tekstai.lt

Rimantas Vanagas. Laisvi, narsūs ir nugenėti

Per radiją išklausęs jauno plunksnos virtuozo pseudointelektualų kliedesį apie literatūros impulsus ir iššūkius šiuolaikinėje visuomenėje, pajutau, kaip sukilo visi spaudimai, išmušė karštis, o kažkur aukštybėse sududeno amžinatilsį uošvio Henriko užstalės kalambūras: „Ne tas svarbu, kas svarbu, tas svarbu, kas nesvarbu – ot kas svarbu!“ Ir tai buvo paskutinis kirtis, galutinai nusmegdęs mane į prarają, kurioje nebeegzistavo jokios grėsmės ir išmintys, tik ritmingai šniokštė gal sapnuotas, gal kadaise regėtas, o tikriausiai išsvajotas kalnų upokšnis...

Ketverius metus kantriai pralaukęs, kada gi pagaliau pasaulis nors vienu akelės mirksniu žvilgtelės mano pusėn, dar prietemoj nutursenau į autobusų stotį, supyliau vairuotojo delnan tuos nelaimingus septynis eurus (o dar tiek reikės atgal!), idant iš provincijos miestelio per pustrečios valandos atsidurčiau pačioj iškiliausioj knygos fiestoj – šalies rašytojų suvažiavime. Kas ta knygų mugė, tas leidyklų ir žiniasklaidos ištrimituotas turgus, panašus į amerikoniškas Kalėdas, palyginti su plunksnos brolių ir seserų sanplauka, kurios svarbiausias veikiantis asmuo – ne mitrus ir įžūlus pardavėjas, o dvasingas Kūrėjas?!

Registratorės užfiksavo: į suvažiavimą atvykau pirmutinis. Po keliolikos minučių vestibiulyje jau šeimininkavo jaukus šurmulys, šmėsčiojo malonūs pažįstami veidai. Net nepagirioti! Kokia unikali proga susitikti seną vienmintį ir, nužvelgus jo plaukų ar veido metamorfozę, pajuokauti:

O, dar gyvas!

Štai palankiai šypsosi povišką Nac. laureato plunksną kukliai nusukęs Henrikas Čigriejus ir pats Valentinas Sventickas, ir puikią interviu su laureatais knygą sudėliojęs pusiau kaunietis, pusiau anykštėnas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis. Garbusis Algimantas Baltakis, kad geriau jo klausytumeis, kaip paprastai čiupo už atlapų. Gi Jonas Kalinauskas, artimiausias jaunystės laikų bičiulis, taip pat įprastai pasiteiravo:

Kelintą knygą dabar išleidai?

Pasijutau kaip žuvis vandeny! Ir kaip nepasijusi: štai galinga paroda, lentynų lentynos su naujausiomis kolegų knygomis, mirga marga nuo grindų iki lubų. Apžiūrinėju, sklaidau ir džiaugiuosi: nesvarbu, kad Rašytojų sąjungos narių amžiaus vidurkis – 65-eri metai: parakinės dar primuštos parako! O štai gausybė nuotraukų iš ne mažiau gausių susitikimų su skaitytojais, jubiliejų, knygų pristatymų, Poezijos pavasario akimirkos. Kam jau kam, o Rašytojų klubui už tą puikių renginių gausą vertėtų paminklą statyti, ordinais moterų krūtines nusagstyti...

Tradiciškai įkvėpta ir pakiliai nešama nematomo gūsio prošal praplaukia bendraamžė Vidmantė Jasukaitytė:

Smagu, ar ne? – klausia kaip praeitame amžiuje, kai antgamtiniais būdais gelbėjo mane nuo galvos negerumo. – Mano naująjį romaną skaitei?

Žinoma, kuris gi iš mūsų nėra skaitęs tavo romanų? Drąsu, sodru, įtaigu – šaunuolė!

Turiu labai gerą kandidatą į pirmininkus. Žagtelsit išgirdę! Talentingas, tvirto charakterio, sumanus, reiklus ūkininkas – seniai tokio neturėjom.

Jei ne paslaptis, iš kur ištraukei?

Magija, brangusis, magija...

O Jurgis Usinavičius tik krato kilniai sidabrinę galvą, tik trypčioja. Kostiumėlis jam kaip iš vitrinos, batai veidą atmuša.

Ar iš balos, Jurgi?!

Tai... – droviai numykia kolega pagal plaukus ir biografiją. – Matai, anksčiau verčiausi daugiau iš medaus, o dabar, va, išspausdinau porą apsakymų „Literatūroj ir mene“, „Nemune“, pasiėmiau honorarą – ir, kaip sakoma, pakeičiau įvaizdį...

Suprantu... O bitės? Kur padėjai bites?

Tebelaikau ir bites, tik jau daugiau savo malonumui. Nors, žinok, jos ne tokios ir nekaltos: jei esi alergiškas, gali ir po vieno įkandimo kojeles pakratyti!

Oho! Ačiū, kad perspėjai, vien dėl šios žinios vertėjo belstis iš Anykščių!

Bet jau metas salėn. Vos įžengęs vidun girdi, kaip ošia poros šimtų plunksnos meistrų balsai, jauti, kaip jų galvose tebekrebžda siužetai, rimai ir metaforos, įžūlios ir naivios, fantastiškos idėjos, žodžiu – pulsuojanti kūrybos dvasia. Kokia laimė pasijusti savam tarp savų, mieloje neprognozuojamoje oazėje!

Po formalių, bet malonių įžangėlių į sceną pakilo pats kultūros ministras. Toks paprastas, savas – kaip visi aukštos kultūros žmonės. Veidas aiškiai švietė geromis naujienomis. Ir tikrai:

Mielieji, – griebė jis iškart už jautriausios natos, – man be galo malonu dalyvauti jūsų suvažiavime, nes kas, jei ne rašytojai, yra mūsų visuomenės pažiba, dvasios šaukliai ir vedliai? Neatsitiktinai jūsų knygos graibstyte graibstomos, ypač jaunimo, o Vinstonas Čerčilis neatsitiktinai pasakė, kad be kultūros nėra ir valstybės, nėra net priežasties, dėl kurios privalėtume ją ginti. Ir nieko nuostabaus bei netikėto čia neįžvelgiu: kultūra, taigi ir literatūra – mūsų valstybės prioritetas, Kultūros ministerija tarp kitų ministerijų visuomet pirmoji, svarbiausioji. Malonu konstatuoti, kad pragaištin nugarmėjo tie laikai, kai meno kūrėjo statusą turintys žmonės gyveno žemiau skurdo ribos, kai jie buvo priversti tūpčioti ir žemintis prieš kiekvieną rėmėją. Džiugu, kad dėl nuolatinio valstybės rūpesčio ir jūsų pasiaukojimo mūsuose vėl klesti kultūros spauda, joje gausu knygas, literatūros situaciją tyrinėjančių aukštos prabos straipsnių, o dauguma kūrėjų – panašiai kaip Švedijoje, Suomijoje ar Vokietijoje – gali ramiai dirbti ir net šeimas išlaikyti iš ilgalaikių valstybės subsidijuojamų kūrybinių projektų! Neatsitiktinai per pastaruosius ketverius metus iš viso mažne keturių šimtų narių sąrašo anapilin iškeliavo tik keturiasdešimt du mūsų mylimi rašytojai...

Ot čia tai kalbelė, ot čia tai Lietuva! Vincas Kudirka su Jonu Basanavičium padėkotų! Suprantama, tokią esmingai orią motyvuotą prakalbą visa salė pagerbė atsistodama ir griaudėdama ilgai trunkančiais plojimais.

Ar ne malonu klausytis? – kušteliu jaunajam kolegai Antanui Šimkui. – O juk dar neseniai nė neįsivaizdavai, kaip įkurdinti šeimynėlę nors vieno kambario butuke.

Gėda ir prisiminti, – atitaria Antanas. – Anksčiau net Nacionalinės premijos tam nebūtų užtekę.

Taikliai pasakei!..

Tada žodžio paprašo kaunietė poetė Erika Drungytė, nuostabios dainos „Mūsų kraštas“ teksto autorė. Jaunoji moteris, jausdama savo talento ir žavesio įtaigą, atlošia garbanotą galvutę ir trumpai drūtai išdrožia:

Aš nepaprastai dėkinga savo likimo žvaigždei, kad esu Rašytojų sąjungos narė!

Salė supratingai kinkuoja galvomis, o Erika tęsia:

Nieko nėra nuostabiau, kaip atiduoti save savo šaliai, jaustis reikalingai ir šiame suvažiavime, ir susitikimuose su skaitytojais, ir paprasčiausiai einant Laisvės alėja...

Salė vėl prapliupo ovacijomis, ir tuo oficialioji suvažiavimo dalis pasibaigė. Beje, ją, kaip ir visą suvažiavimą, įdėmiai stebėjo ir filmavo gal penkių televizijų kameros, gausus pulkas žurnalistų, vietos ir užsienio: toks valstybinės reikšmės įvykis, prioritetinis!

Po pietų – gretimoj salėj rašytojai, pasikrapštę pinigines, galėjo viens du užkąst ir atsigert – atėjo metas knygų derliaus aptarimui bei įvertinimui. Poetai suka vienon salikėn, prozininkai – kiton, humoristai juokingai stumdosi tarp abiejų... Žinau, kad gausiu pylos, bet vis tiek spraudžiuos prie prozininkų. Žymūs literatūrologai, profesoriai, mokslų daktarai nesibodėdami, net pasigardžiuodami po kaulelį išnarsto mūsų apsakymus, tariamus romanus ir net nesamus – o kas juos rašys už dyka?! – aforizmus. Savo nuomonę taria ir skaitytojai, tarp jų – svečiai iš Hiutenfeldo, Vasario 16-osios gimnazijos. Visi tie pašnekesiai užtruko baisiai ilgai, bet, kad ir kaip būtų keista, niekas nepyko – reikia gi bent kartą sužinoti, kas yra kas!..

Galiausiai iš vieno prelegento lūpų išgirstu savo pavardę:

O štai Rimantas Vanagas, nebežinodamas, ko daugiau griebtis, įsirašė sau antrą vardą – Povilas mat... Šis autorius aiškiai piktnaudžiauja citatomis ir vaizduojasi kuriąs naują žanrą iš eilėraščių, archyvinių dokumentų, publicistikos ir beletristikos – neva literatūrinį koliažą, neva literatūrinę instaliaciją...

Kritika buvo žiauri (žodis „neva“ man iškart priminė sovietinį skutimosi peiliuką – britvytę...), tačiau pelnyta, ir aš su palengvėjimu atsidūstu: vadinasi, aš iš tiesų dar gyvas!..

...Kaip supratote, suvažiavime daug kas dėjosi kitaip, nei aš, dairydamasis laiko ir svajonių erdvėj, įsivaizdavau, – o gaila! Paminėti kolegos, tikiuosi, atleis man už nepiktybišką interpretaciją, nors kai kuriuos epizodus atkartojau tiksliai – arba apverčiau aukštyn kojom, – kas norės, tas supras. Gi paeiliui detaliai atpasakoti suvažiavimo eigą būtų nuobodu ir beprasmiška – vanduo suribuliavo ir nutekėjo, upės nebesugrąžinsi, kita vaga nebepakreipsi...

Nuoširdžiai, regis, apsidžiaugėm tik dėl vieno dalyko: kad yra kvorumas, kitąkart rinktis nebereikės... Nustebom ir didžiavomės, kai keli narsuoliai (ar donkichotai) primynė ministro uodegą, ir tas tik raitėsi kaip žaltys, vis ragindamas pačius rašytojus būti aktyvesnius... Gal dėl šito jis teisus? Nors pageidavom, kad aukštasis pareigūnas pasiliktų ilgesniam laikui, idant geriau suvoktų kūrėjų problemas, ką jis būtų išgirdęs?

5-6_Metai_2015_.jpg

Apie šiandienos lietuvių literatūrą, jos kokybės, atrankos kriterijus ir sklaidą, sėkmes ir klystkelius, įvairių žanrų atradimus ir praradimus, elementarų kūrėjų skurdą bei vis ryškesnį skaitytojų neraštingumą nenuskambėjo nė vieno ilgesnio sakinio, svaresnio apmąstymo. Ar apskritai nebeturim rimtų kritikų, įžvalgių autoritetų – ar jie užversti kitais rimtais, geriau apmokamais darbais? O gal tik aš, neapšviestasis, ir pasigedau tų nelaimingų pavojų, tendencijų, profesionalesnės analizės?

Iš esmės žiūrint, nieko naujo neįvyko ir vargu ar greitai įvyks. Kita vertus – koks suvažiavimas gali pridėti talento ar jį atimti, ką nors apskritai duoti ar nulemti? O svarbiausia – ką gali nuveikti organizacija, kuri egzistuoja greičiau kaip formalus sąrašas nei kaip ta pačia orbita besisukanti vienminčių, kolegų bendruomenė? Argi įmanoma susikalbėti su valdžia, išsireikalauti priderančio dėmesio, jei patys dažnai ne tik nepadedam pašaukimo broliams, bet ir nepažįstam vieni kitų? Pradėkim nuo rašytojų pavardžių: daug jų sąraše – nežinia ką slepiančios mįslės. Bent aš – pirmai pažinčiai – atsidėjęs perskaityčiau knygą, kurioje visi aliai vieno sąjungos nariai prieitų nors trumputės išpažinties...

Būti kiekvienas sau, kovoti tik už save mes jau pramokom, o drauge? Tartis, derinti neišvengiamus veiksmus, kad būtume ne tik asmeniškai pripažįstami, palaikomi stipendijomis, premijuojami, apdovanojami valstybės ordinais, medaliais, bet ir gerbiami kaip išties jautri, dvasinga visuomenės jėga? Ryžtingai pasisakanti aktualiausiais šalies gyvenimo klausimais (beje, suvažiavimo pradžioj labai sugestyviai ir skaudžiai nuskambėjo Rimvydo Stankevičiaus eilėraštis „Gimtoji kalba“), rengianti gyvybiškai būtinas ak cijas, pilietiškai bendraujanti su tauta, sugebanti įgyvendinti jos išlikimui svarbius ilgalaikius projektus, paveikti tėvynės ateitį?

Skubėdamas atgalio gimtojon provincijon (autobusas paskutinis, nelaukia!), ne be pavydo prisiminiau savo bičiulio izraeliečio Gregory’io Fridbergo (beje, gimusio Kaune) atsiųstus laikraščius su aistringom publikacijom apie savo šalį, jos istoriją, meną ir literatūrą, kasdienybės aktualijas. Mūsų, lietuviškoje, spaudoje nieko panašaus – taip pilietiškai įkvėpto, meniškai ir socialiai brandaus – nesu skaitęs, – kodėl? Ar mes per kuklūs, ar per aukštai žiūrim – ar tiesiog nemokam vertinti, ginti, propaguoti to, ką turim vertingiausio?

Pasak G. Fridbergo, žydai rašytojai, kad geriau pažintų vieni kitų kūrybą, periodiškai renkasi regionais, rengia teorines konferencijas, leidžia almanachus, radijo, televizijos laidose populiarina vieni kitų knygas, rengia susitikimus su kitų šalių talentais, aiškina skaitytojams žodžio meistrystės paslaptis. Žinoma, jie irgi turi problemų, amžinai stokoja lėšų – bet anaiptol nemano, kad juos kažkas nuskriaudė, pamiršo palaistyti ar per smarkiai nugenėjo...