tekstai.lt

Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai

Benedikto Januševičiaus nuotr.
Benedikto Januševičiaus nuotr.

 

*

                     Tavo akys kuriose mes miegam

                                                                P. É.

tavo akys kuriose mudu

miegam

daugiau nieko nėra

mano kūno tušti kambariai

pripildyti tavo

alsavimo

elnės ateina

atsigerti mūsų ramybės

tavo akys kurios man atvėrė

begalybę mano

vienatvės

– – –

mano akys kuriose

atsispindi

blausūs miesto žibintai

sutemos krinta ant tavo pečių

ištirpsta pasaulis

 

 

Valsas

 

1.

                                 I speak to you across cities

                                 I speak to you across plains

                                                                  P. É.

 

aš nekalbu aš neverkiu nemoku laukti

kas vakarą naktim gulu ant tavo odos

manęs tiek daug nebus kur pasitraukti

švelnios gilios tamsios vienodos

 

tu tas vanduo kur pasmerktas tekėti

ir niekad nesuprast kaip viskas baigės

prieik arčiau ir bus gražu žiūrėti

ant tavo kūno spindi mano žvaigždės

 

2.

 

kalbėk man tiek daug kad galėčiau tavęs neklausyti

nematyt kaip pasibaigia dienos ir mėlyna virsta į juoda

kaip ropščias į kalną pavargusi dievo karvytė

taip krenta vanduo tavo rankos lietum atsiduoda

 

aš ateisiu jo gert tik kalbėk man ir debesys skysta

žuvys anka tankmėj o už lauko perkūnija trankos

ir jau niekas šią naktį nepridengia mūsų menkystės

tavo balsas lietum per mane per tave mano sningančios rankos

 

3.

 

jis neateis prie miesto mūrų

užmiega šuo iš balto plieno

kaimiečiai kirkinas ant šieno

kareivis regi sapną niūrų

 

per sutemas tarsi per ledą

ant rūko gijos prisirišęs

kol sklaidosi ruduo pamišęs

berniukas avį girdyt veda

 

 

sugrįžus

 

ir išties man čia geriau

tamsos daugiau čia ir drengia

ir vėjas ir nieks nepridengia

ir nieko čia dar daugiau

daugiau nesakysiu tik vėjas

tamsa užeina ir lyja

ir nieko žaizda užrandėjus

bet ačiū bet dar neužgyja

geriau čia nes lygumos plyti

per lygumas kūlvirsčiais vėjas

ir tamsumai ilgai užėjus

manęs tiek vienos nematyti

 

 

Paskutinis laiškas

 

aš nemoku tavęs pasiilgti

     sninga per daug

          mano kūnas apeina

               šerkšnu tarsi liūdesiu

                    nusvyra šermukšniai

                         koks raudonas šis sniegas

 

 

Dekalogas

 

1. Tikras poetas privalo mokėti dūsaut, žvelgti veršiuko akim

     atsimerki – dangus ir nelyja,

     Viešpats žiūri pro debesio kampą.

 

2. Geras poetas moka kalbą, kalbų

     užkalbėjimų pilnos kišenės,

     tavo miestas tylus, neapšviestas.

 

3. Jei poetas yra tikras poetas

     ir nieko tikro, tik virš jūros,

     nusvyra debesys lyg krūtys.

 

4. Normalus poetas turi bičiulių su jais kartais

     tavo kūną išgert iki dugno

     ir naktim nusišluostyti lūpas.

 

5. Poetų esama ne tik tarp humanitarų

     sakei, suskaičiuok iki dešimt,

     atsimerkiau – tavęs jau nebuvo.

 

6. Geri poetai daug skaito

     ar girdi – vėjas puslapius varto –

     tavo žvilgsnis į niekur įsmigęs.

 

7. Poetui būtina gera vaizduotė

     ir tai, ką pamatei, jau buvo

     ir tai, ko nematysi, bus.

 

8. Tikras poetas turi būti laisvas

     mano pirštais teki tarsi vynas,

     aš tavęs niekada nesurinksiu.

 

9. Poetui svarbu gerai

     negyventi vien sniegas ir sniegas,

     zylės pramuša sąmonės stiklą.

 

10. Poetui reikalingas skvarbus žvilgsnis

     atsimerkt, o paskui – užsimerkti.

 

5-6_Metai_2015_.jpg