tekstai.lt

Tadeusz RóÝewicz. Francis Baconas arba Diego Velįzquezas dantisto kėdėje. Vertė Marius Burokas

Tadeuszas Różewiczius (1921–2014) – vienas garsiausių lenkų poetų, dramaturgų ir rašytojų. Autorių galima statyti į vieną gretą su lenkų „didžiaisiais“: Cz. Miłoszu, Z. Herbertu, W. Szymborska. T. Różewicziaus poezija taupi, asketiška, pabrėžtinai proziška, apgaulingai paprasta. Poetui itin svarbios pauzės, elipsės, nutylėjimai, tuštuma. Jausmų įtampa, išraiškingumas pasiekiami paprasta sintakse ir leksine įvairove. Mažojoje poemoje „Francis Baconas arba Diego Velįzquezas dantisto kėdėje“ („Francis Bacon czyli Diego Velįzquez na fotelu dentystycznym“, 1995) poetas kalbasi su jam estetiškai artimu skandalingu anglų dailininku Francisu Baconu (1909–1992), kalbasi su savimi jaunu, mąsto apie meno poveikį žmogui, apie tai, kas jam svarbu – po dviejų pasaulinių karų įvykusį lūžį sąmonėje, apie kraupų žmogaus redukavimą į kūną, o kūno į mėsą, apie šio virsmo pasekmes. Šis įsivaizduojamas poeto pokalbis su dailininku buvo pastatytas ir kaip spektaklis (rež. Jerzy Grzegorzewskis).

VERTĖJAS


   

prieš trisdešimtį metų

ėmiau lipti Baconui ant kulnų

 

ieškojau jo baruose galerijose

pas mėsininkus

laikraščiuose albumuose nuotraukose

 

sutikau jį Kunsthistorisches Museum

Vienoje stovėjo priešais infantės Margaritos

portretą

Infantin Margarita Teresa in blauem Kleid

Diego Rodriguez de Silva y Velįzquez

 

pričiupau jį pamaniau

bet tai buvo ne jis

 

po jo mirties

Francisui Baconui išėjus

pakišau jį po stiklo gaubtu

 

norėjau apžiūrėti tapytoją

iš visų pusių

 

turėdamas omenyje

jo įgimtą polinkį

pasprukti dingti

prisilakti

 

šlaistytis

laike ir erdvėje

nuo baro prie baro

it barokiniam putto

pametusiam skrybėlę

ir raudoną kojinę

privalėjau atimti

iš jo

galimybę judėti

 

keletą savaičių

ateidavau į Teito galeriją

užsidarydavau su juo

ir rydavau akimis

 

virškinau siaubingą

mėsos meną besidulkinančias dvėsenas

nugrimzdęs į save

tęsiau dialogą su savo

vaikus ryjančiu

Saturnu

žmones galabija kaip žvėris

mačiau:

pilni sunkvežimiai sukapotų žmonių

jie nebus išgelbėti

rašiau 1945-aisiais

 

veikiamas svaigalų Baconas

tapo mielas draugiškas

dosnus svetingas

statė pažįstamiems

šampano ir ikrų

virto angelu

įmerkusiu sparną

į bokalą

 

dauguma mano paveikslų – sakydavo –

nutapyti Nerimo

apimto žmogaus

 

tapydamas vieną tokį triptiką

bandžiau pagelbėt sau gerdamas

padėjo tik vienąkart

sumurmėjo

vagodamas pirštu ant stiklo

Lager Beer Lager Beer

1962 metais tapiau

nukryžiavimą

kartais net mirtinai pagiringas

beveik nesuvokiau ką darau

bet tuokart padėjo

 

Baconas pasiekė nukryžiuotojo

atsimainymą

į kabančią negyvą mėsą

atsistojo iš už staliuko ir tyliai tarė

taip žinoma esame mėsa

esame potenciali dvėsena

kai tik užsuku pas mėsininką

visad pagalvoju stebėtina

kad ne aš pamautas ant kablio

tikriausiai grynas atsitiktinumas

Rembrandtas Velįzquezas

na jie tikėjo kūnų prisikėlimu

iš mirusiųjų meldėsi prieš tapydami

o mes žaidžiame

šiuolaikinis menas tai žaidimas

nuo Picasso laikų visi žaidžiame

vieni geriau kiti blogiau

 

ar matei Dürerio piešinį

delnai suglausti maldai

aišku kad jie gėrė valgė žudė

kankino ir prievartavo

bet tikėjo kūnų prisikėlimu

amžinajam gyvenimui

 

gaila kad... mes...

nutilo ir išėjo nežinia

kur

bėgo metai

medžioti Baconą

man padėjo Adamas

poetas vertėjas

krótkopis savininkas

gyvenantis Londone

ir Norviče

 

1985 metų birželio 12 dieną

jis rašė man:

Mielas Tadeuszai,

šiandien apsilankiau didžiulėje Bacono parodoje

ir pamaniau, kad pamatęs ją liktum labai

patenkintas. O aš ėjau nenoromis.

Bet nesigailiu, nes tos ankstyvosios apgraužtos galvos

labai efektingos,

tiek kompozicija, tiek spalvos. Tiesa, naujesni paveikslai

manęs neįtikino. Kaip jau ir esu tau rašęs,

atvažiuosiu į Vroclavą...

(kitoje Head IV 1948–1949 reprodukcijos

pusėje)

 

bet Adamai

juk negaliu atsakyti

Baconui

jis nemoka lenkiškai

aš nemoku angliškai

pasakyk jam kad debiutavau 1947-aisiais

knyga Nerimas

 

1956-aisiais rašiau:

 

kvėpuojanti mėsa

pritvinkusi kraujo

vis dar maitina

šias tobulas formas

 

taip glaudžiai spiečiasi prie grobio

kad net tyla laukan

neprasiskverbia <...>

 

the breathing meat

filled with blood

is still the food

for these perfect forms

 

abu keliavome

po Bevaisę žemę

 

Baconas pasakojo mėgstąs

žiūrinėti savo paveikslus per stiklą

 

net Rembrandtas

už stiklo jam labiau patinka

 

ir jam netrukdo atsitiktiniai žiūrovai

atsispindintys stikle

kurie susilieja su vaizdu

ir praeina

nepakenčiu paveikslų už stiklo

matau ten save pamenu kartą

stebėjau keletą japonų

užklojusių Monos Lizos šypseną

jie nenustygo vietoje

Džokonda sustingo

stiklo karste

po to nutikimo

niekuomet nebesilankiau Luvre

Džokonda šypsojosi į ūsą

Baconas uždarė į narvą

popiežių Inocentą VI

vėliau Inocentą X

ir Pijų XII

infantę Margaritą žydra suknele

dar kažkokį apylinkės teisėją

visi tie asmenys ėmė klykti

1994-aisiais

vasario 14

šventojo Valentino dieną

Francisas Baconas pasirodė man

stiklo ekrane

apvali galva veido ovalas

suglamžytas kostiumas

klausausi Bacono

žvelgiu į portretą

į raudoną popiežiaus Inocento VI veidą

žvelgiu į švelnų infantės veiduką

 

stengiausi parodyti

burnos ertmės peizažą

sako Baconas

bet man nepavyko

burnos ertmėje randu

visas nuostabias Diego

Velįzquezo paveikslų spalvas

 

stiklas slopina klyksmą

maniau

Baconas operuoja

be anestezijos

tai primena

 

XVIII amžiaus dantistus

Zahnextraktion

jie pjaustydavo ir opas tvinkulius votis

visai neskaudės sakydavo infantei

prašom išsižioti

deja neturiu nuskausminamųjų

todėl skaudės

infantė ginekologo kėdėje

popiežius Inocentas VI elektros kėdėje

popiežius Pijus XII laukiamajame

Diego Velįzquezas

dantisto kėdėje

draugas George’as Dyeris

priešais veidrodį – 1968 m.

arba ant klozeto...

 

tapiau pražiotas burnas

Poussino riksmą Šantilji

ir Einšteino riksmą ant laiptų

tapiau

ant drobės iš laikraščių

ant reprodukcijų reprodukcijų

mano dirbtuvės kampe

gulėjo šūsnys spaudos ir nuotraukų

būdamas jaunas

Paryžiuje nusipirkau

knygą apie burnos ertmės ligas

Baconas kalbėjosi su Davidu Sylvesteriu

ir nekreipė į mane dėmesio

 

norėjau jį išprovokuoti

paklausiau ar yra girdėjęs

apie pūvančią Sigmundo Freudo burnos ertmę

į jo gyvenimo pabaigą net ištikimas

šuo sprukdavo nuo savo šeimininko

neištverdamas dvoko

kodėl netapei

nuostabaus vėžio

suėsto gomurio

Baconas apsimetė negirdįs

 

tie tamstos modeliai dryksta

kaip debesys nunerta oda

vėl tamsta pasodinai popiežių

Inocentą kažkurį

į orkaitę

vėl tamsta nori tai svajingai

 

puikiai išauklėtai ir puikiai nutapytai

infantei

pritaikyti

die Applizierung“ des Klistiers

 

norėjau prašyti Adamo

pagalbos bet Adamas

tik nusišypsojo

valgė sumuštinį su tunu

ir gėrė heinekeną

 

pasakyk jam Adamai

pasakyk

prašau „angliškai“

kad sučiauptos lūpos man

pats gražiausias peizažas

 

Nepažįstamosios iš Florencijos lūpos

Andrea della Robbia

Ritratto d’Ignota

Portrait of Unknown Woman

 

ir dar jam pasakyk

kad Franzas Kafka baiminosi pravirų

burnų ir dantų pilnų mėsos ir auksinių karūnėlių

miniu tai savo pjesėje Spąstai

ją vaidino Norviče

gaila kad Baconas nenutapė

portreto Elioto kankinamo

antkaulio uždegimo

apmuturiuotu languota skarele

veidu

 

tuomet Adamas valgė sumuštinį

su rūkyta lašiša

Tadeušai! geri jau trečią bokalą

juk perspėjau Tave kad Guinessas

stiprus

paklausk pono Franciso

ar žino ką apie burnas ir dantis

sakė Wondratschekas

Adamas paslepia savo krótkopis

 

Der Mund is plötzlich

Der Zähne überdrüssig

sakė Wondratschekas

Baconas kalbėjo alaus bokalui

man taip ir nepavyko

nutapyti šypsenos

nuolat vyliausi

kad sugebėsiu nutapyti lūpas

kaip Monet tapydavo

saulėlydžius

 

o tapiau

burnas pilnas dantų ir riksmo

 

nukryžiavimas? sakiau juk

tai vienintelis paveikslas

kurį nutapiau girtas

bet nei alkoholis nei narkotikai

nepadeda tapyti

tampi tik kalbesnis

tikras plepys

 

sudiev Francisai Baconai

parašiau apie tave poemą

nebeieškosiu Tavęs daugiau

viskas taškas

 

pala! dar liko poemos pavadinimas

Francisas Baconas

arba

Diego Velázquezas

dantisto kėdėje

neblogai ką

nė vienas iš airių

ar anglų kritikų

ar poetų

nesugalvojo

tokio pavadinimo

gal ir be reikalo

pridūriau tokį ilgą eilėraštį

prie pavadinimo

bet žmogus

išgėręs alaus

daraisi kalbus

tikras plepys

 

1994 vasaris–1995 kovas

 

Iš lenkų k. vertė Marius Burokas

 

2015_04.png