Tėvynės varpai

 

Įlipęs į autobusą visada stengiuosi apsimesti, kad man čia viskas nauja ir nesuprantama. Ilgai skaičiuoju centus, vis žvilgtelėdamas į kainą ant stiklo, kartais dar sumurmu „tai kiekgi čia šiais laikais kainuoja...“ ar ką nors panašaus. Gavęs bilietuką įtariai dairausi, ką su juo daryti. Pabaksnoju į vieną aparatą, į kitą, galiausiai pasižymiu. Visų tų kortelių neperku iš principo – nes man juk čia ne vieta. Aš dažniausiai automobiliu važinėju. Nesvarbu, kad iš tiesų jis seniausiai stovi sugedęs ir neturiu už ką taisyti. Vis tiek autobuse ne mano valdos – čia karaliauja Jie. Tie kiti. Visokie pensininkai, statybininkai, mokytojai, bedarbiai, kirpėjos, virėjos ir panašiai. Tie, kurie išrenka į valdžią visokiausius klounus. Kurie bijo euro ir diskutuoja, kiekgi dabar iš jų vargšų užsidirbs nesąžiningos kasininkės. Kurie gyvena savo sovietiniuose daugiabučiuose ir nesutinka jų renovuoti. Kurie neturi interneto. Kurie nekenčia homoseksualų ir lanko Rusijos žvaigždžių koncertus. Kurių gyvenimai – neišsemiamas medžiagos šaltinis „Facebook’o“ juokeliams ir Užkalnio straipsniams. Žodžiu, įvairiausio plauko nesusipratėliai, griaunantys gerovės valstybę. Gerai dar, kad bent musulmonų pas mus nėra. O tai būtų kaip Paryžiuj.

Na, gerai jau, iš tiesų aš taip nemanau – bent jau sąmoningai. Juk visi mes europiečiai, palaikom lygybę, teises, laisves ir taip toliau. Bet kažkas viduje vis tiek priskiria kiekvieną sutiktą tokiems ar anokiems, mums arba – jiems. Štai kitą kartą kažkieno pakviestas užeinu į skybarą. Viskas gerai, žmonių nedaug, vaizdas gražus. Bet vos įėjus akis užkliūna už vieno personažo – juodos lakierkos, juodos kelnės, juodi marškinėliai, ant kaklo grandinė, kažką rusiškai pasakoja prie gretimo staliuko sėdinčioms merginoms. Įsikuriam kitame salės gale. Po kurio laiko atsiduriu vienas rūkykloje ir, aišku, tuo pat metu ten užeina ir jis. Aš įdėmiai dairausi pro langą, kad tik niekuo neužkliūčiau, bet jis prieina ir kažką man sako. Atsisuku baisiausiai įsitempęs. „Excuse me, can I sit here?“ – klausia. Pasirodo, gruzinas, studijuojantis Lietuvoje. Po minutės jau kalbamės apie mūsų šalių kultūrinius skirtumus. „Lithuanians are cold, – sako jis, – hard to make friends with. But we like them. We have a common enemy“, – ir pakėlęs marškinėlius rodo ilgą randą ant šono. „I was helping my country in the war.“

Na taip, prieš ką nors susivienyti tai mes galime. Kai aišku, kas priešas, o kas – savas. O ką daryti, kai ima atrodyti, kad pusė savų – priešai? Omenyje turiu susiskaldžiusią Lietuvos visuomenę ir demokratijos problemas, įveikiant šį susiskaldymą. Šiaip ar taip, juk šiandien oficialiai siekiame laikytis europietiškų vertybių, kitaip tariant – būtent jos sudaro pagrindinę politikos ir žiniasklaidos ideologiją, užima visuomenėje galios poziciją, o visokie radikalai tampa mažuma (net jei statistiškai jų kartais ir daugiau). Ir nors tvirtai manau, kad bet koks sveiko proto žmogus šioms vertybėms turėtų pritarti, ką gi daryti su tais kitais, nesveiko proto – tiesiog išmesti už visuomenės ribų? Daug kalbame, kaip integruoti į visuomenę homoseksualus, rusus, lenkus, neįgaliuosius ir t. t., bet galbūt reikėtų pažvelgti ir kitaip – kaip į ją integruoti homofobus, tautininkus ir Putino šalininkus? Būtent integruoti, o ne su jais kovoti – nes kai su tavimi kovoja, turi tik vieną pasirinkimą – gintis.

Po išpuolių Prancūzijoje visoje Europoje vėl kilo diskusijų apie islamą ir multikultūralizmą banga. O juk iš esmės problema ta pati – kaip integruoti į savo visuomenę religiją, kuri nepripažįsta esminių tos visuomenės normų, pavyzdžiui, žodžio laisvės? Ir kartu kaip patiems nepasiduoti radikalizmui ir nepamiršti savo vertybių? Zygmuntas Baumanas interviu apie įvykius „Charlie Hebdo“ redakcijoje svarsto, kad problema turi ir socialinį pobūdį: „Visoje Europoje regime antidemokratines nuotaikas. Parodomieji smurto aktai yra tik vienas iš tokio politinio peizažo elementų. Alacho ar Mahometo priesakai tėra vienas iš šūkių, kurį naudoja tie, kurie jaučiasi žeminami ir išnaudojami. Deja, piktų, išsigandusių, nusivylusių žmonių skaičius šiandien tikrai įspūdingas.“ Tad ir visi tie mano bendrakeleiviai autobuse – tokie pat lietuviški musulmonai – pikti, išsigandę, nusivylę – ekonomika, valdžia, vieni kitais. Demokratija yra pliuralistiška, dažnai kupina nesutaikomų opozicijų, o žmogui, prisimenant Claude’o Lévi-Strausso tyrimus, antropologiškai būtina kažkaip tuos prieštaravimus paaiškinti – pavyzdžiui, kuriant mitus.

Tad ir šiandien silpnesni, atstumtieji, neprisitaikantys lengvai pasiduoda įvairiausiems mitams ir legendoms – ar tai būtų kieno nors išaiškintas Koranas, ar Rusijos propaganda. Aišku, egzistuoja tiesiog priešiškos jėgos, sąmoningai siekiančios savanaudiškų tikslų, ir su jomis reikia kovoti. Bet kritinę masę visada sudaro prie jų prisišliejantys ir užuovėją ten randantys paprasti žmonės. Tad kovoti demokratinėje visuomenėje reikia atsargiai – pradėjęs kryžiaus žygį prieš propagandą, gali sukurti tik dar daugiau jos aukų. Jei tyčiosimės iš kiekvieno, kuris pasakys „prie ruso buvo geriau“ – galbūt tiesiog dėl nostalgijos, nes tuomet buvo jaunas, nes mylėjo žmoną, nes dar tebeturėjo koją, – jam neliks kito kelio, kaip pulti Putinui į glėbį. Nes Putinas myli visus. O ko nemyli, tuos išnaikina arba nutildo.

„<...> tolimas ar kartais apsilankantis Kitas dabar tampa mūsų kaimynu, ir mes vaikštome ta pačia gatve, į tas pačias valstybės institucijas, mūsų vaikai lanko tą pačią mokyklą. Kitoniškumo įsiliejimas į mūsų artimąją aplinką yra iššūkis. Mes neretai nežinome, ko tikėtis iš nepažįstamojo“, – rašo Z. Baumanas. O juk pasitikėjimas – bet kurios visuomenės pagrindas. Galime išeiti į gatvę be peilio ar šautuvo rankoje tik todėl, kad pasitikime, jog jis mūsų neužpuls. Susidūrus su kitybe šis pasitikėjimas dingsta – jei autobuse, dar mūsų netrikdo, bet lėktuve į musulmoną / musulmonę tradiciniais rūbais nori nenori kils noras įdėmiau pašnairuoti. Šiandien skirtumai mūsų visuomenės viduje ima darytis ne mažiau aštrūs ir pasitikėjimo vieni kitais jei ne mažėja, tai bent jau neatsiranda daugiau. Nežinau, iš kur jo paimti. Nežinau, kaip išspręsti opozicijas. Tik manau, kad iškėlus lygybės vėliavą svarbu neišstumti į pakraščius ir tų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių tos lygybės nesupranta ir nenori. Negalima jiems pasakyti „susitaikyk arba mirk“ ar auklėti žiniasklaidos patyčiomis. Nes paskui nežinai, ko iš jų tikėtis, sutikus autobuse.