, tvirtas vyras. Jam dar tik šešiasdešimt keleri.“ – „Vis per tuos vargus, rūpesčius. O dar tu į mišką išėjai. Vis pašneka apie tave – kažin ar dar gyvas mūsų Antanėlis? Kitą kartą ir ašarą nubraukia...“

Vyriškis atsisėdo ant suolo, labiau į kampą, kad kas eidamas pro šalį netyčia nepamatytų. Visiems blogai, kad išėjau partizanauti, pagalvojo Antanas Platakis, ir tėvui, ir mamai, ir žmonai, ir sūnui. Bet kad kitaip negalėjau...

Turbūt alkanas? – paklausė motina. – Nors blynų iškepsiu.“ Ji šoko skaldyti pliauskų ir kurti krosnies.

Sūnus stebėjo dar gana vikrius motinos judesius. Palauš ir ją vargai, dingtelėjo. Bet tuoj pat paprieštaravo sau: o gal ir ne? Gal moterys daugiau ištveria, labiau pripratusios prie vargo?

Gal ką išskalbti reikės? – atsisuko nuo krosnies motina. – Marškinius ar apatinius? Diena giedra, iki vakaro išdžius.“ – „Patys išsiskalbiame, – atsakė Antanas. – Mūsų stovykla netoli upės. Tik muilo neturim.“ Paskui tarsi tarp kitko paklausė, nors tai jam ir labai rūpėjo: „Gal ką girdėjai apie Adelią ir Rimutį?“ – „Girdėjau, kaip negirdėsi, – moteris piktai tarkštelėjo keptuvę. – Ar dar ten nebuvai?“ – „Sakiau, vakare užeisiu.“ – „Geriau neik!“ – „Kodėl, mama?“ – „Sarmata žmogui pasakyti! Tavo paleistuvė susidėjo su tuo kernozu Krulickioku. Ar dar čia seniai močios papą žindo, o jau į vyrus pasinešė! Ir dar skrebas!“ Vyriškis pajuto, kaip įsitempė raumenys, bet vis dar tylėjo. Vadinasi, tiesa, pagalvojo, o aš vis dar netikėjau. „Visas kaimas pirštais rodo, o ji nei vypt, nei krypt. Jau, matyt, ruska mada atėjo, kad prie gyvo vyro galvos į lovą kitą įsileidžia.“ – „Užmušiu!“ – staiga riktelėjo Antanas ir trenkė kumščiu į stalą.

Nusiramink! – po valandėlės tarė motina. – Reikėjo anksčiau galvoti. Na mat, tėvą pabudinai.“ Iš tiesų kitame kambaryje pasigirdo kosulys ir gergždantis balsas. Antanas pakilo iš už stalo, atvėrė duris ir lėtai įėjo į seklyčią. Lovoje sėdėjo tėvas. Sūnus krūptelėjo pamatęs, kas iš jo liko: blyškia oda aptempta paaukštėjusi kakta, įdubę skruostai, atsikišusi knerpta nosis ir susmailėjęs smakras. Balti drobiniai marškiniai karojo ant jo tarsi ant baslio, rankos – vieni kaulai. „Tai aš – Antanas“, – tarė sūnus. Tėvas mirkčiojo vis dar negalėdamas patikėti, jo galva kretėjo, sunkiai ją nulaikė. „Antanas, sūnus, – pagaliau atsigodo tėvas. – Gal suvis parėjai? Gal jau gana valkiotis po miškus?“ Antanas prisiminė, kad prieš pusantrų metų išeidamas partizanauti pasisakė tik tėvui; šis tąsyk ilgai tylėjo, o paskui pratarė: „Esi vyras, pats ir spręsk.“ Kodėl dabar kitaip? Ar kad nujaučia mirtį? Kad prarado jėgas? O juk tikėjimas turėtų išlikti...

Laikykis, tėve, – pasakė Antanas ir spustelėjo petį. – Anksčiau irgi susirgdavai ir pasveikdavai.“ – „Neguosk. Ne mažas esu, – ligonis nusuko žvilgsnį į šalį. – Ką jau padarysi. Kaip bus, taip.“

Motina atnešė blynų. Antanas godžiai kirto ir siūlė tėvui, bet šis tik purtė galvą.

Ar buvai pas savo bobą ir Rimantėlį?“ – netrukus paklausė. „Vakare už eisiu.“ – „Saugok savo vaiką. Gal daugiau nesusilauksi. Mylėk.“ Moteris girdėjo jų pokalbį, bet nieko nesakė. Tėvas turbūt nežinojo apie Adelią, o gal pamiršo. Kai jis užsnūdo, Antanas su motina grįžo į virtuvę.

Gal iš tikrųjų, vaikeli, mesk viską, išvažiuok į miestą...“ – „Negaliu, mama: aš priesaiką daviau. Žmonės turi žinoti, kad mes esame, turi tikėti, kad viskas pasikeis.“ – „O tu pats ar tiki?“ – „Vadas sako, kad mes vieni rusų neišvarysim, kad mums padės, kils karas, ir tada...“ – „O kad taip be karo, gražiuoju susitartų...“ – „Ne, mama, taip nebus, Stalinas – ne Kalėdų Senelis.“ – „Kiek jaunų karštų galvų be reikalo padėjo.“ – „Tik dabar taip atrodo, vėliau gal kitaip žmonės kalbės.“

Į kolkozą varo“, – po valandėlės pasakė motina. „O ką žmonės? Ką jie žada daryti?“ – „Kas norės, kad atimtų žemę, trobesius ir gyvulius? Susirenkam Dagio gryčioje, atvažiuoja iš rajono toks juodas kaip špižius, prie durų pastato skrebus su šautuvais, na ir prasideda: šneka, šneka, bet argi suprasi ką, linksi galvą, rankom mojuoja, o paskiau klausia: „Ar rašysitės?“ O mes tylim. Kad pasius šaukti, keiktis, grasinti. Kiša popierių, tik pasirašyti reikia, ir viskas. Kas beraštis – tris kryželius padėti. Bet žmonės tų popierių neima, po vieną ar po du pralenda pro skrebus į lauką ir išsiskirsto.“ – „Ar dar niekas nepasirašė?“ – „Sako, keli bandinykai, nabarakai pasirašė. Rimtesni ūkininkai muistosi nuo tolo.“

Motina prisiminė, kad jos gyvuliai dar nesužiūrėti, liepė sūnui gulti ir pamiegoti, nes juk visą naktį keliavo ir tikriausiai pavargo, o pati išsiskubino laukan. Pabudo Antanas saulei pasisukus į pietus. Kaip gera būtų grįžti namo, pagalvojo. Išeiti į kiemą, nusirengti iki pusės, nusiprausti švariu šulinio vandeniu, patraukti į ganyklą, paglostyti arklį ar karvę. Kurį laiką, supamas sekmadienio ramybės ir jaukių kvapų, žiūrėjo į lubas. Tarsi šią valandą nebūtų pavojų, rūpesčių, neatidėliotinų reikalų. Tarsi laikas dešimčia metų būtų pasislinkęs atgal, kai Antanas buvo jaunas, nevedęs, kai dar nei vokietis, nei rusas nebuvo įkėlę kojos Lietuvon. Kai dar galėjai svajoti ir tikėti svajonėmis. Kokia neganda užklupo jo kraštą ir jo namus! Kaip nublokšti tą tamsą, visą tą beprotybę, ir išlikti gyvam, nesutraiškytam, nesumindytam?

Išgirdo aimaną ir basas nušlepsėjo į kitą kambarį. Tėvas raitėsi po lovą, matyt, varstomas skausmų, ašaros veržėsi pro suspaustas blakstienas ir žliaugė per veidą. Niekada nebuvo matęs verkiančio tėvo. Ramus, tvirtas, mažakalbis, rūstokas, neišsiduodantis, nerodantis savo jausmų. O dabar sunykęs, susitraukęs į kuprą, ne didesnis už vaiką. Nutvėrė už rankos, glostė it mažą. „Pakentėk, pakentėk, tuoj praeis.“ Galiausiai tėvas pradėjo lygiau alsuoti, nurimo. Gulėjo užvertęs galvą, prasižiojęs. Kai atsimerkė, akys buvo išblukusios, beveik be melsvumo, nejudrios. „Kai užeina sopėjimas, po krūtine kaip su peiliais bado. Dieve, Dieve, kiek gali žmogus iškentėti?“

Blogai, pagalvojo Antanas, tėvas miršta, motina nežino, ką daryti, Adelia su skrebu susidėjo. O aš esu nuo jų atskirtas, negaliu net sekmadienį per kaimą pereiti. Tėvams turėčiau padėti, paremti juos, Adelią sudrausti, gal net kailį išvanoti, kad atsikvošėtų, labiau namais ir Rimantėliu rūpintųsi. Ir kas jai pasidarė? Juk buvo rimta, tvarkinga moteris. Ir vaiką mylėjo, ir su manim gražiuoju. Negi tas Krulickiokas ją taip priveikė?

Grįžo iš laukų motina, skubėdama virė ir kepė, ruošė pietus. Antanas slankiojo iš virtuvės į seklyčią ir atgal. „Ką veiksi, viena likusi?“ – paklausė motinos. „Aš irgi apie tai galvoju, – ji atsidūsėjo. – Turėsiu viską kolkozui atiduoti. Tepaspringsta. Argi viena sužiūrėsiu laukus ir gyvulius? Kiek man bereikės? Gal nenumirsiu badu.“

Sūnus patylėjo nežinodamas, ką sakyti. Bjauriai maudė širdį: partizano motina, o stos į kolchozą. Kokia gėda! Bet kaip to išvengti? Jeigu anksčiau būtų žinojęs, kad viskas taip susiklostys... O gal jau su visa šeima į Sibirą būčiau išdardėjęs?

Tėvas pasėmė tik kelis šaukštus sriubos, mėsos su kiaušiniene neėmė nė į burną. Žiūrėjo į žmoną ir sūnų gailiom akim. „Man tai kas, – tyliai pasakė, – o jums reikės gyventi. Saugok, Antanai, Rimutį.“

Vakaras, visą dieną atrodęs labai toli, vis dėlto atėjo. Medžių šešėliai ilgėjo, lipo per tvorą ir kopė palangėmis. Tėvas miegojo, tad Antanas tik pastovėjo prie jo lovos. Jau daugiau mudu nepasimatysime, pagalvojo. Motina, lyg ką blogo nujausdama, apsikabino ir nenorėjo jo paleisti. Turėjo švelniai išsivaduoti iš jos rankų.

Persirengęs tėvo marškiniais ir užsidėjęs jo saulės išblukintą kepurę, Antanas pasidarė nebe toks atpažįstamas. Galudaržėje valandėlę pasėdėjo ant klevo rąstelio: reikėjo atitrūkti nuo gimtųjų namų, peržengti tam tikrą ribą, kad galėtų pasinerti į svetimą erdvę, nutolti, o kartu sutvirtėti, pasiryžti. Jis turi pamatyti savo vaiką, kas, kad motina sakė, jog ten neitų. Dievas žino, ar bus jam lemta kada nors vėl čia atsidurti... Toks jau partizano gyvenimas,

Kažkas paskambino prie durų. Mindaugas Vaitonis pasimuistė: kai rašo, neturi jokio noro su kuo nors bendrauti, buitinis pokalbis sujaukia mintis, sutrikdo vidinį ritmą, kurį vėliau sunkiai sekasi atstatyti. Tikriausiai kaimynė, pagalvojo, vėl su kokiomis komunalinių mokesčių žiniomis, kad ją kur čemeryčios! Nutipeno prie durų, žvilgtelėjo pro „vilko akį“. Regis, Almantas! Suktelėjo raktą, plačiai atvėrė duris.

Prašom, prašom, sūnau!

Juodu vyriškai apsikabino, paplekšnojo vienas kitam per petį.

Iš kur toks ankstyvas?

Su Gintaru buvom naktiniam klube. Paskui pasėdėjom pas jį namuose, jis nuėjo gulti, o aš...

Vaitonis žiūrėjo, kaip sūnus nusirengia, nusiauna kedus: kelias dienas nesiskutęs, vilki siaurus džinsus ir dryžuotą megztinį, pakosti.

Gal išvirsi arbatos?

O kavos nenori?

Ne, arbatos. Kavos prigėriau, net širdis šokinėja. Troškina.

Lėbauji, sūnau. Po naktinius barus... Eik į virtuvę ir pats išsivirk – juk viską žinai. Aš tik baigsiu sakinį. Ir man pataisyk.

Atsisėdęs prie stalo vyriškis suprato, kad sakinio nebaigs: nebe ta nuotaika, mintis nutrūko kaip siūlas, gal vėliau pavyks sumegzti.

Rašai? – paklausė Almantas, kai tėvas atėjo į virtuvę.

O ką man daugiau daryti?

Ką visi tavo amžiaus pensininkai – vaikščiok po Santaką, pasėdėk ant suoliuko, skaityk laikraščius, žiūrėk televizorių.

Kartais iš tikrųjų noriu taip daryti, bet neišeina – bjauriai jaučiuosi, jei per dieną neparašau nors kelių eilučių. Kai penkiasdešimt metų tuo užsiimi, nebeįsivaizduoji, kad gali būti kitaip. Jei Dievas duoda kibirkštėlę, vadinasi, turi kažkokį planą, kurį privalai vykdyti. Antra, kaip žinai, esu kilęs iš kaimo. O kaimiečiai dirbdavo iki pabaigos: vieną dieną lauką aria, kitą – jau guli ant lentos.

O kokia tau iš to nauda? Juk kadaise sakei, kad niekas nieko už tai nemoka.

Nemoka. Čia ir slypi žaviausias dalykas: šitaip gali paneigti materialųjį pasaulį ir jo dėsnius. Paversti materiją dvasia – argi ne tokia didžiausia žmogaus užduotis šiame pasaulyje? Na, bet tiek to. Geriau apie save pasakok. Kaip jūs ten?

Kad nieko naujo: vis tas pats per tą patį.

O Adomėlis?

Lanko mokyklėlę, turi daug draugų – ir juodų, ir geltonų, išmoko daug naujų žodžių, kartais ir mus bando šnekinti angliškai.

Na va, va, – nejučiomis susiraukė Mindaugas Vaitonis, bet jam pasisekė susilaikyti ir nepasakyti pikto ar pašaipaus žodžio. – O kaip Inga?

Slaugo nukvakusius senolius ir nelaimėlius po traumų ar avarijų. Guodžiasi, kad sunku, nes juos reikia kiloti ir vartyti, bet gauna neblogą pinigą.

Tai gal tu lipi karjeros laiptais?

Aukštai užkopiau, – nusijuokė Almantas. – Subūriau brigadą – trys lietuviai ir latvis. Kad tu matytum, kokį remontą padarom. Tiesiog šviečia.

O juk baigei universitetą, buvai inžinierius, turėjai gerą darbą. Kai juodadarbiai išvažiuoja, bala jų nematė, juos galima suprasti. O tu ko?

Dabar aš interjero dizaineris, tėte, – šyptelėjo sūnus. – Irgi gražiai skamba. O uždirbu keturiskart daugiau.

Ką uždirbat, tą ir išleidžiat? Argi ne taip?

Panašiai, – murmtelėjo Almantas, užsiversdamas puodelį su arbatos likučiais. – O kam taupyti? Mes, tėte, patenkinti, mums gerai.

Jeigu žmogus gyventų tik dėl pinigų, – tarė Mindaugas Vaitonis, – tada būtų suprantama. Bet juk yra daugybė kitų dalykų...

Sūnus nieko neatsakė. Juodu perėjo į kambarį ir susėdo ant sofos, prie kurios stovėjo stalas su knygomis, o ant jo baltavo keletas ranka prirašytų popieriaus lapų.

Apie ką rašai, tėte?

Vaitonis nustebęs žvilgtelėjo į sūnų: šis nelabai domėdavosi tėvo rašymais. Kai išeidavo knyga, žinoma, perskaitydavo, bet nei girdavo, nei peikdavo.

Šį kartą bus partizaninis apsakymas.

Ar dar žmonės skaito tokius dalykus? Ar tai jiems dar aktualu?

Laisvės kovos – jau mūsų šalies istorija. O istoriją žmonės skaito. Kaip ten sakoma? Nesuvokę istorijos, neišmokę jos, amžiams liekame vaikais ir esame priversti ją vis iš naujo kartoti. Istorija turi glūdėti mūsų pasąmonėje, ji turi būti bet kada pasiekiama ir ją privalome rašyti mes patys, nes svetimieji ją neatpažįstamai pakeičia arba net nukreipia prieš mus. Žmonės negali gyventi vien tik dabartimi, nes jie greitai pamirštų, kas tokie yra, subliukštų, suplokštėtų, paprasčiausiai prarastų savo tapatybę.

Mindaugui Vaitoniui atrodė, kad sūnus jo klausosi su lengva ironija, bet vis tiek turėjo tatai pasakyti, nes galbūt nebebus kitos progos. Ir visiškai netikėtai Almantas ištiesė ranką prie popierių.

Ar galiu paskaityti?

Tėvas valandėlę svarstė, bet džiaugsmas jau buvo jį įveikęs.

Jei labai nori.

Jaunesnysis Vaitonis atsisėdo prie stalo ir suglobė tuos kelis popieriaus lapus. Tėvas nušlepsėjo į virtuvę, išplovė puodelius, drėgnu skuduru pavalė cukrinę, valandėlę pastovėjo prie lango – iš storų žemapilvių debesų nusileido viena kita snaigė, bet tuoj pat ištirpo ant cementinių plytelių.

Kai vyresnysis Vaitonis grįžo į kambarį, Almantas skaitė paskutinį lapą. Kažką galvodamas atsisuko į tėvą.

Ar čia ne tavo šeimos istorija? Juk esi pasakojęs, kad tavo tėvas, o mano senelis, buvo partizanas ir padėjo galvą miškuose.

Tai grožinis tekstas, ne prisiminimai. Bet norėdamas gali manyti, kad Rimantėlis – tai aš. Matai, kaip greitai apsisuko laikas. Tada aš buvau toks, kaip dabar tavo Adomas.

O kodėl pakeitei vardus ir pavardes?

Manau, kad tokių šeimų buvo ne viena ir kad ne vienas vyras, atsiprašęs iš būrio, ėjo lankyti tėvų ir pasimatyti su žmona ir sūnumi.

O kodėl Adelia taip negražiai pavaizduota?

Augau be tėvo ir labai jo ilgėjausi. Klausinėdavau mamos, kodėl aš betėvis, bet ji nieko neatsakydavo. Gal todėl, kad tais laikais tokius dalykus reikėjo slėpti. Kai buvau vienuolikos ar dvylikos, senelė papasakojo visą istoriją. Tada supratau bjaurias draugų užuominas apie mano motiną. Ilgai jos nekenčiau, buvau atžarus, piktas, nepaklusnus. Tik daug vėliau pradėjau galvoti, kad tokiu būdu ji išsigelbėjo nuo Sibiro, o kartu apsaugojo ir mane. Jai reikėjo rinktis, jos pasirinkimas buvo šlykštus, net anuo metu žmonės ją smerkė, bet... Juk ne visiems lemta tapti šventaisiais.

Vadinasi, ji nebuvo tokia bloga?

Kai pakliūvi tarp istorijos girnų, kurios be gailesčio mala, ne taip lengva pasakyti, kas geras, o kas blogas. Ji buvo tik žmogus, tik moteris. Atsakinga ne tik už save, bet ir už sūnų. Retkarčiais pagalvoju, kokį dvasios pragarą turėjo išgyventi.

Tai kodėl rašai ne apie motiną, bet apie tėvą, kurio turbūt net neprisimeni?

Šiek tiek prisimenu: ilgaplaukis barzdotas vyras žibalinės lempos šviesoje sėdi prie mūsų stalo ir laikydamas rankoje abišalę godžiai valgo. Vidaus langinės uždarytos, po kambarį slankioja ilgas ir platus motinos šešėlis. Manau, atmintis manęs neapgauna, kad tai buvo tėvas. Tiesą sakant, man lengviau įsivaizduoti, ką galvojo ir ką patyrė tėvas, tad ir mano mintys taip susiklostė. Vargu ar pajėgčiau parašyti apie motiną.

O kas bus toliau? Ką kalbėsis partizanas su neištikima žmona ir sūnumi?

Tikriausiai jie nesusitiks.

Kodėl? Juk jis jau žingsniuoja į savo namus?

Nežinau. Dar galvoju.

O kaip iš tikrųjų buvo? Argi mama tau nepasakojo?

Nepasakojo. Ji gal net nesužinojo, kad tėvas buvo parėjęs iš miško. Ir dabar jau niekas nesužinos, kaip buvo iš tiesų.

Bet tu vis tiek parašysi?

Mėginsiu. Jeigu gerai pavyks, atrodys, kad taip ir buvo. Autorius daug ko nežino, bet rašydamas palengva išsiaiškina, kas ir kaip buvo arba galėjo būti. Skaitytojas turi juo patikėti. Jeigu nepatiki, vadinasi, prastai, paviršutiniškai parašyta.

O tas stribas Andrius? – po minutėlės pasidomėjo Almantas. – Ar jis gyveno su jumis?

Ne. Jis tik atvažiuodavo dviračiu. Šautuvą statydavo galustalėje, garbingiausioje vietoje. Dabar man atrodo, kad jis buvo tik priedas prie to šautuvo. Mažaraštis, besmegenis vaikėzas, staiga pajutęs ginklo jėgą. Dar ir dabar tokių yra. Po Stalino mirties išsigrūdo į Rusiją, o paskiau, regis, į Kazachstaną, nes naujasis imperijos valdovas Chruščiovas kvietė ten vykti jaunimą. Juk Krulickiokas buvo tik nuolankus tos santvarkos tarnas: įsako – valkiojasi su šautuvu, liepia – sėda prie traktoriaus vairo.

Juodu dar šiek tiek pasikalbėjo apie rašomą apsakymą; staiga vyresnysis Vaitonis paklausė jaunesniojo:

Ar grįžtum į Lietuvą iš savo pasakų karalystės, jei čia atsitiktų kaip prieš septyniasdešimt metų?

Almantas pasimuistė, sumišo, pabandė nuleisti juokais, bet tėvas labai rimtai žiūrėjo į jį.

O prieš septyniasdešimt metų ar grįžo emigrantai iš Amerikos ar Anglijos ginti Lietuvos? Tai kad ne! – ir sūnus skėstelėjo rankomis.

Mindaugas Vaitonis pagalvojo apie jaunus vyrus, kurie, baigiantis karui, pasitraukė į Vakarus. Taip, jie negrįžo. Jie džiaugėsi pabėgę nuo rusų armijos. Jų tikslas buvo ištrūkti iš DP stovyklų, iškeliauti į Ameriką, Kanadą, Australiją. Trynėsi po barakus, nors ir žinojo, kad Lietuvoje beviltiškai kovojama už laisvę. Bet sūnui vis dėlto atsakė:

Buvo toks partizanas Juozas Lukša-Daumantas. Jis dukart pabuvojo užsienyje, antrą sykį beveik trejus metus gyveno Vakaruose, mokėsi partizaninio karo gudrybių, Paryžiuje vedė, bet po savaitės iškeliavo į Lietuvą toliau kovoti, tačiau buvo klastingai bendro išduotas ir žuvo nuo čekistų kulkų.

Tokių tikriausiai buvo vienetai, tėte? Gal ir dabar vienas kitas, susiklosčius panašiai situacijai, paliktų įsigyventą vietą užsienyje, mestų nelengvai rastą darbą ir grįžtų į Lietuvą, pasirengęs čia numirti.

Aš klausiu, kaip tu pasielgtum? – ūmai pyktelėjęs dar kartą paklausė vyresnysis Vaitonis.

Almantas nustebęs dėbtelėjo į jį, bet suprato, kad reikėtų rimtai atsakyti. Tiesą sakant, niekada nebuvo apie tai galvojęs, tad nesiryžo nei teigti, nei neigti.

Manau, kad tai tik teorinė galimybė, kad nieko panašaus nebegali atsitikti. Tikėkimės, kad pasaulis pagaliau atėjo į protą. Europa jau pasimokė, tik bepročiai gali norėti karo.

Pasaulis nėra toks racionalus, kaip tau atrodo, – jau be įtampos tarė Vaitonis.

Jis palengva nusiramino, nes sveika nuovoka sakė, kad taip mąsto daugelis jaunų vyrų, atsidūrusių emigracijoje. O ką kalbėti apie tuos, kurie išsižada Lietuvos, prakeikia ją, pavadina „bjauriausia skyle pasaulyje“. Žmonės linkę pamiršti, dauguma galvoja, kad ateitis privalo būti šviesesnė už praeitį. Bet ar įmanoma pasakyti, kas bręsta tamsių sąžinių gelmėse? Didžiulių valstybių nuovoka gali pasikeisti per keletą metų, fanatizmo ir neapykantos pasaulyje dar sočiai...

Matau, kad esi neišsimiegojęs, – po valandėlės pasakė tėvas. – Eik į mano lovą ir pasnausk. O aš pasėdėsiu prie popierių.

Iš tiesų mano galvoje smarkiai ūžia, – šyptelėjo Almantas, – o tu kvieti mane akistaton. Gal kitą kartą apie tai pasikalbėsime.

Sūnus nulingavo į miegamąjį, o vyresnysis Vaitonis vėl įsitaisė prie stalo. Mėgino sakinį baigti ir vienaip, ir kitaip, bet netrukus suprato, kad nieko iš to nebus: pokalbis su Almantu apie emigravusius jaunus vyrus vis dar glūdėjo sąmonės pakraštyje. O kaip tu, Mindaugai Vaitoni, partizano sūnau, darytum, jei būtum trisdešimt ar keturiasdešimt metų jaunesnis ir gyventum, tarkim, Anglijoje? – staiga savęs paklausė vyriškis. Taip, tu gali sakyti, kad viską metęs lėktum į Lietuvą, bet tai būtų pagyrūniška, nenuoširdu ir gal net veidmainiška. Pats supranti, kad tai tik neįpareigojantis klausimas. Kol nėra kritinės būtinybės rinktis, žmogus ir nesirenka. Argi ne taip?

Paskui jis nukulniavo į parduotuvę, norėdamas nupirkti ko nors skanaus ir pavaišinti sūnų, kai šis atsibus. Juk bet kuris vaikas nori turėti draugišką, supratingą tėvą, o ne kaltinantį ir priekaištaujantį prokurorą. Tiesą tariant, jei Almantas būtų pasakęs, kad grįžtų ginti tėvynės, vyresnysis Vaitonis vargu ar būtų juo patikėjęs. Ačiū Dievui, sūnus nemelavo, neapsimetinėjo, buvo nuoširdus. Tokiu žmogumi galima labiau pasikliauti...

Kitą dieną Mindaugas Vaitonis suprato, kad kol sūnus namuose, nieko gero neparašys, tad verčiau nė nebandyti. Kur turėčiau skubėti? – pasakė sau, tegu Antanas Platakis vis dar žingsniuoja į savo namus. Argi jam nereikia apsispręsti? Almantas svečiuosis kurį laiką, jis turi teisę tai daryti, kur jam daugiau glaustis, jei ne pas tėvą? Gal išeis į naudą, jei prieš sėsdamas prie popierių šį tą permąstysiu? Vaitoniui geriausiai sekdavosi rašyti tuščiuose, ramiuose namuose, kai niekas neturi ateiti, kai nelaukia kokia nors buitinė užduotis, kai visas laikas yra jo ir kai gali jį kaip tinkamas išsidėlioti.

Vieną popietę juodu išėjo pasivaikščioti po Santakos parką. Oras giedrėjo, debesys sklaidėsi, šiaurys paliovė pūtęs, naktį turėjo šalti – iš aukštesnių platumų atslenka dar viena žiema. Šį kartą daugiau kalbėjo ir pasakojo Almantas, tėvas tik retkarčiais įsiterpdavo su vienu kitu klausimu. Jo gyvenimas visiškai kitoks, mąstė vyresnysis Vaitonis, aš tikrai tokio nenorėčiau: fizinis darbas, aiški subordinacija, laikinumo jausmas, benamystė, svetima valstybė, kultūros stoka, anglišką tapatybę įgyjantis sūnus, nežinia ką dirbanti žmona, ko gero, jų visų trijų susvetimėjimas...

Valandėlę žingsniavo tylėdami ir staiga sūnus pasakė:

Visiškai neįsivaizduoju, kas vertė žmones anuo metu eiti į partizanus. Man tai kažkoks fenomenas. O kaip tu galvoji, tėte? Juk tavo tėvas buvo partizanas?

Prieš pradėdamas rašyti apsakymą bandžiau įsivaizduoti, nors šiame kūrinėlyje tai nėra esminis dalykas. Mes gyvename kitu laiku, kitokiomis sąlygomis, tad norint suvokti, kas anuo metu žmonėms buvo natūralu, reikia tam tikrų dvasinių ir intelektualinių pastangų. Tarkim, kodėl Antanas Platakis pasirinko mišką? Pirmiausia jis buvo išugdytas anos Lietuvos, kai Tėvynė ir laisvė buvo laikomos didžiausiomis vertybėmis po Dievo, kai pareiga ginti savo šalį nebuvo kvestionuojama, kai kovoti su priešu buvo garbė, o paklusti jo valiai – nusižeminimas ir net išdavystė. Toks turėjo būti tikrasis vyriškumo supratimas. Galbūt mano tėvas ilgai kentė matydamas okupantų savivalę ir siautėjimą, nežmoniškumą, šlykščiausią melą ir mulkinimą. Ir dar – liejamą kraują, kalėjimus, tremtį į Šiaurę. Galbūt visą laiką jautėsi nesaugus, bijojo dėl savo šeimos ir savęs? O gal tikėjo, jog kas nors pasikeis, kad Lietuvai reikia jo tikslingo judesio, kad vyras prie vyro – tai jau didelė jėga, galinti pakreipti įvykius visoje šalyje.

O aš girdėjau, kad traukdami į mišką vyrai turėjo ir tamsių užmačių: norėjo suvesti sąskaitas su jiems nepatinkančiais žmonėmis.

Arba tu ne taip girdėjai, arba tave norėjo supainioti: šitaip buvo kalbama apie stribus, žmonės juos niekino, nelaikė vertais lietuvio vardo. Nors negalima visiškai neigti, kad nebuvo tokių, kaip tu sakai, partizanų, prisiplakusių prie garbingų ir dorų vyrų. Bet jų bjaurūs kėslai anksčiau ar vėliau paaiškėdavo, ir jie būdavo priversti pasitraukti iš kovotojų būrio arba net susilaukdavo griežčiausios bausmės už nusikaltimus. Miškiniai nieku gyvu negalėjo būti banditai, kaip juos vadino sovietiniai ideologai, norėdami suklaidinti nemąstančius žmones. Taip, tuo metu žuvo daug žmonių: tiek žaliukų, tiek ir prosovietikų. Rusai stengėsi užgniaužti tautinį užgrobtos valstybės pasipriešinimą, o miško broliai tikrai žudė ne savo malonumui. Netgi Dievas turėtų leisti gintis, ką jau kalbėti apie žmones.

Daugiau prie šios temos juodu negrįžo. Mindaugas Vaitonis tikėjo, kad sūnus šį tą suprato iš jo kalbų, kad jo paviršutiniškas požiūris į kovas susvyravo, kad jis pradės daugiau apie tai mąstyti. Juk dažnai aiškus tvirtas žodis paveikia labiau nei ilgos nuobodžios notacijos. Juk ir Almanto gyslomis teka Vaitonių kraujas, kuris buvo pralietas prieš šešiasdešimt šešerius metus. Juo anksčiau ar vėliau turi atplaukti genties žinia.

Tik sūnui išskridus į Londoną Mindaugas Vaitonis sugebėjo įveikti jį užplūdusius jausmus, suvaldyti pasklidusias mintis, bent minimaliai darbingai nusiteikti ir vėl sėstis prie stalo. Žinojo, kad namų ramybė ir tuštumas, baltas popieriaus lapas ir rašiklis rankoje padės nusikelti į praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigą, kur jis susitiks su tėvu, pavadintu Antanu Platakiu, vasaros saulei sėdant už miško žingsniuojančiu į savo namus palei gelsvėjantį rugių lauką ir vis dar nežinantį, kas ten jo laukia ir ką jis ten darys.

Toks jau partizano gyvenimas, nes jis nežino, kas seka jo pėdomis: šypsulinga laima ar surukusi giltinė. O sūnus turi augti, turi suprasti, kas tikrasis jo tėvas, nesvarbu, ką jo motina kalbėtų.

Artėjant prie sodybos, kuri stūksojo kaimo pakraštyje, netoli miško, krūmokšniais ir kadugiais slenkančio prie namo, Antanas pajuto nerimastingą širdies plakimą, brūkštelėjo atvirkščia plaštaka kaktą ir valandėlę dairėsi aplinkui. Čia jo žemė, kurią šešerius metus dirbo, bet turėjo palikti, apleisti. Bet kaip ji atrodo: rugiai vos per kelis sprindžius pakilę nuo dirvos paviršiaus, reti, aplaužyti vėjo, su žolių lopais, dirsėti, kviečius stelbia kūkaliai ir svėrės, bulvės skęsta usnyse ir dilgynėse. Nei šeimininko, nei šeimininkės. Adeliai dabar ne tas rūpi, visai pasileido boba. Gal ir Rimutį pamiršta? O atrodė, moteris ne iš prasčiausių.

Pasuko į mišką ir be jokio tako brovėsi kelis šimtus metrų; išlindo tiesiai prieš sodybą. Kiemas buvo tuščias. Nušliaužė iki kadugio krūmo, atsisėdo ir ėmė žvalgytis. Pirmiausia pamatė svetimą dviratį, atremtą į trobos sieną: vadinasi, Krulickiokas viduje ir tikriausiai ginkluotas. Juodu buvo pažįstami: kai Antanas išėjo į mišką, Andrius buvo dar pusbernis – neišvaizdus, susisukęs, nuolat šnirpščiantis nosį. Negi per metus dvejus išaugo į tikrą berną? Jeigu pasidavė į stribus, gražiuoju su juo nepasišnekėsi. Kalba turi būti vyriška: atlįsti pas svetimą moterį, turinčią partizanuose vyrą, priversti ją paklusti, o pačiam jaustis šiuose namuose šeimininku! Jeigu nebūtų rusų pakalikas, gal pakaktų duoti į snukį, sulaužyti šonkaulius, išspardyti kiaušinius. O dabar?

Staiga atsivėrė durys, ir į kiemą išlėkė šviesiaplaukis berniūkštis. Rimantėlis! – nudiegė krūtinėje Platakiui, pasišauksiu ir ramiai pasikalbėsiu. Bet vyriškis nespėjo apsidžiaugti, kai paskui vaiką iškeverzojo Krulickų išpera. Kad bent į vyrą būtų panašus! Basas, apsmukusiom kelnėm, plikai nukirptas, mostaguoja rankomis – bene išgėręs? O jeigu ten yra daugiau susimetusių stribų? – šmėstelėjo bjauri mintis. Juk sekmadienis. Jeigu dabar turėčiau ginklą! Kol tu miškuose tūnai it šernas, slapstaisi po pelkes alkanas ir purvinas, prarandi sveikatą ir rizikuoji gyvybe, kol tave taikosi nudėti kaip vilką, tavo bobą tvarko ir iš tavęs tyčiojasi kažkoks pienburnis suskis. Nė kiek nedvejodamas nuspausčiau gaiduką!

Antanas akimis gaudė sūnaus veidą, mėgindamas nuspėti, ar šis labai nelaimingas, bet vaikas sukiojosi ir kažką greitai kalbėjo. Po galais! Ar tik jie nesutarė žaisti slėpynių: Rimutis įsikniaubė į sieną, kad nieko nematytų, o Krulickiokas bėga miško link. Nagi, nagi, parše, sušnibždėjo vyriškis, ateik čia arčiau, kad galėčiau nutverti už gerklės ir nusitempti į mišką; Rimantėlis taip ir nesupras, kur tu dingai.

Bet stribukas pasislėpė už artimesnio kadugio. Kol Platakis akimirką dvejojo, vaikas atsisuko ir lėkė tiesiai jų link. Pasmaugti žmogų sūnaus akivaizdoje – koks smūgis būtų vaikui. Ne, to nieku gyvu nebūtų galima pateisinti. Reikia kantriai laukti geresnės progos.

Rimutis užtiko Krulickioką už krūmo, juodu pratrūko juokais ir susikabinę rankomis grįžo į kiemą. Dabar tavo eilė slėptis, sūneli, mintijo Antanas, o kad tu atskuostum už šito kadugio ir pakliūtum tiesiai į mano glėbį. Jei tik tave apkabinčiau, gal nupultų pyktis keršyti Adeliai.

Tačiau tuo metu iš trobos pro pravirą langą pasigirdo moters balsas, matyt, šaukiantis vakarienės. Tuodu viską metę nustrakaliojo į vidų. Tarsi abu būtų vaikai.

Jeigu jis dabar įžengtų į gryčią ir nieko nesakęs pultų snarglių stribą, kuris nespėtų padėti šaukšto ir pačiupti šautuvo? Išsitemptų į kiemą ir nusivestų į mišką. Tik kažin ar pajėgtų jį pakarti ant šakos kaip šunį: juk viena mūšyje šaudyti, kai nežinai, ar pataikysi, kita savomis rankomis pasmaugti žmogų, kad ir skrebą. Turėtų būti neapsakomai bjauru... Gal net pasijaustum esąs žudikas banditas?

O jeigu Adelia, supratusi, ką sumanė vyras, šoks padėti tam skursnai? Kiltų didelis triukšmas, Rimutis nieko nesuprastų, gal net išlėktų šauktis pagalbos, nes kažkoks barzdočius muša jo mamą. Jeigu ne vaikas, būtų visai kas kita...

Platakis nusprendė laukti: tamsoje lengviau daryti šlykštų darbą. Palengva temo. Vyriškis nusėlino ir pasislėpė už klėties. Netoliese esančioje pievelėje jaukiai čirpė žiogai, krūmuose migdydamasis čiulbsėjo strazdas, čia pat terškė griežlė. Buvo galima valandėlę viską pamiršti: ir kad tykai užmušti savo kaimo bernioką, ir kad ruošiesi prikulti neištikimą žmoną.

Gryčioje jau buvo tamsu – niekas nedegė žiburio: kam vasarą deginti žibalą. Antanas pagalvojo, kad Krulickiokas važiuos dviračiu į kaimą, pas savo tėvus, tad šiek tiek paėjėjo keliu. Šoks ant jo ir be triukšmo pribaigs. O tada nutars, ką daryti su Adelia.

Gal valandą lūkuriavo, trypčiojo, sukiojosi, žirgliojo čia į priekį, čia at gal. Ūmai knystelėjo mintis, privertusi sudrebėti iš pasiutimo: kol jis knakso laukdamas nesulaukdamas, tikriausiai tas piemuo tuskina ir žargdo jo bobą! Grabinėja jos krūtinę, minko pilvą, gniaužo šlaunis erzėdamas kaip šuva, o Adelia pakuždom kažką vapa ir maldauja nepažadinti vaiko. Bjaurybės paleistuviai, kad jie skradžiai žemę prasmegtų! Ne, ilgiau jis nekentės – spirs čebatu į duris ir įgrius į vidų! Vyras jis ar ne vyras?!

5-6_Metai_2015_.jpg

Bet prie trobos slenksčio stabtelėjo: o jeigu tas stribas pasistatęs prie lovos šautuvą? Ir šaus nedvejodamas? Žūti per ištvirkusią bobą? Na jau ne! Kodėl vadas neleido pasiimti bent pistoleto? Dabar aš neabejočiau! Kol Rimutis pabustų, viskas būtų baigta. Reikia nors aštraus kirvio – laimė nusišypsotų greitesniam! Kol tuodu atsipeikėtų iš šuniško pasismaginimo, kol vienas iš kito glėbio išsipinkliotų, jis padarytų kas priklauso.

Paskubom nužingsniavo pas artimiausią kaimyną, gyvenantį už puskilometrio. Jis meistras, stato namus, be abejo, turės gerai išgaląstą kirvį. Apsidairė, prislinko prie trobos ir atsargiai pabeldė į langą. Viduje buvo tylu, žinoma, visi miegojo ir nelaukė naktinių svečių. Dunkstelėjo krumpliais, paskui dar garsiau. „Pabusk, Stanislovai!“ – šūktelėjo neištvėręs. Po valandėlės pasigirdo prikimęs balsas: „Kas čia?“ – „Aš, Antanas, kaimynas! Atidaryk langą.“ Perkelinė užuolaidėlė prasiskyrė, vargu ar šeimininkas ką įžiūrėjo, bet vis dėlto nutarė praverti langą.

Tikrai Antanas! – sušnibždėjo žmogus. – Iš kur tu čia?“– „Aš trumpam. Paskolink kirvį – eisiu tvarkos daryti!“ Stanislovas patylėjo, matyt, galvodamas, ką turėtų reikšti kaimyno žodžiai. „Ar tėvą aplankei? Girdėjau, smertim vaduojasi.“ – „Jau ten buvau. Dabar eisiu į savo namus.“ – „Geriau neik! Niekas tavęs ten nebelaukia.“ – „Rimutis laukia.“ – „Vadinasi, žinai?“ – „Žinau! Duok, sakau, kirvį! Abu užkaposiu!“

Nusiramink, kaimyne, – sukuždėjo žmogus. – Ar velnias tau protą sumaišė? Nori, kad rytoj čia sugarmėtų garnizono kareiviai, kad prie sienos mus statytų? Gal net kaimą padegtų?“ – „Turiu jiems atkeršyti! Aš miške kaip laukinis žvėris tūnau, o jis mano lovą teršia! Duok greičiau kirvį!“ – „Tu gi partizanas, Antanai, o ne koks banditas. Argi miškiniai su vaikėzais kariauja ir savo paleistuves bobas galabija? Neduosiu aš tau kirvio. Palik, kaimyne, viską kaip yra: nieko tu nepakeisi. Ir keliauk su Dievu iš kur atėjęs!“

Stanislovas užtrenkė langą ir išnyko kambario tamsoje. Platakis keletą kartų stūgtelėjo iš siuto. Mojavo kumščiais ir spardė kiemo žolę: jis, vyras pačiame jėgų stiprume, negali sutvarkyti vaikėzo ir patižusios bobos! Pasmaugs juos štai šitomis rankomis! Ir tegu Rimutis bliauna visa gerkle – sužinos, kokią močią turėjo.

Šoko bėgti namų link; bet pusiaukelėje apsigalvojo: Stanislovas teisus – nieko aš čia nepakeisiu, tik visiems bėdos pridarysiu. Net ir Rimučiui. Ir vadas taip sakytų.

Suklupo ant kelių ir vos nepravirko iš bejėgiškumo. Tačiau prisiminė, kad jo tėvas niekada neverkdavo, tik dabar, kai mirtis žiūri į akis... O juk jis ėjo aplankyti tėvo. Dar ir sūnų pamatė – paaugęs, sveikas, guvus, neliūdnas. Prižadėjo ryte grįžti į būrį. Taip ir privalo daryti.

Antanas Platakis valandėlę pastovėjo, atsiduso, apsikabino save, įsivaizduodamas, kad jo glėbyje spurda vaikas, kurį būtina išsaugoti, ir patraukė į mišką. Radęs jam žinomą taką, sparčiai žingsniavo, nes ligi aušros turi aplenkti kelis kaimus, pereiti raistą, lieptu per upę, turi nieko nesutikti, nesukelti įtarimo, o artėdamas prie stovyklavietės privalo būti ypač atsargus, kad koks nors čekistų šunbernis nepasektų jo pėdomis.

2014