tekstai.lt

Virginija Sližauskaitė. Kaip negalima, bet neišvengiama gyventi (D. Petrošiaus „Kaip negalima gyventi“)

Recenzijos, anotacijos

 b_200_298_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_balandis_Donatas_Petrošius_KAIP_NEGALIMA_GYVENTI.jpg

Donatas Petrošius. KAIP NEGALIMA GYVENTI. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 232 p.

 

Susipažinti su Donato Petrošiaus eseistika skaitytojai galėjo tinklalapyje „Bernardinai.lt“ arba sklaidydami kultūrinę spaudą, o daug kam ši pavardė pirmiausia asocijuojasi su šiuolaikine lietuvių poezija. Apdovanotas jau ne viena premija ir įsitvirtinęs literatūros lauke, D. Petrošius 2014 m. savo bibliografiją, kurią sudaro du poezijos rinkiniai, papildė esė knyga „Kaip negalima gyventi“.

Leidinio pavadinimas, dar nespėjus perskaityti anotacijos ar nenutuokiant apie autoriaus kūrybos pobūdį, kai kam gali priminti populiariosios psichologijos atstovų žarstomus patarimus ir jų sankaupas knygose, prasidedančiose žodeliu kaip: „Kaip susirasti draugų“, „Kaip užsidirbti milijoną“, „Kaip pasitikėti savimi“ ir t. t. Laimei, D. Petrošiaus kūrinys skirtas ne pateikti moralizuojančias istorijas ar pažadinti vidinę motyvaciją, o įvairiais tekstais pasakoti apie kultūrines, literatūrines, gyvenimiškas – tačiau toli gražu ne banalias ar nuobodžias – aktualijas ir istorijas.

Knyga ypatinga tuo, kad į ją sudėtos esė, rašytos kone dešimtmetį. Daug kas pasakytų – nemenkas laikotarpis, ypač kūrybingo asmens gyvenime. Per tiek metų gali įvairiai kisti rašymo stilius, tekstų problematika, ką kalbėti apie kūrinių meninę brandą. Skaitant „Kaip negalima gyventi“ ima atrodyti, kad esė supainiotos, neatsižvelgta į jų parašymo chronologiją. Tokį įspūdį sukelia žanrinis esė lankstumas, kartais kardinaliai skirtingos temos, pasakojimo pobūdis. Netrūksta nuotaikų kaitos: smagią ir šmaikščią esė keičia turinti liūdesio ir minimalaus tragizmo atspalvių, o lengvą ir paviršutinišką – gili, individualius pojūčius reflektuojanti...

Temų diapazonas knygoje platus, besikeičiantis su kiekviena esė. Jas nesunku sugrupuoti, sudėti į temines lentynėles. Vienose jų svarbi praeitis: žvalgomasi į vaikystės patirtis, taip pat į ryškius studijų laikų išgyvenimus, kurie, šiaip būdami įdomūs ir spalvingi, gali tapti ir netiesioginiais patarimais, kaip verčiau negyventi... Kitose esė prisirišama prie abstrakcijų: laikas, sapnai, angelai. Kaip priešingybė joms, kai kurios esė itin daiktiškos, nenutolstančios nuo kasdienybės ar net buities realijų.

Tokia temų kaita neleidžia pajusti nuobodulio ir kartais stebina. Knygos struktūra įmantroka, tačiau autoriaus stilius – lengvas, šmaikštus, kartu intelektualus. Esė galima skaityti su pasimėgavimu, pernelyg neįsitempiant ir nesikankinant.

D. Petrošius žavi gebėjimu suderinti iš pažiūros nutolusius dalykus, taip pat žinomiems dalykams suteikti naujų, netikėtų įvardijimų. Dauguma epitetų pasižymi žaisminga ironija, sukelia šypseną. Antai narkomanas įgauna Kaifo apaštalo pavadinimą, garažų bendrijos šeimininkas yra Chaoso dievas, o kompiuterinių žaidimų asas – karys atsiskyrėlis... Leksika įvairi, nebijoma nukrypti nuo kalbos normų – taip autorius siekia stilistinio savitumo, išreiškia unikalų santykį su aprašomais įvykiais, žmonėmis ar istorijomis.

Skaitytojams rinkinio istorijos patiks ir įsimins galbūt nevienodai, kaip jau minėta, įvairovės knygoje netrūksta. Juntantys nostalgiją prarastoms draugystėms ar praėjusiems laikams įsidėmės esė „Uždegimas“ – trumpą, bet įtikinamą, pasakojančią apie nutrūkusius santykius su studijų laikų draugu. Šiame kūrinyje pasakojimo jautrumas dera su santūrumu, pasakotojas išsaugo atstumą, išvengia sentimentalumo. Skaitydami apie studijų metų gyvenimo būdą stebime atsirandančias prasmės paieškas, gilesnius žmonių santykių apmąstymus.

Jaunesni skaitytojai gali susidurti su nepažįstamomis temomis. Pavyzdžiui, esė „ Doom Generation žaidimai“ kalbama apie ne tokius senus, tačiau jau sunkokai įsivaizduojamus laikus: „Kompiuteriai kol kas kaip grandininiai pjūklai ar kalnakasyba – išimtinai vyriška sfera. Dar neturiu savo kompiuterio, bet gyvenu su tais, kurie jau sulindę į monitorius“ (p. 21). Ankstyva gyvenimo virtualiame pasaulyje fazė beveik tokia pat tolima kaip ir sovietmetis, apie kurį autorius nevengia kalbėti. Dažniausiai, prabilus apie anuos laikus, kalba nukrypsta į vaikystės prisiminimus: kino filmų žiūrėjimą, dalyvavimą sportinėse varžybose, daugybę su tėčiu praleidžiamo laiko, ciocę Julikę ir pan. Ir čia išlaikoma emocinė distancija, pasakojama gana objektyviai, išvengiama sentimentalumo. Pats sovietmetis nei stipriai nuteisiamas, nei išteisinamas.

Itin puikios, kiek komiškos yra tos esė, kurioms impulsų suteikia paprasčiausi daiktai – pieštukai, batai, gėlės ir t. t. Jos vienos geriausių, sumaniai parašytų. Šmaikštumą čia netikėtai keičia subtilios mintys, kurias norisi pasibraukti, o tuomet vėl – šypseną keliantys pamąstymai. Esė „Batraištis“ įkvepia prisiminti seną palyginimą, kad žmogaus gyvenimas – kaip nueitas kelias, o nuo nueito kelio neatsiejami ir batai, kuriais eita, į visas tokias jungtis pažiūrima naujai ir šmaikščiai.

2015_04.png

Knygoje „Kaip negalima gyventi“ gausu intertekstų, nuorodų į literatūros kūrinius, meno epochas, garsius kūrėjus, antikinę mitologiją. Esė „Didingi ir pradingę“ autorius aptaria epistolikos žanrą ir jo raidos istoriją, remiasi pavyzdžiais nuo Senekos ir Naujojo Testamento laiškų iki vieno Fluxus judėjimo atstovų – Jurgio Mačiūno. Ne vienoje esė autorius, pasitelkdamas įvairius pavyzdžius, samprotauja apie kūrybą, poeziją, rašymą, siužeto problemas. Vienoje iš esė netgi pateikiamas laiškas Czesùawui Miùoszui, „<...> kurio adresas – Begalybė“ (p. 134). Autorius puikiai supranta, kad vietoj Cz. Miùoszo šį tekstą perskaitys niekuo dėti skaitytojai, tačiau tai, matyt, ne problema. Iš tikrųjų šie (ypač poezijos mėgėjai) gali džiaugtis vienoje iš esė būdami pagerbti savotiška mintimi: „Ir jie, anoniminiai skaitytojai, nusipelno paminklų labiau nei rašantys, nes skaitymas yra didesnis darbas už rašymą, juk eilėse dažnai nėra palikta jokių orientyrų“ (p. 168). Nežinia, nuoširdu tai ar pataikūniška, tačiau pamalonina.

Skaitant esė rinkinį, pilną žavinčios įvairovės, pastebimi pasikartojantys, per knygą keliaujantys veikėjai ar istorijų atkarpėlės. Dažniausiai tai – nuotrupos iš vaikystės, pasakojimai apie šeimą ir jos narius... Savo namų aplinkos, šeimyninių istorijų ar bent jų fragmentų naudojimas, atskleidimas visuomet suardo intymumo uždangą. Skaitytojas nežino – fikcija tai ar tikrovė, tačiau tokia rašytojo pozicija gali būti traktuojama dvejopai. Jis tarsi siekia patraukti tikėtinu nuoširdumu, taip pat lyg ir nori atstumti nebūtinais asmeniškumais.

Tiems, kuriuos tos privačios pasakotojo gyvenimo detalės galbūt sužavės ar sujaudins, verta pacituoti žodžius iš esė „Tylėjimas“: „Jei tai, ką bendrais bruožais nupasakojau, jums pasirodė tragiška, primygtinai reikalauju perskaityti tekstą dar kartą – kaip komediją“ (p. 206). Ne tik „Tylėjimas“, bet ir kai kurios kitos esė gali būti suvokiamos kaip liūdnokos, nostalgiškos, komplikuotos, tačiau neapsiribojant vienu perskaitymu ir vykdant pacituotą reikalavimą jos įgauna vis kitokį emocinį atspalvį.

Kam yra žinoma D. Petrošiaus poezija, tie ir šioje knygoje atras nemažai motyvų, natūraliai siejančių abi autoriaus kūrybos sritis. Iš čia – mintys apie įvairiapusį, tačiau vientisą ir stiprų rašytojo pasaulėvaizdį, kuris sėkmingai išreiškiamas skirtingomis formomis.

Užvertus knygą „Kaip negalima gyventi“, norisi teigti, kad tai gerųjų autoriaus esė rinkinys. Tų, kurios buvo surinktos iš įvairiausių spaudos kerčių ar autoriaus stalčių ir nusipelnė būti sudėtos į knygą. Ar tikrai nusipelnė? Neabejotinai taip, nes, nepaisant to, kad joje atsakymo į klausimą – kaip vis dėlto negalima gyventi? – nerasime, skaitytojas patirs malonių skaitymo įspūdžių. Reikia tikėtis, kad šis Donato Petrošiaus esė rinkinys – ne paskutinis, ir kad kitas pasirodys ne po dešimtmečio, o gerokai greičiau.