tekstai.lt

Tomas Rekys. Amerikinis socializmas, arba Biznio pamoka

Patirtys

Ne per seniausiai JAV prezidentas padarė oficialų pranešimą dėl vieno ypatingo įvykio medicinos srityje: buvo staiga nutrauktos visos TV laidos ir ekrane išniro paties prezidento galva. Užfiksuota, kad Arizonos valstijoje, belaukdami eilės į ligoninę patikrinimui ir procedūroms, numirė keturiasdešimt karo veteranų. Prezidentas išdėjo į šuns dienas su tuo susijusius biurokratus, reikalas esą bus ištirtas, kaltininkai nubausti ir pan. (kaip man tai priminė seną, mielą sovietinį stilių!).

Atrodė keistoka, kodėl sveikatos ministro kompetencijoms priklausantį pranešimą daro pats valstybės prezidentas. Bet kartu ir logiška: su jo veikla pirmiausia siejama visose JAV vykdoma didelė medicinos reforma. Ir štai pirmieji jos vaisiai, gana nemalonūs, nors iš tikrųjų prezidentas šiuo atveju niekuo dėtas. Tai sena bėda, kaip ir pati Amerika, nes viskas čia susiję su bizniu. Tačiau kadangi reikalas buvo pateiktas kaip išimtinis kriminalinis įvykis, imta ieškoti, prisimenant sovietinę formuluotę, pavienių „kenksmingų elementų“. Galima daryti išvadą, kad JAV medicinos sistema tik lopoma, o ne keičiama. Nes jos pakeisti, tiesą sakant, nėra kuo.

 

Medicinos reforma ir jos esmė

 

Šios reformos būtinybę nulėmė biznio veiksnys. Už gydymąsi JAV reikia mokėti, ir mokėti tiek, kad galva neišneša. Atrodytų, už šitokią humanišką veiklą – žmonių gydymą – apskritai nederėtų imti pinigų. Ypač tokioje turtingoje šalyje, kokia yra Amerika. Bet tada kyla logiškas klausimas: o kaip kitaip ji bus turtinga? Pagaliau kapitalistinėje sistemoje pinigai iš esmės yra pati aukščiausia moralinė ir tiesiog egzistencinė vertybė. O už sveikatą žmogus juk gali atiduoti viską, visus savo pinigus. Todėl sveikata yra ne kas kita, kaip didžiausia paklau sa. Ir pasiūla netrunka atsirasti. Tik brangiausi dalykai brangiai ir kainuoja.

Istorija iš mano asmeninės patirties: pažįstamas senas dipukas gavo infarktą! Bet viskas tvarkoje. Jis apsidraudęs, už save ir žmoną moka tūkstantį dolerių per mėnesį, nes jie pensininkai (šiaip šeimos draudimas yra pigesnis). Jų draudimas ir nelaikomas pigiu – tai geras, rimtas draudimas. Vis dėlto daugumai gyventojų tie sveikatos draudimai brangūs ir ne veltui čia sakoma, kad Amerikoje dirbama dėl automobilinio ir medicininio draudimo. Tai tiesiog nuolatinės ir būtinos gyvenimo išlaidos. O kas nuo jų lieka, eina į santaupas, tik, deja, skirtas tam pačiam gydymuisi.

Tokia tiesa: JAV nėra tokio draudimo, kuris dengtų visą gydymą. Šiaip vidutinis darbinio amžiaus šeimos draudimas kainuoja apie penkis šimtus dolerių per mėnesį, tačiau tai tik dalinis mokestis, padengiantis ne visas gydymo išlaidas. Už gydymą vis viena tenka mokėti. Sveikatos draudimas žmogui padeda tik tiek, kad mokestis už gydymą jo visiškai nesutriuškintų. Viena vertus, tai lemia gydymo įkainiai. Rimtesnės operacijos kainuoja dešimtis ir šimtus tūkstančių dolerių, ir joks eilinis darbo žmogus už jas nesusimokės. Tam ir yra sveikatos draudimas. Kita vertus, yra ir politinis niuansas. Kas bus, jei žmogus ims gyventi be jokių finansinių rūpesčių, jeigu sveikatos draudimas dengs absoliučiai visas išlaidas? Geriau, kad žmogus būtų nuolatos nors kiek pažabotas. Kaip darbininkas toks juk bus rentabilesnis: mažiau gyvenime blaškysis, mažiau turės visokių asmeninių reikalų, daugiau dirbs ir bijos savo darbą prarasti.

Sveikatos draudimų JAV yra įvairių, įvairiai jie ir kainuoja. Visada pigesnis vieno asmens draudimas, bet tie pavieniai asmenys daugiausia yra jauni tvirti žmonės, todėl jie, pasitikėdami savo sveikata, dažnai atsisako bet kokių draudimų. Kam jiems tos baisios išlaidos? Jaunoms šeimoms su mažais vaikais yra vadinamasis valstybinis sveikatos draudimas – pigus arba tik simbolinio mokesčio. Tačiau jis laikinas, anksčiau ar vėliau šeimai tenka pasiruošti rimtesnėms išlaidoms. Būna, kad draudimą apmoka darbovietė. Tada tūlas giriasi – štai kaip gerai esu įsitaisęs! Bet tai tik ekonomikos neišmanymas. Veltui čia niekas nedaroma, o visokios išlaidos, skirtos darbininko gerovei, iš jo algos maksimumo ir išskaičiuojamos. Tik tiek, kad darbuotojui tas reikalas pateikia mas kitokia formuluote – kaip kompanijos dovana. Taip tikimasi tvirčiau išlaikyti darbuotoją, jeigu jis pasirodys geras, o ne vertas spyrio laukan su visais savo draudimais...

Dažniausiai būna taip, kad iki penkių šimtų dolerių gydymo išlaidas sumoki pats (paprastai į šią sumą telpa pirminių apžiūrų, įvairių analizių kainos), ir tik jas viršijus tau jau prideda draudimas. Toks pusės tūkstančio dolerių ribos principas taikomas ir automobilių draudimui, nes daugeliu atvejų apsidaužiusių automobilių remontui tiek išlaidų ir tereikia...

Bet rimtesnio medicininio gydymo atvejais išlaidų dengimas skaičiuojamas jau kitaip. Juk nesitenkins draudimo kompanijos kažkokiais ten penkiais šimtais dolerių iš žmogaus. Nusistovėjęs mokėjimo santykis yra toks, kad dvidešimt procentų gydymo išlaidų moka pacientas. Štai minėto infarktą gavusio dipuko operacija kainavo šimtą keturis tūkstančius dolerių. Iš šios sumos aštuoniasdešimt procentų sumokėjo draudimo kompanija, o dipukui teko padengti likutį – dvidešimt tūkstančių dolerių! Ir nesvarbu, kad jis visą savo senatvę kas mėnesį mokėjo už draudimą po tūkstantį dolerių, o dar prieš tai visą gyvenimą – gal po penkis šimtus, tiksliai nežinau. Bet aiški išvada – Amerikoje santaupas senatvei verta kaupti žūtbūtinai...

Ir realybė yra tokia: juk ne visi taip sėkmingai susitaupo savo nelaimės valandai, ne visi įstengia ir už draudimą mokėti. Atitinkamai šalyje ėmė katastrofiškai daugėti ligonių, kurie nėra apsidraudę, o patekę į ligoninę už ten suteiktas gydymo paslaugas tuo labiau nesumoka, lieka amžinai skolingi. Taikomos teisinės priemonės nelabai veikia – jie yra tiesiog skurdžiai. Svarbiausia nuobauda tokiems – jie nebegali gauti kredito kokiam nors pirkiniui. Bet tokie žmonės brangių dalykų ir neperka (Amerikoje skurdžių yra kur kas daugiau, nei kad įsivaizduoja tūlas lietuvaitis, veizėdamas spindinčius holivudinius serialus).

Dar svarbu, kad ligoninės dažnai neturi teisės atsakyti pacientui, ypač pristatytam greitąja pagalba. Daktarai apskritai į finansinius reikalus nesikiša, jie tik gydo, o pinigai yra buhalterijos reikalas, kuris dėl susiklosčiusios biurokratinės specifikos sprendžiamas jau po medicininės pagalbos suteikimo. T. y. nelaimėliui pacientui paštu išsiunčiama sąskaita, kuris jos, savaime aišku, neapmoka. Nes neturi finansinių galimybių.

Logiška, kad JAV kilo protestas tų piliečių, kurie, mokėdami draudimą už save, padengia ir gydymą tų, kurie nieko nemoka. Valstybės galvas ši problema pasiekė iš draudimo kompanijų, besiskundžiančių dėl išlaidų. Pačios ligoninės nuo tokių atvejų – nuo nemokančiųjų – paprastai būna apsidraudusios... Taip valstybės prezidentui kilo saliamoniška idėja piliečių sveikatos draudimą įvesti prievarta, o kadangi valdantieji yra demokratai (čia pravardžiuojami komunistais), už skurdžius (švelniai įvardijama – už „mažas pajamas gaunančius“) sumoka valstybė. Tereikia valdžiai pateikti duomenis, kad mažai uždirbi. Todėl JAV radosi jau totalitarinėms valstybėms būdingų požymių. Kas neima jokio sveikatos draudimo – kas mėnesį moka baudą! Jos dydis priklauso nuo uždarbio ir pirmais baudos mokėjimo metais būna gana nuosaikus, mažesnis už privalomą draudimą, tačiau kitais metais jau kyla, o dar vėliau viršija bet kokio draudimo išlaidas. Tad mokėti baudas už dar turimą sveikatą naudinga tik pirmus, gal antrus metus. Ir visada tai nenaudinga, jei daugiau uždirbi.

Kitas reikalas, jei gauni menkas pajamas ir vos tesuduri galą su galu. Tada jau gerai, jau sveikas... Iki nepagerės finansinė situacija, kai imsi uždirbti daugiau. Pajamų dydį visada privaloma nurodyti, nuolat tikslinti. Ir kai tik tūlas vargeta atsities gavęs, pavyzdžiui, geresnį darbą, – jau jam rizika, kad, perskaičiavus kažkokius koeficientus, teks rimtai mokėti už draudimą. Neinformavus apie pasikeitimus, kitais metais tvarkant pajamų mokesčius, bus matyti, ką uždirbai, ir tada jau lauk sąskaitos už visus nesumokėtus mėnesius kartu jau su papildomais procentais už delsimą. Tad apibendrinus, dažnam vargetai akstinas ieškotis pelningesnio darbo visiškai dingsta. Jis tiesiog suinteresuotas nekeisti savo vargingos būklės.

Ir tai iš tikrųjų darosi rimta socialinė problema. Vargingų JAV rajonų gyventojai gerai išmano įstatymais teikiamas lengvatas ir jų išgavimo niuansus. Paprastai figūruoja dvi lengvatų sąlygos: daug vaikų šeimoje ir nedirbantis vyras... Tokia medicininio draudimo politika tik patvirtina liaudies išmintį, kad lazda turi du galus. Arba: kur trumpa, ten trūksta. Jei anksčiau neieškodavo gerų darbų tiesiog dėl tingėjimo (Amerikoje ir tokių pakanka), tai dabar dar prisidėjo ir baimės veiksnys. Taigi panašu, kad medicinos reformos bus veiksmingos tik iki kitų rinkimų, kai reikalų tvarkyti (ir taisyti) imsis respublikonai. Toks tad šiuo metu amerikinio progreso kelias, primenantis dar Lenino skelbtą principą: du žingsniai pirmyn, vienas atgal...

 

Socialistiniais principais

 

Grįžtant prie Arizonos ligoninės įvykio kyla ir daugiau klausimų. O kaip kitų valstijų ligoninėse? Ir ar vien tik vargani veteranai miršta? Ir apskritai, ką reiškia mirti belaukiant eilės pas gydytojus, kas per ligoninės, kur tokie dalykai vyksta? Kaip tik Čikagoje yra tokia viena, kurią vien prisiminus pirmiausia iškyla nemalonios ilgo laukimo asociacijos. Tai garsioji Cook County ligoninė. Ten, beje, dirba geri daktarai, kartkartėmis atliekantys privalomąją praktiką kaip patriotinę pareigą. Nes tai nemokama ligoninė ir vienintelė tokia visame daugiamilijoninės Čikagos regione. Visai kaip Sovietų Sąjungoje, kaip socializme. Tiesa, nemokama Cook County ligoninė buvo kiek anksčiau, šiuo metu jau ir iš jos pacientams siunčiamos sąskaitos. Gal tik sankcijos čia nuosaikesnės. Veikiama daugiau moraliniu principu, kaip sakoma – varo žmogui ant sąžinės...

Į šią ligoninę paprastai kreipiasi vargetos bei atvykę imigrantai, kurie dar neturi nei lėšų, nei draudimo, taip pat ir visokie, patekę į lengvatų kategoriją – kad ir tie patys karo veteranai. Beje, šie gali kreiptis ir į kitokią ligoninę (mokamą), bet visi, aptarnaujami nemokamai, susiduria su specifine taisykle: lauk eilėje! Toje Cook County ligoninėje priėmimo tenka pralaukti paprastai gerą pusę paros, o jei koks vargšas nuolaidomis maitinamas veteranas kreipiasi į mokamą ligoninę, jis ten, aišku, bus pats paskutinis. Nesirungs gi jis su tais, kurie už viską sumoka.

Cook County ligoninėje tos ilgos išlauktos valandos dar ne viskas. Ir čia jau mano asmeninė patirtis. Tai buvo prieš gerus dešimtį metų. Žmona pasijuto blogai, kreipėmės į tą ligoninę. Priėmimo sulaukėme, ten preliminariai nustatė, kad gal inkstai, gal akmenys, cistos ar panašiai, ir kad būtinas rentgenas. Matėme netgi tos procedūros kabinetą: ten irgi eilė, bet nedidelė, žmonės įeina pagal iškvietimą. Taigi mums buvo pasakyta, kad gausime laišką iš ligoninės, kur bus nurodyta data, kada atvykti daryti rentgeno nuotraukų. Laiškas atėjo greitai, nurodytas žmonos registracinis numeris ir data – net už dviejų mėnesių! Siaubas, pasipiktinome abu. Nieko sau, kaip tai gali būti!.. Tik kiek vėliau, atidžiau įnikęs į tekstą pamačiau, kad suklydome, ne visai tiksliai perskaičiau datą. Ne po dviejų mėnesių, o po metų ir dviejų mėnesių!..

Tada viską susitvarkėme nuvykę į Lietuvą. O šiaip – kitų pažįstamų žmonių patirtys panašios. Vienas valytojas lenkas, susitrupinęs rankos kaulą ir nebegalintis tos rankos valdyti, kreipėsi į tą Cook County ligoninę. Jam paskyrė rentgeną – laukti keturis mėnesius... Gydėsi pats, susiradęs kažkokių išmanančių draugų. Panašią traumą ir aš kartą gavau, bet į ligoninę nesikreipiau, nors vienos (kairės) rankos nebevaldžiau. Padėjo tas pats valytojas lenkas. Jis jau buvo netgi pramokęs masažo, žinojo specialių pratimų. Mane jis gydė pripuolamai ir – visai sėkmingai! Dar man padeda iš Lietuvos atsigabenta tokia knygelė – buvau radęs ją antikvariate. Tai net iš Pirmojo pasaulinio karo laikų – instrukcija karo lauko felčeriui... Ten daug gerų patarimų, ypač gydantis ekstremaliomis sąlygomis. Dar Čikagoje turime rusų vaistinę, kur galima gauti vaistų, šiaip amerikinėse vaistinėse be receptų neišduodamų. Bet juridiškai – tvarka, amerikiečiai rusiškų vaistų juk nepripažįsta tikrais... Svarbu, kad nėra rimtos konkurencijos. Kiekgi tokių piliečių, besikreipiančių pagalbos į sovietinę praeitį?

Dar šiek tiek patirtų pavyzdžių. Vienai pažįstamai imigrantei atsitiko kažkas iš moteriškų ligų sferos. Teko netgi kažką operuoti, atėjo ir sąskaita – septyniolika tūkstančių dolerių. Jokių draudimų ta šeima neturi, nei tokių pinigų, tačiau mokėti sutiko. Kitaip jie būtų paduoti vadinamajam collection – ir tada pamiršk bet kokį kreditinį pirkimą ar net buto nuomos galimybes! Be kredito normalaus gyvenimo čia tiesiog nėra. Visa laimė, kad Amerika lanksti, pagaliau šiek tiek humaniška – ta jų skola buvo apiforminta tuo pačiu kredito principu ir dabar jie už suteiktą gydymą mokės keletą metų (su atitinkamais procentais, aišku). Na, tarsi naują automobilį būtų įsigiję kreditu... Nieko baisaus, ištverti galima.

Dar kitą imigrantą ir pats buvau nuvežęs į ligoninę – artimiausią, nes jam buvo atsitikęs toks bauginantis priepuolis. Ligoninėje priėmė be jokių kalbų, ten išbuvome geras tris valandas, atliko visus reikalingus tyrimus (taip pat ir rentgeno). Laimei, nieko ypatingai pavojingo nerado, o vėliau atėjo sąskaita – aštuoni tūkstančiai dolerių. Draudimo tas žmogus neturėjo, santaupų taip pat... Pradėjo aiškintis, tikslintis, už ką čia taip brangiai – paaiškėjo, kad tai kompiuterio klaida, mokėti reikia mažiau – vos apie tūkstantį. Po patirto šoko galėjo lengviau atsikvėpti, tada būtų sutikęs sumokėti kad ir visus du...

Na, o man pačiam tenka spręsti: mokėti baudą, kad neturiu sveikatos draudimo, ar mokėti už draudimą? Kadangi su žmona jau esame arti pensijos, tai ir draudimas, kurį svarstome kaip mums priimtiniausią, būtų brangesnis – mokėti tektų kas mėnesį aštuonis šimtus dolerių. Vėliau dar daugiau. Tad atrodo, kad pradžioje pasitenkinsim baudų mokėjimu. Bent jau šiuos metus kaip nors, vėliau žiūrėsime. Arba reikės griebtis papildomų darbų, arba apskritai viską mesti ir socialistiškai tenkintis valstybės malone...

Iš tikrųjų amerikinis socializmas grindžiamas daugiau tik gerais norais vargetų labui. Kapitalistinės ekonomikos principų niekaip neatsisakoma, ir tai tiesiog neįmanoma, todėl tenkinamasi tik pretenzijomis įtvirtinti nors kokius lygiavos principus. Kas iš to išeis? Aišku tik viena, kad nieko nėra naujo po saule...

 

Biznio pamoka

 

Televiziją žiūriu retai. Bet pasitaiko paspoksoti, o įsigilinus tenka jau ir nebeišlįsti iš televizoriaus, nes laidos ar kino filmai dažnai ištęsiami dėl reklamos. Taip visai neseniai praleidau visą vakarą žiūrėdamas laidą apie vieno tokio solidaus amžiaus milijardieriaus veiklą. Amerikoje jis gerai žinomas, gal ir visame pasaulyje, tik ne man. Na, bet susipažinau ir aš tą vakarą.

Taigi, sugalvojo tas milijardierius įsteigti vestuvinės aprangos parduotuvę Beverly Hilse – viename turtingiausių miestelių visose JAV. Steigimo procesas kartu ir televizijos šou amerikinei publikai. Tepasižiūri, tepamato, kaip biznis daromas. Pirmiausia buvo surinkta komanda iš keliolikos žmonių – būsimi prekių reklamuotojai, modeliai, pardavėjai. Visi jauni, gražūs, dailūs. Vyrų keletas, o moterų daugiau. Tačiau svarbiausia, kad iš moterų dalies viena buvo per daug. Ir štai pagrindinis intriguojantis tos laidos akcentas – kuri išlėks?

Atrinktieji, be abejo, laimingi dėl atsivėrusios perspektyvos gauti tokį itin pelningą darbą, bet kol galutinis verdiktas nepaskelbtas, visi įsitempę kaip stygos ir sunkiai slepia nerimą po privaloma šypsena vienas kitam ir visam pasauliui, aišku. Pradžioje susipažįsta, ieško savo vietos kolektyve. Fotostudijoje kiekvienas parodo, ką sugeba, kuo galėtų būti naudingas. Vienas gerai fotografuoja, kitas pozuoja, trečias tą pozuotoją įvairiai padabina ir t. t. Visi vienas kitą giria, palaiko, vienas kitam malonūs, paslaugūs. Juk taip privalės elgtis ir su klientais. O kol kas visus akylai stebi boso atstovai, ir niekas nėra tikras dėl savo ateities, ypač moterys – nes viena atliekama, nereikalinga...

Pagaliau – teismas. Vyrus aptarė boso specialistai: visi tinkami, bala jų nematė. Ir visi išprašyti į kitą kabinetą. Procesą toliau jie stebės kartu su JAV žiūrovais – didžiulio televizoriaus ekrane. Scenoje – kabinete – liko tas milijardierius ir kandidatės moterys. Jis pats sėdo į krėslą, tarsi sostą, priešais jį prabangus ir puošnus didžiulis stalas, už kurio sėdi visos tos moterys, laukdamos galutinio sprendimo. Visos jaudinasi, skirtingai nuo ramybe ir pasitikėjimu dvelkiančio boso. Jo gudriai primerktos ir kiek pašaipios akys žvelgė skvarbiai, ir rodėsi, kad jis tavyje mato ne tave, o dolerį, esantį už tavo pakaušio, kurį nei pats tu matai, nei tau jis priklauso. Atspėti, ką bosas galvoja – neįmanoma, užtai matėsi, kad jam aišku, ką galvoja bet kuris jo pašnekovų...

Kalbėjosi jis su kiekviena moterimi atskirai, ramiu, kiek salstelėjusiu tonu, bet žodžiai liejosi greiti ir kategoriški. Atitinkamai ir jam tiko tik trumpi, konkretūs atsakymai, ilgesnius svarstymus tuoj pat nukirsdavo. Visa pokalbio esmė: viena jūsų bus atleista, labiausiai netikusi... Angliškai tai skamba kur kas rūsčiau nei lietuviškas atleidimas. Būti atleistam iš darbo, pareigų ar projekto pažodžiui skamba – būti sudegusiam... Fired! – tai siaubo žodis bet kuriam amerikiečiui. Ir toliau tame pokalbyje klausimas kiekvienai apie koleges: kaip manai, kuri iš jūsų yra pati blogiausia, verta fired?..

Pirmoji to užklausta moteris sutriko, bandė atsisakinėti – negalinti nieko blogo pasakyti apie savo naujas koleges. Tada būsi sudegusi tu! – sekė griežtas verdiktas. Toji, persigandusi, ėmė iš pradžių nedrąsiai, bet įsibėgėjusi vis smarkiau varyti, dėti ant kažkurios kitos... Tokia ir anokia, niekam tikusi... To paties reikalauta ir iš visų kitų. Varginama procedūra baigėsi tam tikru pokalbio apibendrinimu – reikėjo kolektyviai išrinkti dvi kandidates išmetimui iš projekto. O vėliau bosas vieną tų atmestųjų grąžinsiąs – taip suteiks jai malonę, išsakys ir savo kuklią nuomonę apie kandidates (kartu subtiliai save parodydamas kaip taurų, išmintingą, gailestingą). Taigi susumavus visas pareikštas nuomones buvo atrinktos dvi nelaimingosios ir išprašytos į atskirą kabinetą.

Įtampa atslūgo, likusios dalyvės galėjo lengviau atsikvėpti, jos net pralinksmėjo. Bet pokalbis tęsėsi, tik jau laisvesnis, atviresnis. Daugiausia dėmesio, tarsi pamalonindamas, bosas skyrė vienai tokiai aiškiai lyderei. Ji rodėsi labiausiai išmananti to verslo reikalą, puikiai orientuojasi, reikli, bet kartu ir korektiška, mandagi. Ir staiga – lyg perkūnas iš giedro dangaus – boso verdiktas būtent jai: atleista esi tu!.. Ir viskas, jokių komentarų, jokių daugiau kalbų. Visos moterys apstulbo, nuščiuvo. Pasirodo, visi prieš tai buvę debatai yra beprasmiški, viską lemia boso sprendimas, kuris pateikiamas be jokių argumentų ir paaiškinimų. Pasmerktoji tarsi stabo ištikta sunkiai atsikėlė, spėjo dar kažką sumurmėti – neva dabar jos laukia kita karjera – bet bosui tai jau vis viena, jis irgi palengva kilo iš savojo sosto, tos išmestosios nei matydamas, nei girdėdamas. Tavęs nėra – tu mirusi, sudegei! Toliau transliacija tęsėsi iš automobilio, į kurį įsėdo ta „sudegusioji“. Davė galutinį trumpą interviu. Ji nesitikėjusi, pritrenkta, jos gyvenime tai pirmas sudegimas. Bet nė žodžio, kad jaustųsi neteisingai atleista, kad kažkas yra ne taip ir pan. Tai tarsi likimo smūgis, skirtas paties Dievo...

Kaip tik su tokia nuostata viskas čia apiforminama ir su tokia dvasia viskas priimama. Po trumpo išgąsčio likusi kompanija galutinai atsigavo. Visuotinas triumfas, džiaugsmas. Toliau visi sėkmingai darbuosis kartu, viskas OK! Ir veiksmas nusikėlė jau į parduotuvę (tai nebuvo tiesioginė transliacija), kur nauja komanda darbavosi kam kaip priklauso. Ir jau pirmieji avansiniai čekiai iš produkcijos (daugiausia vestuvinių suknelių) gamintojų ir tiekėjų. Kol kas ne už realizaciją, bet ėmimąsi reklamuoti – tai bet kokio verslo JAV prielaida. Tie čekiai, lyginant su projekto perspektyvomis, gal ir kuklūs, bet šiaip rodėsi solidūs – nuo keliolikos iki kelių dešimčių tūkstančių dolerių, ir jie buvo įvertinti ovacijomis. Vėliau projekto komandą su pirmomis pergalėmis pasveikino į naują parduotuvę įžengęs pats bosas – irgi triumfuojantis, iškilnus sava nežinia kam skirta šypsena, tik, aišku, be nereikalingų emocijų. Jis juk kaip Dievas...

Gerai turėti parduotuvę Beverly Hilse. Man ir pačiam teko ten lankytis – kojinių pora vienoje parduotuvėje kainavo tūkstantį dolerių... Garbinga ten vaikščioti, dairytis ir tuo labiau ką nors pirkti. Bet aš prasčiokas – jei ir pirkčiau tokias kojines, tai laikyčiau jas pakabinęs kur ant sienos – iš pagarbos kojinėms ir jas dėvintiems milijonieriams.

Toliau – apmąstymai. Kaip dirbti tam kolektyvui, toms moterims, ką tik juodinusioms ir skundusioms viena kitą bosui? Bet ši problema JAV išsprendžiama lengvai – buvusių boso dirbtinai sukelto konflikto požymių visiškai nesijautė. Tos pačios malonios šypsenos viena kitai ir visiems, džiūgavimas dėl pirmųjų čekių. Štai kur vertybė, dėl kurios verta paminti bet kokį žmogiškumą! Likti amžinai dėkingam bosui ir kartu jo bijotis: nes jis yra visagalis, visa ko tvėrėjas, nes jo sprendimai – iracionalūs ir galutiniai, neapskundžiami. Nesunku suprasti, kad tokie ir buvo boso tikslai. Nes jeigu atrenkama komanda, kur visi iš esmės apylygiai, tai kam dar rinkti vienu ar dviem daugiau?

2015_04.png

Šitas žmonių atrankos principas man nebuvo naujiena, panašią darbdavių taktiką teko matyti ir pirmąkart susipažįstant su kapitalistine darbo sistema Danijoje bei patirti atitinkamą darbuotojų reakciją pirmoje savo darbovietėje Amerikoje. Tai buvo didžiulė baldų pervežimo kompanija – darbininkai krovėjai, vairuotojai ir jų bosai... Ir tikrai turėdavau dėl ko stebėtis, kai matydavau darbininkų reakciją artėjant aukščiausiems bosams. Kad ir ką būtų darę prieš tai – visi staiga sustingsta, tarsi beždžionės, užhipnotizuotos smauglio iš Mauglio istorijos. Artėja dievai!.. Man būdavo gaila į juos žiūrėti, o pats dar jutau turįs šiokį tokį užnugarį – paliktą Lietuvą, kur blogiausiu atveju galėjau grįžti. Bent anuo metu Lietuvoje dar buvo likę šiek tiek socializmo dvasios, žmonės vergais dar nesijautė. Ta paniška amerikiečių baimė gali būti ir praeities liekana – depresijos metais, kai prarasti darbą galėjai bet kurią sekundę už nieką, darbuotojai alpdavo iš baimės artėjant bosui, pasitaikydavo netgi psichikos sutrikimų (tai sužinojau vėliau iš JAV vidurinių mokyklų vadovėlių – tad tai nėra jokia paslaptis ar naujiena).

To milijardieriaus taktika man priminė ir dar kai ką. Jis juk Stalinas! Šis vadovavosi kaip tik tuo pačiu principu. Kas tik protingesnis, gabesnis kam nors – to ir nebelikę, išnyko... Yra žinoma, kad Stalino aplinkos pareigūnai, iš kviesti į jo kabinetą, atsisveikindavo su savo žmonomis tarsi išvykdami visam laikui... Koks baisus tas Stalinas! Bet ne vien tai lėmė. To meto sistema reikalavo patriotinio budrumo, kuris pasireiškė skundais. Ir ką gi tu skųsi valdžiai esant liaudies priešu, jei ne tą, kurį daugmaž pažįsti. Tai tavo aplinkos kolegos, draugai, artimieji... Ir neapskųstųjų nebuvo. Štai dėl ko einantieji pas Staliną bijojo dėl savo gyvybės. Kiek jie skundžia kitus, tiek patys yra apskųsti – šitą jie puikiai žinojo. Tai ir buvo jų bejėgiškumo jausmo prieš Staliną priežastis. Esi kaltas a priori – vien todėl, kad šalia egzistuoja kiti... Ir tebuvo viena galima apsauga – pačiam kuo aktyviau reikštis tokiais skundais. Anot istorikų, tai buvo nustatyta po Stalino mirties, pasirausus jo stalčiuose. Buvo rasta skundų ir prieš patį Beriją. Stalinas visus mokėjo laikyti savame kumštyje. Grįžtant prie analogiškos amerikietiškos situacijos galima tvirtinti – tokia sistema efektyviai kelia darbo produktyvumą (tave juk stebi budri kolegos akis).

Bet galima svarstyti ir toliau. Iš kur Stalinas išmoko tokios taktikos? Pats išgalvojo? Bet iš tikrųjų čia nebuvo ko išradinėti. Tai nuo seno žinoma nusikaltėlių gaujų vadų taktika. Apie Staliną kalbama, kad jaunystėje vienu metu jis buvęs plėšiku, bent jau su tokiais buvo susijęs. Laikyti gaują nuolatinėje vienas kito baimėje ir yra pagrindinis mafijos vadų valdymo principas. O Stalinas buvo didis vadas...

Dėl to paties nusikaltėliška galima laikyti kapitalistinę sistemą. Šios sistemos vadai – konkurencinės kovos nugalėtojai – yra visus valdantys milijonieriai. Atitinkamai jie jau ne mūsų skriaudėjai, o geradariai. Mes jais žavimės, juos gerbiame ir jiems pavydime – jie juk, pagaliau, stengiasi dėl mūsų. Parduotuves štai visokias atidaro. Kaipgi kapitalizmas klestės be savo vadų?

Kapitalizmas rūpinasi, kad ir mes tokie taptume – būtume turtingi, viską įperkantys ir net iškiltume iki milijonierių gretų. Bet pirmiausia turime išsiugdyti tokį patį viską nugalinčiųjų mentalitetą. Kad taptume tinkami konkurencinei kovai. Turime suprasti ir išmokti svarbiausią dalyką – be jokių sąžinės skrupulų paminti žmogų dėl sotaus kąsnio, riebaus čekio! Kitaip nieko nebus. Pasaulis priklauso nugalėtojams ir kaip tik šitokia pamoka buvo pateikta toje televizijos laidoje.