tekstai.lt

Mindaugas Kvietkauskas. Platanų šaknys

Išlipęs iš autobuso Kembridže, nepasukau į man paskirtą koledžo kambarį tiesiausiu keliu. Pasirinkau nedidelį lankstą, kad per porą viduramžius menančių gatvių išnirčiau ties Matematiniu tiltu, kurį, anot legendos, be jokių vinių ir varžtų sukonstravo Izaokas Niutonas. Ankstyvas kovo rytas ryškiai priminė dieną prieš dvylika metų, kai prie to paties tilto atleidę savo varžtus šėlom su grupele Oksfordo ir Kembridžo lietuvių, tais laikais – vos šeši studentai per abu universitetus. Mėčiau anuomet minčių inkarus į praplaukiančios upės vandenį: „Kad tiktai dar čia sugrįžčiau.“ Vienas iš jų, matyt, užsikabino. Ir vėl mane į šitą vietą pritraukė.

Gatvės dar tuščios, mieguistos, ir mano kelioninio lagamino ratukai, skirti lygioms oro uostų plynėms, viduramžių grindiniu darda gana nejaukiai. Bet nuo čia jau bus beveik tiesiai: štai Sidžviko alėja, jos gale – į dešinę. Paspartinęs žingsnį, turėčiau spėti sutartu laiku. Deja, šitos alėjos šaligatviais sunku paskubėti: juos užėmę gigantiški platanai. Kas keli metrai dunkso seni gumbuoti kamienai, kurie praeiviui palieka tik menką tarpą tarp savęs ir raudonos pastato sienos. Asfaltas susproginėjęs nuo didžiulių šaknų, tarsi vertųsi krateriai. Ilgi plyšiai kerta šaligatvį lyg po žemės drebėjimo. Trinkt! Spėriai trauktas lagaminas atsitrenkia į nepastebėto kraterio briauną ir parvirsta. Pakeliu, trūkteliu, bet jis tik šliaužia: vienas ratukas nuo smūgio perkrypęs ir įstrigęs. Atsiklaupiu ties platano kamienu ant suskilinėjusios asfalto plutos ir bandau kaip nors pataisyti, kad spėčiau per kelias minutes pas portjė, turbūt jau laukiantį manęs su kambario raktu. Bet kaip aš atrodau iš šalies, ankstyvą rytą klūpantis Kembridžo alėjoje? Pakeliu akis: aplinkui dar nė gyvos dvasios. Priešais – kažkokio koledžo vartai. Herbas su elnio galva. Perskaitau užrašą: „Newnham College“. Loštelėju atgal ir at siremiu nugara į platano kamieną.

Juk ji čia buvo. Turėjo sustoti čia, prie šitų koledžo vartų, atvykusi 1955-ųjų rudenį. Su savo baltai auksiniu „Samsonite“ lagaminu, iš tolo švietusiu apšiurusiuose Anglijos stočių peronuose, kėlusiu kitų studentų pašaipą ir tarsi skelbusiu, kad ji – amerikietė. Aukšta, įdegusi, plačiai besišypsanti apvalaus veido blondinė su ryškiai raudonai dažytomis lūpomis. Anot atsiminimų, tuo metu stačiai priminė šeštojo dešimtmečio svajonių mergaitę, nužengusią iš muilo ar dezodoranto reklamos. Jai kalbant jautėsi labai ryškus amerikietiškas gimtojo Bostono akcentas. Savo eilėraščius skaitė sklandžiai ir melodingai, kaip deklamatorė konkurse – bet tuščiai. Nepaisydama ją pasitikusio Kembridžo literatų santūrumo, buvo šventai įsitikinusi savo būsima sėkme, su neregėtu atkaklumu atakavo jos tekstus atmetančias redakcijas – vienai siuntė kūrybą net keturiasdešimt penkis kartus. Pagrindinis jos siekis tada buvo rašyti įdomias istorijas, daug iš jų uždirbti ir įgyti visišką gyvenimo laisvę. „Man poezija yra tik išsisukinėjimas nuo tikro darbo – kurti prozą“, – tvirtino anuomet. Bet gilumoj dėl savo kaip moters rašytojos pašaukimo, regis, nebuvo tikra. Viename laiške atviravo: „Iš tiesų mano polinkis – vaikai, lova, talentingi draugai ir žavūs įkvepiantys namai, kurių virtuvėje genijai geria džiną po skanių pietų, skaito savo romanus ir aiškina, kas ir kodėl toliau dėsis akcijų biržoje... – daugmaž tai norėčiau suteikti vyrui, pripildyti jam didžiulį pasitikėjimo ir meilės rezervuarą, kuriame jis galėtų maudytis kasdien, ir gimdyti jam vaikus, daug vaikų, dideliuose skausmuose ir su pasididžiavimu.“

Negaliu patikėti, žvelgdamas į jos tuometines nuotraukas, ypač spalvotas, darytas vasarą Amerikos paplūdimiuose su maudymosi kostiumu it madų žurnalui, kad tai toji poetė, kurios vėlyvuosius tekstus skaitydamas šiurpstu lyg po kojomis vertųsi žemės gerklės, the mouths of Thermopylae. Kad nuo jos, tiesą sakant, apskritai atradau santykį su šiuolaikine anglų poezija, kuri iki tol man atrodė tik pabirų metaforų žaidimai. Kad tai ji, Sylvia Plath, įvykdė esminį poetinės kalbos lūžį, pradėjo vadinamosios išpažintinės, o tiksliau – liudijimo poezijos kryptį, itin svarbią feminizmui, nes joje atsivėrė daugybė moterų poetinių balsų ir iki tol nutylėtų patirčių. Per septynerius metus, praėjusius nuo tada, kai įžengė pro šio koledžo vartus, Silvija (toliau lietuvinsiu jos vardą) patyrė beveik neįtikimą transformaciją, tarsi jos viduje būtų gimusi, o gal tik išsivadavusi, kita asmenybė. Jos pačios žodžiais, tiesiog išmoko būti „ištikima savo pačios keistumams“. Tiesa, tas vidinis kitoniškumas jau buvo užsimezgęs nuo vaikystės, nuo sukrėtusios ankstyvos tėvo mirties, jį liudijo pažįstamus apstulbinęs savižudybės bandymas – sėkme švytinti studentė, pradėjusi karjerą kaip žymaus Niujorko madų žurnalo redaktorė, įlindo į tamsią angą motinos namo rūsyje, susirangiusi joje išgėrė penkiasdešimt migdomųjų tablečių, ir buvo surasta bei atgaivinta tik po trijų dienų. „Ledi Lozorė“ – taip ji save pavadins viename įspūdingiausių vėlyvųjų eilėraščių.

Vis dėlto esminis jos likimo posūkis įvyko Kembridže, 1956-ųjų vasarį – staigi kaip žaibas meilė poetui Tedui Hughesui, kylančiam britų literatūros novatoriui, vyriškos galios ir patrauklumo įsikūnijimui, ir vos po keturių mėnesių slapta įvykusios vestuvės („pamilau jo eiles dar prieš jį sutikdama, didžiulį, grubų, sveiką Adomą, pusiau prancūzą, pusiau airį griausmavaldžio balsu – dainininką, istorijų pasakotoją, liūtą ir pasaulio klajoklį, vagabundą, kuris niekada nesustos“). Silvija pasinėrė į jai visiškai naują Tedo pasaulį, jo skaitomas knygas ir poetinę vaizduotę, pilną medžiotojo ir klajūno patirties, antikos ir keltų mitologijos, okultizmo ir nuojautų. Abu keitėsi eilėraščiais, buvo svarbiausi vienas kito kritikai. Vis dėlto ji daugiau sekė iš paskos – kaip pameistrė. Buvo publikuojama ir pripažįstama (1960 m. pasirodė jos pirmasis poezijos rinkinys „Kolosas“), bet daugiau žinoma kaip didelio poeto Hugheso žmona, rašanti elegantiškas eiles jo kūrybos šešėlyje. Kritikas, redaktorius ir artimas bičiulis Alas Alvarezas prisimena, kad per pirmąjį susitikimą su šia pora Londone 1960 m. pavasarį į Silviją jis beveik nekreipė dėmesio – ji atrodė kaip namų šeimininkė, žavi ir praktiška amerikietė. Pagimdžiusi pirmą vaiką ir jau laukdamasi antro, atsisakiusi minties apie savo akademinę karjerą ji su šeima galiausiai atsidūrė mažame Devono grafystės miestelyje, kur Tedas tikėjosi rasti tinkamą kūrybai erdvę. Buvo pasiryžusi įsigyventi tarp atšiaurių jai, amerikietei, provincijos anglų, pasitarnauti parapijai, užsiimti sodu ir bitininkyste, paversti apleistą, su paskolom pirktą namą laimingos šeimos oaze.

Štai tada, 1961 m. rugpjūtį įsikėlus į naujus namus ir Silvijai pagaliau gavus ilgai, nuo studijų metų neturėtą nuosavą darbo kambarį, prasidėjo kažkas, ką galima pavadinti jos kūrybos ir asmens tektonine transformacija. Pasakojama, kad jai beieškant naujų temų Tedas juokais, žaidimo dėlei pasiūlė parašyti eilėraštį apie kukmedį, kuris matėsi pro langą priešais jos darbo stalą. Atsikėlė ketvirtą ryto ir parašė tekstą, kuris iki šiol laikomas ankstesnės – profesionalios, literatūriškos, kruopščios – poetės ir kito asmens, kito viską sudrebinančio balso susidūrimu. Eilėraštyje „Mėnulis ir kukmedis“ išorinis ir vidinis kraštovaizdis susiduria taip, kad suyra visos delikačios, lyriškos pirmojo koordinatės: I simply cannot see where there is to get to („Tiesiog nebematau, kur dar yra kur nueiti“). Tedas buvo apstulbintas to gilaus ir sunkaus balso žmonos eilėraštyje, paskutinė eilutė jį ypač prislėgė: And the message of the yew tree is blackness – blackness and silence („Ir juoda yra kukmedžio žinia – juodas tylėjimas“). Elegantiškos literatūrinės pratybos baigėsi, buvusi pameistrė atsiskyrė ir prabilo kitoniškai, savaip.

Staiga pratrūko intensyvus jos rašymas – anksčiau ilgai kankindavusi, tobulindavusi savo tekstus, dabar kūrė taip, lyg kas diktuotų. Palaipsniui trūkinėjo ir nuo tekstų byrėjo išmokto stiliaus luobas, Hugheso, W. H. Audeno ar kitų poetų dikcija, profesionalus estetizmas. Augo smogiantis jėga, tamsus ir tikroviškas balsas, drąsa liudyti savo ribines patirtis, moteriškasis egzistencializmas. Nebebaugino akistata su savo pačios tamsa, savižudybės bandymu. Sakytum, griausmavaldžio Hugheso balsui šalimais atitarė vulkaninių gelmių grumėjimas. Ar tokie poetai galėjo išgyventi kartu, ar buvo įmanoma rasti vyro ir moters kūrybos balansą? Beveik po metų nuo įkurtuvių Devone juos aplankęs Alvarezas rašo, kad santykis šeimoje atrodė smarkiai pakitęs: buvo justi, kad asmeninės ir kūrybinės galios centras persikėlė į Silviją, kad ji pirma kalba apie savo kūrybą ir pati aprodo namus, kad Tedas virsta klausytoju ir stebėtoju, nuošalėj žaidžiančiu su dukra. Piktesni liežuviai plaka, kad Silvija darėsi itin irzli, atžagari, nepakanti, susitelkusi tik į savo rašymą. Esą antraip jis tikrai nebūtų jos palikęs, kai gyvenime pasirodė žydų kilmės poetė ir vertėja Assia Wevill, pasirašinėjusi mergautine pavarde Gutmann (bet kur man jinai girdėta? Pasiimu kadaise Jeruzalėje įsigytą poeto Jehudos Amichajaus eilėraščių rinkinį, ir dar neatsivertęs žinau – beveik prie visų angliškų vertimų, kuriuos anuomet skaitydamas pasižymėjau, bus Assios Gutmann pavardė).

Palikta viena Silvija atsidūrė Londone su dviem vaikais – metų ir trejų. Nuomotame bute, ištisas dienas užimta vaikų priežiūra ir namų ruoša, toliau rašė beprotišku tempu keldamasi anksti rytais. Atrodo, kad rašymas tik intensyvėjo, kuo sunkesnė darėsi jos gyvenimo situacija. BBC radijo laidai taip apibūdino savo kūrinius: „Naujieji mano eilėraščiai turi vieną bendrą bruožą. Jie visi buvo parašyti apie ketvirtą ryto – tą ramią, melsvą, beveik amžiną valandą prieš aušrą, prieš vaiko verksmą, prieš stiklinę pienininko muziką, kai jis stato butelius prie durų.“ Per kelis mėnesius tarp 1962-ųjų spalio ir 1963-iųjų vasario toji vieniša dviejų vaikų motina iš esmės ir sukūrė tai, kas netrukus supurtė anglų poetinę kalbą, įsteigė joje naują išpažinimo kryptį – eilėraščių rinkinį „Arielis“ . Jos gyvenime prisiimtos kaukės, konvencionalaus žavesio fasadas galutinai nutrupėjo, pasikeitė dikcija ir išvaizda. Alvarezas rašo buvęs priblokštas to pasikeitimo, kai aplankė ją per 1962-ųjų Kūčias šaltame, pustuščiame bute: palaidi it apsiautalas plaukai, blyškus veidas ir sulysusi figūra priminė žynę, išsekintą savojo kulto ritualų. „Kai ėjo priešais mane koridoriumi <...>, pajutau, kad jos plaukai skleidžia stiprų kvapą, aštrų tarsi žvėries.“ Bandė likti išoriškai tvirta ir praktiška, valdyti savo gyvenimą, bet galiausiai, Londoną užgriuvus itin atšiauriai 1963-iųjų žiemai (anglai, įsitikinę savo salos jaukumu, joms niekad nepasiruošia), sustojus transportui, bute dingus elektrai ir telefono ryšiui, užšalus vandentiekiui, nuolat sergant vaikams ir jai pačiai, kažkas trūko. Vasario 11-ąją apie šeštą ryto įėjo į vaikų kambarį, paliko jiems du puodukus pieno, lėkštę su duona ir sviestu. Juodame segtuve ant savo darbo stalo padėjo rinkinio „Arielis“   mašinraštį. Tada užsidarė virtuvėje, kiek galėdama stipriau užkamšė jos duris rankšluosčiais, atvėrė orkaitę, pasitiesė joje rankšluostį, padėjo ant jo galvą ir atsuko dujas.

Beprotė Silvija (šiuo atveju pirmame žodyje būtina kirčiuoti e). Žemės motina, bičių karalienė, Dievo liūtė, mėnulio žynė – tai vis paskutiniojo jos rinkinio personos. Miškinė, kaip nurodo jos pačios vardas ir jos romano „Stiklo gaubtas“ pagrindinės veikėjos pavardė – Esther Greenwood, išvertus – Estera Žalgirė. Gimusi lyg ne savam laike, ne savoje gyvenimo konjunktūroje, ne savu kūnišku pavidalu – ir sugebėjusi pažadinti vidinę personą, ja patikėti, prabilti iš jos gerklų. Surizikavusi tapti kita savim, to neatlaikiusi, už tai sumokėjusi baisią kainą. Gal ir nebūčiau atradęs jos kūrybos, jeigu ne kritikas iš už Atlanto ir kartu iš mūsiškių girių – Rimvydas Šilbajoris. Kartą jis atvyko į poezijos vertimo seminarą, kurį, vadovaujamą Laimos Sruoginytės, lankiau studijų metais. R. Šilbajoriui įvertinti visi parengėme po eilėraščio vertimą. Man tada teko Silvijos tekstas „Briauna“ („Edge“), rašytas paskutinėmis dienomis iki savižudybės; pasirinkau jį, nieko nenutuokdamas apie kūrimo aplinkybes. Aišku, nesugebėjau dorai išversti paskutinių sunkių eilučių apie stebintį moters mirtį mėnulį: She is used to this sort of thing. / Her blacks crackle and drag. Bandžiau kažką prikurti. R. Šilbajoris įsmeigė į mane žvilgsnį: „Tai kaip tu nesupranti, kas čia vyksta? Plinta baisi juoduma, ardanti ramų paviršių. Mėnulis kaip kaukolė skyla per savo siūles. Net girdisi, kaip jos traška. Versk taip: jo dėmės traška ir plečias.

2015_04.png

Ir štai žvelgiu į jos koledžo vartus – rodos, kad ties jais irgi traška ir plečiasi platanų šaknų veriami plyšiai. Kuriančios sąmonės akistata su kažkuo kitu, ardančiu įprasto socialinio portreto, laikmečio užtepto tinko, paviršių, su vidine esybe, tikruma, balsu – tai juk ištisa tradicija. Ji bendra moterims ir vyrams, atlaikiusiems ir neatlaikiusiems ties riba. Šiuose rūmuose Silvija turėjo svarbią pirmtakę, sakytum, savo kelio lėmėją. Žinoma, tai Virginia Woolf – 1928 m. spalį Newnhamo koledžo studentėms ji perskaitė pranešimą, vėliau virtusį žymiąja esė „Savas kambarys“. Atskiras kambarys su užraktu reikalingas tam, kad atrastume savo tikrąjį kūrybingą „aš“, kuris gali nesutapti nei su nustatytais socialiniais vaidmenimis, nei su griežtomis lyčių kategorijomis: „Tik tada, kai abi pusės dera tarpusavyje, žmogaus protas gali našiai dirbti ir išnaudoti visas savo galimybes. Ko gero, grynai vyriškas ar grynai moteriškas protas apskritai nepajėgtų nieko sukurti...“ Savas kambarys reikalingas tam, kad išmoktume pamatyti pasaulį be primestų apvalkalų, gyventi santarvėje su savimi ir tikrove, „tai yra turiningą ir dėmesio vertą gyvenimą“. Tačiau kita tiesos pusė ta, kad santarvė nėra lengvai duodama. Tarp gyvenimo vaidmenų ir meno tikrenybių, tarp vidinio vyriškumo ir moteriškumo, tarp kuriančios moters ir kuriančio vyro veriasi seni plyšiai. Jiems peržengti reikia dvasinės matematikos tiltų, o šiems neduota jokių vinių ir varžtų. Kokie tiltai trapūs, liudi ja tragiški Woolf ir pačios Silvijos likimai. Jų šiuolaikinė įpėdinė, tą patį koledžą baigusi britų rašytoja A. S. Byatt, nuostabios prozos knygos apie kuriančių moterų ir vyrų tapatybes „Angelai ir vabzdžiai“   autorė, tai irgi patvirtina: „Rašymas visada yra pavojingas.“

Kaip vis dėlto neįprasta, kad itin galingomis ir plačiomis šaknimis ardantys lygų žemės paviršių platanai yra tradiciniai akademijų medžiai. Pasakojama, kad ir Atėnų Akademijoje, ir Licėjuje augo būtent platanai, teikę šešėlį filosofiniams pokalbiams. Platono dialogas „Faidras“ vyksta po aukštu platanu. Gali būti, kad Akademijos įkūrėjas savo vardą siejo su tuo medžiu – abu iš tos pačios šaknies, graikų, lygiai kaip ir lietuvių, kalboje reiškiančios „platus“. Šaknys plinta nenuspėjamais keliais. Tą pačią kalbinę šaknį, tėvo atvežtą iš Vokietijos pabaltijo, turi ir Plath pavardė. Ir jos koledžą supa platanai, iš keistų šaknų išaugę filosofijos medžiai. Gal jie primena, kad akademijos turėtų mokyti mus, vyrus ir moteris, gyventi ir susikalbėti ant tikrųjų gyvenimą ir kūrybą judinančių šaknų, teikiant šešėlį išminčiai? Bet ar šiandien jos to moko?

Atsikeliu ir beviltiškai vėluodamas judu į savo laikiną koledžo kambarį, į manęs laukiantį akademinį susitikimą, įvyksiantį, deja, ne po platanu. Keliskart krūptelėjęs, lagaminas įveikia paskutinius alėjos plyšius. Kad atitokčiau iš šiuolaikiniam mokslui netinkamos būsenos, pakeliu veidą į tipišką dulkiantį Anglijos lietų. Atminty išgirstu dar vieną Silvijos eilutę: Warm rain greases my hair, extinguishes nothing. „Šiltas lietus sutepa mano plaukus, nieko neužgesina“.