tekstai.lt

Aidas Jurašius. Sugrįžimas į savaną. Radijo pjesė

Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Veikėjai

 

MIRANDAS – buvęs muzikantas, maždaug septyniasdešimties metų

KALIBANĖ – gydytoja, maždaug trisdešimties metų

 

Spengianti uždaros erdvės tyla. Po kiek laiko ausis užčiuopia joje ramų, vos girdimą miegančio žmogaus kvėpavimą. Jis po truputį garsėja, tarytum sėlindami artėtume prie miegančiojo. Dar po kiek laiko tolumoje pasigirsta tuksenimas, dzingsėjimas, lyg kažkas kaltų, skaptuotų, obliuotų.

Staiga ramus kvėpavimas nutrūksta – miegantysis prabudo. Girdėti, kaip muistosi surištas kūnas, išgąstingai mykia užklijuotos lūpos. Kvėpavimas tankus, lyg trūktų oro. Pamažu viskas perauga į tylų kukčiojimą. Tai Kalibanė.

Pasigirsta žingsniai. Kalibanė sustingsta ir nutyla. Spragteli rakinama spyna, į patalpą įeina Mirandas . Jo balsas (bent iš pradžių) gana jaunatviškas, malonus, truputį melancholiškas, tonas kiek neužtikrintas, tarsi nuolat lauktų iš pašnekovo patvirtinimo ar paskatinimo, dažnai krizena, tačiau nelinksmai

 

MIRANDAS (mandagiai, švelniai). Jau prabudote? Taip ir maniau, kad jau metas ateiti. Tų vaistų poveikis, pasak aprašymo, turėjo baigtis kaip tik dabar. Labai gerai. Mėgstu, kai spausdintas tekstas nemeluoja. Vis šiokia tokia atrama. Žinote, buvo metas, kai diskutuodamas galėjai pasakyti „taip parašyta knygoje“, ir tai buvo nusveriantis argumentas. Iš tikrųjų. Bet ką aš čia dabar... Kaip jaučiatės?

 

Kalibanė isteriškai inkščia, muistosi. Mirandas stovi ir tyli, tarsi nežinotų, ko griebtis. Po minutėlės nutrepsi prie kėdės. Ši sugirgžda nuo jo svorio

 

MIRANDAS (vis taip pat švelniai, bet kartu sutrikęs, lyg sukrėstas to, ką pamatė). Ne per stipriai užveržiau? Nenutirpo galūnės? Pirmą kartą tai dariau. Ką jau čia. Prieš dešimtį metų būtų kas nors pasakęs, kad rišiu žmogų prieš jo valią... Nepykite, jei kiek perlenkiau lazdą. Tai iš nepatyrimo. Jeigu pažadėsite nekalbėti ir nerėkti, atklijuosiu burną. Nepakenčiu riksmų. Nors tai būtų šiokia tokia kompensacija. (Tyliai sukikena) Matote, turiu netoliese tokį kaimyną... Girdite? Tikras pamišėlis. Kiaurą dieną kala, pjauna, tvatina. Į senatvę aptiko savyje dailidės talentą. Daro kryžius. Niekam tų jo kryžių nereikia, o ir nepanašus į labai religingą, bet vis tiek kala kaip pamišęs. Dar valtis gamina, nors nėra aplink nei upės, nei ežero. Nežinau, kur jas kiša. Gal sukūrena paskui, žiemą, kas jį žino. Kartais žiūriu pro virtuvės langą į jo kiemą, bet jo tvora aukštoka, nelabai ką suprasi. Šiaip ar taip, būtų visai smagu, jei galėčiau jam kaip nors atsilyginti už visą šį triukšmą. Ko verti visi tie dailidės įrankiai prieš vieną spiegiančią moterį? (Kikena) Tai kaip? Nerėksit? (Nelaukdamas atsakymo) Tuomet palaukit.

 

Lėtai nuo odos plėšiamos lipnios juostos garsas

 

KALIBANĖ (isteriškai). Kas čia dedasi? Kur aš? Kas jūs?

MIRANDAS (priekaištingai). Juk buvome susitarę nerėkti! Viską paaiškinsiu, nesijaudinkite. Gal kiek atlaisvinti galūnes? Visiškai atrišti, deja, negaliu. Kaip matote, nebesu jaunuolis, nesu tikras, kad jus įveikčiau. Nors, sprendžiant iš to, ką mačiau per televiziją, net ir jauną mane būtumėte be vargo prikūlusi. (Draugiškai kikena) Tai jau taip, mušeika iš manęs prastas. O jūs štai ne iš kelmo spirta moteriškė. Šiaip ar taip, norėčiau, kad nerėktumėte. O ir apskritai kuo mažiau kalbėtumėte. Kitaip vėl turėsiu užklijuoti jums burną. Tylėkite, kol viską paaiškinsiu, ir tiek, gerai? Kitaip mums abiem bus nesmagu...

KALIBANĖ (su neapykanta). Jūs fašistas?

MIRANDAS ( nustebęs ). Kas? A, ne, ne... Ką jūs. Esu beveik apolitiškas. Be to, pacifistas. Už visuotinę taiką ir meilę. Toks savotiškas hipis, tik kad pliktelėjęs ir menkai susipažinęs su roko muzika. ( Vėl kikena ) Ir apskritai: kvaila manyti, kad visi, kas jums nepritaria, yra fašistai. Kas per logika? Štai... ( Nutyla ir klausosi ) Girdite? Tas idiotas nurimo, bet tuoj atsitemps naują siją ir vėl ims baladotis. Ir taip kiaurą dieną... Tai jums kiek atlaisvinti užveržimą?

KALIBANĖ (grasinamai). Tučtuojau mane paleiskite, kitaip imsiu rėkti. Tas jūsų kaimynas išgirs ir iškvies policiją!

MIRANDAS (atsidusdamas). Ne, ne, nereikia rėkti. Ne dėl kaimyno, dėl manęs. Matote, aš muzikantas, tiesa, jau buvęs, bet klausą vis dar turiu jautrią. Nepakenčiu triukšmo. Pakanka jau to tuksenimo, o jei dar pradėsite rėkti... Kalbant apie kaimyną... (Nusijuokia) Suprantat, jis mano bendraamžis, tik gerokai sveikesnis. Štai, girdite? Vėl... Ir iš kur tiek sveikatos? Šiaip ar taip, esame bendraamžiai, skambiai šnekant, tos pačios epochos vaikai. Ir štai čia koks dalykas: jis va kaip pakvaišęs vis kala, bilda ir visu tuo varo mane iš proto. Suprantate? Noriu paklausyti, sakykime, Hendelio oratorijų, įsijungiu, o čia: bum bum, tuk tuk. Pagarsinu muziką, o jis, rodos, dar labiau baladojasi. Tikras psichas. Bet štai kur esmė: susitikęs jam kuo meiliausiai šypsausi ir nė puse lūpų neužsimenu apie tai, kad atsikėliau į šiuos miškus tikėdamasis tylos ir ramybės, o ne staliaus dirbtuvių. Nekenčiu jo, o jis greičiausiai manęs, nes myliu tai, ką jis vadina „laidotuvių maršais“, bet esame puikiai sutariantys kaimynai. Suprantat? Jis kala, o aš tyliu. Kodėl manote, kad jis elgsis kitaip išgirdęs ką nors nemalonaus iš mano pusės?

KALIBANĖ (muistydamasi). Jūs pamišėlis!

MIRANDAS (tarsi jos negirdėdamas). Kai kilo visas šis sumanymas, galvojau, kad reikia pasirūpinti ir garso izoliacija. Ir apskritai viską daryti kaip toje knygoje. Bet paskui persigalvojau. Čia juk, galų gale, ne „senoji šaunioji“ Anglija. (Kikena) Taigi, viena vertus, neabejoju savo puikiuoju kaimynu. Kita vertus, man pačiam įdomu, kaip jis reaguotų. Gal klystu dėl jo, gal jis iš kitokio molio? Žinote ką? Tarkime, kad tai eksperimento dalis, kuri arba patvirtins, arba paneigs mano hipotezę. Vis tiek niekuo nerizikuojame. Taigi padarykime taip: dabar aš trumpam išeisiu, o jūs rėkite. Gerai? Tuomet viską ir sužinosim.

KALIBANĖ (išsigandusi, kad liks viena). Palaukit, neišeikit. Tiesiog paleiskite mane! Aš juk nieko jums nepadariau!

MIRANDAS (raminamai). Aš tuoj grįšiu, nebijokite. Paprasčiausiai truputį parėkite.

 

Mirandas pakyla nuo kėdės ir eina prie durų. Jos atsidaro ir užsidaro.
Kalibanė lieka viena

 

KALIBANĖ (rėkia, tačiau kažkaip neužtikrintai, lyg prastai vaidmenį atliekantis aktorius). Gelbėkite! Gelbėkite! Padėkite! (Pavargusi nutyla, užsikosėja, paskui vėl rėkia) Gelbėkite!

MIRANDAS (iš už durų). Gerai, jau pakaks. Dabar nutilkite.

Kalibanė paklūsta. Vėl atsidaro ir užsidaro durys, girgžteli nuo svorio kėdė

MIRANDAS (šnabžda). Dabar pasiklausykime.

 

Abu užgniaužę kvapą klausosi. Tolumoje aidintis kaukšėjimas tarytum
intensyvėja, stiprėja

 

MIRANDAS (beveik vaikiškai džiūgaudamas). Matote? Tiesiog suerzinote žmogų, ir tiek. Jis norėjo viso labo įtvatyti vinį į lentą, sukalti kryžių, o jūs privertėte jį rinktis: reaguoti į jūsų šauksmą ar apsimesti, kad jo negirdi. Jis dabar svarsto. Bet nujaučiu jo pasirinkimą. O ką, jeigu jis iškvies policiją, bet paaiškės, kad čia viso labo koks nors pokštas? Suprantate? Kaip mums paskui reikės gyventi kaimynystėje, jei paaiškės, kad jis skundikas? Neturės žmogus kur akių dėti.

KALIBANĖ (balsu, kuriame girdėti ir pyktis, ir nerimas). Jūs tikrai pamišėlis! Paleiskite mane! Ko jūs norite? Jūs prievartautojas?

MIRANDAS (pasibaisėjęs). Dieve apsaugok! Tai yra... Na, jūs simpatiška jauna moteris, bet... Ne, ne, nieko panašaus. Aš gi jau senas. O ir šiaip: net ir jaunystėje nebūčiau pajėgęs ko nors tokio iškrėsti. (Tyliai juokiasi) Smurtas manęs tikrai nejaudina. Priešingai.

KALIBANĖ (piktai). Tai ko jūs norite? Kartoju: nieko jums nepadariau. Nepažįstu jūsų. Pirmą kartą matau.

MIRANDAS. Taip, taip, žinoma, man nieko nepadarėte. Viską jums paaiškinsiu, tik turėkite kantrybės. Gal norite atsigerti? Garsiai rėkėte ir visa kita, turbūt gerklė perdžiūvo. (Sugirgžda kėdė, Mirandas smulkiais žingsniais nutipena prie stalo, įpila stiklinę vandens, atneša, girdo) Štai. Pasijusite geriau. Kiek įmanoma tokiomis aplinkybėmis.

KALIBANĖ (atsigėrusi, ramiu ir tvirtu balsu). Gerai, tai ko jūs iš manęs norite?

MIRANDAS. (atsisėsdamas). Kantrybės, kantrybės. Pradėti reikėtų iš tolo. Labai iš tolo. Turbūt nuo mano vaikystės. Nors šiaip jūsų klausimas iš esmės neteisingas. Iš jūsų aš, galima sakyti, nenoriu nieko. Noriu iš savęs. Taip, jūs reikalinga, bet labiau kaip tarpininkas ar įrankis. Štai kad ir tas kaimynas. Medis, kurį jis tašo, turbūt, galėdamas kalbėti, taip pat klaustų: ko tu iš manęs nori? Greičiausiai tas idiotas jam atsakytų, kad nori iš jo pagaminti kryžių arba valtį, bet tai būtų melas, skiedalai. Jis terliojasi su tomis sijomis dėl visai kitų priežasčių. Juk sakiau: niekam nereikia tų suklypusių kryžių ir netikusių valčių. Šiaip ar taip, iš pradžių paaiškinsiu, kodėl pasirinkau kaip tik jus. Nors ne, truputėlį palaukite. Aš tuoj.

 

Išeina iš kambario, po minutės grįžta ir vėl atsisėda. Jam nesant, Kalibanė muistosi, bando išsilaisvinti.

Grįžęs Mirandas kalba ramiau, užtikrinčiau, su melancholiško linksmumo gaidele. Paskui į jo balsą pamažu vėl prasiskverbia niūrumas ir jaudulys. Tas pat kartojasi ir vėliau: rodos, jis išeina iš patalpos susitvardyti ar atgauti jėgų

 

MIRANDAS (atsidusdamas). Viskas sunkiau, nei galvojau. Tiek to. Taigi, kaip minėjau, mačiau jus per televiziją. Na, retas kuris nematė... Turiu galvoje, epizodą, kai jūs... kai jūs spardėte sužeistus protestuotojus. Suprantat. Visas šis sumanymas jau senokai sukosi mano galvoje, bet niekaip nepajėgiau surasti tinkamo kandidato. Gyvename sąlyginai ramiais laikais. Štai ir jūs rėkėte kažkaip be polėkio. Spėju, jautėtės keistai, tarsi pati netikėtumėte, kad atsidūrėte padėtyje, kai visiškai nuoširdžiai turite rėkti: „Gelbėkite, padėkite!..“ Taigi ieškojau kandidato, ir tai buvo rimtas iššūkis. Taip, esama visokių žudikų, prievartautojų, iškrypėlių. Bet tai visai kas kita: vienus motyvuoja noras pasipelnyti, kitus – daugiau ar mažiau iškreipti seksualiniai instinktai. Jie man netiko. Tam tikru požiūriu jie nekalti, tai savotiškos aukos, brokuoti socialinio fabriko, kurį vadiname visuomene, gaminiai. Tačiau jų nekaltumas, suprantama, niekaip nepaneigia fakto, kad jie brokuoti, taigi įrašytini į gamybinių nuostolių grafą, o man reikėjo ne aukos, ne brokuoto egzemplioriaus, o ko nors visiškai priešingo, to, kas vadinama „normaliu žmogumi“. Maža to, man reikėjo žmogaus, kurio tam tikro elgesio variklis – bent jau žvelgiant paviršutiniškai – būtų idėja. Arba ja dangstomi instinktai. Ir štai pagaliau išsipildė: taikūs protestuotojai, aptalžyti policijos ar ideologinių oponentų, gulintys pasliki ant žemės. Ir štai jūs, lyg pakvaišusi furija, spardanti tuos bejėgius sužalotus kūnus. Man tarsi akyse nušvito. Supratau, kad esate kaip tik tai, ko reikia.

KALIBANĖ (sausai). Tai jūs vis dėlto fašistas?

MIRANDAS (nekantriai). Na kuo čia dėti fašistai? Kodėl juos įsikandote? Kalbant atvirai, būtent jūs toje situacijoje elgėtės kaip fašistė. Kartoju: politinės peripetijos šiuo atveju manęs nedomina. Jei kas nors iš anos pusės būtų šitaip spardęs jus, būčiau dėjęs pastangų, kad tas kitas žmogus dabar būtų jūsų vietoje. Mane ši dilema domina bendražmogišku požiūriu. O jūs: fašistai, fašistai...

KALIBANĖ (atsargiai). Kokia dilema?

MIRANDAS. O, ji turi daug aspektų... Suprantate, esu muzikantas, tiksliau, buvau, dabar jau pensijoje. Aha, nustebote. (Sukikena) Keista, ar ne? Muzikantas – ir štai tokie pokštai: žmonių grobimas ir įkalinimas atokioje pamiškės sodyboje. Kita vertus, jūs gi, kiek skaičiau žiniasklaidoje, gydytoja? Taip pat keistoka...

KALIBANĖ (paskubom, greitakalbe). Aš nieko nepagrobiau, viskas, kas buvo rodoma per televiziją, buvo rodoma tendencingai. Jūs pats ten nebuvote. Galų gale, tai buvo emocijų protrūkis, o jūsų atveju – sąmoningas, apgalvotas veiksmas.

MIRANDAS (švelniai, lyg ramindamas). Tai nieko nekeičia, mieloji. Faktas, kad jūs, turinti gydyti kūnus, juos dar labiau luošinote. Dėl kažkokios idėjos. Iš dalies jus suprantu: aš vadinu tai vienos tiesos ilgesiu. Pamenate, buvo viena tiesa ir viskas buvo stulbinamai aišku ir paprasta, net jei žinojome ar nujautėme, kad ta tiesa yra melas. Jeigu ši tiesa yra melas, vadinasi, kitos pusės melas yra tiesa. Paprasta. O dabar? Tai siaubinga. Žinote, kiek laiko praleidžiu prekybos centro dešrų skyriuje? O vargeli, kaip išsirinkti iš visos tos margybės? Ir čia aukščiausia rūšis, ir čia. Ir čia parašyta, kad skanu, ir čia. (Kikena) Taip, dabar gyventi sudėtingiau. Bent mums, įpratusiems pirkti tai, ką rasi lentynoje... Viešpatie, tas beprotis dabar pjaus pjūklu. Nuo to garso man atrodo, lyg kas džyruotų mano smegenis.

 

Tolumoje pasigirsta pjaunamo medžio garsas. Mirandas pakyla ir įjungia radiją.
Radijas groja ne itin garsiai, tačiau beveik užgožia triukšmą iš lauko

 

MIRANDAS. Štai, pakeiskime vieną triukšmą kitu. Radijo stotis, grojanti šiuolaikinę šokių muziką. Turbūt stebitės ir teisingai numanote, kad tokia muzika man ne itin prie širdies, bet ką padarysi – ne Mocartui konkuruoti su manuoju kaimynu... ( Sėdasi ) Kita vertus, ir joje esama žavesio. Muzika greičiausiai atsirado iš mūsų protėvių poravimosi ritualų, tad visa tai, pagal ką šoka dabarties jaunimas, žymi savotišką grįžimą prie šaknų: ši muzika – tai tarsi Vagneris be dekoracijų ir maivymosi, tai tobulai užčiuoptas seksualinis ritmas su nuolat besikartojančia orgazmą žyminčia kulminacija... ( Lyg susigėdęs ) Ką aš čia dabar... Taigi, ar teisinga ta jūsų idėja, ar ne – parodys laikas. Man tai nerūpi. Man rūpi kas kita. Kaip tai įvardinus? ( Akimirką mąsto ) Žinote, vienas garsus poetas kartą pasakė maždaug taip: Dikensą skaityti būtina, nes skaičiusiam Dikensą sunkiau šauti į kitą žmogų. Ilgą laiką tuo šventai tikėjau. Tikėjau dar tuomet, kai jis to nebuvo pasakęs. Iš ti krųjų. Maniau, kad tokia ir mano, kaip muzikanto, misija. Bet, laikui bėgant, ypač į senatvę, kai atsirado laiko pamąstyti ir į viską pažvelgti iš šalies, suabejojau. Pirmiausia šovė mintis, kad tuomet, kai priimi sprendimą nuspausti gaiduką ar ne, tiesiog negalvoji apie Dikensą. Štai kad ir jūs. Jūs juk išsilavinusi moteris, turbūt skaitėte ir Dikensą, ir Dostojevskį, ir dar bala žino kokius klasikus. Turbūt lankėtės teatruose, parodose. O štai spardėte tuos paslikus protestuotojus kaip niekur nieko. Nei Dikensas, nei Šekspyras jums nesutrukdė.

KALIBANĖ. Klausykit, aš...

MIRANDAS (švelniai nutraukia). Ne, ne, mieloji, leiskite kalbėti man. Noriu, kad suprastumėte. O jeigu vis pertraukinėsit, teks vėl užklijuoti jums burną. Šiaip ar taip, vėliau vis dėlto nutariau, kad tie, kurie gaiduką nuspaudžia, tiesiog skaitė Dikensą per mažai arba nepakankamai įdėmiai. O tie, kurie skaitė daug ir įdėmiai, apskritai neima į rankas šautuvo. Galų gale turėjau puikų pavyzdį – save ir savo tėvą. Žinote, augau labai kultūringoje aplinkoje. Klasikinė muzika, klasikinė literatūra. Mano tėvas buvo filologas, profesorius. Ir kol lindėdavau namuose – viskas būdavo tarsi gerai: visi šeimos nariai buvo skaitę Dikensą, atėję svečiai – taip pat. Jaukus ir saugus pasaulis. Bet vos tik peržengdavau namų slenkstį... Taip, taip, kildavo sunkumų. (Po pauzės) Žinote ką? Ko nors išgerkime. Alkoholis šiek tiek ramina... O nusiraminti, manau, mums abiem ne pro šalį. (Kikena)

 

Nueina įpilti. Fone skambant muzikai, Kalibanė muistosi, bando išsilaisvinti.
Mirandui grįžtant nurimsta

 

MIRANDAS. Štai, brendis. Aš jums palaikysiu, o jūs gurkštelėkite. Na? Nenorite? ( Lyg nusiminęs ) Ką gi... ( Pastato Kalibanės taurę ant staliuko, siurbteli iš savosios) Tai štai... Daugiausia sunkumų kildavo dėl vieno gretimame kieme gyvenusio berniūkščio. ( Nusijuokia ) Tas tai jau tikrai neskaitė Dikenso. Manau, per literatūros pamokas piešdavo nuogas bobas ar ką nors tokio. Nepasakysi, kad jis mane labai skriaudė, bet vis tiek buvo nemalonu. Tai meta sniego gniūžtę, tai ką nors lepteli. Nekreipiau dėmesio. Bet laikui bėgant visa tai iškęsti darėsi vis sunkiau, ypač kai sulaukėme paauglystės. Žinote, tuomet pradeda rūpėti mergaitės, ir nesinori jų akivaizdoje pasirodyti lepšiu. Taigi kartą mes vis dėlto susipešėme. Ne dėl mergaičių, nepagalvokite. Buvau protingas, tad pasakiau sau, kad man reikia tokios pat protingos, Dikensą skaičiusios mergaitės. Koks man skirtumas, ką apie mane galvoja su kažkokiu chuliganu besitrainiojančios vištos? Tuo metu buvau jau rimtai atsidėjęs muzikai, ir štai sykį, grįžtant iš muzikos mokyklos, tas galvijas staiga pripuolęs atėmė iš manęs smuiką. Nieko baisaus jam nepadarė, o turbūt ir neketino – norėjo tik paerzinti ir išjuokti. Vis dėlto pašėlau. Pirmą kartą gyvenime puoliau muštis. (Krizena) Net pačiam keista tai prisiminti.

KALIBANĖ (nuolankiai, beveik maldaujamai). Klausykite, prašau jūsų, atriškite mane ir paleiskite, aš niekam...

MIRANDAS (lyg negirdėdamas). Žinote, buvau tvirto sudėjimo. Šiaip ar taip, tėvas buvo kilęs iš kaimo, ūkininkų vaikas. Jei būčiau mažiau skaitęs Dikensą ir grojęs Vivaldį, o daugiau sportavęs, būčiau galėjęs, kaip sakoma, lankstyti pasagas. Taigi ėmėme pliektis, aplink, kaip visada, sustojo būrelis komentuojančių ir raginančių žiūrovų. Nebuvau patyręs mušeika, kur jau ten, bet, kaip minėjau, sudėtas buvau tvirtai, sveikatos turėjau į valias. Žodžiu, staiga taip trinktelėjau tam vaikėzui, kad, regis, išmušiau dantį. Ir tuomet many viskas persivertė. Visus tuos metus giliai kauptas pyktis ir neapykanta tam šunsnukiui tučtuojau išgaravo, jų vietą užėmė Dikensas. Mačiau prieš save ne smuiką atėmusį ir tyčiotis mėgstantį nenaudėlį, o vaiką, kuriam skauda, kuris verkia ir spjaudosi kraujais... (Po ilgos pauzės) Žiūrovai, – beje, manojo priešininko draugužiai, – ragino mane jį „pribaigti“, jis tupėjo susiėmęs už žando, o aš stovėjau priešais, nuleidęs rankas, pats beveik verkdamas, beveik pasiruošęs pulti prieš jį ant kelių ir atsiprašyti. Žinote, kuo viskas baigėsi?

KALIBANĖ. Klausykit... (Nuolaidžiai) Ne, nežinau.

MIRANDAS. Vaikis išspjovė dantį ir kraujus, atsipeikėjo ir atsistojęs puolė mane su dvigubu įniršiu. Stovėjau vis dar kupinas Dikenso ir Vivaldžio, nesigindamas, o jis mane išsijuosęs talžė. Prilupo kaip reikiant. (Nusijuokia) Štai taip baigėsi mano šlovingosios peštynės.

KALIBANĖ. Man tikrai labai gaila, bet...

MIRANDAS (nutraukdamas). Taip, vis dėlto turbūt tai teisybė: tam, kuris skaitė Dikensą, sunkiau šauti į kitą žmogų. Bet štai koks klausimas man jau daugelį metų neduoda ramybės: ką daryti, jei gyveni pasaulyje, kuriame šaudoma? Kur dėtis pasaulyje, kuriame nuolat esi potencialus taikinys, nes šaudantys žino ir jaučia, kad tu neatsišaudysi? Ką daryti?

KALIBANĖ (beveik isteriškai). Tikrai nežinau. Aš tik norėčiau, kad mane paleistumėte. Nesu filosofė. Bet man atrodo, kad reikia mokėti pakovoti už save, už savo įsitikinimus.

MIRANDAS (mąsliai). Gal ir taip. Reikia mokėti pakovoti. Bet ar tai neprieštarauja tam, ką vadiname humanistinėmis vertybėmis? Ar duodamas chuliganui į snukį aš neišduodu savo idealų ir netampu tokiu pat šunsnukiu kaip jis?

KALIBANĖ (nekantriai, proverksma). Dieve mano, aš nežinau. Visada pasaulyje bus stiprieji, kurie naudosis savo jėga. Tai neišvengiama.

MIRANDAS. O ar teisinga?

KALIBANĖ. Nei teisinga, nei neteisinga. Lygiai kaip nei teisinga, nei neteisinga, kai vilkas sumedžioja stirną.

MIRANDAS. O, tai visai kas kita. Medžioklės instinktas, gamtos ratas, skirtingos rūšys ir taip toliau.

KALIBANĖ. Norite, kad pasakyčiau, jog tai teisinga, ir šitaip pripažinčiau, kad jūs galite elgtis su manimi taip, kaip elgiatės, nes esate stipresniojo pozicijoje?

MIRANDAS. Ne, ne. Jūs ne teisme, jūsų žodžiai prieš jus panaudoti nebus. Mes tiesiog kalbamės, gurkšnojame brendį. Beje, pridėti taurę jums prie lūpų?

KALIBANĖ (isteriškai). Viešpatie, jūs tikrai pakvaišęs! Prabundu atboginta į kažkokią skylę, surišta nepažįstamojo, ir tikitės, kad kaip niekur nieko su jumis gersiu?

MIRANDAS (atsiprašomai). Na, na, nereikia pykti. Aš tik bandau suprasti, rasti išeitį. Jūsų žodžiai, beje, man priminė afrikietišką patarlę. Kiekvieną rytą antilopė prabunda ir žino, kad turi bėgti greičiau už liūtą, nes tik tada liks gyva. Kiekvieną rytą liūtas pabunda ir žino, kad turi bėgti greičiau už antilopę, kitaip nugaiš iš bado. Nesvarbu, kas esi – antilopė ar liūtas, – atsikėlęs ryte turi bėgti. Gražiai pasakyta, ar ne? Bet vis dėlto norėtųsi ir trečio varianto. Negi nėra kito pasirinkimo – tik antilopė ir liūtas? Juk esama žmonių, kurie nenori bėgti. Kurie nenori nei medžioti, nei būti medžiojami. Kaip apsisaugoti nuo liūtų? (Beveik droviai) Luktelkite dar minutėlę.

 

Mirandas trumpam išeina iš patalpos. Kalibanė muistosi, tarsi šoktų pagal fone skambančią muziką, bet Mirandui grįžus vėl aprimsta

 

MIRANDAS (sėsdamasis, ramiai, tęsdamas pokalbį lyg niekur nebūtų išėjęs). Be abejo, žinote, kaip šią problemą spręsti siūlo tokie žmonės, kaip, sakykim, mano tėvas. Reikia siekti, kad kuo daugiau žmonių skaitytų Dikensą, tuomet visokie niekadėjai pamažu išnyks. Bet juk tai ilgas ir, tiesą sakant, beviltiškas kelias. Priversti skaityti Dikensą neįmanoma. Tiksliau, techniškai, žinoma, įmanoma, bet kas iš to? Pavyzdžių, kas būna, kai per jėgą brukami net ir tauriausi tekstai, į valias... (Mąsliai, tarsi kalbėtų sau, ne Kalibanei) Tai beviltiška. Juk yra tokių, kurie nemėgsta skaityti, tokių, kurie skaito tik dialogus, praleisdami aprašymus, o juk dažnai pati esmė – aprašymuose... Galų gale, yra kvailių, kurie nesupranta paprasčiausio teksto. Taigi jie šaudo. Ir kaip gyventi mums? Nešaudantiems? Negalintiems paimti į rankas ginklo? Ne, ne, tai beviltiška. Maža to, tai apgailėtina. Žinote, mano tėvas, kaip sakoma, buvo didžios kultūros žmogus. Eruditas, intelektualas. Bet aš jį niekinau. Nuo pat vaikystės. Matote... (Nervingai degasi cigaretę) ...Gimiau ir augau gūdžiais laikais. Visur tvyrojo baimė, nepasitikėjimas, visiems visur vaidenosi skundikai. Slogus buvo metas. Ką daryti, kaip išgyventi, kai aplink karaliauja prievarta, smurtas, beteisiškumas? Drąsiausieji iš tų, kurie neskaitė Dikenso, arba čiupo į rankas ginklą ir sudėjo galvas beviltiškoje kovoje, arba parsidavė kitai pusei. O ką darė į Vakarus pabėgti nespėję ar nedrįsę Dikenso mylėtojai ir žinovai? Ką darė mano tėvas? Kaip manote?

KALIBANĖ (abejingai, lyg susitaikiusi su neišvengiamu). Nežinau. Skaitė Dikensą?

MIRANDAS (kikendamas). Panašiai. Tiesa, jis vartojo kitą simbolinį vardą. Mocartas. Jam tai buvo visko, ką geriausia pajėgė nuveikti žmogus, viršūnė. Mocarto muzika jam reiškė užuovėją. Užuovėją nuo visko, kas dedasi anapus mūsų namų durų. Tuo metu buvau dar vaikas, tačiau nujaučiau, kad kažkas, kažkas čia ne taip. Mocartas, be abejo, puikus, bet nuo kulkų jis neapsaugo. Nei tavęs, nei tavo artimųjų. Ta užuovėja – tik iliuzija...

 

Mirandas atsistoja ir ima vaikštinėti po kambarį. Kirvio ar plaktuko tuksenimas tarytum sustiprėja, akompanuoja per radiją grojančiai muzikai

 

MIRANDAS. Taip, tas žmogus lyg iš plieno. Kiaurą dieną... Tai štai, žinote, koks baisiausias ir liūdniausias mano vaikystės prisiminimas? Gyvenome daugiabutyje, ir vieną vėlyvą vakarą pas kaimynus atvyko kažkokie neaiškūs tipai. Na, suprantate. Laikas buvo toks, kad tų tipų buvo bijomasi labiau nei gatvės chuliganų. Nežinau, kas ten dėjosi. Gal buvo daroma krata, o gal atvyko išsivesti kurio nors iš tos šeimos narių. Šiaip ar taip, netrukus iš to buto, tiesiai mums už sienos, pasigirdo moters klyksmas. Net baisesnis už jūsiškį. Gerokai. Manau, jūs vis dėlto nesate labai išsigandusi, nes... na, aš turbūt neatrodau labai grėsmingai. Jus baugina pati situacija, kurioje atsidūrėte, o ne aš. O štai tie vyrukai... Taigi aš kažkokiais vaikiškais reikalais varlinėjau ant grindų, tėvas fotelyje skaitė knygą, motina krapštėsi virtuvėje. Ir prasidėjo... ( Pauzė ) Keista, nes jie paprastai viską darydavo tyliai, tiesiog išsiveždavo. Tėvas sukluso ir pabalo, bet nudavė toliau skaitąs. Ėmiau klausinėti, kas čia dedasi, bet man – gana nekultūringai, sakyčiau, – buvo liepta užsičiaupti. Riksmai vis nesiliovė, tad tėvas pakilo nuo fotelio ir priėjęs prie patefono uždėjo plokštelę. Mocarto, žinoma. Kažkurį iš koncertų fortepijonui. Taigi iš vienos pusės sklido nuostabi muzika, iš kitos – aukos šauksmai. Tėvas vėl atsistojo ir pagarsino muziką. Paskui dar kartą. Turbūt pirmą kartą jis, pavyzdingas pilietis, gyvenantis daugiabutyje, atsuko garso rankenėlę iki maksimumo, o dar tokią vėlyvą valandą. Labiausiai mane, vaiką, stebino štai kas: ta moteris rėkė už storos senamiesčio namo sienos, o muzika griaudėjo čia pat, tačiau Mocartas neturėjo jokių galimybių užgožti pagalbos prašančio žmogaus balso...

 

Mirandas ilgam nutyla, gurkšteli gėrimo

 

KALIBANĖ (niūriai, bet be pykčio). Manau, jūsų tėvas negalėjo nieko padaryti. Tokie buvo laikai. Galų gale, jis turėjo šeimą.

MIRANDAS ( lyg negirdėdamas ) . Gal po penkių minučių pasigirdo skambutis į duris. Perbalęs tėvas pakilo iš vietos ir nuėjo atidaryti. Būtų buvę kvaila elgtis kitaip. Tie vyrukai eidavo kiaurai, be jokių skrupulų. Ypač tais laikais. Iš už kampo žiūrėjau, kas ten atėjo. Tai buvo vienas iš jų, iš tų tipų. Mano vaikiškose akyse vyko dviejų civilizacijų susidūrimas: tos, kuri pažino Dikensą, ir tos, kuri jo arba nepažino, arba pažino paviršutiniškai. Susidūrimas buvo labai trumpas. Atėjūnas įsakmiu balsu paliepė primažinti garsą, nes ta muzika jiems trukdo dirbti. Tėvas mandagiai pasižadėjo tai padaryti ir atsiprašė. Uždaręs duris, jis priėjo prie patefono ir padarė ką lieptas. Paskui nusėlino į miegamąjį. Kai po kiek laiko, jau nurimus klyksmams, kyštelėjau pas jį galvą, jis gulėjo lovoje, iki pat viršugalvio užsiklojęs antklode, o pečiai kilnojosi taip, lyg verktų. Žiūrėjau į jį, tame mirtinos ramybės persunktame daugiabutyje, ir girdėjau, kaip sukasi groti baigusi plokštelė. Žinoma, mylėjau savo tėvą. Jis buvo puikus žmogus. Bet kai nuo to laiko jis kur nors prakalbdavo apie kultūros misiją ir panašius dalykus, mano ausyse vis pasigirsdavo tas besisukančios plokštelės garsas: spragt, spragt, spragt. Keista, ar ne?

KALIBANĖ (šiek tiek pašaipiai, gal net su pranašumo gaidele). Jūs jo vietoje būtumėte pasielgęs kitaip?

MIRANDAS (lyg prabusdamas). Aš? Nežinau. Augdamas baimėje negali užaugti drąsus. Aš nuo mažens buvau pažymėtas baimės ženklu. O ir šiaip: mano bailumas niekaip nepateisina kito bailumo. Buvo bandančių vėliau iš jo daryti herojų, nes jis kažko ten nepasirašė... Kvailystės. Herojus daro žygdarbius, o jis nedarė nieko. Arba nedarė blogai. Tai visai kas kita.

KALIBANĖ (sausai). Galbūt. Bet man vis dar neaišku, kodėl aš čia ir kaip aš susijusi su jūsų tėvu ir kitais prisiminimais?

MIRANDAS (pagyvėjęs). Prieisime ir prie jūsų, mieloji. Kantrybės. Taigi vis svarsčiau, vis laužiau galvą, ką daryti, kad Dikensas ir tai, ką jis įkūnija, paliestų kiekvieną, kad tokių baisybių, kokių pilna žmonijos istorija, nebepasitaikytų ir tokie žmonės, kaip aš ar mano tėvas, galėtų gyventi neprarasdami orumo. Kaip ir daugeliui, man atrodė, kad menas turi galios apvalyti žmogų, išauklėti, sužadinti tauriausius jausmus. Grodavau orkestre ir manydavau, kad skleidžiu šviesą, tyrinu klausytojus. Tikėjau, kad jeigu tuos vyrukus kas nors atitemptų į mūsų koncertų salę ir priverstų išklausyti Bacho ar Haidno kūrinį, jie daugiau nebedarytų to, ką darė aną vakarą, nebeverstų moterų taip klykti. Tikėjau, kad jie tiesiog nežino, jog egzistuoja kitoks pasaulis. (Kikena) Bet vieną dieną mano iliuzijos išsisklaidė. Net juokinga prisiminti. Iš esmės tai smulkmena, kvailystė. Bet vis dėlto. Žodžiu, po vieno mūsų koncerto prie rūbinės kilo peštynės. Ne itin didelės, tiesiog visi skubėjo užsiimti eilės ir greičiau atgauti drabužių, taigi kažkas kažką stumtelėjo, jam buvo atsakyta tuo pačiu, na ir taip toliau. Pats savaime šis nutikimas beveik anekdotinis, bet mane sukrėtė. Suprantate? Kaip čia šitaip? Išeiti iš klasikinės muzikos koncerto ir stumdytis? Muštis? Tvoti kitam žmogui per veidą? Kelti skausmą? O kaip mūsų misija? Auklėjamasis didžiojo meno poveikis? Anksčiau maniau, kad problema ta, jog Dikensas ar Mocartas ne visus pasiekia. O štai dabar turėjau prieš save vienareikšmį faktą: žmonės atėjo, išklausė koncertą ir išėję iš jo susimušė. Kas per velniava?

 

Mirandas eina prie radijo imtuvo ir jį išjungia

 

MIRANDAS ( grįždamas prie kėdės ) . Ir vis dėlto šita muzika beveik nesiskiria nuo to kvailio tuksenimo. Ji lyg jo sukalta kiaura valtis. Savitikslė iškrova... Apie ką aš? A, taip, koncertas... Žinote, atsakymą radau visai atsitiktinai. Skaičiau prisiminimus apie vieną rusų rašytoją. Kartą po spektaklio jis savo bičiuliui pasakė maždaug taip: jei Francas Moras ateitų pažiūrėti Šilerio „Plėšikų“, jis, kaip ir visi, užjaustų Karlą Morą. Bet Francas Moras išeitų iš teatro toks, koks atėjo. Suprantate? Suvokiau, kad tarp muštynių rūbinėje ir klasikinės muzikos nėra jokio prieštaravimo. Žmones tas menas paliečia, iš tikrųjų paliečia – tačiau nepakeičia. Menas yra tarsi įdomybių muziejus. Jis šokiruoja, sukrečia, spaudžia ašaras, prajuokina. Bet tarp šio muziejaus eksponatų ir lankytojų yra apsauginis stiklas. Atėjai, pažiūrėjai, išgyvenai – ir grįžti į įprastinį liūtų ir antilopių gyvenimą. Išimtis yra tik muziejaus darbuotojai, kartais imantys painiotis, nebesuvokti, kad įdomybės, kurias jie prižiūri ir puoselėja, realiame gyvenime yra priskirtinos keistenybėms, ekscentriškumui. Dalykams, kurie, tapę kasdieniai, trukdo normaliai gyventi.

KALIBANĖ (jausdamasi vis drąsesnė). Manau, jūs per daug sudėtingai į viską žiūrite. Pramogą paverčiate vos ne religija. Žmonės teatre paprasčiausiai nori smagiai praleisti laiką...

 

Jai nebaigus kalbėti, tarsi nesiklausydamas, Mirandas atsistoja ir vėl minutėlei išeina iš kambario. Kalibanė ramiai laukia, kol jis grįš

 

MIRANDAS (grįžęs, žvaliu, beveik linksmu balsu). Bet, žinote, jūs visiškai teisi: aš būčiau elgęsis kaip tėvas. Esu bailys. Taip. Gyvenime drąsiai pasielgiau tik du kartus. Pirmas kartas nutiko studijų laikais. Buvau išleidęs visus pinigus, – niekad nemokėjau su jais elgtis, pinigai visą gyvenimą bėga nuo manęs lyg tarakonai nuo šviesos, – ir štai užėjau į knygyną. Ir pamačiau Tagorės eilėraščių rinkinį. O, kokie jie pasirodė man gražūs! Atrodė, lyg pats būčiau parašęs. Buvau, žinoma, įsimylėjęs, žinoma, nelaimingai, ir man atrodė visa tai taip neteisinga: kad nesu mylimas, kad neturiu pinigų, o štai čia guli toks grožis – ir vėl man nepasiekiamas. (Krizena) Taigi, kaip minėjau, buvau plikas kaip tilvikas. O tie gražūs žodžiai taip kerėjo... Pačiam sau netikėtai, staiga užsikišau vieną egzempliorių už švarko ir išėjau, didžiulėm valios pastangom neleisdamas sau pasileisti bėgti. (Juokiasi) Nieko sau, idiotas, ką? Vienintelė vagystė gyvenime – ir ne bet ko, o poezijos knygos. O, Tagorė, laisvės ir meilės dainius... (Deklamuoja)

 

Ačiū tau, kad nesu vienas

iš tų didžiųjų jėgos ratų,

bet kad esu vienas iš padarų,

kuriuos jie suvažinėja.

 

KALIBANĖ (po pauzės, lyg iš mandagumo). O antras kartas?

MIRANDAS. Antras?

KALIBANĖ. Sakėte, kad drąsiai pasielgėte du kartus...

MIRANDAS (geraširdiškai). Ak taip. Antras kartas esate jūs, mieloji. Galima sakyti, esate antras aktyvus veiksmas mano gyvenime. Tiksliau, ne jūs pati, o jūsų pagrobimas ir įkalinimas. Iki šiol stebiuosi, kad man pavyko. Atvirai sakant, didžiuojuosi savimi.

KALIBANĖ (tvirtai, tarsi atgavusi pasitikėjimą savimi). Vis tiek nesuprantu jūsų motyvų: negi pagrobėte mane tam, kad pafilosofuotumėte ir pasidalintumėte prisiminimais?

MIRANDAS. Ne, ne, mano tikslas kitoks, visai kitoks. Bet apie jį vėliau. Kol kas noriu grįžti prie to paties klausimo: kaip nešaudančiam gyventi pasaulyje, kuriame šaudoma? Išgirdus šūvius klausytis Mocarto ir verkti pasislėpus po antklode? Ne itin viliojanti perspektyva, ar ne? Nutaisius orią miną kęsti pažeminimus, kai tik išeini iš universiteto auditorijos, teatro ar bibliotekos, tikintis, kad laikui bėgant šaudantys bus perauklėti? Bet tai iliuzija. Kurti nešaudančiųjų komuną, savotišką getą, kur gyventų „išrinktoji tauta“? Bet ši išrinktoji tauta negali savęs išlaikyti, jai reikalingi šaudantys, nes jie moka mokesčius ir finansuoja tai, ką vadiname kultūriniu gyvenimu. Juk tam tikra prasme mes tik parazitai, mintantys tuo, kas atliko paėdus grobį sumedžiojusiam didžiajam plėšrūnui – visuomenei. Atrodo gana beviltiška, ar ne? (Nusijuokia) Bet nesupraskite klaidingai: nebuvau koks nors iš klasikinių rusiškų romanų nužengęs pakvaišėlis, laužantis sau galvą dėl tuščių abstrakcijų. Visa tai mane apsėdo tik į senatvę. Iki tol tie klausimai tik kirbėjo, o šiaip gyvenau kaip daugelis: kaip minėjau, tapau muzikantu, nors ir ne itin vykusiu – iki pensijos grojau orkestre antruoju smuiku; vedžiau, susilaukiau sūnaus. Tiesa, po pastarojo įvykio buvau priverstas susimąstyti rimčiau. Paprastai sakant, kilo klausimas: kaip man auginti sūnų? Kaip šaudantį ar kaip negalintį prisiliesti prie šautuvo? Taip pat gana dramatiška dilema, sakyčiau. (Siurbteli gėrimo, balsas darosi mąslus, beveik liūdnas) Be proto jį mylėjau. Kaip dar nieko niekad. Ir, suprantama, norėjau jam geriausio. Na, kaip ir visi tėvai. Tai štai ėmiau galvoti: jeigu bruksiu jam Dikensą, Mocartą ir viską, ko pats buvau prigrūstas ir prisigrūdęs, jis taps tokiu kaip aš. Vadinasi, pažeidžiamas ir bejėgis vos išėjęs pro bibliotekos, galerijos ar filharmonijos duris. Nenorėjau šito, nes ir pats nuo jo visom išgalėm slėpiau savo pažeidžiamumą. Bet jeigu leisiu jam mokytis šaudyti, tuomet... tuomet būsime svetimi. Tuomet vieną dieną jis išvys mane šaudančiojo akimis: kaip liurbį, nevykėlį, kurį galima stumdyti. Nenorėjau ir šito. Net ketinau pats imti mokytis šaudyti, bet buvo jau per vėlu. Visiškai per vėlu. Pavyzdžiui, nusivežiau sūnų žvejoti, ir, nelaimei, mums neblogai kibo. Iki tol kaip gyvas nebuvau žūklavęs. O tos žuvys, žinote, taip spurda, kai reikia ištraukti kabliuką iš gerklės, o kartais jis būna taip giliai įstrigęs, kad tenka plėšti jėga, o jos vis žiopčioja, o tos didelės, rodos, tuoj iš baimės ir skausmo sprogsiančios į tave įsmeigtos akys... Dar kitą kartą nuvažiavome pas gimines, į kaimą. Ir pusbrolis juokais pasiūlė man nukirsdinti vištą. Tik išbalau ir sumojavau rankomis. O jis čiupo vištą ir nukirto galvą. Be jokių skrupulų. Man nespėjus pasišalinti. Viešpatie, kaip tada vėmiau... (Kikena) O ir paskui, kai tą pačią vištą patiekė ant stalo. Ne, ne, tai jau ne man. Per vėlu. Taigi nutariau aukotis, kad ir kaip pretenzingai tai skambėtų. Tapti liurbiu savo sūnaus akyse. Tegul jis mokosi šaudyti ir gyvena normalų gyvenimą, nesikrimsdamas dėl dalykų, kurių neįmanoma pakeisti. Ir nedangstydamas abstrakčiomis idėjomis elementarios baimės ir kitų silpnybių.

 

Mirandas pakyla nuo kėdės, vėl ima lėtai vaikštinėti po kambarį. Galiausiai prieina
prie patefono, uždeda plokštelę. Spragteli įjungimo mygtukas, pasigirsta muzika

 

MIRANDAS. Tai Šubertas. Dvidešimt pirmoji sonata fortepijonui. Dievinu Šubertą. Tyra beviltiška melancholija, vienatvė, meilės ilgesys... Žinau, tai virtinė banalybėmis tapusių sąvokų, bet vis dėlto. Mielas drovus vyrukas, nenorėjęs už nieką kovoti, nebūti nei antilope, nei liūtu, ir troškęs tik vieno – kurti grožį. ( Vaikštinėja po kambarį ) Mano žmona buvo gana proziška būtybė. Nepasakysi, kad iš šaudančių, bet... Greičiau ta, kuri skatina kitus šaudyti. Pačiai neužteko tam drąsos. O kadangi aš, kaip jau žinote... Žodžiu, santuoka nebuvo laiminga. Išoriškai viskas liko gražu, bet už durų... Žinojau, kad ji mane niekina, nes nepadariau karjeros, nelipau kitiems per galvas, nemezgiau reikalingų pažinčių. Maža to, žinojau, kad šitą panieką ji perduos ir sūnui. Ir tam nesipriešinau. Nes nenorėjau, kad jis užaugtų toks, kaip aš. Taigi mudviejų ryšys buvo ir liko paviršutiniškas. Mūsų niekas nesieja.

 

Mirandas atsisėda. Melancholiška fortepijono muzika persipina su agresyviu
plaktuko kaukšėjimu

 

KALIBANĖ (švelniai, tarytum įsiteikiamai). Suprantu, jūs jaučiatės vienišas...

MIRANDAS (lyg negirdėdamas). Mes labai skirtingi. Kartais jis man paskambina, klausia, ką veikiu. O aš, sakykim, klausausi to paties Šuberto. Ką man jam atsakyti? Jam, sėkmingai darančiam karjerą, imančiam paskolas iš bankų, sudarinėjančiam kažkokias sutartis? Ką aš veikiu? Ir aš sakau: „Nieko.“ Ir klausiu: „O kaip tu?“ Ką jam atsakyti? Man, sėdinčiam prie lango, stebinčiam praplaukiančius debesis ir besiklausančiam to prakeikto Šuberto? Ir jis sako: „Neblogai.“ Ir viskas. Geriausiu atveju dar keletas žodžių apie sutiktus bendrus pažįstamus. (Ilgai tyli, paskui pažvalėjęs) Bet aš nesigailiu. Jam iš tikrųjų neblogai sekasi. O meilė tarp tėvų ir vaikų galima ir be gilesnio dvasinio ryšio.

KALIBANĖ. Taip, be abejo. Ir vis dėlto nesuprantu, kaip aš ar mano elgesys toje aikštėje – kad ir koks jis buvo – susijęs su jumis. Tikiuosi, neketinate manęs bausti už tai, kad jūsų gyvenimas susiklostė ne taip, kaip tikėjotės?

MIRANDAS (krizendamas). Ne, ne, ką jūs. Jūs su mano gyvenimu niekaip nesusijusi. Visai neketinau su jumis atvirauti. Bet, matyt, vienatvė daro savo. Staiga imi ir pratrūksti. Gal ir su tuo pakvaišusiu kaimynu mes pakenčiame vienas kitą tik todėl, kad ir didžiausias kvailys netoliese yra geriau negu nieko. Gal jis tuo savo tuksenimu palaiko ryšį su savąja rūšimi? O ir aš, ką aš daryčiau, jei jis staiga nutiltų? Šiaip ar taip, rengdamas planą, ketinau daryti kaip tik priešingai. Pats ketinau tylėti ir suteikti žodį jums. Bet paskui, kai pamačiau jus surištą ir bejėgę, viskas pasikeitė...

KALIBANĖ. Kas pasikeitė? Aš tikrai norėčiau jums viską paaiškinti dėl savo elgesio aikštėje...

MIRANDAS. Ne, mieloji. Akivaizdu viena: teigiamas personažas yra neįdomus. Neišvengiamai. Pamenate filmuką „Na, palauk“? Du herojai: kiškis ir vilkas. Vienas geras, kitas blogas. Filmuko tikslas, suprantama, auklėti vaikus, mokyti, kad štai šitaip elgtis galima, o šitaip – ne, kad gėris visada nugali blogį. Bet koks iš tikrųjų to filmuko poveikis? Na? Atvirai? Kyla noras elgtis kaip gerajam kiškučiui? Nieko panašaus. Taip, jis laimi, bet ne todėl, kad yra geras, o todėl, kad vilkui nesiseka. Tikrasis mokytojas yra vilkas, rankiojantis nuorūkas, spardantis šiukšliadėžes. Jis žavus, „kietas“, kaip dabar sakoma. O kiškis – liurbis. Taip, jam sekasi, bet tik todėl, kad čia filmukas. O realiame gyvenime viskas kitaip. Nėra galingos režisieriaus rankos, kuri apsaugotų jį nuo vilko šunybių. Kartais man atrodo, kad visa ta mūsų didžioji kultūra tėra cinizmo mokyklėlė. Nuo mažens matome neįtikimus teigiamus herojus, vienaip ar kitaip įveikiančius blogį, o išėję į kiemą susiduriame su realybe: vilkas spardo šiukšliadėžes, o kiškučiai arba apsimeta, kad nemato, arba, jei ima kelti balsą, gauna nuo vilko į snukį. Nuo mažens mes mokomi laikyti špygą kišenėje. Dar minutėlei išbėgsiu.

 

Išeina iš kambario, po kiek laiko grįžta. Jam nesant, Kalibanė vėl bando išsilaisvinti.
Jos kvėpavimas tolygus, ryžtingas

 

MIRANDAS ( grįždamas prie kėdės ) . Taip, ir vėl nukrypau į šalį. Štai ką norėjau pasakyti: ketinau suteikti jums žodį, nes jūs buvote blogietė, ir todėl įdomi. Bet štai surišau jus, užklijavau burną – ir viskas pasikeitė. Auka neišvengiamai atsiduria šiapus gėrio. Ji neišvengiamai tampa tuo nykiu, nuobodžiu kiškučiu, įkūnijančiu moralinę utopiją. Todėl, kad auka neturi išeities, ji priversta būti gera. Jai nieko kito nelieka. Suprantate? Kad ir krikščionybė. Jos principai formavosi tada, kai išpažinėjai buvo persekiojamos aukos, bet į ką visa tai virto, kai jie įgijo galią? Šiaip ar taip, dar jums miegant supratau, kad jūs man nebeįdomi, nebeįtikima. Ir jums žodžio nesuteiksiu. Verčiau suteiksiu tą žodį sau. Nes dabar aš esu agresorius, dabar aš esu šunybes krečiantis vilkas. Dabar aš – galbūt pirmą kartą gyvenime – tapau įdomus.

KALIBANĖ (sunerimusi). Ką turite galvoje vadindamas mane auka?

MIRANDAS. Tai, kad jūs, mieloji, mano valioje. Visiškai. Galiu daryti su jumis ką tik noriu. Viskas puikiai suplanuota. Net jei ir būsiu susektas, bus per vėlu, be to, aš vėžininkas, taigi bet kokia šio pasaulio bausmė man jau kelia tik juoką. Taigi jūs dabar mano. Kaip tik to ir norėjau.

KALIBANĖ. Aukos, su kuria galite daryti ką norite?

MIRANDAS. Ne, ne pačios aukos, o tiesiog atsidurti situacijoje, kurioje prabunda tamsiausi instinktai. Noriu įsitikinti, ar manyje jų tikrai esama. Suprantate, po visų apmąstymų priėjau prie išvados, kad tas šaudymas į kitus, apie kurį tiek kalbėjome, žmogui vis dėlto įgimtas. Žmonija tapo dominuojančia rūšimi tik todėl, kad jokia kita rūšis nepasižymi tokiu žiaurumu ir agresija. Tai mūsų genuose. Nežinau, galbūt tai susiję su poravimusi? Juk kitų rūšių atstovai iš esmės tarpusavyje pešasi tik dėl patelių. O štai žmogus suvaržė savo poravimosi instinktus ir visa tai peraugo į nuolatinę agresiją kitų atžvilgiu, savotišką nepatenkinto geismo sublimaciją? Nežinau. Šiaip ar taip, man kilo mintis, galima sakyti, šventvagiška hipotezė, kad netgi tokie žmonės kaip aš, neva negalintys šaudyti, iš tikrųjų niekuo nesiskiria nuo šaudančių. Mes tiesiog esame užsiauginę kultūrinį kiautą. Kultūra – tai viso labo tramdomieji marškiniai mūsų instinktams. Savotiška sublimacijos sublimacija... Tas kiautas toks storas ir – bent kai kuriems mūsų – taip anksti uždėtas, kad mes iš tikrųjų savojo Aš net nepažįstame. Štai kad ir tas pats seksas...

KALIBANĖ. Klausykite...

MIRANDAS (raminamai). Ne, ne, nebijokite, juk sakiau: aš ne prievartautojas. Tik noriu pasakyti, kad šiame reikale niekada nepajėgdavau atsipalaiduoti, būdavau susivaržęs. Atrodė, kad visa tai tarytum... gyvuliška? Suprantate? Taip, galiu valandų valandas gana įdomiai pasakoti apie operos meną, apie simfonijos raidą, dar bala žino kokias iš knygų prisirankiotas įdomybes, tačiau bet kuri moteris – aišku, jeigu jos pačios kiautas ne itin storas – lovoje teiktų pirmenybę brutaliam ir bukam traktoristui. Suprantate? Gana juokinga: tas kiautas netgi dabar, nors esu viena koja karste stovintis senis, verčia mane raudonuoti apie tai kalbant... Taip, neneigsiu: man apmaudu, kad nepatyriau tikros – laukinės, jei norite, – aistros, bet yra kitos sritys, kurias dar galiu pažinti. Štai, pavyzdžiui, žiaurumas.

KALIBANĖ (sunkiai nurijusi seiles, neramiai). Žiaurumas?

MIRANDAS. Taip, žiaurumas. Prisiminkime atvejus, kai viena žmonių rūšis ima naikinti kitą žmonių rūšį: tautą, rasę, religinę bendruomenę. Žinoma, būti įtariam kitokio atžvilgiu – natūralu. Galbūt netgi natūralu to kitokio nekęsti. Bet žudyti? Žudyti moteris ir vaikus tik todėl, kad jie kitokiu vardu vadina kažkokią aukščiausiąją abstrakciją? Tik todėl, kad šiek tiek skiriasi išoriškai? Kažkas čia ne taip. Kodėl tos baisybės vyko? Kodėl žmonės žudė kitus bejėgius žmones? Ir štai čia pagaliau prieiname prie jūsų. Klausimą galima sukonkretinti: kodėl jūs, žmogus, spardėte kitą bejėgį žmogų?

KALIBANĖ (paskubom, gynybiškai). Tie protestuotojai nori viską sugriauti, mus sukiršinti...

MIRANDAS (švelniai nutraukdamas). Visa tai niekai, mieloji. Ką galėjo sugriauti parpuolęs, sužalotas žmogus, kurį jūs spardėte? Viskas, manau, gerokai paprasčiau: jūs jį spardėte, nes galėjote spardyti. Teisybė?

KALIBANĖ (bijodama įkliūti į spąstus, atsargiai). Ką turite galvoje?

MIRANDAS. Tik tai, ką pasakiau: spardėte, nes galėjote spardyti. Lygiai kaip kažkas degino ant laužų, šaudė, trėmė ir vedė į dujų kameras tik todėl, kad galėjo visa tai daryti. O galėjo todėl, kad atsidūrė situacijoje, kai visa tai leidžiama. Situacijoje, kai kultūrinis kiautas, kuriuo esame apaugę, pasidaro nereikalingas ar netgi žalingas, kai jis ima skeldėti net patiems pačiausiems, turintiems jį storiausią ir tvirčiausią. Ir štai pamaniau: o kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje? Kiek išlaikytų manasis kiautas? Suprantate? Štai kodėl jūs čia. Kad galėčiau save patikrinti.

KALIBANĖ (ištikta panikos, muistydamasi). Nesuprantu. Ką jūs man darysite? Kas čia per eksperimentas?

MIRANDAS. Taip, taip, eksperimentas. ( Pakyla nuo kėdės ir, Kalibanei neramiai kvėpuojant, vėl ima vaikštinėti po patalpą )   Šiam sumanymui mane įkvėpė du dalykai. Vienas iš jų – filmas kaip tik tokiu pavadinimu: „Eksperimentas“. Teko matyti? Įdomi istorija. Psichologai surenka savanorių būrį, suskirsto į dvi grupes, viena vaidina „kalinius“, kita – „prižiūrėtojus“. Abi grupės ima gyventi štai tokį gyvenimą, o psichologai stebi ir nesikiša. Iš pradžių viskas smagu, panašu į pokštą ar žaidimą, bet vėliau reikalai ima bjurti. Sakykime taip: žmonės įsijautė į vaidmenį. Pabaigoje netgi kažkas kažką nužudo. Bet labiausiai mane šiame filme sudomino kas kita. Dalyvių atranka. Atranka, dėl kurios verta peržiūrėti filmą antrą sykį. Įdomu stebėti tuos į atranką atėjusius savanorius, kai jau žinai, kaip viskas baigėsi, kuo kuris iš jų tapo. Beje, žiauriausiu „prižiūrėtoju“ virto bene mandagiausias ir droviausias vyrukas. ( Sustoja, ilgai mąsto ) Žinoma, būtų galima sakyti, kad čia tik filmas, tik vaizduotės vaisius. Ko tik neprisigalvoja tie menininkai. Tačiau reikalas tas, kad panašus eksperimentas tikrai buvo atliktas. Vadinamasis Stanfordo kalėjimo eksperimentas. Jis buvo nutrauktas anksčiau laiko, nes situacija darėsi nebevaldoma: vietoj planuotų dviejų savaičių truko tik šešias dienas. Kas trečias „prižiūrėtoją“ vaidinantis dalyvis pasirodė turįs sadistinių polinkių. Kai kurie jų labai apgailestavo, kad eksperimentas nutraukiamas...

KALIBANĖ. Klausykit, tai labai įdomu, bet čia kalba eina apie savanorišką dalyvavimą...

MIRANDAS (grįždamas prie jos ir sėsdamasis). Taigi man pasidarė įdomu: kokio storumo yra mano kiautas? Koks aš būčiau „prižiūrėtojas“? Arba štai Milgramo eksperimentas. Ar aš paklusčiau? Ar spausčiau elektros srovę paleidžiantį mygtuką? Kiek? Taigi, mieloji, aš pensininkas, vienišas, sergu nepagydoma liga. Šovė mintis likusį laiką skirti tam, kam galbūt derėjo skirti visą gyvenimą: banaliai šnekant, savęs pažinimui. Koks aš iš tiesų? Kiek giliai manyje slypi žiaurumo instinktai? Gal mano tėvas iš tikrųjų niekuo nesiskyrė nuo tų maitėdų iš už sienos? Gal mane ir mano sūnų skiriantis atstumas tėra mano vaizduotės vaisius? Gal mes visi plaukiame ta pačia prakiurusia valtimi? (Sukikena) Taigi ėmiau galvoti, kaip ir kur galėčiau save patikrinti. Eiti į kokį nors karą – per senas. Į kalėjimo prižiūrėtojus taip pat niekas neimtų. Ir tuomet užtikau antrąjį įkvėpimo šaltinį. „Kolekcionierių“. Romaną, kuriame pasakojama, kaip vienas vyrukas pagrobia žavią merginą. Banali schema, bet vis dėlto vedanti prie tam tikrų filosofinių apibendrinimų. Kita vertus, man nieko originalaus ir nereikėjo – taigi pagrobimas. Tačiau žinojau, kad niekuo dėtas žmogus manyje jokių instinktų nesužadins, nebent gailestį. Man reikėjo šią schemą apversti aukštyn kojom. Aš, gerietis, pagrobiu blogietį. Blogietis atsiduria mano rankose. Aš jaučiu blogiečiui pyktį už jo blogumą, o jis yra visiškai mano valioje. Štai ko man reikėjo.

KALIBANĖ (ūmiai). Bet juk tokiu atveju jūs pats tampate blogiečiu! Vadinasi, negalite prisiimti teisėjo vaidmens! Pats svarstėte, ar duodamas chuliganui...

MIRANDAS (ramindamas). Ne, ne, ne taip mane supratote, mieloji. Juk sakiau: aš neketinu jūsų teisti. Kaip čia pasakius? Man reikia šviežios mėsos panosėje, kad pajusčiau savyje prabundant liūtą. Suprantate? Geras arba visai nepažįstamas žmogus šiam vaidmeniui būtų netinkamas. Mano kultūrinis kiautas verstų mane jausti gailestį. Ir liūtas manyje nepergalėtų antilopės. Tiesą sakant, net ir jūs... Žinote, kur aš vis išeinu? Turbūt pamanėte, kad turiu problemų su šlapimo pūsle? (Kikena) Ne, ne, aš nueinu pažiūrėti įrašo, kur jūs spardote tuos žmones. Nes stebiu jus čionai surištą, bejėgę, išsigandusią – ir darosi gaila. Imu galvoti: gal ji vis dėlto nėra tokia bloga? O štai pažiūriu įrašą ir tarytum grįžtu į vėžes.

KALIBANĖ. Klausykite, aš tikrai geras žmogus, aš turiu vaikų...

MIRANDAS (staiga įpykęs). Ne, ne, nieko negirdžiu. Štai užsidengiau ausis. Juk jau sakiau: jūs esate auka, o auka yra neišvengiamai šiapus gėrio. Toks gėris nieko vertas. Nes jūs neturite alternatyvų. Šią akimirką jūs neturite galimybės būti bloga. Suprantate? (Beveik rėkia) Jūsų gerumo reikėjo tada, kai stovėjote prie tų gulinčių žmonių. Jis turėjo jums neleisti pakelti kojos ir spirti, jis turėjo jus priversti padėti tiems žmonėms, net jei visiškai nepritariate jų idėjoms! (Lygiai taip pat staiga nurimsta) Nieko sau. (Tarytum susigėdęs) Kaip gyvas nesu rėkęs ant kito žmogaus. Nepaliauju savęs stebinti į senatvę... (Kiek patylėjęs, atsidusęs) Žinote, viską galima įsivaizduoti kaip romaną, pjesę ar filmą. Ir tokiu atveju esminis klausimas štai koks: kas yra pagrindinis herojus? Tas, į kurį sutelktas autoriaus ar režisieriaus žvilgsnis. Štai liūtas, štai antilopė. Kuris iš jų pagrindinis? Jeigu liūtas, mes tą pačią istoriją matysime vienaip: bus akcentuotos jo bado kančios, meilė liūtukams. Antilopės nužudymas taps pateisinamas ir net sveikintinas. Jei pagrindinė herojė antilopė, mes gailėsimės jos, ji mums atrodys simpatiška, o liūtas – šlykštus agresorius. Savo kalbomis, mieloji, jūs paprasčiausiai bandote nustumti mane į antrą planą ir sutelkti autoriaus ir režisieriaus dėmesį į save. Štai aš, aš pagrindinė herojė, pažvelkite į mane, kaip aš kenčiu ir bijau. Neleisiu jums šito. Visą gyvenimą buvau antraplanis epizodinis aktorius. Šį kartą bus kitaip.

KALIBANĖ (isteriškai). Bet paklausykite, mes juk ne žvėrys, jūs ne liūtas, o aš ne antilopė, mes...

MIRANDAS (džiugiai pertraukia). Taip, mieloji! Jūs puikiai perpratote, kaip aš pakeičiau tradicinę banalią schemą. Be abejonės, aš nesu liūtas, o jūs visai nepanaši į baugščią pažeidžiamą antilopę, nors kartais bandote ja dėtis. Paprastai stiprusis liūtas pagrobia silpnąją antilopę. O pas mus viskas priešingai: silpnasis pagrobia stiprųjį ir sprendžia, ką su juo daryti. Štai apie ką ši istorija: apie į antilopės spąstus patekusį liūtą. Suprantate?

KALIBANĖ (beveik šaukia). Ne, nesuprantu. Žmogus negali kitam žmogui daryti ko nors blogo be priežasties. Galų gale, Dievas...

MIRANDAS (atsidusdamas). O taip, taip, neregimasis autorius ir režisierius. Visa ko priežastis ir pateisinimas. „Tokia režisieriaus valia“... Tai labai keistas dalykas, tas jausmas, kad į tave kiaurą parą yra nukreiptos kameros, kad esi – ar bent privalai būti – gerai tekstą išmokusiu ir tinkamai tau skirtą vaidmenį atliekančiu aktoriumi. Kažin, šis jausmas įgimtas ir įdiegtas? Kaip manote? O tie realybės šou, tas žmonių suvarymas į uždarą erdvę, prikaišiotą slaptų kamerų – pripažinkite, juk tai nėra šių dienų išradimas, tai glūdi kiekvienos religinės kosmologijos šerdyje. (Po pauzės, lyg sau, lyg Kalibanei) Bet štai kas man įdomu: teatro ar kino aktorius suvaidina vaidmenį, numeta šalin kostiumą ir pradeda gyventi. Gyvenimą, panašų į tą, kurį vaidino, tik tikrą. Ir jeigu, jeigu jau mes visi esame dangiškosios kameros filmuojami aktoriai, man smalsu: kada prasidės mūsų tikrasis gyvenimas? Po to? Bet ar... (Balsas užlūžta. Toliau kalba iš lėto, pašnibždomis) Bet ar tai tikrai bus tikra? O jei ir ten – dar vienas vaidinimas? Kas tada?

KALIBANĖ (pro ašaras). Aš nežinau, aš nežinau...

MIRANDAS (sutrikdytas ašarų). Na, na, kam dabar... (Susitvardęs) Žinot, sutarkime šitaip: jeigu režisieriaus apskritai esama, gana akivaizdu, kad jis mėgsta improvizuoti. O jeigu taip, logiška manyti, kad vertina ir tokį aktorių gebėjimą. Taigi improvizuokime ir būkime gerais aktoriais. O geri aktoriai tiesiog užmiršta, kad kur nors yra kameros ir režisierius... Ir dar. Žinote, ką pastebėjau per savo nugyventas septynias dešimtis metų? (Po pauzės) Šiam režisieriui patinka drastiški kadrai. Tiesiog velniškai.

 

Pasigirsta, kaip sukasi groti baigusi plokštelė. Tylą užpildo tolimas kaukšėjimas ir neramus Kalibanės kvėpavimas. Mirandas sunkiai pakyla nuo kėdės. Trumpos grumtynės, po kurių užklijuoja Kalibanei burną

 

MIRANDAS (pavargusiu balsu). Žinote, „Kolekcionieriaus“ autorius suteikė žodį abiem pusėms, bet aš to, kaip jau sakiau, nedarysiu. Kodėl? Todėl, kad Kalibanui nesvarbu, ką pasakys Miranda. Tai nepakeis jo požiūrio ir apsisprendimo. O štai jūs... aš... Na, jau turbūt laikas. Už lango beveik vakaras. Nenoriu to daryti sutemus. Naktis – keistas metas. Naktį gali iškrėsti keisčiausių dalykų. O aš nenoriu perlenkti lazdos.

 

Nueina prie patefono ir nuima plokštelę, ieško kitos. Kalibanė inkščia vis stipriau. Kirvis tolumoje ima pokšėti lėtai, garsas tampa panašus į skambantį varpą arba
lėtus žingsnius

 

MIRANDAS. Girdite? Jis vis dar šėlsta. Beprotis, ar ne? Kiaurą dieną šitaip terliotis... (Patylėjęs, tarytum droviai) Taigi, trumpai kalbant, ketinu jus nužudyti.

5-6_Metai_2015_.jpg

Kalibanė ima isteriškai inkšti, Mirandas toliau nervingai krapštosi prie patefono

 

MIRANDAS (tuo pačiu droviu neužtikrintu balsu). Turiu šiokį tokį pistoletą. Sūnus atvežė. Sakau: kam man jo reikia, ką aš su juo veiksiu? O jis sako: gyveni atokioje vietoje, pamiškėje, maža kas, gal pravers. Ir tikrai pravers. Vienaip ar kitaip. Nesu tikras, kad įstengsiu tai padaryti. Toli gražu. Bet pabandysiu. Galvosiu apie tai, ką darėte su protestuotojais, apie klykiančią moterį už sienos, apie po antklode pasislėpusį verkiantį tėvą, apie žuvies akis, kuriose matyti tik baimė ir savigaila. Ir žiūrėsiu: skeldėja mano kiautas ar ne. Kad jis gali suskilti, pajutau jau tuomet, kai jus rodė per televiziją. Tada ir pagalvojau: štai ko man reikia, štai kas galėtų mane išlaisvinti. Bet kai matau jus surištą ir bijančią, viskas atrodo sunkiau, gerokai sunkiau. Taip, nesu tikras, ar įstengsiu. Spontaniškai – galbūt. O dabar... Blogiausiu atveju – nors jums jis turbūt nebūtų blogiausias – paleisiu jus, gal net parvešiu namo. Galėsite apkaltinti mane pagrobimu ir grasinimu nužudyti, užsiundyti policiją. Man, kaip jau sakiau, vis vien.

 

Kalibanė blaškosi, bando išsilaisvinti. Mirandas randa ko ieškojęs, deda plokštelę

 

MIRANDAS (tyliai, atsidusdamas). Štai. Paklausysime dar šiek tiek muzikos, nusiraminsime. Kai nutils paskutinis akordas, tuomet viskas ir paaiškės. Arba nuspausiu gaiduką, arba ne. Galbūt tai nesąžininga, nes ši muzika gali sustorinti mano kiautą, bet tiek jau to. Galų gale juk sakėme, kad akimirką, kai sprendi, ar spausti gaiduką, pamiršti visus kiautus. Taigi, kol kas paklausykime. Tai Bramsas, Trečioji simfonija, trečia dalis. Žinote, ši melodija man nuo mažens spaudė ašaras. Atrodo, muzika pačiumpa tave ir neša į tolumas. Jums turbūt taip pat pažįstamas šis jausmas? (Sėdasi prie besiblaškančios Kalibanės) Bet dabar tai nesvarbu, žinoma. Dabar tegul skamba muzika. Už lango temsta. Padarai, dieną lindėję savo irštvose, prabunda ir rąžosi. Padarai, dieną linksmai straksėję po saule, lenda į savo urvus ir ruošiasi jautriam miegui. Ir jokių prieštaravimų, jokios vidinės kovos. O štai manyje tegul kova vyksta. Beje, žinote, kas šioje kovoje sunkiausia? Manote, pažadinti liūtą? Ne, liūtas miega budriai, prikelti jį nesunku. Sunkiausia užmigdyti antilopę. Štai kur esmė. Bet gal pavyks. Netrukus sužinosim. Visai netrukus. Kai baigsis muzika.

 

Skamba muzika. Mirandas niūniuoja, Kalibanė ima inkšti dar stipriau, beveik užgoždama muziką. Mirandas pakyla, pagarsina patefoną ir vėl atsisėda.

Muzika groja toliau