tekstai.lt

Aloyzas Tendzegolskis. Teisybės užtemimas. Velniška Velykų aritmetika. Du apsakymai

 b_200_287_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_geguze-birzelis_A.jpg

 

Teisybės užtemimas

 

Juozukas niekam nesakydavo, kad vasarą pasiilgsta mokyklos, o žiemą – piemenavimo, – liktų nesuprastas. O iš tiesų jam savotiškai malonu buvo ir mokytis, ir piemenauti, nors, žinoma, ir ten, ir ten retkarčiais tekdavo nemažai pakentėti, ypač mokykloje. Užvertęs vadovėlius, štai ir vėl išėjo tarnauti pas tolimus svetimus žmones.

Ši kelionė buvo be galo, be krašto: mama ilgai jį lydėjo per miškelius, per karklynus ir alksnynus, paskui surado vos įžiūrimą taką į ąžuolyną, ir atrodė, kad giria niekada nesibaigs, laukymė, keletas drebulių, beržų, ir vėl ąžuolai – mėgstamiausi Juozuko medžiai, tik čia jų tiek daug; stipri kiekvieno lapo šakelė; nesyk buvo prisėdę, tiksliau tariant, trumpam atsirėmę į kokį pasvirusį medėką, pradėję šneką apie praėjusių vasarų piemenavimą, lygindami kasmetinę visų keturių brolių tarnystę, bet štai netikėtai prasiskėtė vešli lapija – ir nušvito bekraštis tuščias laukas po aukštu saulėtos dienos dangumi.

Mama prisimerkusi ilgai žiūrėjo į melsvą horizonto brūkšnelį, paklausė:

Ar matai tris medžius, du greta ir vieną toliau?

Matau, – atsakė Juozukas.

Ten.

Vos tik Juozukas pagalvojo, ar čia, tokioje vietoje tarp miško ir pievos, nėra griovio, tuojau ir pamatė jį, užžėlusį aukšta žole. Panardino delną į rudą vandenį, brūkštelėjo per kaktą – ir grįžo atsisveikinti. Pajuto lyg graudulį, pamatęs, kad mama dar ilgai žiūri į jį nueinantį; jam buvo gaila nerimaujančios mamos.

Mes einame kartu su Juozuku, lėtai slenkame saulės išdeginta žeme be jokių kelių ir ženklų, lydime jį neatsilikdami ir nenukrypdami į šalį – vien tik suklusę stebimės, norėdami suprasti jo jausmus, pokštus ir visą liūdną kelionę.

Erdvės nė kiek nemažino vienur kitur kyšojęs skurdus krūmokšnis, toli kairėje gūžėsi mažutėlė pirkelė, ganėsi karvė, telyčia ir viena avis. Avių niekas nedraudžia laikyti ir daugiau, nusistebėjo Juozukas. Jau ir ši sodybėlė nutolo, sumažėjo, išbluko už nugaros, vaikas liko vienas saulės išdegintame pasaulyje su savo mintimis tarsi pasklidusiomis avelėmis. Prisiminė, kaip vyresnis brolis Julius, dabar tarnaujantis kitoje tėviškės pusėje, jiems abiem einant pas tetą, per didelį lauką bėgo į kelio užuolanką, kad iš arčiau pamatytų atidulkančią „polutorką“1, bet dobilienoje apvirto – tiek tą mašiną ir tematė...

Prie įdomios mašinos Juozukas, žinoma, eitų, gal net ir bėgtų keletą žingsnelių, bet šiaip jo nedomino nei technika, nei vaikų muštynės ar chuliganiški žygiai – jį labiau traukė minčių nuotykiai, kaip pats kadaise pavadino šį mįslingą reiškinį. Sesuo Dalytė kiemo nuošaly klūpojo prie didelio kelmo (gilią žiemą prireikė pjauti ir kūrenti ąžuolus) ir rašė languotame sąsiuvinyje pieštuku, kurio abu galai buvo padrožti. Juozukui dingtelėjo, kad ji rašo iškart ir popieriuje, ir danguje... Dabar, prisiminęs tą pieštuką, panoro mintį išryškinti, bet savaip – sakinį ne ilgindamas, o trumpindamas. Pabandė apsieiti be kiemo, be kelmo, be sąsiuvinio ir pačios Dalytės. Pagaliau suformulavo taip: „Vaikai eilėraštį rašo abiem padrožtais pieštuko galais: vienu popieriuje, kitu – danguje.“

Reikėtų šį sakinį užsirašyti, pagalvojo Juozukas, nes gali atsitikti kaip muzikos mokytojui... Muzikos mokytojas Giedraitis, Juozuko užtarėjas ir globėjas, kūrė melodijas akordeonui. Juozuką jis kažkodėl laikė vaikų autoritetu ir, kai susirinkime reikėdavo balso iš šalies, dažniausiai kreipdavosi į jį: „Na, į šį klausimą atsakys Juozukas.“ Jam prasitardavo, kaip kuria muziką, ir sykį papasakojo vieną savo ypatingą nuotykį. Tolimoje stotelėje žvalgėsi į aukštus beržus ir mintyse suskambo nauja melodija... Bet užsirašyti jos nesuspėjo, nes atvažiavo autobusas. Dingo melodija. O po trijų dienų, mažai tikėdamas sėkme, specialiai važiavo į tą pačią stotelę, žvalgėsi į beržus – ir melodija vėl suskambėjo!..

Juozukas pažiūrėjo į horizonte ryškėjančius tris aukštus medžius, paskui į saulę ir nurimo. Jeigu jis pamirštų tą mintį apie pieštuką, ar ateitų čia vėl?.. O ir atėjęs į ką pasižvalgytų?.. Mintis gimė tuščiame lauke. Juozuko dėmesį patraukė du susikryžiavę seni, vos įžiūrimi keliai, kurių nė vienas nevedė ten, kur vaikui reikėjo. Bet dabar nieko nereiškė ir patys buvę keliai šiame išdžiūvusiame lauke. Tik jam buvo keista tuščioje žemėje išvysti jų užuominą. Sena kryžkelė jį truputėlį sujaudino, jis krestelėjo ant pečių krepšį su knygomis, sąsiuviniais ir sumuštiniu – taip tą kryžkelę tarsi pagerbė ir pasveikino. Į galvą ateidavo vis naujų prisiminimų, ir Juozukas pamiršo savo mintį užsirašyti. (Bet vėliau atsiminė ją pačią.)

Tėviškėje dažna aplinkinė šeima dėl įvairių priežasčių gyveno be vyrų; jie vienas po kito mirė, pabėgo į miestą, palikę žmoną ir porą vaikų, arba namuose nesikeldami gulėjo už užuolaidos; vaikai, svetimų motinų apšaukti, klaidžiodavo būriu iš vieno kiemo į kitą, susispietę iš storesnio lentgalio darydavo ir degtukų siera lakuodavo „brauninkus“, terbomis vogdavo senų žmonių obuolius ir kolūkio žirnius, skriausdavo kiekvieną nuošaly sutiktą mažesnį vaiką, o jei lįsdavo prie Juozuko, jis gindavosi netikėtais žodžiais:

Be rankų!

Vaikai sutrikdavo... Jie dar nė vieno ginčo neišsprendė be rankų... Bet čia kas kita – gailiai šypsodamiesi nueidavo šalin, tarsi Juozukas būtų turėjęs kažkokią paslaptį, kuria galėjo vaikus nuo savęs atmušti; pats stebėdavosi šio trumpo atsakymo galia.

Ten, tėviškėje, tik vienam tolimesniam kaimynui kolūkis leido namuose laikyti arklį, pagal įprastą tvarką skiriamą kelioms šeimoms, bet šiose gretimose šeimose nebuvo nė vieno suaugusio vyro, galinčio perimti darbinį gyvulį; kaimynas įsivaizdavo šį kolūkinį arklį kaip savo nuosavybę ir labai juo didžiavosi, kartodamas patarlę „Arklio nugara javai dera“ ir lyg sakydamas, kad kitaip – ir nederės; tik nuolankiai prašomas šis suplukęs darbštuolis skolindavo jį vyriausiems paaugliams, bet dažniausiai žmonių arus (kiekviena sodyba turėjo po šešiasdešimt) apdirbdavo pats, moterų giriamas lipšniausiais žodžiais, vakare vaišinamas namų skanėstais ir degtine. Juozukui buvo gera matyti, kad vis dažniau į plūgą kabinosi ir ilgas vadžias per arklį į orą mėtė vyriausias brolis Andrius.

Ir štai tarsi į kokį rimtą ir rūstų laimėjimą Juozukas pažvelgė į iškilusius svetimus medžius. Kokie žmonės jį sutiks, kur paguldys, kaip atrodo pati Jotauto sodyba štai už krūmokšnių širmos?.. Bet nepažįstamame kieme prisistatyti Juozukas mokėjo – ne pirmas kartas; juk laukiamas, miestelyje mamos apibūdintas.

Iš visų didelių sodybų, kuriose vasaromis Juozukui teko gyventi, jis geriausiai atsimena šeimininkų dukras – mielas suaugusias merginas. Jos juokaudavo, pliauškėdavo su vaiku maloniai ir lipšniai, ypač gražioji mokytoja, kasdien skaičiusi kažkokį storą sentimentalų romaną „Pamestinuko Tomo Džonso istorija“. Merginų broliai, jeigu šeimoje jų būdavo nors du, paprastai seseris erzindavo ir skaudžiai pašiepdavo, bet vaikas negalėjo jų nei apginti, nei užtarti – kaip ir apskritai kištis į suaugusiųjų gyvenimą. (Juozuko broliai Dalytės neskriausdavo, jie tik labai mušdavosi tarpusavyje, dėl ko jis vienatvėje, pakėlęs akis nuo knygos, jausdavo didelę gėdą, mat ir pats retsykiais nesusivaldydavo.) Viena ar kita gražuolė dažnai grybštelėdavo Juozuką už rankos ar meiliai apglėbdavo, pratardama žodžius „piemenėlis vargdienėlis“, bet staigiai nutildavo ir daugiau šia tema nekalbėdavo.

Malonios būdavo ir pačios šeimininkės: štai solidžiai riekia didžiulį duonos kepalą, spausdama prie stambios krūtinės; lėtai varto gelstelėjusių nuotraukų albumą ir apgaili prabangiuose krėsluose sėdinčių žmonių likimus; vakare pamačiusi saulės pro langą nušviestą Juozuką prataria: „Koks tu gražus!“; kartu grėbia nesibaigiantį šieną, o jeigu jis iš tiesų nesibaigtų, tai ir jo mamai „nuvežtų didžiulį vežimą“ (tąkart tarnavo gretimame kaime).

O trijų tuopų sodyboje Juozuką prie vartų pasitiko jauna šeimininkė, kurią iš pradžių jis palaikė dukra; ji paaikčiojo dėl tolimos kelionės ir šypsodamasi per platų kiemą nusivedė į didelę remontuojamą trobą, aplink kurią mėtėsi rąstgaliai ir lentos. Šeimininkas dar nebuvo grįžęs iš darbo, ji linksmai nešė ant stalo greit pašildytą vakarienę, čiauškėjo apie gyvulius, ganyklas ir apie (šeimininką). Kaip ir paprastai tokiose sodybose – dvi karvės ir du prieaugliai, nes čia būna įregistruota dar kokia nors neaiški šeima. Paskyrė Juozukui tuščią kambarį, kuriame jo lovai ir stalui pakako vienos kertės.

Rytą pasirodė ir Jotautas; pasisveikino, nusišypsojo, paklausė: „Na, kaip čia tau?“, paskui sėdo ant „emkos“2 ir išvažiavo. Juozukas ilgai negalėjo suprasti (ir nesidomėjo), kur jis dirba ir ką parsiveža po iškilusiu brezentu savo priekaboje. Kartą už lango šeimininkas linksmai pasakojo žmonai anekdotą apie sandėlininką, kuris, pašauktas į buhalteriją, nusistebėjo: „Dar man ir atlyginimas priklauso!“ Pasirodo, ir jis pats dirba sandėlininku. Jo anekdotas, žinoma, buvo kiek pagyrūniškas, bet reikėjo kaip nors pameilinti žmoną. O kai ji neatsiliepė juoku, ėmė ją įtikinėti, kad tai tikras įvykis, atsitikęs gretimame kolūkyje.

Juozukas gailėjo, kad visas šis sodyboje plėtojamas ūkis dažniausiai būdavo tik apgriozdinti šeimininko nakvynės namai; kartais sugrįžęs negalėdavo nė paeiti, tad privažiuodavo prie pat slenksčio ir virsdavo tiesiai į jautrios žmonos rankas. Tačiau pasitaikydavo ir išimčių – šventų blaivybės dienų, kuriomis jis ramstydavo pašlijusią kadaise buvusio turtingo tėvų ūkio garbę.

Užtat šeimininkėlė namuose triūsdavo visą dieną, tik kur nors nuošalėje stabtelėdama, kokiu žiedeliu susidomėdama ar parimdama prie lango. Kartą kambaryje pavaikščiojusi prisėdo prie Juozuko stalo ir šypsodamasi paklausė, ar galinti pasižiūrėti į tą jo buhalteriją. Juozukas padavė jai atsivežtą seną kolūkio apskaitininko knygą, kurioje ant linijų ir grafų buvo užrašyta jo ankstesnių metų kūryba. Šeimininkėlė smalsiai vartė ir skaitė, pasiteiravo, ar tikrai jis taip rašo „pats iš savęs“.

Čia poema? – paklausė.

Ne, eiliuota pasaka, – atsakė Juozukas.

Kitą vakarą vėl užėjo į Juozuko kambarį ir paprašė leisti tą pasaką nusirašyti.

Prasidėjo įprastos piemenavimo dienos.

Visiškai kitaip galulaukėje apie eiliuotą pasaką atsiliepė išstypėlis kaimynų piemuo Stanislovas. Jis pasakė:

Rašyti reikia apie save.

Jis pats nieko nerašė, tik skaitė daug knygų, kurios, beje, būdavo ne mūsiškės, o kitų laikų arba kitos šalies.

Rašyti apie save!

Mokytoja davė klasei užduotį – namuose parašyti rašinėlį „Mano vasara“. Po pamokos Juozukas prisigretino prie mokytojos ir sušnabždėjo: „Bet aš vasarą tarnavau pas svetimus žmones...“ Mokytoja nusigando ir griežtai paklausė: „Kaip tarnavai?“, paskui susigriebė, smarkiai papurtė galvą ir pasakė:

Tai rašyk rašinėlį „Mano mokykla“.

Griežtai buvo draudžiama samdyti piemenis – niekas negalėjo išnaudoti kito žmogaus. Nors ir badu miršta. (Vėliau sužinojo, kad kai kuriuose kraštuose niekas ir neišdrįsdavo samdyti.) Juozukas namuose buvo išmokytas visiems sakyti, kad vasarą praleidžia pas giminaičius. O kai pusbrolis Vincas iškirmijusiais dantimis nusišaipė: „Pas kokius dar čia giminaičius?..“, Juozukas pasijuto sugautas meluojant. Vincas nevalyvas, apšepęs, bedantis, bet jis teisus. O Juozukas melagis. Laiku nesuprato, kad negalima apie giminaičius taip svaičioti patiems giminaičiams...

Dažniausiai meluoti, išvedžioti arba tylėti tekdavo mokykloje, kai vaikai tarpusavyje dalydavosi atostogų įspūdžiais – kad ir kur būdavo, išgirsdavo klausimą: „O kaip tu praleidai vasarą?“

Rašyti apie save!

Rajoninis laikraštis atmetė jo pirmą eilėraštį „Ateik, ateik prie ąžuolėlio“, pakviesdamas rašyti apie „didingas statybas“, „liaudies laimėjimus“ ir „naująjį žmogų“.

Kartą Juozukas sumanė rašyti dienoraštį, keletą dienų apie tai galvojo, bet šios minties atsisakė – prisiminęs, kaip sandėliuko gale, pačioje vyriausiojo brolio Andriaus slėptuvėje, buvo aptikta atskira sesers slėptuvėlė... Nors labiausiai slėps, anksčiau ar vėliau Juozuko dienoraštį užuos šeimininkas.

Tai išties buvo didelių atstumų vasara – horizontalių ir vertikalių įvykių metas. Artinosi 1954-ųjų birželio 30-oji – Saulės užtemimo diena. Ar staugs šunys, ar žviegs kiaulės, ar mauros ir bliaus palaidi galvijai? Apie tai kalbėjo žmonės, cituodami senovinius laikraščius ir knygas. Ankstesnis visiškas saulės užtemimas vyko XIX a. pabaigoje. O šį rytą pagyvėjo net šeimininkas: susitikęs kieme Juozuką, pakreipė galvą, pažvelgė aukštyn į mėlyną dangų, kuriame išvis dar nebuvo jokios saulės, ir, neturėdamas ką sakyti, tik suvapėjo:

Na, pamatysim, pamatysim!..

Kartais jis, trumpam grįžęs nuo „emkos“, prašydavo Juozuko niekam nesakyti, ką namuose mato ir girdi, klausdavo, ar netyčia neprasitars. Žinoma, kad ne! O kai filosofas Stanislovas pasidomėjo, kur šeimininkas važinėja ir ką pasakoja, Juozukas turėjo išsisukti:

Jis būna toks girtas, kad aš nieko neatsimenu!..

Sykį su Stanislovu užsišnekėjo, ką reiškia garsusis Maksimo Gorkio posakis „Žmogus – tai skamba išdidžiai“. Paskui Juozukas pasiteiravo Stanislovo nuomonės apie lotynišką posakį „Žmogus žmogui – vilkas“ (žinoma, pridūrė ir lotyniškai: „Homo homini lupus est“). Stanislovas nieko neatsakė, tik mestelėjo, kad jam gražesnė lietuvių liaudies patarlė „Nėra nė vieno, kuris neturėtų vilko danties“. O kai Juozukas prasitarė, kad užaugęs parašys romaną „Alksniai ir ąžuolai“, pašnekovas mįslingai šyptelėjo:

Mūsų gyvenime jau liko tik alksniai... Bet ką čia tau šneku, tu dar mažas.

Aš metrikuose metais pajaunintas!

Romane turi būti parašyta tiesa, ne taip, kaip rašo laikraščiai – štai paskaityk: „Su dideliu politiniu ir gamybiniu pakilimu praėjo rinkimai į vietines tarybas Rimailiuose.“ O kaip rinkimai praeina, pats matai. Tiesos niekur neparašysi! Mūsų romanai bus be tiesos.

Stanislovas tarsi pats gardžiuodavosi savo atskira nuomone, išprusimu ir į viską žiūrėjo kritiškai; net vartydamas L. Tolstojaus knygą „Gaisras“3, inkštelėjo:

Žiūrėk, niekur neparašė viso autoriaus vardo...

Ar ši knyga vaikams?

Neaišku. Bet įdomi.

Juozukas negalėjo suprasti, kiek Stanislovui metų, o paklausti varžėsi, bet aišku, kad persenęs piemuo. Kai kartą pasiteiravo, koks žmogus jam taip aiškina gyvenimą ir lyg pranašas žino, kokie ateityje bus romanai, Stanislovas atsakė irgi išsisukdamas:

Dėdė atsiskyrėlis.

Šitas velnio vaikas Stanislovas, pasirodo, jau buvo šiek tiek lyžtelėjęs netgi Levo Tolstojaus dienoraščių.

O į klausimą, ar jis taip pat atvirai šnekasi ir su savo šeimininkais, atsakė:

Jau pasimokiau.

Ir papasakojo pirmųjų savo tarnystės metų istoriją. Tada jis, vaikelis, jau nuogirdomis šaipėsi iš valdžios ir buvo pamėgęs visokias nešvankias daineles apie Staliną. Bet jo linksmybės baigėsi, kai vaikai ėmė visiems kartoti: „Stasys sakė! Stasys sakė!“ Pirmasis pavojų pajuto šeimininkas, o šeimininkė ėmėsi ryžtingų veiksmų. Ankstų rytą truputėlį prasivėrė durys ir Stanislovas užsimerkė. Tačiau spėjo pamatyti šeimininkės kojas ir sijoną, kai ji atsargiai pakėlė antklodės kraštą ir ant paklodės išpylė šlaką vandens. Juto, kaip užklojo ir tyliai užvėrė duris. O paskui, kai ji per pusryčius švelniai jam papriekaištavo: „Vėl buvo sysis“, Stanislovas ramiai ir tvirtai tarė:

Ne.

Šeimininkai nutilo.

Tą pačią dieną piemenukas Stanislovas susiruošė namo.

Baigęs savo pasakojimą patylėjo ir pridūrė:

Dar nuvažiavau pas draugą, irgi piemenį, kad sudegintų smagius mano laiškus. Norėjo paslėpt, bet liepiau sudegint. Ir sudeginom.

Bet su manim šneki atvirai... – kilstelėjo galvą Juozukas.

Čia laukas... O tu neišduosi, ką tik patikrinau.

Ir vis dėlto patari man rašyt apie save?..

Taip.

O pats birželio 30-osios vidudienis prailgo. Kaip sunku tokio įvykio laukti! Gyvuliai jau tvarte, bet užtemimas prasidės tik po dviejų valandų. Šeimininkė panoro dar prisipjauti žilvičių darželio lysvelėms aptverti ir pakvietė Juozuką. Eidama per kiemą čiuptelėjo nuo virvės du rankšluosčius.

Žinau, – pasakė Juozukas.

Jau kartą jie buvo nuošaliame miškelyje ir maudėsi upeliūkštyje, krūmais apaugusio vingio atskirti vienas nuo kito.

Šeimininkėlė pamiršo peilį, bet Juozukas kišenėje turėjo peiliuką. Jis pjovė žilvičius ir iš krūmo metė jai po kojų ar tiesiog ant rankų, o ji dėjo į ryšelį. Abu sušilo, belandžiodami tarp karklų, pasitaršė jos plaukai, ir jie nuėjo prie vandens – į savo patogias atskiras vietas. Maudėsi girdėdami vienas kito pliuškenimą ir šūkčiojimus. Debesėlis uždengė saulę, ošė krūmai, siūbavo aukštesni medeliai. Tuojau vėl pasirodė saulė, nušvito medžiai ir palengva srovenantis vanduo. Staiga pradėjo temti...

Akimoju nutilo paukštelių balsai...

Juozai! – išgirdo jis baimingą šūksnį. – Juozai, kas atsitiko? Juozai, kur tu?..

Prietemoje išsigandusi ji bėgo krantu prie Juozuko, nusitvėrusi rankšluostį, atsitūpė sukryžiavusi ant krūtinės rankas ir virpčiodama žvilgčiojo į juodą skritulį... Abu priblokšti dangaus nežinojo, ką daryti. Bet greit nurimo, pasijutę esantys tamsoje.

Juozuk, koks gražus dangus!..

Gražus!

Tamsoje jie tapo lygūs.

Pamažu švintant abu vėl sujudo, puolė grabinėti drabužių ir paskubom apsirengė. Šypsojosi supratę, kas įvyko.

Tu matei mane nuogą?.. – vis dar drebėdama pratarė šeimininkėlė.

Ne, tiktai kelius, – atsakė Juozukas.

Visada jis sutrinka, vos tik patiria įvykį, kurį privalo slėpti. Jam būdavo lyg ir gaila, kad gyvenime matytų kai kurių reiškinių ir įdomiausių savo „minčių nuotykių“ niekur negali užrašyti. Štai jokiame rašinyje negalėtų aprašyti netgi Saulės užtemimo, kurį matė visi!.. (Ką gi nauja pasakysi apie Saulę, neminėdamas savęs ir neišsiduodamas, kur tuo metu buvai?)

Alksniai ir ąžuolai...

O štai dar ir antras užtemimas, įvykęs lyg tyčia kitą dieną, liepos 1-ąją, – ir įsigavęs į Juozuko atmintį kur kas ryškiau už pirmąjį, kai Saulė ir Mėnulis, judėdami savo įprastais keliais, viso labo buvo tapę visiems tik vienadieniu didelio šešėlio žaidimu.

Iš krūmų išslinko ir ant kelio pasirodė raitas kolūkio pirmininkas Kemzūra. Paprastai jis važinėdavo „viliuku“4, bet retkarčiais į pakraščius išjodavo arkliu. (Sykį šeimininkas šyptelėjo žmonai: „Nuo arklio geriau mato, kiek turi laukų.“) Čia pirmininkas atklydo gal pirmąkart, tik Juozukas jau buvo matęs jį prie statomos užtvankos. Dabar Kemzūra ilgai žiūrėjo į Juozuko bandą, suėjusią į kolūkio dobilus, tarytum skaičiuodamas gyvulius, paskui staiga sujudo, lyg puldamas tų dobilų gelbėti:

Kieno tos karvės? – tarsi pašalinio žmogaus paklausė jis Juozuko, išnirusio iš šalikelės krūmo su knyga rankoje. – Vidury baltos dienos!.. Ar tu ganai, ar miegi?.. Varyk lauk!

Juozukas greit susirado numestą savo rykštelę, šoko į dobilus ir čia pat, beveik prie raitelio kojų, ėmė lakstyti aplink kiekvieną iš vietos nepajudinamą gyvulį. Tuo metu iš kitos pusės ant kelio iškilo raitas brigadininkas Skuodis. Jis lėtai jojo prie pirmininko, žvelgdamas į gyvulius ir taip pat šūkaudamas Juozukui:

Koks velnias čia tave atnešė? Jau neužtenka pūdymų! Vis maža ganyklų! Juk žinai, kad čia kolūkio dobiliena.

Raiteliai pamažu suartėjo ir jau kuris laikas stovėjo vienas šalia kito, pakaitomis vis dar burnodami sutrikusį piemenį ir neišleisdami jo iš akių. Tą minutę prie jų motociklu atburzgė Juozuko šeimininkas ir taip pat griežtai sušuko:

Sakiau, kad čia ganyt negalima!.. Gal ribos nematai? Na, tu vakare dar gausi į kailį!

Jie visi trys tik dabar sužiuro vienas į kitą, aprimo ir pagarbiai pasisveikino:

Laba diena.

Laba diena.

Laba diena.

Pamažu ėmė šnekučiuotis ir piemenį paliko ramybėje. Šeimininkas, pakeldamas vieną ar kitą ranką nuo motociklo rankenų, rodė į Juozuką ir kažką aiškino apie giminaitės gyvulius ir jos vaikigalį. Paskui prisiminė vakarykštį Saulės užtemimą, šeimininkas vis kreipė galvą į šoną, tik šįkart žiūrėjo ne į dangų, o į raitelius, iškilusius dangaus fone. Jis, pasirodo, šnekus – čiauškėjo apie vyrus, suėjusius prie sandėlio, ir apie aprūkytus stiklus, išdalytus kontoros moterims. Lengvai leisdamas motociklą stengėsi neaplenkti pajudėjusių raitelių ir nuo jų neatsilikti.

Akimirka, kai visi trys pasisveikino uždelsę, tarsi atidėję susitikimo džiugesį dėl netikėto ypatingos svarbos reikalo, būtent šis pavėluotas jų pasisveikinimas, Juozuko pastebėtas, dar labiau užtemdė jo akis, tiesiog jas užspaudė.

O šis užtemimas kilo dėl tos aplinkybės, kad kolūkio dobilienoje Juozukui ganyti buvo leista: šeimininkas kartais jį netgi paragindavo „nusigauti į dobilus“, kad karvės geriau paėstų, o brigadininkas daug sykių jojo pro šalį, tačiau dėl dobilus šlamščiančių gyvulių nieko nesakė. O štai dabar...

Trys pesliai!

Teisybės užtemimas.

Šį, antrąjį, užtemimą Juozukas užfiksavo vienintelis pasaulyje, žinoma, tik savo atmintyje.

Juozukui pasidarė liūdna ir nyku. Vis tebegirdėjo grėsmingus žodžius: „Kieno tos karvės?..“ Galvoja apie ką nors kita ir vėl išgirsta: „Kieno tos karvės?..“ O vakare Jotautas, spardydamas po stalu kėdę, aimanavo, kad Kemzūra išmes jį iš darbo, ir vis barė Juozuką už žioplumą. Šeimininkė tylėjo.

Paskui ji kieme stabtelėjo prie Juozuko, sėdinčio ant suolelio po langu, ir pasakė:

Negalėjau tavęs užtart, pats supranti.

Ir nuėjo trobon.

Juozukas manė, kad jį nors kiek apgins jo deivė, bet štai...

Laba diena.

Visiškas užtemimas!

Vakarui temstant, Juozukas išslinko iš sodybos, visai susigraudino ir užsiraudojo, negalėdamas sustoti ir lyg pats savęs gailėdamas; pro ašaras žiūrėjo į tankius krūmus – į tą pusę, kur buvo jo tolimi namai, kažkodėl manydamas, kad ir ten įvyko nepataisoma nelaimė, kad labai susižalojo vyriausias brolis Andrius ir kad didelės nelaimės susisiekia.

 

 

Velniška Velykų aritmetika

 

Velykų dienomis kaime nebūdavo blogio. Visos piktadarybės jau padarytos, ir žmonės už jas vieni kitiems atleido. Netgi Juozuko brolis Julius, tarsi stebėdamasis pats savimi, gražiai sudėjęs apvalias lūpas, vaikščiojo po namus, angelo akimis žvilgčiojo į vaikus ir nieko jiems nedarė. Šiaip jis buvo baisus padauža – eidavo kur kas pamodavo ir likdavo ten, kur nuklysdavo. Daug išmanė: mamos siunčiamas, ūkiškais reikalais autobusu važinėjo į miestą, netgi nuveždavo į paruošų kontorą susuktus ir surištus avikailius, į kuriuos kiti broliai nenorėdavo nė pažiūrėti. Kadaise ežiuku nukirpti jo plaukai, gerokai išaugę ir, tariant kaimo moterų žodžiais, išgulę kaip perkūno miežiai, dabar buvo gražūs ir švelnūs.

Kertėje iš arti užsispoksojo į sesutę Dalytę, žaidžiančią su spalvotų pieštukų drožlelėmis, kurias kaip brangenybes ji prieš keletą dienų susišlavė nuo stalo, kai Juozukas padrožė vienukart visas dvidešimt keturias spalvas – iš naujos dėžutės, kurią švenčių proga vaikams padovanojo pusseserės Agnė ir Gytautė, neseniai grįžusios iš Sibiro. Pačiais pieštukais Dalytė jau atsidžiaugė. Dabar ir Julius tose drožlėse tarsi įžiūrėjo gražumą ir jomis gėrėjosi: kiekvienos kraštelis buvo ryškiai padažytas vis kita spalva, ir atrodė, kad kažkoks dailininkas čia ilgai darbavosi teptuku. Julius nė nemanė kepštelėti seseriai per ranką ir nubraukti tų šiukšlių ant aslos, kaip būtų padaręs bet kurią kitą dieną. Tik Juozukui buvo gaila žiūrėti į plonyčius sesers pirštelius, atrenkančius į šalį dar mažesnes šiukšlytes, neturinčias jokios spalvos.

Vyriausias brolis Andrius ir jauniausias Paulius (beje, šis sumanesnis už vyriausiąjį) rimti lyg kokie svečiai sėdėjo už stalo, delnais atsirėmę į platų suolą, ant kurio kas vakarą mama pakloja patalą vienam kuriam nors mažesniam vaikui; jiedu kaip lygūs ramiai šnekučiavosi ir nieko neveikė.

Paprastai ramesnę valandą Andrius nuošalėje tyliai, kad niekas negirdėtų, niūniuodavo kokią nors savo pamėgtą dainelę. O jeigu Juozukas turėtų tokį gražų balsą, visur dainuotų, dainuodamas nutildytų visus triukšmadarius, užaugęs net ir į pasimatymus ateitų su daina... Andrius, kaip ir Juozukas, labai bijo gražių panelių ir suka akis į šalį: nesuprasi, kaip su jomis elgtis ir šnekėtis – šito nepamokins nei mama, nei Dalytė, o mokykloje tokiais klausimais tik apsijuoksi. Ir knygos apie tai nieko nerašo. Bet šiandien Andrius nė neniūniavo!.. Štai kas yra Velykos: jos sutramdo visas pašalines mintis.

Vakar mama, išdžiausčiusi skalbinius, neskubėjo iš katilo išpilti šarmo: pakėlusi galvą ir prisimerkusi, lėtai vaikščiojo po kambarį, dairydamasi, kur kas ant vinies pakabinta ar ant virvelės užmesta, paskui pati vaikams paaiškino:

Žiūriu, ką čia dar išskalbti.

O šiandien ji sėdėjo ramiai ir tiesiai, susidėjusi ant kelių rankas, pasitraukusi taburetę tarp kambario ir virtuvės, neturinčios durų, ir žvilgčiojo tai į vaikus, tai į ugnį, kurios dar neužgesino, dažniau vis dėlto ilgiau pasigėrėdama pritilusiais vaikais, tačiau lyg tarp kitko, nepastebimai, kad savo meiliu žvilgsniu jų neišbaidytų. Tiesą sakant, Juozukas pats retsykiais pajunta, kad pasaulyje nėra nieko maloniau, kaip pabučiuoti mamai ranką, tik štai kad nėra tai priimta; jeigu kas, glustelėjai prie skruosto – ir eik. Dabar jis dar prisiminė, kaip vakar mama, kieme baigusi džiaustyti skalbinius, lyg kokia pradžiokė pro baltas paklodes užsižiūrėjo į dangų, kuris buvo mėlynas mėlynas.

Juozukas pasiėmė nuo stalo didelę pyrago riekę ir išėjo į kiemą, kur po gilios žiemos švietė vėluojančio pavasario saulė. Jis mėgo šaltį ir jam šiek tiek juokingai atrodė žmonės, kalenantys dantimis. Iš lėto valgydamas riekę, tyčia laikė ją pakeltą ties krūtine, net truputėlį sušvytuodavo, kad iš savo kiemo pyragą pamatytų ir nustebtų artimų kaimynų vaikai – pusbrolis Vincas ir dvi, tik jau kitos, savos ir paprastai mažumėlę murzinos pusseserės Vitalija ir Zita, kurias, žinoma, norėtų ir šiandien pamatyti; o gal iš ten dirstelės net ir pati smailianosė teta, mamos brolienė Petrienė, ir šiaip dažnai stabtelėjanti tarsi suklususi, mįslingai pakreipusi galvą į šoną: minutėlę žiūrės į tave ir nieko nesakys. Juozukas pats, žvelgdamas į riekę, negalėjo patikėti, kad apskritai savo namuose, šioje pirkioje, įmanoma iškepti tokio baltumo pyragą, bet neklausė mamos, kaip jai tai pavyko, – šie reikalai jam buvo pernelyg tolimi. Ir kaip toks baltumas atsiranda? Pilkos pirkios fone riekė turėtų būti matoma iš tolo, kai per tokį atstumą jau negali suprasti šūksnių ir žodžių; sutemus vaikai iki ten švysčiodavo ir kaimynų akis žibindavo tikrindami, ar toli šviečia nauji prožektoriai. Tačiau dabar kaimynų vaikai vaikščiojo po savo saulėtą kiemą nesustodami. Ką tu ten jiems rieke pašviesi!

Tiesa, pusę jų sodybos ir netgi pusę namo užstojo viduryje šio atstumo kerojančių vyšnaičių eilė, toli besitęsianti dešinėn – kone per visą lauką – ir griežtai skirianti dviejų šeimų arus. Jau suvalgęs riekę, Juozukas priėjo prie sienos ir pasišildė delnus, priglaudęs juos, taip pat ir vieną skruostą prie tolio, stipriai atsiduodančio degutu ir apibarstyto aštriu smėliu. Paskui apsigręžė ir prispaudęs šildėsi nugarą, vis dar laikydamas rankas prie sienos.

Nežinia, kas tas vyšnaites sodino, bet nuo senų laikų buvo sutarta, kad kaimynai uogas skins tik nuo savo pusės, kas vaikus savaime truputėlį linksmino – juk šakose nėra jokios ribos!.. Medeliai augo, tvirtėjo, tankėjo, o į juos įlipusiam vaikui nesunku buvo pasiekti ir svetimas uogas. Kitoje pusėje jos buvo pačios didžiausios... Bet Juozukas ištiesdavo ranką į jas tik labai retai, kitaip sakant, niekada. Kartais perlindęs krūmokšnius ir du žingsnius žengęs į svetimų bulvių vagas, nustebdavo: nėra pasaulyje lygybės – ten begalinės šakelės sviro nuo raudonų ir juodų vyšnių!.. Mat šeimos buvo skirtingos – kur vienas berniukas, o kur keturi. Ir kodėl ta smailianosė teta, būdama artima giminė, vis dėlto tokia budri ir gaili uogų! Tad aišku, kuri šeima buvo labiau įtarinėjama. Tas pusbrolis Vincas amžinai šienaudavo pakrūmėse, jis karstytis po vyšnias neturėjo laiko. Jeigu kaimynai vis dėlto šnekėtų apie kokias nors vagystes medžiuose, tai Juozukas atsakytų, kad iš tiesų šakose vagiliauja ne vaikai, o varnėnai! Vyšnių greitai neliks! Tačiau dabar, per Velykas, kaip, beje, ir per Kalėdas, uogos nesirpsta; o jeigu sirptų, įdomu būtų štai kas: ar ir per tokias šventes Petrienė savo uogų gailėtų?..

Gal per Velykas ji neatneštų ir tokių dovanų, kaip kad atnešė vasarą, – pernokusių agurkų, kokių Juozuko broliai iš savo daržo nė neima.

Tačiau kokios čia dabar, per Velykas, gali būti kitos dovanos – visur keliauja ir rieda margučiai!.. Žmonės eina vieni pas kitus velykauti. Štai vaikai jau renkasi prie griovio, plačiai ir galutinai išsilaisvinusio iš pusnų. Ten ir Viktoras...

Žiūrint nuo pirkios durų dar kiek toliau, už tų giminaičių namų, pro krūmokšnius šiek tiek matyti didelė sodyba, slūgsanti vešlioje pamiškėje. Ten dviese su savo maža ir greita mama (galbūt ir gražuole, tik jos veidą sunku pamatyti) dideliuose apleistuose namuose gyveno rimčiausias kaimo vaikas Viktoras Petrauskas, apie kurį žmonės miestelyje reikšmingai pratardavo: „Jis iš turtingų.“ Tik dabar tie jų turtai, galima sakyti, pleveno ore. Vien legenda.

Viktorą Petrauską labiausiai išgarsino 1953 metų kovo mėnesio įvykis5, kai pradinėje mokykloje po pamokų kažkas vinimi išdūrė Stalino portreto akis. Tą akimirką, kai vienas iš vaikų šį portretą pamatė ir kai greit visi suprato, į ką jis ten žvilgčioja, klasėje suspengė tyla: mokytojas pabalo, norėjo sėstis, bet atsirėmė į sieną. Tačiau taip ir liko neaišku, kodėl šis įvykis, baugiai aptartas suaugusiųjų ir vaikų, išblėso be tardymų, apklausų ir be rezultato – gal buvo kokiu nors mįslingu būdu nuslėptas nuo valdžios? Žmonės negalėjo patikėti šia ramybe. Toks inteligentiškas mokytojas dabar dažniausiai nuo pat ryto susikūprindavo prie mokyklos dienyno ir, žiūrėdamas į šalį pro langą, nežymiai kramtydavo nykštį. Po trijų dienų virš lentos, šįkart gal kiek aukščiau, vėl blizgėjo Stalino portretas, ir vaikai, tarsi netyčiom paėję į šalį, įsitikindavo, kad akys sveikos. Taigi nieko nebuvo. Tiktai gretimų kaimų vaikai, taip staigiai ir šiurpiai įtraukti į politiką, patys su tėvais ir tarpusavyje išsiaiškino, kad tai padarė jis – pavyzdingiausias ir mylimiausias mokinys, retkarčiais lankomas iš Kauno mašinėle atvažiuojančio tėvo; tik štai šią žiemą jo mėlynas „Moskvičius“, vos kyšantis iš sniego, liūdnai stūksojo įklimpęs ir įšalęs vidury didelio lauko. Juozukas matė Viktoro tėvą tik vienąkart – vasarą, kai Petrauskas kažko užklydo į galulaukes: aukštaūgis, tarsi ir nederantis prie mažos žmonos, vilkėjo šviesiu kostiumu juostele; dairydamasis priartėjo, atsakė į Juozuko pasveikinimą, tada grįžtelėjo, palenkė galvą, atsargiai delnu ir sulenktu smiliumi pasitikrino vėjelio pučiamą sklastymą.

Dar labiau pakilo Viktoro autoritetas, įgijęs paslaptingos jėgos, dar ryškiau jam ėmė pataikauti mokytojas: ką nors liepdamas, pirmiausia atsiklausia.

Netrukus tėvas nuostabiam savo berniukui nupirko didžiulį raudoną akordeoną, kurį šis, mokytojo paprašytas, retkarčiais atsitempdavo į mokyklą ir labai juo puikuodavosi, grodamas per pamoką prie lentos ar mokinukų apsuptas atvirame prieangyje. O kai Juozukas, nežinia kodėl akordeono nei labai gyręs, nei dėl jo aikčiojęs, tik norėdamas parodyti šiai brangenybei kokį nors savo dėmesį, nedrąsiai palietė pirštu žėrinčias dumples, Viktoras atlošė galvą ir jį subarė, aiškindamas, kad tai labai kenkia audeklui; vaikai priekaištingai sumurmėjo pritardami.

Tik Juozuko krūtinę netikėtai persmelkė skaudi neteisybė: ne, jis instrumentui nė kiek nepakenkė!

5-6_Metai_2015_.jpg

Paskui rudenį Juozuką įskaudino vėl. Kai penkiese ąžuolyne prisigrybavo ir suskaičiavo baravykus, pasirodė, kad pirmauja Juozukas. O kai ėjo namo ir sutiktas kaimynas paklausė, kuris rado daugiausia, praeidamas pro šalį Viktoras kilstelėjo galvą ir šyptelėjo:

O kas gi!

Iš paskos patraukė visi tylūs grybautojai.

(Ak, kas surinks visas nuoskaudas, kurias nutylime!)

Staiga Juozuko mintis nutraukė per duris išsprūdę broliai, tik dabar per langą pamatę vaikus prie griovio. Julius timptelėjo už rankos ir Juozuką.

Pala, apsiausiu gumonus, – ištarė šis Dalytės žodį ir dar įsmuko vidun.

Pas vaikus prie griovio, įprastos jų susitikimų vietos, Juozukas nuėjo ir dabar, ir kitą dieną, kai visi jau buvo prisivelykavę. Jis kartu šėlo ir tyrinėjo įvairius pavasario reiškinius, žinoma, susijusius su polaidžio vandeniu. Net šie patrakėliai sušvelnino savo riksmus ir prikando liežuvį. Juos prilaikė Velykų nuotaika. Tik netyčia truputėlį aptaškė Juozuko baltinius ir, beje, tyčia pasijuokė, kad tai jam tinka. Tiek to. Nėra vaiko, kuris nepasišaipytų iš tavo švarumo; prie vandens turi išsimurzinti kiekvienas.

O paskui įvyko tai, ką Juozukas iš tų vaikystės dienų prisimena ryškiausiai. Ir vėl Viktoras. Kai Andrius su Pauliumi jau buvo nuėję namo, Julius netikėtai ėmė pasakoti, kiek margučių jo broliai velykaudami parsinešė iš skirtingų kaimynų: jis pats – du, Paulius – keturis, o Andrius iš Viktoro namų – tris.

Viktoras sukluso. Jis mintyse skaičiavo. Paskui tarė:

Andrius du margučius pasislėpė...

Stojo tyla. Kas tokia kvailyste patikės? Joks vaikas per Velykas taip nedaro. Tuo labiau Andrius – drovuolis. Argi vogs? Nejaugi Viktorui apsimoka meluoti net tada, kai niekas jo melu netiki? Gal mano, kad vis dėlto kas nors ims ir patikės?..

Bet nė vienas vaikas ir šįkart nepaprieštaravo.

Juozukas ir Julius, eidami namo, susitarė apie šį šmeižtą Andriui nė neužsiminti.

Juozukas dar pratarė:

Na ir velnias!..

Bet šiaip apie Viktorą nieko bloga nepasakysi: tai drąsuolis, išdūręs Stalinui akis.

 

1 Karo metų amerikiečių „Ford“ sunkvežimio kopija.

2 Rusiškas motociklas M-72.

3 Tolstojus L. Gaisras. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1951.

4 Brezentu dengtas automobilis – karo metų amerikiečių džipo „Willis“ kopija.

5 J. Stalinas mirė 1953 m. kovo 5 d.