tekstai.lt

Gerda Druskytė. Laiškai apie meilę ir literatūrą (K. Navako „Lorelei. 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“)

Recenzijos, anotacijos

 

b_200_314_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_kovas_Kęstutis-Navakas--Lorelei.png

Kęstutis Navakas. Lorelei. 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių . – Kaunas: Kitos knygos, 2013.

 

Šiandien knygynai pripildyti įvairiausių stilių, žanrų ir rūšių kūrybos. Tačiau skaitytojui šioje gausoje vis tiek norisi rasti ką nors naujo ir ypatingo, panašiai kaip kad vaikas geidžia dar neragautų gardumynų. Kęstučio Navako knyga „Lorelei“ kaip tik ir išpildo šią gurmaniško naujumo sąlygą. Knyga yra literatūrinis siurprizas skaitytojo akiai, ir jos aptarimą norisi pradėti nuo vizualiojo jutimiškumo. Iš kitų knygų „Lorelei“ pirmiausia išsiskiria forma  tai voką primenantis dėklas su laiškais. Tokia pateiktis išsyk kreipia skaitytoją prie epistolikos žanro. Knygoje-voke atrandame penkiasdešimt autentiškus laiškus primenančių lapų. Kartu su neįrištais lapais skaitytojui „siunčiama“ ir darni trilogija, susidedanti iš prozos tekstų laiškų mylimajai, „vakaro lyrikos“ poezijos kūrinių ir keleto eilėraščių vertimų. Reikia pasakyti, kad sumanymas vienoje vietoje pateikti poezijos ir prozos žanrus sugriauna kasdienės, tradicinės, kiek nuobodžios knygos kanoną ir leidžia skaitytojui priartėti prie jau pamirštos ir modernioje kasdienybėje beveik išnykusios epistolikos.

Knygos pavadinimas taip pat kreipia į lyrikos pasaulį. „Lorelei“ iš pirmo žvilgsnio galima traktuoti kaip datyvinę vardo išraišką, bet pirmiausia tai yra nuoroda į vokiečių poeto Heinricho Heine’s 1823 m. aprašytą legendinę uolą Vokietijoje, viename Reino upės krantų. Ši uola ypatinga tuo, kad joje labai raiškiai girdėti aidas. Iš ten kilo legenda apie Lorelei apie sireną, kuri savo giesmėmis privilioja pro šalį plaukiančius laivus, o šių neišvengiamai laukia pražūtis...

Lietuviškajame kontekste Lorelei vardas randamas to paties pavadinimo Jono Aisčio eilėraštyje, kuris taip pat interpretuoja minėtąją legendą. K. Navako „Lorelei“ laiškų tematika iš esmės yra apie meilę, nes nuolat kreipiamasi į moterį, iš kurios tarsi nelaukiama atsakymo, monologu siekiama išsakyti meilės pajautas: „Mokausi gyventi be tavo laiškų, kreipinių, žinučių, paprasčiausio dėmesio man ir mums, be nors kartais parašomo ko nors asmeniško, ne nuolatinio beveidžio „kaip tu“? arba kleketavimo apie Karibų piratų lobius. Vadinasi, mokausi gyventi be tavęs. Be manęs jau išmokai ir, atrodo, tau tai tinka“ (l. XLII). Skaitant tokius laiškus, natūraliai kyla klausimas, kam jie skirti. Ar gali būti taip, kad šie išpažinimai yra dedikuoti kokiam nors konkrečiam asmeniui, ar tai tiesiog dailus meilės kūrinys, skirtas plačiajai auditorijai? Į šį klausimą pats K. Navakas viename interviu atsako taip: „Šie laiškai turėjo adresatę. Nebeturi. Lorelei visada anoniminė.“

Vis dėlto K. Navako „Lorelei“ nedvelkia perdėta egzaltacija dėl nelaimingos meilės, o ir išsisakymui nėra būdingos nuvalkiotos šio jausmo frazės. Anaiptol, kalba gyva ir pulsuojanti. Nors juntamas nelaimingos meilės atgarsis, laiškų emocinė išraiška yra suderinta su rafinuotumu, šmaikštumu ir jautriu įsimylėjėlio žvilgsniu, kuriam dažnai būdingas netikėtumo efektas: „<...> žinosiu, kad turėjai pramogų, anot klasiko, todėl nusitaikysiu į pačią šešėlio tuštumą ant tavo nuotraukos, patį skaičiaus pi epicentrą ir iš visų jėgų, iš viso savęs nusišypsosiu tau, kad nors penkioms sekundėms sudegtum nuo mano šypsenos, kad nors penkias sekundes justum, kas atsitinka, kai sudegi“ (l. XIII). Reikia pripažinti, kad nuo banalaus, jausmais plūstančio laiško efekto šią kūrybą „saugo“ kasdienės, buitinės šnekos intarpai, kiek supaprastinta, nužeminta ir tradiciniams meilės laiškams nebūdinga leksika. Be kita ko, svarbu pasakyti, kad „Lorelei“ knygai to nekasdienio, kartu ilgesingo gyvybingumo prideda ir aibė kultūrinių kontekstų. Jų laiškuose knibždėte knibžda iš bet kurios gyvenimo sferos: muzikos, meno, kino, literatūros ir pan. Toks kaleidoskopiškas prisodrinimas nuo biblinių motyvų iki Frédérico Chopino ir suteikia tekstams gyvą, daugiabalsį toną: „<...> mano liutnia, mano liūte, mano liūdintoja ir mano liūdinti, mano pinija, mano holocene, mano scenos rampa <...> pirmoji rojaus sekunde, mano tu“ (l. XXXI).

Dar vienas mažytis laiškų papildymas, atstojantis, sakytume, tradicinį post scriptum, – tai „vakaro lyrika“, kuri dažniausiai sufleruoja, koks eilėraštis apmąstomas tame laiške. Poezija, lygiai kaip ir prozos tekstais, laiškuose irgi siekiama originalumo. Tai dar vienas kelias į kultūrinių kontekstų klodus. Meilės lyrikoje galima atrasti ir paties K. Navako eilių, ir verstinių tekstų, kurie, reikia pasakyti, išversti išties pagaviai ir patraukliai. Viena „Lorelei“ recenzenčių Giedrė Kazlauskaitė konstatuoja, kad nieko nuostabaus, jeigu ateityje pasipils panašią teksto pateikimo formą proteguojančių literatų, tačiau sunku patikėti, ar bebus tokių, kurie taip meistriškai sugebės varijuoti žodžiu, sakiniu, netikėtais gretinimais ir skoningai šmaikščia kalba.

2015_03_metai_virselis_200.png

Kitas K. Navako pranašumas, padėjęs vykusiai sukurti „Lorelei“, yra tai, kad jis gerai išanalizavo epistoliarinio žanro fenomeną. Tai ne tik Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto laiškai, bet ir užsienio asmenybių, tokių kaip Ludwigas van Beethovenas, Jonathanas Swiftas, Johnas Keatsas ir kt., epistolika.

Apskritai „Lorelei“ yra moteriškumo išaukštinimo apraiška mūsų literatūroje. Nors laiškai siunčiami tik „su adresu į vieną pusę“, reikia pasakyti, kad šiam kūriniui neabejotino žavumo suteikia atnaujintas (ar prisimintas) požiūris į moterį lietuvių literatūrinėje erdvėje. Švelni sentimentalumo linija sugretinta su ironijos, kartais lengvo pyktelėjimo gaida, visa tai atskleidžia subtilų moters paveikslą, idealizuotą, pagražintą. Ir tokios moteriai skirtų apibūdinimų gausos lietuvių literatūros lentynose jau senokai nebuvo aptikta.

Ši knyga ypatinga ir dėl to, kad ją reikia skaityti neskubant. Tai ne kokia valandos kitos laiko praleidimo pramoga, ne šiaip jausmų bukletėlis. Tai vis dėlto laiškai, ypatinga žmogiškojo bendravimo forma. Laiškus, ypač tokius asmeniškus ir jausmingus, žmonės skaito palengva, su pasigėrėjimu. Kiekviena eilutė yra tarsi takas į kito žmogaus jausmų pasaulį. Laiško tekstas yra gyvas ir organiškas.

Nors „Lorelei“ pirmiausia turėtų patraukti moters akį, tačiau, be jokios abejonės, šie laiškai yra tinkama atgaiva kiekvienam skaitytojui, vertinančiam kokybišką literatūrą, gebančiam žaismingame estetiniame tekste atpažinti tvirtus kontekstų ir intertekstų pamatus.

„Lorelei“ šių dienų skaitytojui primena savitą ir žavų laiško fenomeną, kuris, deja, dėl spartaus gyvenimo ir delninukuose beveik telpančio pasaulio yra nustumtas į žmogiškojo bendravimo paribius. Kęstutis Navakas ir trinario rinkinio dailininkė Sigutė Chlebinskaitė kaip tik ir pasistengė priminti tą tikrąją asmeniškų santykių prabangą ir rafinuotą grožį. Šis priminimas bent trumpam sugrąžina mums tai, kas kažkada buvo kasdieniška ir labai tikra. Todėl „Lorelei“ galima laikyti inovatyvaus žanro knyga, skirta subtiliam skaitytojui, knygų gausoje ieškančiam ne tik naujovės, bet ir gero skonio kūrinių.