tekstai.lt

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. Rožinis mano mirusioms meilėms. Eilėraščiai

Jurgitos Žilinskienės nuotr.
Jurgitos Žilinskienės nuotr.

 

Man poezija yra buvimo šia me pasaulyje būdas. Kiek atsimenu save, eilėraščiai gyvena manyje: ilgai sukasi mintyse, po žodį, eilutę, bręsta, paskui išsidėsto popieriuje. Tada juos taisau, kartais – metų metus. Skaitau: mintyse ir balsu. Ypač balsu. Jaučiu, kad tai itin svarbu: garsai turi suglusti, įgyti skambesį – kiekvienam tekstui savitą.

Gimiau 1981 m. liepos 17 d. Nuo tada – mokausi, augu ir auginu, vis ką nors kuriu: kas­­­die­niškai.

Džiaugiuosi gyvenimo dovana. Taip paprasta.  

 

 

rožinis mano mirusioms meilėms 

 

karoliukas

 

nuo šito pradedu jau daugelį metų,

vadinu jį indėnu,

nors šiaip buvo vardu vytenis

 

ir pavardę atsimenu,

įsirėžė visam gyvenimui,

skaudžiai, tada kai draugė pasakė,

kad per radiją girdėjo,

sakė: ar kartais čia ne tas,

tavo vytenis

 

kaip katinas

stogais išvaikščiojo visas telšių bažnyčias,

kol kartą nukrito,

ir dievas neskyrė jam dešimtosios gyvybės

 

tas, atsakiau, tas,

ir apsiverkiau kaimo autobuse

 

karoliukas

 

o šitas visai iš vaikystės

 

pirmasis pabučiavimas tarpukary nespėtos pastatyti

bažnyčios pamatuose

 

mūsų vilnoniai megztiniai,

iš įtampos virpančios rankos

 

kokia ten meilė –

darėm, kaip darė draugai

 

buvo baisiai drovu,

o dabar jau jis nusigėrė

 

karoliukas

 

šito atsiminti nenoriu

nei sutikti,

nors kartais prasilenkiam vilniaus gatvėse

 

karoliukas

 

ir dar vienas palaidotas,

nežinau kur, o norėčiau žinoti

 

buvo lėtas ir geras žemaitis

 

šitaip beprasmiškai –

su tėvu išėjo į mišką ir jau niekad negrįžo,

koks buvo

 

užpūliavo akis, paskui ją ir jis visas išėjo

 

buvo vienturtis,

irgi atsimenu, skauda

 

karoliukas

 

mano mylimasis,

mano didysis švelnusis,

mano pirmas patirtas

gerumas,

mano didžioji kaltė

 

per tave išėjau į pragarus,

kad abu išskaistėtume

 

tikiuosi, esi laimingas

 

karoliukas

 

o šitą sutikau prie ežero,

dabar augina sūnų,

o tada pats buvo dar vaikas

 

ritinėjomės ir veikėme nežinia ką

kokius gerus trejus metus,

žaidėme

 

nors kartais galvoju,

kad jis mane iš tikrųjų mylėjo

 

karoliukas

 

o ant šito surašiau visą savo gyvenimą:

pagal jį matavausi kitus,

ir jie neturėjo galimybių laimėti

prieš pasakų princą

 

jis buvo man uždraustas,

ir tebėra

 

kartais bijau, kad esu jį užbūrusi –

išalkus trimetė ar gali maitintis iš kito gyvenimo?

 

karoliukas

 

lakūnas –

toks paprastas, kad ypatingas

 

norėjau už jo ištekėti,

auginti vaikus, statytis namus,

būti žmona, mylimąja,

nukaršusia senute su juo

 

bet nedrįsau

 

buvo geras žmogus,

o aš juk tokia nebuvau

 

gėdijaus, gūžiaus, bijojau,

jaučiaus nešvari, sutepta, neverta

 

o juk būtų mane išskaidrinęs,

šiltas: eilėraščiais, vantom, mintim,

prisilietimais

 

iki šiol jo ilgiuosi – – –

 

karoliukas

 

gražus kaip romėnų dievas:

kojos, krūtinė, sėdmenys, rankos,

marmuras, auksu dengtos kolonos ir skydai,

tatuiruotas – lyg samanom būtų išmargintas

 

kažkaip susibuvom,

abu žaisdavom neištikimybės žaidimus,

ir tai buvo gera

 

karoliukas

 

o šitam padėjau pasveikti

 

kai susitikom, buvo jau taip toli,

kad langus dangstydavo paklodėmis,

jautėsi persekiojamas

 

tai buvo amfetamininis laikotarpis,

uosčiau kartu su juo, kad žinočiau, iš kur visa tai

ir ką mums tai reiškia

 

šaltis mano nosyje nervas mano galvoje

patys kruopščiausi piešiniai naktys besielės

muzika judesiai viskas tiksi o

šnervė išgraužta skauda kabinamės

 

maitinau jį sriuba, kotletukais,

sėdėdavau per naktis, glosčiau galvą,

raudojome

 

niekam nesakė

 

o kai pasveiko, pabėgau,

kad nepradėtų dėkoti

 

karoliukas

 

ir šis yra taip giliai

kaip šiaurės elnio ragas

tarp mano krūtų

 

ir užteko vieno žvilgsnio,

kad abu išsiduotume,

kaip ilgimės

 

nuo pirmo žvilgsnio iki paskutinio –

tiek ir tebūta

mūsų likimo tarp dievo pirštų –

 

žinau, kad neišvengsim

susitikimo

kita kūno forma

 

karoliukas

 

kiek naktų pradrebėjau šalia,

nepažinojau savo bundančio seksualumo,

krėtė šaltis, karštis, elektra,

bijodavau net kvėpuoti, kad jo nepažadinčiau

 

kaip jis judėjo, kalbėjo, dainavo –

viskas mane pjaudavo skersai,

jokios metafizikos, grynas hormoninis geismas

 

kažkokie išlydžiai ir niekad nė vieno bučinio –

jei priartėdavom, iš karto pabėgdavau ir išduodavau jį su kitu,

ir kad kuo skaudžiau, kuo skaudžiau

 

bausdavau pati save už šitą jausmą, ilgai tikėjausi,

kad kažkaip išsispręs

 

ir dabar jo žmona griebias jo rankos,

mane susitikus – lyg ketinčiau pagrobti

 

bet jau nebesu alkana

 

karoliukas

 

randelis slūgso toj vietoj

kur mano peilis lytėjo

jo odą ir kur maniškę –

 

per vėlai susitikom –

per anksti išsiskyrėm –

 

lūžtame,

broli

 

karoliukas

 

o! va čia tai buvo istorija:

pavadinčiau ją snobiška, išskirtinai nuobodi,

milijonai laiškų pas jį ir mane,

gudrios citatos, painūs žodžiai – kokie mes protingi!

 

o! kaip kartu rašydavome eilėraščius,

kiek vienas kitam turėjom pretenzijų,

nors tuo pat metu abu turėjom ir kitas tikrąsias savo meiles,

kurios mums tada pavydėjo

 

net juokinga, jei nebūtų graudu:

taip nė karto ir nepasimylėjome,

katukai

 

karoliukas

 

šitas dabar yra mano draugės vyras,

ir aš labai džiaugiuosi, kad jis nėra mano

 

karoliukas

 

toks rugpjūtis, ir taip tvanku širdyje,

ir nėra vietos, kur galėčiau nuo savęs pasislėpti,

ir tada šitas – ir išjungiu visus saugiklius,

smengu į pačias apačias, leidžiuosi

žeminama, apgaudinėjama, niekinama,

leidžiuosi į savo pragarus, ėdu save iki koktumo,

ir jis daro su manimi ką nori,

žada vesti ir užstatyti man vaiką, sako, nori dukters,

sako, mano krūtys sutvertos jai išmaitinti,

o tada kriokia, kad išdulkins mane per šikną,

šūdas, ir aš nieko daugiau neverta,

paskui vežasi pas senelius ir mudu einam grybauti,

ir taip šviesu, kad aiškiai netikra, ir koks liūdesys

jo bobutės akyse: vaikeli, žinok, jis kas savaitę po naują atsiveža;

ir aš negaliu išeiti iš šito žaidimo,

kol vieną dieną dingsta,

mano liūdnasis riteris, ir nežinau, kaip man išgyventi,

likau be savęs, nieko neliko,

nežinau, ar pajėgsiu iš naujo – – –

 

restart –

 

kvėpuoju

kvėpuoju

kvėpuoju – – –

 

tėvo peršautas vaikas,

irako belaisvis

 

karoliukas

 

ir visas šitas rožinis dėl tavęs, mano neišdrįstas pripažinti

jausme, mano kaltės šešėli, mano gerklę užkišęs kamšti,

samanų gniužule, kai jis trypdavo prie mano klasės durų,

kaip žiūrėdavo man į akis, klausdavo, kaip aš laikausi,

stengiausi to nematyti, nes bijojau, kad juoksis visi,

bet juk jie ir taip juokėsi, nes juoktis buvo juokinga,

ir aš nesupratau, kokie alkani esame meilės, nesupratau,

kad gyvybė baigiasi, kad viskas trapu, nenorėjau matyti, nes

tada būtų reikėję gyvent atsakingai, o tai buvo baisu, dieve,

ir tada, kai jis trypė prie mano buto durų, dieve,

šaltyje maigė mygtukus, kažko linksmas prašė įsileisti,

o aš: ne ne ne ne, ne – sakiau jiems: kažkoks trenktas pažįstamas

iš jurbarko laikų, tegul nešdinas sau, ir tada, kai rašydavo

savo eilėraščius, kai atnešdavo man juos paskaityti, lyg

iš tikro būtų buvęs mano šešėlis, bebalsis, ir tada, kai

mokyklos laikraštyje parašė tą jaukų ir gražų straipsnį

apie mane, ne, o dieve, tik ne tai, tik ne jis – juk iš jo visi juokiasi,

juk jo nėra, tik šešėlis, net nesifotografuoja niekad,

nežinau, kas liko jo tėvams ir ar jie patys kur nors liko,

po to, kai jis pasikorė bendrabutyje, nežinau, ar kas liko,

net nežinau, ar kas jį atsimena, ar atsimena,

bet aš tai tikrai

 

mazgelis

 

2015_04.png

1997–2015