tekstai.lt

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

Vlado Braziūno nuotr.
Vlado Braziūno nuotr.

 

Ko gero

 

o naktį liepų kvapas sutirštėja

ir vėjas debesis purius užkrės

tuo svaiguliu – ir sapnas pagilės

tikriausiai nuo pametusio galvelę vėjo –

 

atrodo – nuodėmingųjų per daug

ir nesvarbu kad vakaras pravirko

ir vasaros kulnai auksiniai mirga –

ak neskubėki – atsisuk – palauk!

 

jau išskraidino sėkliukes beržai

brūkšnys nutįso po ženklais iš viso

pasigailėjimo prašyt nedrįsiu

nes gailesčio per daug nors per mažai –

 

 

Aplinkui

                           Giedrei K.

 

tarp tu žavi ir greitai nužydės

radastos žvilgsniai nenudilgys

kol dar kažkas tavy nelaisvės ilgis

kamuokis ilgesingoji kol neskaudės –

 

kaip paukštė debesy įsitaisai –

neankšta ten tarp skersvėjų ledinių?

o kas erdvu tu nežinai – gal žino

nužarijavę vakaro gaisai –

 

aplinkui – patarėjai ir teisėjai

skaitovai debesylų ir kregždžių

žiedėjai ašaruvių užkerėję

sutilpti ašaroj druskožemiu našiu –

 

mes užsispyrusiai gyvi – ir tu

mergaitiškais juokais paguost sumanius

regi kaip skersvėjy sudyla veidas senas

prisipažinimų ir gailesčio metu –

 

nereikia nieko kas pasikartotų

visur ir niekur užmirštų tamsos šviesa

ir reikia klaust kad nieko nežinotum

arba tylėt kad skleistųsi tiesa –

 

 

Reginutei

 

Gal tai yra visas eilėraštis?

Ten – toli – Rūdšily

kur šlama

juodojo strazdo šaltinis

po mano langu

šešėly riešutmedžio žilo

sėdi apglėbus kelius

į Tave panaši mergaitė

laukianti

iš medžio šerdies

išslystančios sielos –

savo sesers

 

neapsakomai tyra˜i žav`i

jos tyla

lieta iš sidabro

apvedžiota drungnais

neužmirštuolių žiedais

 

 

Kas yra

 

Palengva rugiagėlių mėlynė

dingsta dengiama tamsos – nėra

nieko tyro lyg vaikystėj – gryno

vien tamsa skledena atvira

nebūčiai – kodėl žvaigždė išdrįso

žvilgtelti lyg kviesdama – nekrisk

prarajon kur puola saulės visos

tu – žmogus todėl maištauti drįsk!

 

Išgirstas – lyg šnabždesys – adagio

vėjas švendrių tankmėje paklys

paukštis nukrečia rasas nuo medžių

sonata – rasotas šnaresys

 

Mėnesienos pilnos tavo saujos

nusiprausk – ir tapsi vėl tyra

niekas nieko čia jau neatnaujins

vien suvokti stengsis – kas yra

 

 

Atviresni

 

Pilkų šešėlių nebylystė

mane apsupusi neslėgs

neišsigąsiu nebylės

tylos – nešauksiu kad išdrįsti

pažemint tylą tau reikės

 

tu nusisukusi juokies

Tegu – į atminties buveinę

ir juoką paslepiu – glūdės

ten viskas kas neturi kainos

neturi vardo pavardės

 

Ten – paslaptis kuri nušvito

sanskrito atviram asi

be ūkanų sakmės ar mito

 

tik laikini – atviresni

 

 

Esi ne vienas

 

Tada kai būsi karūnuotas

       nesišypsok – dangus dar juodas

        išgirsk kaip verkia pamesti

       dykumoje – pravirk ir tu

       kol šaukia užmiršto vardu

              šypsotis – per anksti

 

tada kai karūna pakrypus

       primins kas laikina – dairykis

       kas slepia durklą po skvernu

       kas žibintus jau užgesina

       ir lašina nuodus į vyną

       už nugarų aklų tarnų

 

ir stos tyla – giedruos ramybė

       įžvelgsi kas tavy dar slypi

       kaip atrama kurios reikės

       pasaulio sukrėtimų dieną

       nepasimesk – esi ne vienas

       kol pats su savimi taries

 

 

Mergaitė miesto sode

 

Kur miesto sodas ošiantis –

       mergaitė smuikas strykas

       suknelės dugnas rožinis

       plaukuos dangaus kasnykas

 

tvankiam mieste – ne Rojuj

       kris liepžiedžiai menki

       likimą savo groji

       ir už mane verki

 

į vakarą geltoną

       šešėlis grius – slogu

       skarelė ant betono

       kol kas be pinigų

 

pakelk akis – aš gyvas

       ir tu – kaip nuostabu

       kodėl graudus motyvas

       lyg slinktum iš kapų?

 

kur miesto sodas ošiantis

       kančia kur atvira –

       vien dabartis suluošinta

       o ateities – nėra

 

 

Ak ta

 

Sapne eilėraštis man tarė – jeigu nusilenksi

       aš išsiskleisiu lygu pasakų gėlė

       kaip nebylys stypsodamas už slenksčio

       svarsčiau – kieno eilė?

 

tai tau derėtų pagarbiai dėkoti

       kad ištempiau iš griozdų ir pelų

       neklausdamas – kurių galų

       ten su kitais pratįsojot apduję ir migloti?

 

gerai – be gailesčio užmirš Tėvynė

       kol rietenos dėl pjedestalų užsitęs

       tai kas kad žvakė dar ne graudulinė

       ir nieks netrukdo kryžmint kvailystes

 

be priekaištų rypavimų – ak ta

       karta į menestrelių paširdžius įspyrus

 

       aš nukeliu be girgždesio duris nuo vyrių

       ir atremiu tenai kur be žvaigždžių stakta

 

 

Vaikiškai

 

Tas Gyvenimas

Toji Mirtis –

sutuoktiniai

 

Neišskiriami

per amžių amžius

 

Esam

jų meilės

ir neapykantos

liudininkai

Todėl ribotumas –

beribis

 

Kaip atlygis

už šviesiai graudžią

ištikimybę

abiemus

 

 

Atsiminei

 

Stiklinis skambesys lietaus

       vaikystės sapno ankstų rytą

       vėsa pro langą – ir nušvitus

       diena kuždės kažką skaistaus

 

Paklusk tai šviesai – ji nuves

       pamilt užburt apglėbt atverti

       atsiminei – ir užsimerkei

       kad neįskaudintum savęs

 

 

Mildutei

 

Karvytės Dievo nuo delnų

       tik krūptels ir nuskris

       iš žalio namo samanų

       pro atviras duris

 

ir bitės – vysis jas naktis –

       į avilius sugrius

       saulėlydį krepšeliuos tįs

       ir pilstys į korius

 

tartum vaikystę tu regi

       tartum jaunystė švies

       sapne kur šoks drugiai margi

       iš tos baltos nakties

 

tik nepašauk minčių liūdnų

       kada užtrenks duris

       kada kažkas tau iš delnų

       tik krūptels ir nuskris

 

5-6 Metai 2015
5-6 Metai 2015