Recenzijos, anotacijos

Concise encyclopaedia of Lithuania Minor / Editor-in Chief Vaclovas Bagdonavičius. – Vilnius: Science and encyclopaedia publishing centre; Foundation of Lithuania Minor (USA, Canada), 2014. – 655 p.

Paskutinėmis Kristijono Donelaičio vardu pavadintų metų dienomis pasirodęs „Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas“ anglų kalba yra išskirtinės reikšmės ir nevienadienis. Tai 2000–2009 metais leistos keturtomės „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ santrauka, tačiau su nauju informacijos pateikimo teoriniu ir metodiniu pagrindu bei su kitokia tiksline paskirtimi. Leidiniui lemta ne tik informuoti vartotoją, bet ir brėžti Vidurio Europos vieno buvusios istorinės Prūsijos regiono etninę bei politinę liniją iš lietuviškojo žiūros taško. Žinynas vaizduoja prūsų tautų tragediją, svetimųjų sunaikintą kraštą ir žmones. Mes jį vadiname Mažąja Lietuva, tačiau lietuviškai nekalbantys žmonės dažniausiai tokio pavadinimo nežino arba seniai pamiršo. Kai kam tiesiog nesinori arba nemalonu prisiminti karo metais įvykdytas istorijos pervartas.

Žinynas radosi nelengvai ir ne per vienus metus. Jam sukurti reikėjo įžvalgių vadovų, patirties, didelio autorių kolektyvo ir įdirbio. Būta ir ankstesnių bandymų. Pirmuoju laikyčiau Anso Bruožio biografinių apybraižų rinkinį „Mažosios Lietuvos buvusieji rašytojai ir žymesnieji lietuvių kalbos mylėtojai“ (1920), antruoju – Adomo Brako parengtą autorių kolektyvo straipsnių knygą „Aukuras“ su kuklia paantrašte „Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo žinios“ (1937), trečiuoju – Jono Vanagaičio sudarytą ir tautinio sąjūdžio idėjomis bei politika persmelktą almanachą „Kovos keliais“ (1938). Visi šie veikalai pasirodė Mažajai Lietuvai lemtingu metu, kai jos likimas sprendėsi permainingoje XX a. Europos šalių santykių arenoje. Mažosios Lietuvos dramos lydėjo ir šias knygas. Jos buvo nutylimos, slepiamos, kartais persekiojamos ir naikinamos.

Didelių pastangų pareikalavusios „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ idėja mezgėsi lietuvių, pirmiausia mažlietuvių išeivių erdvėse, o subrendo ir buvo įgyvendinta suvienijus abiejų tautos dalių pastangas ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Duomenų telkinį arba, kaip sakoma šiais interneto laikais, informacinę bazę per trylika metų sukūrė maždaug trys šimtai bendradarbių, materialinius pamatus dėjo pasaulinis Mažosios Lietuvos fondas (iš aukotojų surinko tris šimtus trisdešimt aštuonis tūkstančius JAV dolerių) ir rėmėjai Lietuvoje. Dar nepasiekus darbų pabaigos išryškėjo ir vienatomio enciklopedinio žinyno anglų, vokiečių, rusų ir lietuvių kalbomis leidimų užduotis. Kodėl pirmajam leidimui pasirinkta anglų kalba, manau, aiškinti nereikėtų. Leidimų kitomis kalbomis eiliškumą dar bus galima ir pasvarstyti.

Leidinys patogus naudotis, gerai apipavidalintas, teksto maketo forma ir visumos stilistika atliepia pirmtakei – „Mažosios Lietuvos enciklopedijai“. Dizainą kūrė tas pats dailininkas, Dailės akademijos profesorius Alfonsas Žvilius. Viso teksto apimtis – 54, su iliustracijomis – 66,2 autoriniai lankai. Tai labai imlaus enciklopedinio veikalo rodikliai. Jo informatyvumą papildo apie devynis šimtus iliustracijų, kurių dauguma (nespalvotos) yra tekstinės, dalis (spalvotos) pateiktos įdėtiniuose lapuose. Nuotraukos, atvirukai, piešiniai ir žemėlapiai kokybiškai reprodukuoti, puikiai tinka leidinio žanrui ir yra vieni iš vertingiausių Mažosios Lietuvos ikonografijos pavelde. Rengėjų metodinę kvalifikaciją patvirtina iliustracijų kilmės ir nuosavybės nuorodos. Pažymėtina ir gera knygos spaudos kokybė. Ją spausdino vilniškė „Balto print“ įmonė.

Vienatomio žinyno parengimui reikėjo ne tik gausaus enciklopedinių duomenų ištekliaus, bet ir metodologinių, informacinio apdorojimo, struktūros formavimo sprendimų, užduoties vykdytojų. Vos pradėjus darbą kilo polemika dėl leidinio turinio ir paskirties. Daliai rengėjų, daugiausia atstovaujančių Klaipėdos universitetui, priimtinesnė buvo universalesnio, Rytų Prūsijos visų tautų etninį, kultūrinį ir politinį paveldą integruojančio leidinio versija, kitai daliai – Mažosios Lietuvos ir lietuvių tapatumą nustatanti ir jo atpažinimą tarptautiniu mastu įtvirtinanti, t. y. lituanistinė veikalo versija. Laimėjo pastarosios koncepcijos šalininkai, pirmenybę skirdami sunaikinto krašto ir jo etninių gyventojų, autochtonų lietuvių paveldo bei likimo problemos suaktualinimui. Manyčiau, kad šiandien jis yra aiškiau pagrįstas ir atitinkantis ne tik dabarties, bet ir ateities poreikius bei galimybes. Universalios Rytų Prūsijos enciklopedijos ir net enciklopedinio žodyno parengimas būtų gerokai sudėtingesnė užduotis. Jai įgyvendinti reikalingas tarptautinis, bent lietuvių, vokiečių ir lenkų mokslininkus vienijantis projektas, nepalyginti didesni laiko ir materialiniai ištekliai. Tikiu, kad ateis ir tokio veikalo valanda.

Didžiausia atsakomybė angliškajame žinyne teko jo strategams, Mažosios Lietuvos fondo prezidentams čikagiškiams Viliui Algirdui Trumpjonui ir po netikėtos mirties jį pakeitusiam prof. Jurgiui Arvydui Anysui, vyriausiajam redaktoriui dr. Vaclovui Bagdonavičiui bei Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro veikalo rengimo grupės vadovei Danutei Valentukevičienei. Be jos, grupėje dirbo Jurgita Brasiūnaitė, Virginija Budrikienė, Monika Burokaitė, Jūratė Musteikytė, Teresė Paulauskytė, Sigitas Tutlys ir Monika Venckun. Šis negausus kolektyvas apdorojo šimto septynių autorių tiek anksčiau enciklopedijai, tiek ir žinynui pateiktą medžiagą, taip pat ją nuolat rengė ir pats.

Leidinį sudaro įvadiniai ir baigiamieji pagalbiniai informaciniai tekstai bei trys fundamentalios turinio dalys: 1) Mažosios Lietuvos istorija, ekonomika ir kultūra, 2) savivaldūs miestai, miesteliai ir kaimai, 3) biografijos. Pažymėtinas labai geras žodyno informacinis aprūpinimas. Jis dviejų lygių. Pirmąjį sudaro informacija apie rengėjus: Mažosios Lietuvos fondo vadovų, tarybos narių ir finansinių rėmėjų, žinyno redaktorių kolegijos dalyvių, konsultantų, rengimo grupės specialistų, korektorių, vertėjų į anglų kalbą, dizainerių ir išsamus autorių sąrašas. Antrasis tiesiogiai pritaikytas vartotojų poreikiams. Jame pateiktas informacijos paieškai skirtas turinys, Fondo prezidento (J. A. Anyso), vyriausiojo redaktoriaus (V. Bagdonavičiaus) pratarmės ir rengimo grupės vadovės (D. Valentukevičienės) įvadas, dalykiškai paaiškinantis veikalo sudarymo principus, lietuviškosios medžiagos aprėptį, su vokiškąja tradicija susijusių asmenvardžių ir vietovardžių rašybą, duomenų šaltinius.

Pirmoji žinyno dalis (p. 23–296) sudaryta iš apžvalginių, kartais peraugančių ir į analitinius, straipsnių. Joje neabejotinai svarbiausia yra sintetinė Mažosios Lietuvos istorija. Ji apibūdina teritorijos susidarymą, paaiškina autochtonų etnonimo kilmę ir prasmę, lietuvių kalbos ir tarmių ypatumus, nulemtus kaimyninių prūsų ir vokiečių kalbų poveikio. Autoriai istoriją traktuoja labai plačiai, todėl Mažosios Lietuvos savitumui atskleisti naudojamos žinios apie Vokiečių ordino ekspansiją, užkariavimus, vokiškosios Prūsijos valstybės įsivyravimą ir baltiškojo regiono kolonizavimą. Istorija rutuliojama istorinių epochų kaitos fone, nuosekliai vaizduojant luominius ir visuomeninius santykius, gyventojų socialinę padėtį, valdžios vykdytas diskriminacines priemones autochtonų atžvilgiu, jiems nepalankius demografinius pokyčius dėl maro epidemijos ir po jos vykusios kolonizacijos, tikslingai taikytus tokius paveikius nutautinimo veiksnius kaip tarnyba kariuomenėje ir bet kurio lygio valdžios institucijose, švietimo sistema. Lietuvių tautinį atsparumą tirpdė ir dėl nelygiaverčio pajėgumo kultūrų susidūrimo šimtmečiais vykusi savaiminė akultūracija. Remiantis gausia tyrimų literatūra išsamiai nušviestas Klaipėdos krašto kaip administracinio teritorinio vieneto klausimas, objektyviai pavaizduojant ir vadinamojo Klaipėdos krašto sukilimo epizodą. Žinyne bene pirmą kartą susisteminta ir pateikta medžiaga apie Mažosios Lietuvos likimą Antrojo pasaulinio karo ir sovietinio pokario laikotarpiu, išeivijos, kaip karo pabėgėlių, telkinių formavimosi pradžią Vokietijoje ir Šiaurės Amerikoje. Pasigesčiau tik išsamesnio ir kritiškesnio požiūrio į Trečiojo Reicho valdymo represinius metodus ir pasekmes, konkrečiau įvardyčiau lietuvių aukas. Matyt, stokota išsamesnių tyrimų. Greičiausiai dėl tos pačios priežasties palyginti glaustai aptarta Mažosios Lietuvos ankstyvojo ir ankstyvesnio laikotarpio ekonomika. Vokiečių istoriografija jai yra skyrusi gana daug dėmesio, lietuviai jos beveik netyrinėja. Priežastis objektyvi: Mažosios Lietuvos lietuviškiausioje dalyje vyravo agrarinis ūkis, lietuvių vaidmuo pramonėje ir prekyboje buvo nedidelis. Kas kita dėl Klaipėdos krašto ekonomikos. Ji žinyne apibūdinta gana išsamiai, pasirėmus Juliaus Žuko 2010 m. ginta daktaro disertacija. Kai kas istorijos skyriuje pasiges politikos poskyrio. Jis neįvardytas, tačiau sprendimas rastas tinkamas: politikos realijomis persmelktos visos aptariamos temos.

Kultūros skyrius aprėptimi prilygsta istorijos skyriui: tiek pat imlus ir daugiatemis. Jį formuoja poskyriai apie gyventojų religiją, kultūrinę aplinką, švietimą, literatūrą, spaudą, muziką, dailę ir sportą, o skyrių užbaigia išsami apybraiža apie mažlietuvių etninę kultūrą (pagrindinės temos yra šeimos šventės, kalendorinės šventės, darbo papročiai, apranga, maistas, tautosaka, liaudies muzika, liaudiškoji architektūra, kapų krikštai, varnų kulinarijos tikslais gaudymas, žvejyba, marių laivų statyba, vėtrungės). Visą pirmąją žinyno dalį apibendrina dr. Algirdo Matulevičiaus straipsnis „Mažoji Lietuva istoriografijoje“ ir jį turiniu atitinkanti rinktinė bibliografinė rodyklė, sudaryta iš šaltinių bei tyrinėjimų, daugiausia lietuvių ir vokiečių kalba, sąrašo. Todėl visa pirmoji žinyno dalis yra panaši į konceptualią informacinę arba enciklopedinę monografiją, ypač svarbią tiems užsienio vartotojams, kurie pirmą kartą susidurs su Mažąja Lietuva kaip reiškiniu. Jiems ši dalis padės suvokti problemos, pirmiausia politinės, sudėtingumą ir suteiks įvadinių bei pagalbinių žinių.

Antrąją ir trečiąją žinyno dalį laikyčiau pirmosios tęsiniu arba net papildymu. Jų ir bendra apimtis nedaug viršija pirmosios apimtį (p. 297–618). Antrąją dalį sudaro gyvenviečių enciklopedinis žodynas. Jis pradedamas glaustu įvadu, kuriame supažindinama su Mažosios Lietuvos etniniame regione funkcionavusios vokiškojo pavyzdžio administracinės teritorinės organizacijos struktūra ir jos istorine kaita, vietovardžių kaip etninės kultūros raiška ir jos išliekamąja verte, vietovardžių geneze, kurioje skaudžiausių padarinių turėjo Trečiojo Reicho režimo įvykdytas lietuviškųjų vietovardžių germanizavimas (1938) ir pokariniais metais sovietinės okupacinės administracijos etapais (1947–1950) įvykdytas vietovių pervadinimas rusiškais vardais. Istorinis oikonimikos paveldas, daugiausia lietuviškas, šiek tiek germaniškas ir kuršiškas, išsaugotas 1919 m. Versalio taikos sutartimi Lietuvos Respublikai tekusioje šiauriau Nemuno esančioje lietuviškiausioje Mažosios Lietuvos dalyje – Klaipėdos krašte.

Gyvenviečių dalyje – šimtas šešiasdešimt penki straipsniai. Suprantama, jie aprėpia tik labai mažą, bet užtat svarbiausių miestų, miestelių ir kaimų skaičių. Atranka daryta istoriniu požiūriu – atsižvelgta į gyvenviečių reikšmę lietuvių etnoso koncentracijai ir brandai per penkis šimtmečius. Tad į atrinktųjų sąrašą pateko ir didmiesčiai (tokiais laikytini Karaliaučius, Klaipėda, Tilžė), ir vidutiniai miestai, prasidėję nuo užkariautojo – Vokiečių ordino pilių ir tapę mažesnio regiono centrais, ir parapinės gyvenvietės, ir didesni kaimai. Atranką lėmė jų administracinė, dvasinė, švietėjiškoji, čia gyvenusių žymesnių asmenybių reikšmė Mažosios Lietuvos lietuviškajam kultūros paveldui ir krašto istorijai. Be to, situacija istoriškai kito. Kunigaikščio Albrechto laikais pamokslai lietuvių kalba buvo sakomi bažnyčiose, buvusiose net toliau Karaliaučiaus, tačiau po didžiojo maro greičiausiai jų parapijose neliko nė vieno lietuvio. Šis istorinis faktas tampa svariu argumentu Mažosios Lietuvos ribų pagrindimui, todėl enciklopedijoje arba žinyne jį būtina minėti. Aišku, gyvenviečių pavadinimų skaičius ir atrankos kriterijai gali pareikalauti išsamesnių svarstymų ar ginčų, bet turėtume sutikti, kad branduolys suformuotas teisingai, kita vertus, leidinys ir rengėjai privalėjo paisyti darbo apimties ribų. Man pačiam rūpėtų ne aprašytų vietovių skaičius, bet straipsnių turinys. Siūlyčiau vienos kitos gyvenvietės aprašą papildyti lietuviškosios raštijos, spaudos, kultūros ir kalbos istorijos duomenimis. Kaip pavyzdį paminėsiu, kad Darkiemyje, pietiniame dabartinio Karaliaučiaus (Kaliningrado) krašto pasienyje su Lenkija, nuo 1849 m. kunigavo didžiųjų to meto lietuvių kalbininkų talkininkas ir pirmojo lietuviškojo laikraščio „Lietuvininkų prietelis“ redaktorius Rudolfas Andreasas Zippelis; Šilutės pavadinimą vietiniai gyventojai vartojo dar iki Pirmojo pasaulinio karo, o Priekulės pavadinimas turėtų būti kildinamas iš baltiško žodžio „kūlis“, iš žemaitiškai vadinamo akmens. Vakarų Lietuvoje vietovių pavadinimų su sandu „kūlis“ rasi ne vieną (Kūlupėnai, Kūlio Dauba, Kuliai ir kt.), „kūlį“ rasime ir tokiame senoviniame lietuviškame žodyje kaip „kūlgrinda“. Žodis „kūlis“ pasikartoja ir Klaipėdos krašto pavadinimuose. Jo prasmę taip pat patvirtina ir Priekulės miestelio Latvijos Kurše pavadinimas. Vietovardžių straipsnių antraštinėse eilutėse rašymas pramaišiui lietuviškai arba vokiškai, nors sudarytojų ir argumentuotas, mano galva, liko neišspręstas. Manau, kad reikėjo pasiremti Vakarų Europos prūsistikos istoriografinės literatūros tradicija. Žodžiu, žodyną leidžiant kitomis kalbomis, vertėtų į kai ką dar pasigilinti ir patobulinti.

Trečiojoje žinyno dalyje sudėtos trys šimtai septyniasdešimt aštuonios biografijos. Straipsnių apimtys, kaip ir aprašyti asmenys, nevienodo masto. Štai dailininkui Adomui Brakui skirta pusantro puslapio, lietuvių literatūros klasikui poetui Kristijonui Donelaičiui – kiek mažiau, prozininkei Ievai Simonaitytei – dar mažiau, produktyviam spaustuvininkui ir leidėjui Jurgiui Traušiui – ketvirtis puslapio. Plačiai pristatyti Adalbertas Bezzenbergeris, Eduardas Gisevius, Immanuelis Kantas, Gottfriedas Ostermeyeris ir kiti didieji Mažosios Lietuvos ir lietuvių tautos bičiuliai vokiečiai. Dauguma straipsnių imlūs, informatyvūs, gerokai pranokstantys tradicines visuotinių enciklopedijų biogramas. Darbo pradžioje norėta į žodyną dėti daugiau politikų ir kitų tiesioginių santykių su lietuviais neturėjusių, bet žinomų kraštiečių vokiečių, tačiau nusvėrus leidinio lituanistinei krypčiai jų skaičius sumažintas. Jei spręstume pagal turinį, vargu ar tokiame žodyne vietos nusipelnė epizodiškai su Karaliaučiumi susijęs dailininkas Hansas Otto Orlowskis ir vėluviškis politikas Richardas Wagneris, dar keletas panašių personalijų. Taip pat leidžiant žinyną kita kalba siūlyčiau pasvarstyti ir įvertinus tinkamumą jį papildyti straipsniais apie lituanistikai nusipelniusį Karaliaučiaus universiteto profesorių Peterį von Bohleną, K. Donelaičio populiarintojus – teisėją Ludwigą Louisą Passargę ir Tolminkiemio kleboną Hugo Freybergą, vokiečių rašytoją agluonėniškę Lisbethą Purwins-Irrittiè, kūrusią krašto temomis, Klaipėdos krašto jaunimo organizacijų veikėjus Endrių Macą ir Fricą Šlenterį, sovietinės kariuomenės sušaudytą Dotnuvos žemės ūkio akademijos agronomą profesorių Valterį Gaigalaitį. Jei trūktų vietos, jos be didesnių abejonių galima sutaupyti glaudinant didlietuvių biografijas. Man atrodo, kad kai kurios jų perkrautos antraeile informacija, skirta šių asmenų veiklai, nesusijusiai su Mažosios Lietuvos reikalais. Biografiniai straipsniai vertingi ne apimtimi ar faktų gausa, bet kiek jie perteikia Mažosios Lietuvos tautinį charakterį, jos gyventojų etninį savitumą ir parodo jų sukurto paveldo tvarumą.

Apibendrindami pasakytume, kad enciklopedijoje pateikta gerai klasifikuota, metodiškai sutvarkyta ir turininga medžiaga, kurios išliekamosios vertės nemažina kai kurie riktai arba netikslumai, diskutuotini teiginiai. Dėl vertimo kokybės nuomonės pareikšti nerizikuosiu, nes mokslinės literatūros Mažosios Lietuvos tema anglų kalba kaip ir neturime. Dėl tos pačios priežasties nėra galimybių vertinti terminijos. Beje, aiškinant etninių savivardžių prasmę vertėtų pabrėžti, kad XX a. pradžioje vis sparčiau ryškėjo viešosios nuomonės tendencija sąvokas Prūsų Lietuva ir lietuvininkai keisti sąvokomis Mažoji Lietuva ir lietuviai, kas laikytina tautos dalių integracijos požymiu. Kitame žinyno leidime siūlyčiau dėmesio skirti ir mažlietuvių bei didlietuvių kai kuriems prieštaravimams, atsiradusiems dėl tikybinių, etninių, buitinių ir iš dalies politinių priežasčių. Šis antagonizmas silpnėjo dėl lietuvius suvienijusio XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios tautinio sąjūdžio, bet dėl nacistinės Vokietijos agresyvios politikos, jai siekiant atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, prieš Antrąjį pasaulinį karą ši priešprieša vėl sustiprėjo.

Ši knyga – tarsi Mažosios Lietuvos bylos prokuroras, advokatas, arba – pagal anglo-saksiškąją tradiciją – prisiekusysis ir teisėjas kartu sudėjus. Leidiniu pirmiausia siekiama veikti tarptautinę mokslo bendruomenę, suteikti jai žinių apie mažai žinomą europinį regioną, šimtmečiais nuolat buvusį įtakų kryžkelėje ir dariusį poveikį tiek didiesiems kaimyninių tautų protams, tiek ir tarptautinės politikos klimatui bei politikų sprendimams. Lietuvos atstovams, pirmiausia mokslininkams, toks leidinys suteikia galimybę didinti Mažosios Lietuvos aktualumą ir internacionalizuoti jos paveldo bei politinės problemos klausimus.

Tokie veikalai tarnauja ilgai. Iš patirties žinau, kad jie mokslinių ir viešųjų bibliotekų lankytojams po ranka stovi ilgiau kaip šimtmetį. Žinyno aktualumą padidina ir dabartinė politinė įtampa visame Rytų Europos regione ir ypač Baltijos šalyse. Pradėtą darbą, įvertinus sukauptą patirtį, būtina tęsti nelaukiant geresnių laikų. Juolab kad toliau jis rutuliotųsi daug sparčiau, nes jau yra įgavęs tvirtus pagrindus ir patikimą kryptį. Vienydami išeivijos, Mažosios Lietuvos fondo ir Lietuvos intelektines jėgas, sutelkę finansinius išteklius, mes galėtume veikiai sulaukti šio žinyno leidimų vokiečių, rusų, lietuvių ir galbūt kitomis kalbomis.