Oficialioje Jono Mikelinsko biografijoje skelbiama: rašytojas, baigęs prancūzų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, kurį laiką mokytojavo Saločiuose, Onuškyje, o 1953–1962 m. dirbo Švietimo ministerijos mokyklų inspektoriumi. Natūralu, kad jam kuruoti buvo paskirtas ir Rietavo rajonas: čia dėstyta užsienio kalba – prancūzų.

Buvo gal 1955 metų vėlyvas ruduo. Aš, tuo metu Rietavo vidurinės mokyklos lituanistė, vykdžiau įsakymą: Tverų mokykloje organizuoti kažkokią lietuvių kalbos raštingumo tikrinimo užduotį. Tad lietui merkiant gūžiausi sunkvežimio kėbule – kitokio transporto į Tverus nebuvo.

Prie kaimo keliuko, vedančio į Tverų vieškelį, sunkvežimį sustabdė jaunas aukštas vyriškis. Įšokęs į kėbulą, pradėjo draugišką pokalbį: kur važiuojame, ką veikiame. Išsikalbėjome: aš – mokytoja, jis – ministerijos inspektorius. Už kelių kilometrų pabeldė į kabiną: reikia sustoti prie kito keliuko. Nubrido per rudenio purvyną. Pagalvojau: ir inspektoriaus duona su pluta – tokiu oru trankytis po užkampio mokyklas. Kitiems viršininkams rajono valdžia parūpina transportą, duoda palydovą – kodėl tas pėsčias? Tiesa, kiti viršininkai taip paprastai, draugiškai nekalbėtų su pakeleivinga mokytoja. Gal ir vizituojamų mokyklų mokytojų toks inspektorius labai neišgąsdins, gal pokalbis bus nuoširdesnis? Tokiam svečiui darganotą dieną lengviau pasiūlyti bent arbatos puodelį, kai net duonos kaimo parduotuvėje nėra.

Rietavo vidurinėje mokykloje, jau atsigaunančioje po baisaus politinio susidorojimo su labai gerbiamais pedagogais, jau pasibaigus slegiančiam direktorės, to susidorojimo vykdytojos, vadovavimui, atmosfera giedrėjo. Naujasis direktorius, lituanistas J. Stabužis, stengėsi suburti kolektyvą prasmingam darbui. Žinojom, kad kartais į rajoną atvažiuoja ministerijos inspektorius J. Mikelinskas, bet mūsų mokyklos jis nevizitavo tol, kol pats direktorius, susidarius sudėtingai situacijai, jo nepasikvietė.

O buvo taip... Rietavo vidurinė mokykla, vienintelė šiame rajone, turėjo teisę organizuoti abitūros egzaminus eksternams. Tai sužinoję trys partijos bei komjaunimo rajono atsakingi darbuotojai, patariant ir pritariant kažkam iš Švietimo skyriaus, 1956 m. pavasarį atėjo pas direktorių J. Stabužį ir griežtai pareikalavo: direktorius privalo atitinkamai organizuoti eksternų egzaminus, paveikti mokytojus, kad visi veikėjai, kažkada baigę keletą klasių, kokius nors partinius kursus ar mokyklas, gautų atestatus. Principingas pedagogas, gana karšto charakterio jaunas direktorius atėjo į mokytojų kambarį pasitarti su dalykų specialistais. O jų dauguma – jauni, baigę aukštąsias mokyklas, nelinkę nuolaidžiauti. Brendo konfliktas, juo sudėtingesnis, kad būsimų eksternų grupę papildė pedagogai, vidurines mokyklas baigę vokiečių okupacijos metais. Jiems TSRS įstatymai anuliavo turėtus atestatus bei diplomus. Taigi žmonės kalti nebent tuo, kad ne laiku gimė ir ne laiku mokėsi. Jų sulyginti su kažkada mokslo vos ragavusiais partiniais veikėjais neleido pedagogų sąžinė. Ką daryti? Aišku – vieni neatsilaikysim. Tad nutarta kreiptis į ministerijos inspektorių J. Mikelinską, kad jis padėtų išspręsti sudėtingas problemas.

Prasidėjo pirmasis egzaminas – lietuvių kalbos ir literatūros rašinys. Nepažeistą voką (jame esančių rašinių temų sužinoti veikėjams nepavyko) atplėšė komisijos pirmininkas. Jaudindamasi užrašiau temas lentoje: juk šalia stovėjo ministerijos inspektorius. Eksternai sėdėjo mažoje klasėje po vieną, už atdarų durų, kitoje klasėje – mano abiturientai. Prasidėjus egzaminui, inspektorius atsisėdo už stalo eksternų klasėje ir neišėjo iš jos visas šešias valandas. Nusirašyti – jokios galimybės. Pasibaigus egzamino laikui, visi darbai surenkami, inspektorius juos uždaro seife, raktą – į kišenę: mokytojams leidžiama papietauti, o paskirtu laiku grįžti taisyti rašinių.

Grįžome. Aš – dar mažai patyrusi egzaminuotoja – turiu taisyti darbus pirmoji, juos peržiūrės kiti komisijos nariai. Atsisėdu eksternų klasėje prie stalo. Inspektorius pasistato kėdę šalia. Aš – trumparegė – skaitau pasilenkusi, inspektorius – toliaregis – stebi pro petį. Vos praleidžiu kokią klaidą – baksteli lapą pirštu. Tiesiog kvėpuoja į pakaušį. Trijų veikėjų rašiniuose – klaidų begalės, apie turinį nėra ko ir kalbėti – rezultatas aiškus. Nustebino tik kukliai besielgiančio milicijos viršininko rašinys – logiškas, glaustas, parašytas raštingai. Silpnutį trejetą parašiau atestato netekusiai mūsų rajono mokytojai. Inspektorius tylėjo. Kita mokytoja, bebaigianti Šiaulių mokytojų institute lituanistiką, iš visų išsiskyrė. Parašiau ketvertą. J. Mikelinskas nustebo: ko priekabiauju, kodėl nuvertinau? Tačiau egzaminuoju aš. Nuskriaudžiau lituanistę. Reikėjo apsidrausti, nes ji – mano sesuo. Direktorius tam neprieštaravo.

Po didžiulės įtampos – pertraukėlė. Jai pasibaigus, įsispraudžiau į paskutinį suolą. Šalia atsisėsti inspektoriui neliko vietos, o gal ir nebebuvo reikalo. Turbūt suprato, kad mano nervai taip pat ne geležiniai. Jaudindamasi taisiau savo abiturientų darbelius. Klasė nebloga, nors yra ir silpnesnių. Laimei, inspektorius mano žemaitėliams nebuvo nei labai griežtas, nei priekabus.

Nedalyvavau kituose egzaminuose, tačiau iš kolegų žinojau – inspektorius taip pat principingai elgėsi per rusų, matematikos rašomuosius. Trys neišlaikyti egzaminai, trys rašto darbai, įrodantys, kad veikėjai atestatų neverti. Per žodinį matematikos egzaminą, inspektoriui nedalyvaujant, jaunas matematikas išdrįso iš garbaus partinio veikėjo atimti „špargalkę“. Po egzamino veikėjas, nuėjęs pas direktorių, piktai plūdosi: „Kaip drįso tas piemuo iš manęs – atsakingo darbuotojo...“ Vikrus matematikas iš kabineto pabėgo į parką – sugauk vėją laukuose...

Pasibaigus partinių veikėjų atestatų istorijai, inspektorius mokykloje nebesirodė. Ir mūsų mokinukai, ir likę eksternai tęsė egzaminus jau be didelės įtampos. Mokytojai eksternus suprato: praėjus dvylikai–keturiolikai metų po gimnazijų baigimo daug kas keitėsi, daug kas užmiršta. Tiesa, atėjus Švietimo skyriaus vizitatoriams ir likusieji eksternai gavo matematikos dvejetus, rudeniop reikėjo laikyti pataisą, bet atestatai vis dėlto buvo jų.

Viskas gal būtų pasibaigę ramiau, jeigu ne vietinė spauda, įpylusi į ugnį benzino. Rietavo rajono laikraštyje „Stalino keliu“ žurnalistas Ged. Žadeika, susidomėjęs rajone garsiai nuskambėjusiu įvykiu, 1956 m. birželio 16 d. numeryje paskelbė feljetoną – humoristinį vaizdelį „Išslydę atestatai“. Spaudos darbuotojas pasišaipė iš veikėjų sumanymo, jų pastangų palaužti direktorių, iš pažadų atkeršyti, jeigu reikalavimai nebus vykdomi. Feljetone pavardės pakeistos, tačiau skaitytojai jas lengvai iššifravo. Egzaminų eiga humoristiniame tekste tikrai neprasilenkė su realybe, tačiau kažkodėl nutylėtas ministerijos inspektoriaus vaidmuo. Gal sulaikė iš Rietavo žvelgiant pernelyg aukštos pareigos, gal kitos aplinkybės – atspėti sunku.

Kad už išspausdintą feljetoną laikraščio redakcija aukščiausios rajono valdžios buvo griežtai pasmerkta – sužinojome greitai, o „nuskriaustųjų“ kerštas atslinko lėtai. Tyliai dingo iš rajono feljetono autorius – vėliau išgirdome jį dirbant kitame Lietuvos pakraštyje. Direktorius J. Stabužis, radus formalų pretekstą, į kuklesnę Laukuvos mokyklą iškeltas po metų. Jį pakeitė prokuroro žmona – visoms valdžioms labai nuolanki. Apie tai, kad stengtasi rimtai pakenkti inspektoriui J. Mikelinskui, sužinojau tik po daugelio dešimtmečių Vilniuje. Kartą troleibuse, pakeliui į Žirmūnus, kur rašytojas nuolat lankydavo seserį – mūsų mielą kaimynę Paulę Mikelinskaitę, prisiminėme Rietavą. Giliai buvusiam inspektoriui įsirėžė į atmintį ta nelemta eksternų istorija. Tik žvelgiant iš Rietavo pozicijų inspektorius atrodė nepažeidžiamas pareigūnas. Realybė, net prasidėjus vadinamajam „atlydžiui“, buvo kitokia: partinė nomenklatūra, nors rajono lygio, atkakliai gynė savo pozicijas. Juk partija TSRS buvo aukščiau už vyriausybę (netgi ministeriją), virš jos tiktai KGB. Nebūti konformistu, ginti mokyklą, mokytojus tuo metu galėjo tik stipri asmenybė, rizikuodama savo padėtimi. O inspektorius net nepartinis...

 

Praėjus daugiau kaip dešimtmečiui J. Mikelinskas, jau žinomas rašytojas, dirbo (nors jau paskutinius metus) Lietuvos rašytojų sąjungoje prozos konsultantu. Buvusiame Mokyklų mokslinio tyrimo institute man teko rengti aukštesniųjų klasių literatūros mokymo programas. Prieš mane dirbęs kolega Adolfas Juršėnas jau buvo, pasinaudojęs to meto kiek palankesnėmis galimybėmis, deramai parengęs ikitarybinį laikotarpį, man teko „kiečiausias riešutėlis“ – tarybiniai dešimtmečiai su visa oficiozine literatūra: A. Gudaičio-Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybe“, T. Tilvyčio „Usnyne“ ir t. t. Keletą metų dėsčiusi aukštesnėse klasėse, gerai žinojau, koks beviltiškas baigiamosios klasės kursas, kaip beprasmiškai švaistomos pamokos, kokios siaubingos abiturientų rašinių temos. Reikėjo atsisakyti menkavertės pokario rašliavos apžvalgose, A. Gudaičio-Guzevičiaus, T. Tilvyčio, A. Venclovos monografijų, kad atsirastų erdvės prasmingesnei literatūrai, Justino Marcinkevičiaus kartai. Tačiau ir Vilniaus universitete, ir KP Centro komitete, ir redakcijose sėdėjo tokios literatūros gerbėjai. Norint juos apeiti, nutarta pertvarkyti programos struktūrą: kai kurias monografijas, apžvalgines temas keisti žanriniais ciklais. Vertingais patarimais padėjo literatūrologai (ypač A. Samulionis, J. Lankutis). Reikėjo ir Rašytojų sąjungos pritarimo. Šis darbas buvo paskirtas J. Mikelinskui, turbūt geriausiai pažįstančiam mokyklą. Labai džiaugiausi: konsultantas pakeitimų esmę suprato, tyliai pritarė, aptarinėjome tik detales. Dirbo literatūrologai, dirbo rašytojai, negailėdami savo laiko: galvojo apie Lietuvos mokyklą, nemedžiodami kokių nors pelningų „projektų“.

1969 m. programos projektas išėjo pagal to meto galimybes daug mažiau ideologizuotas bei reglamentuotas, priartinantis mokyklą prie to meto literatūros proceso, atveriantis didesnę kūrinių bei autorių pasirinkimo galimybę. Deja, „atlydžio“ būta apgaulingo: 1971 m. programos laida be sudarytojų žinios buvo „praturtinta“ plačiu oficioziniu įvadu, neliko jame vietos nemalonėn patekusiam, į tėvų sodybą išvažiavusiam J. Mikelinskui, kaip ir Izraelin išvykusiam I. Merui bei kitiems. Reikėjo dešimtmečių, kol J. Mikelinsko apsakymai įsitvirtino viduriniųjų klasių skaitiniuose, baigiamosios klasės programoje.

Dabar, deja, istorijos ratas vėl apsisuko. Be galo plačiame naujausios programos projekte (2014 08 04) rasime ir V. Landsbergio bei N. Sadūnaitės kalbas, netgi R. Šepetys romaną apie keistoką Sibirą, tik veltui ieškotume J. Mikelinsko pavardės. Natūralu: pastarųjų dešimtmečių šio autoriaus publicistika vėl pasuko prieš srovę, nebeatitinka dabartinių programos rengėjų nuostatų. Per ilgą savo gyvenimą J. Mikelinskas taip ir neišmoko konformizmo.