tekstai.lt

Romas Daugirdas. Teisybės ieškotojo sindromas

Tėvynės varpai

 

Mama buvo psichiatrė, nuo vaikystės dažnai lankydavausi jos darbovietėje – kartais ten net ruošdavau pamokas. Gerai įsiminiau ne tik napoleonus, marksus, froidus, Kristaus įsikūnytojus, bet ir gana gausią kovotojų už teisybę grupę. Kuo šie skyrėsi nuo savo kolegų? Turbūt begaliniu smulkmeniškumu. Jie kruopščiai fiksuodavo kiekvieną buitinę detalę ir visame kame įžvelgdavo neteisybę – neretai tariamą. „Kova“ tęsdavosi nuo ryto iki vakaro, dažnai įgydama labai aršias formas.

Kokius vaisius dar sunokina kovotojo už teisybę sindromas? Neadekvatumą aplinkai. Nenorėčiau būti apkaltintas prisitaikėliškumu. Kalbu apie neadekvačias pastangas, įveikiant ne kalnus – veikiau kupstus. Žmogaus gyvenimas trumpas. Be prioritetų, pagrindinių gairių esi pasmerktas nuskęsti chaoso jūroje. Ir visas savo jėgas išeikvoti paribio ledkalnių tirpdymui.

Kitas pavojus – humoro jausmo praradimas. Jo neturėjimas – savaime psichinė patologija. Nes žmogus nesugeba atsiriboti nuo savęs, pažvelgti į viską iš šalies. Jam trūksta polifoninės vertinimo matricos. Rezultatas – besaikis susireikšminimas.

Aš ir pats paveldėjau (nežinia iš ko) šį – teisybės ieškotojo – genetinį nukrypimą. Todėl susilaukdavau aibės nemalonumų mokykloje ir kieme (gatvėje). Tiesa, mane kiek atšaldydavo beprotnamyje įgytas patyrimas. Bet ne iki galo. Tai atsirūgo ir vėliau: buvau išmestas iš mokyklos (nesugebėjau prisitaikyti prie partsekretorės idiotizmo) ir darbo (viešai apkaltinau šefą melu); dar vėliau turėjau nemalonumų dėl savilaidos (uždraustos literatūros platinimo sovietmečiu).

Praėjo daug metų, bet, analizuodamas šiuos faktus, negaliu jų vertinti vienareikšmiškai. Iš karto atmetu vien pozityvų vektorių. Manau, mano veiksmus nulėmė ne tiek „gėrio šauksmas“, kiek savotiškas egocentrizmas. Juk kad ir kokių represijų patyriau, aš įgijau savotišką dvasinę ramybę. Nebereikia naktį suprakaitavus atsibusti ir, vis persukinėjant gyvenimo juostą, graužtis, kad padariau taip, o ne kitaip. Taigi mano pasirinkimas turėjo ir geroką egoistinę priemaišą.

Turiu prisipažinti, kad nepasidariau „protingesnis“. Teisybės ieškotojo recidyvai aplanko ir šiandien, vaizdžiai iliustruodami balto / juodo gyvenimo iliuziškumą.

2015_03_metai_virselis_200.png

Štai prieš keletą metų vežiau žmoną į polikliniką nutraukti nedarbingumo pažymėjimo. Ten pamatėme klasikinį sovietinį vaizdelį. Sėdi aibė laukimo nualintų žmonių, gydytojos nėra. Posėdžiauja. Nors kiekvienam nurodytas konkretus priėmimo laikas. Ir gydytoja turėtų būti – pagal darbo grafiką ant durų. Pasitrynėm pusvalandį ir pajutau, kad manyje prabunda teisybės ieškotojas. Šįkart neslopinau savęs. Nuėjau pas poliklinikos direktorių (vyriausiąjį gydytoją), parodžiau žurnalisto pažymėjimą ir pagrasinau viską iškelsiąs į viešumą. Šis sureagavo – ištraukė gydytoją iš susirinkimo ir nuvedė į kabinetą. Ji paskubom sutvarkė žmonos dokumentus, vėl užrakino duris ir nuėjo nežinoma kryptimi. Visi kiti pasiliko laukti Godo. Bet aš jau nebeturėjau moralinių jėgų naujam „kovos“ seansui.

Baigdamas šį nedidelį ir subjektyvų rašinuką, norėčiau skaitytojui priminti, kad teisybė yra moralinė kategorija. Ir, kaip žinoma, konkretaus istorinio laikotarpio tarnaitė, todėl reliatyvi, be visuotinumo ženklo. Apie tai netiesiogiai kalba ir Kanto moralinis imperatyvas. Kiek vulgarizuodami pamėginkime jį performuluoti taip: jei žmogus yra moralus (pavyzdžiui, davatka laikosi skaistybės įžadų) vien todėl, kad nesugeba būti kitoks, tai nėra didelis nuopelnas.

Štai pirmykštės bendruomenės papročiai (paprotinė teisė) gerokai skiriasi nuo šiuolaikinių demokratinių valstybių teisės ir kartu nuo teisybės sampratos. Tačiau tik ši samprata užtikrina dabartinio pasaulio šalių (tautų) bendrabūvį ir trapią pusiausvyrą. Šios tvarkos suardymas grasina mus nusviesti toli atgal, kai vyravo stipriojo savivalė, o iš esmės – visų karas prieš visus. Žvelgiant pro tokius akinius, Rusijos agresija prieš Ukrainą nėra regioninis konfliktas. Valstybės (Graikija, Italija, Ispanija, Portugalija, Prancūzija, Vengrija, Čekija ir t. t.), kurios mano, kad tai jų niekada nepalies, skaudžiai klysta. Ir kartu trukdo pažaboti okupantą.

Kartais, ieškant tvirtesnio atskaitos taško, nuo teisybės sąvokos emigruojama link „tiesos“. Bet ir ji nepasižymi absoliučiu objektyvumu. Pavyzdžiui, Niutono dėsnius galima laikyti tiesa tik tam tikrais atvejais – kai kalbame apie santykinai nedideles mases ir greičius. Šiems dydžiams kintant, tenka pasitelkti Einšteiną. Ir niekas nežino, ar tai jau pabaiga.

Deja, visą gyvenimą esame priversti balansuoti tarp vertybinio reliatyvumo ir tuo pačiu metu neprarasti tam tikros ašies, kurios netekimas mus stumia į amebos egzistenciją.