tekstai.lt

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

 b_300_430_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_geguze-birzelis_MARCENAS-Aidas.jpg

 

Apie žydinčias alyvas

 

                    Manęs dar nebuvo –

                   Alyvos žydėjo.

                                Salomėja Nėris 

 

Apie žydinčias alyvas

papasakoti pamėginsiu.

Tikras, neišgalvotas –

visiems mano pojūčiams

išsiskleidusias grožiu

baltu, rožiniu, violetiniu.

 

Svaigiai banalų jų aromatą.

Kamanių ir bičių dūzgimą,

sąmonę, dar paryčiais

atsibudusią. Apie mažas

mergaites – Leticiją, Violetą,

apie laimingą žiedelį,

 

kurio jos ieškojo ir rado.

Apie didelę laimę gyventi,

suvokiant, kad gyveni.

Apie žydėjimą, kai manęs

dar nebuvo, ir žydėjimą,

kai manęs jau nebus.

 

Apie ilgiausią gyvenimą

mūsų šviesos ir šešėlių,

apie žydinčias alyvas

mėginu tau papasakoti.

Apie žydinčias alyvas

ir išprievartautą poetę.

 

Apie žmones geruosius,

čia – šviesius ir tamsius,

ten – tamsius ir šviesius,

Jėzų ir Kristų – kuo panašūs,

kuo skiriasi, apie šitas,

po perkūnais, alyvas!

 

Kaip žydės, kai nebebus

nei manęs, nei tavęs,

nei, tiesą sakant, alyvų.

Kai liks tik žydėjimo idėja

po istorijos vėl atnešta

melo ir neapykantos saule.

 

 

Atsiprašau laisvės

 

Nesudėsiu tau, laisve, ryto giesmės – nei man,

nei tau jos nereikia. Laisvą gyvenimą

pasirinkęs, tavęs niekada neregėjau.

 

Manimi atitvėrei

save nuo manęs, tavimi

nuo savęs atsitvėriau.

 

Bet kalnuose ir kalėjimuose aušta, ir mes

vienas kito oru alsuojam.

 

 

Alba

gyvenimui

 

Dėkingas, ištikęs gyvenime,

kad eini su manim – neskubi,

neatsilieki. Rodai dabarties

grimasas. Pakenti neišmanymą.

Atleidi už menką didybę –

bičiuliškai pašiepi, neverti

 

žudyti, kad būčiau. Davęs tuos,

kuriuos myliu, visus tuos, kurie

neapkenčia, suprasti liepi.

Kad gėrį ir blogį dar vaikystėje

atpažinti išmokei, senstant –

nepainioti tiesos ir teisybės.

 

Paskyrei karčią poeziją

nuo bailumo ir ištižimo, parodei

nežinojimo vertę. Ir kas rytą

dėl juoko man dovanoji mane

nenaudingą. Bet trokštantį

sužinoti. Dar gyvesnį nei vakar.

 

 

Alba

laikui

 

Tik tu, mano laike, tik tu

man skirtasis. Kas rytą atneši

dovanų, lepini nebūtinu

dėmesiu, esi ištikimas labiau

nei kas kitas gyvenime šitame.

 

Neperki mano meilės, neverti

viešumoje šlykščiai dulkintis,

visada kalbi tiesą. Nemulkini,

neprievartauji. Linksminies

mano bandymais laiką užmušti,

 

užmuštas bėgi greičiau ir greičiau.

Pasiilgsiu tavęs. Jaučiu, kad ir tu

manęs pasiilgsi, nes niekad

nebuvo taip, jog būčiau tavęs

neturėjęs ir niekad nebuvo taip,

 

kad ir tu neturėtum manęs.

Tavąją kalbą, vis paniurnėdamas,

kad nieko nesuprantu, moku

geriausiai – šios ir kitų žalčio

gudrybių tu, balandėli, išmokei.

 

Žinau – apsimetęs, kaip visada,

abejingas, ilgėsies, draugeli,

kai būsiu kitur arba niekur. Neilgai

egzistuosi, nutekėjęs bibliotekon,

atleisk. Nes tau, galingasai, tau,

 

pasaulių griovėjau, teks už mane

nusilenkt mano mirčiai – kad visą

gyvenimą buvo greta, skatino,

vertė dirbti teisingus ir būtinus,

pažiūrėti – beverčius darbus.

 

Padėkok jai už tai, kad mudu su ja

niekad nesusitikome,

niekad nesusitiksim.

 

 

Alba

meilei

 

Myliu, meile, nes tveri mane

šitiek metų, vis kurstai, o rytas

protingesnis už vakarą. Gyventi

nemokai, neakini nusižudyti.

Išgelbėjai mane nuo manęs.

Mano laiką ir mano gyvenimą.

 

O dėkingiausias, jog tveriamas

nė nepastebėjau, kad gražiausi

mudviejų metai praeina

baisiais laikais baisioje šalyje.

Nemokėjau mylėti. Nemokėjau

 

rašyti eilių, nes siekiau rezultato.

Bet juk siaubingai laimingas buvau

ten ir tada! Visa tai, ką sukūriau –

iš tavo alsavimo, nežinomoji.

Čia ir dabar, mano meile. Kai jau

 

manęs nebeliks – ilgai dar galuosies.

Veikianti, nepastebėta. Neturėdama –

kaip čia, kaip dabar – ten ir tada

 

ką prarasti.

 

 

Alba

atminčiai

 

Nepamiršiu, trumpa atmintie,

vien už tai, kad esi ir mulkini

sąmonę, painiodama tikrą,

įsivaizduotą. Viską spalvini

 

daug gražiau, negu buvo, arba

užsimerki iš gėdos nuraudus

gyvenimo saulėlydžio šviesoje.

 

Nenorėčiau netekti tavęs,

o ir tu be manęs nepatemptum

kasdienybių naštos. Prisimink,

už ką tau dar padėkoti norėjau,

iš anksto.

 

Ak, taip. Šitą rytą atsiminti norėčiau.

Tai ir atmink, kad primintum,

kaip galbūt buvo nebuvo. Ir – ačiū

 

vis tiek.

 

 

Alba

vienatvei  

 

Neturėjau kur dėtis, atėjau pas tave.

Naktį praleidom kartu, eilėraštėjom,

žodžiai gražiai ir teisingai dėliojosi

mudviejų magnetiniuose laukuose,

kol susilaukėm aušros.

 

Kur dėtis žodžiams, jei čia ir dabar

pasimaišė? Kur dėtis visiems

pasimaišiusiems artimiesiems,

kurie – gyvi ir numirę – meilės lauke

mūšiui jau išrikiuoti? Dangus

žvaigždėtas, moralinis imperatyvas,

 

nesibaigianti Kurukšetra. Kažkur gaudžia

išprotėjęs pasaulis. Jo pabaigai

turime net per daug, o mums

nieko nereikia. Vienam kito ir šio

apsimestinio abejingumo gana.

 

Vienatve, kurtizane, ak, dieviškoji,

kas būčiau aš be tavęs? Tuštybių

tuštybė. O tu be manęs? Canto ,

žemė bevaisė, nugyventa žmonių

tuščiavidurių, poundų ir eliotų.

 

 

Alba

kvailybei

 

Vos tik rytas su protu nušvinta –

tu jau ir čia. Viską žinai, supranti,

gali pasakyti. Visatoje pilna daiktų,

 

kurie tau nuolankiai tarnauja,

minčių valdove. Tau priklauso

ir šitas pasaulis. Tavo labui dirba

 

institucijos ir institutai, lūžta

filosofijos katedros. Į tave pasėti

suveši imperatoriai ir didžiūnai,

 

rimčiausi išminčiai tau šypsosi

supratingai, o tu kvatojiesi su poetais.

Bet man tai nesi gailestinga!

 

Verti samprotauti, pasamprotavus –

susimąstyti, dauginti prislegiantį

idiotizmą. Vargstam, plušame it bitutės,

 

vis nepatenkinti. Nemažai transporto

priemonių mudu atradom, išradom

ne mažiau kontinentų. Mūsų dviračiai,

 

mūsų amerikos – šekit, negaila!

Dauginkimės ir klestėkim, dosnioji,

šiam gyvenimui mokinių užderėjo.

 

Daug mokytojų turiu, bet tavo pamokos –

įdomiausios. Esi man vienatinė išmintis,

mano kvailybe. Kitos neturiu ir nenoriu,

 

priimu tokią, kokia esi. Neprieštarauju.

Nes tik cikuta, tik nuodai išlaisvintų

nuo tavęs – Sokratas tą puikiai suprato.

 

 

Alba

draugystei

 

Maniau, kad draugų neturiu,

o šit kiek čia jų susirinko –

pačių mylimiausių, gyviausiai

numirusių, mirtiniausiai gyvų.

 

Drauge pasitiksime rytą.

Budėsime sargyboje

ligi trečiųjų gaidžių.

 

Ačiū, mano draugai,

kad šioje kelionėje buvote su manimi,

niekada neapleidote.

 

Tau, Jėzau Kristau, personaliai,

nes kentei netikėjimą, dvejones,

kasdienį burnojimą, apsileidimą.

 

Jums, didieji poetai; ir jums,

ne tokie dideli.

O ypač tai jums, mažutėliai.

 

Ačiū, draugyste, ir tau

už draugus prakeiktuosius.

Anksti jų netekom.

 

O štai stovi drauge su visais,

šypsosi aušrai. Šįryt, aguonų laukuos.

 

 

5-6_Metai_2015_.jpg