Mūsų publikacija

 

Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Nors šiuolaikinė sąmonė atrodo pamiršusi, kad kadaise egzistavo neempirinė psichologija, vis dėlto bendra principinė nuostata tebėra panaši į aną ankstesnę, tapatinusią psichologiją su psichinių reiškinių teorija. Akademiniam pasauliui reikėjo išgyventi Fechnerio¹ ir Wundto² pradėtą drastišką metodikos revoliuciją, kad mokslo pasaulis suvoktų, jog psichologija yra patyrimo sritis, o ne filosofinė teorija. Tiesa, stiprėjančiam XIX a. pabaigos materializmui tai reiškė tik tiek, kad kadaise egzistavo „patyrimo psichologija“³, kuriai ir šiandien esame dėkingi už vertingus aprašymus. Priminsiu tik dr. JustinoKernerio „Preforsto aiškiaregę“ (1846). Naujajai gamtamokslinės metodikos krypčiai bet kokia „romantiškai“ aprašanti psichologija tapo anatema. Jau Fechnerio „Psichofizika“ atspindi perdėtus tokio eksperimentinio laboratorinio mokslo lūkesčius. Šiandieninis jo rezultatas – psichotechnika ir visuotinis mokslinės pozicijos pokytis fenomenologijos naudai.

Vis dėlto dar negalima teigti, kad fenomenologinis požiūris yra prasismelkęs į kiekvieną protą. Teorijai visur tebeskiriamas pernelyg didelis vaidmuo, užuot įtraukus ją į fenomenologiją, kaip iš tikrųjų derėtų. Net Freudas, kurio empirine nuostata neįmanoma abejoti, savo teoriją kaip conditio sine qua non susiejo su metodu, tarsi psichinius fenomenus būtinai reikėtų matyti tam tikroje šviesoje, kad jie kas nors būtų. Vis dėlto kaip tik Freudas bent jau neurozių srityje atvėrė kelią kompleksinių fenomenų tyrimui. Tačiau atvertoji sritis tesiekė tiek, kiek leido tam tikros kertinės fiziologinės sąvokos, taigi bemaž susidarė įspūdis, kad psichologija yra tiesiog instinktų fiziologijos dalykas. Materialistinei anų laikų – prieš bemaž pusę amžiaus – pasaulėžiūrai toks psichologijos apribojimas buvo labai priimtinas, jis didele dalimi tebėra priimtinas ir šiandien, nepaisant pakitusio pasaulėvaizdžio. Jo pranašumas ne tik tas, kad „veiklos sritis aiškiai apibrėžta“, – atsiranda ir tinkama dingstis nesirūpinti tuo, kas vyksta platesniame pasaulyje.

Šitaip visa medicininė psichologija pražiūrėjo tai, kad neurozių psichologija, pavyzdžiui, Freudo, visiškai pakimba ore, nežinant bendrosios fenomenologijos. Taip pat nebuvo pastebėta, kad Pierre’as Janet⁴ dar iki Freudo neurozių srityje pradėjo kurti aprašomąją metodiką, kaip tik pernelyg neapkrautą daugybe teorinių ir pasaulėžiūrinių prielaidų. Biografinis psichinių reiškinių aprašymas peržengė griežtai medicininės srities ribas – imkime kad ir Ženevos filosofo Théodore’o Flournoy pagrindinį kūrinį, vaizduojantį nepaprastos asmenybės psichologiją⁵. Paskui pasirodė pirmasis išsamus bandymas, pagrindinis Williamo Jameso veikalas „Varieties of Religious Experience“ (1902). Už tai, kad psichinio sutrikimo esmę išmokau suprasti žmogaus sielos visumos kontekste, esu dėkingiausias šiedviem tyrėjams. Pats eksperimentavau daugybę metų, tačiau, intensyviai tirdamas neurozes ir psichozes, neišvengiamai turėjau įžvelgti: kad ir kokie pageidautini yra kiekybiniai duomenys, neįmanoma apsieiti be kokybinio aprašomojo metodo. Medicininė psichologija nustatė, kad lemiami veiksniai nepaprastai sudėtingi ir gali būti suvokti tik iš kazuistinio aprašymo. Tačiau toks metodas reikalauja laisvės nuo išankstinių teorinių nuostatų. Kiekvienas gamtos mokslas yra aprašomasis ten, kur jau nebegali eksperimentuoti, ir vis dėlto nenustoja būti mokslas. O patyrimo mokslas pasidaro tiesiog neįmanomas, kai nusižymi savo sritį teorinėmis sąvokomis. Siela nesibaigia ten, kur nebesiekia fiziologinė ar kokia nors kitokia prielaida, tai yra kiekvienu atskiru atveju, kurį tiriame moksliniu požiūriu, turime atsižvelgti į sielos apraiškų visumą.

Šie samprotavimai neišvengiami, aptariant bet kokią empirinę sąvoką, taigi ir animos. Paneigdamas dažnai išsakomą išankstinį nusistatymą, kad animos sąvoka tėra teorinė išmonė arba – dar blogiau – gryna mitologija, turiu pabrėžti, kad tai vien patyrimo sąvoka, kuria nesiekiama nieko kito, tik pavadinti giminiškus arba analogiškus reiškinius. Ši sąvoka nuveikia ir reiškia ne daugiau nei, pavyzdžiui, visus nariuotakojus apimanti, taigi šią fenomenologinę grupę pavadinanti sąvoka „artropodai“. Kad ir kaip apgailėtina, minėtasis išankstinis nusistatymas atsiranda dėl neišmanymo. Kritikai nepažįsta aptariamų fenomenų, nes šie daugiausia yra anapus vien medicinines žinias žyminčių riboženklių, bendražmogiškojo patyrimo srityje. O paciento sielai nerūpi gydytojo žinojimo ribos, ji pateikia savo gyvenimo apraiškas ir reaguoja į visų žmogaus patyrimo sričių poveikius. Jos esmė atsiskleidžia ne tik per asmeninius ar instinktyvius, ar socialinius dalykus, bet ir per pasaulio apskritai fenomeną, taigi jei norime suprasti „sielą“, turime atsižvelgti ir į pasaulį. Nors dėl praktinių priežasčių ne tik galima, bet ir reikia atskirti darbo sritis, tačiau tai įmanoma tik esant sąmoningai apribojimo prielaidai. Ir kuo sudėtingesni reiškiniai, su kuriais tenka praktiškai susidurti gydant, tuo platesnė turi būti prielaida ir atitinkamos žinios.

Todėl nenutuokiantis apie visuotinį sizigijų (porų) motyvo paplitimą ir reikšmę tokiose srityse, kaip primityvių žmonių psichologija⁶, mitologija, lyginamasis religijos mokslas ir literatūros istorija, nelabai gali kalbėti apie dalykus, susijusius su animos sąvoka. Nors neurozių psichologijos pažinimas gali jam suteikti tam tikrų žinių, bet tai tebūtų žinios apie bendrąją animos fenomenologiją, galinčios atskleisti tikrąją reikšmę to, su kuo jis susiduria atskiru atveju ir neretai patologiškai iškreiptu pavidalu.

Nepaisant visuotinio prietaro, kad vienintelis esminis mūsų pažinimo pagrindas yra išorėje, kad „nihil esse in intellectu, quod non antea fuerit in sensu“⁷, vis dėlto tiesa yra ta, kad itin gerbiama senovės filosofų Leukipo ir Demokrito atomų teorija buvo grindžiama anaiptol ne atomų skilimo stebėjimu, o „mitologiniu“ mažiausių dalelių vaizdiniu – kaip sielos atomai, mažiausios gyvos dalelės, jos jau paleolito laikais buvo žinomos Centrinės Australijos gyventojams⁸. Kiek realių sielos aplinkybių projektuojama į išorinių reiškinių nežinomybę, aišku kiekvienam senojo gamtos mokslo ir gamtos filosofijos žinovui. Iš tikrųjų tiek daug, kad iš viso neįstengiame pasakyti, kaip pasaulis apskritai sudarytas, – juk, norėdami kalbėti apie pažinimą, esame priversti fizinį procesą paversti psichiniu. Tačiau kas garantuoja, kad šitaip paversdami gauname bent kiek pakenčiamą „objektyvų“ pasaulėvaizdį? Juk tokiu atveju fizinis įvykis turėtų būti ir psichinis. Vis dėlto atrodo, kad dar esame toli nuo tokio teiginio. Tad norom nenorom turime tenkintis prielaida, kad siela pateikia tuos vaizdus ir formas, kurios apskritai tik ir sudaro galimybę pažinti objektą.

Apskritai manoma, kad šias formas perduoda tradicija, taigi šiandien tebekalbame apie „atomus“, nes tiesiogiai ar netiesiogiai esame girdėję apie Demokrito atomų teoriją. Tačiau iš kur apie atomus išgirdo Demokritas arba tas, kuris pirmasis prabilo apie mažiausius sudedamuosius elementus? Šios idėjos ištakos – vadinamieji archetipiniai vaizdiniai, tai yra pirminiai vaizdai, kurie visada yra paties psichinio veiksnio produktai, o ne fizikinių įvykių atvaizdai. Nepaisant materialistinės tendencijos suvokti „sielą“ iš esmės tik kaip fizikinių ir cheminių procesų atspaudą, nėra nė vieno šios hipotezės įrodymo. Netgi priešingai: begalė faktų liudija, kad siela „išverčia“ fizikinį procesą į vaizdų seką, su objektyviu procesu susijusią neretai jau bemaž neatpažįstamu ryšiu. Materialistinė hipotezė yra per drąsi, ji su „metafiziniu“ įžūlumu peržengia patyrimo ribas. Dabartinis mūsų žinojimo lygis leidžia tvirtai teigti vienintelį dalyką: mes nenutuokiame apie psichikos esmę. Todėl nėra nė menkiausios dingsties laikyti psichiką kažkokiu antriniu reiškiniu arba epifenomenu, bet turime pakankamą pagrindą suvokti ją – bent hipotetiškai – kaip factor sui generis, būtent tol, kol sulauksime įtikinamų įrodymų, kad psichinį procesą galima pagaminti ir retortoje. Alchemijos pretenzija sukurti lapis philosophorum, susidedantį iš corpus et anima et spiritus, buvo išjuokta kaip neįmanoma; todėl ir toliau pripažinti logišką šios viduramžių prielaidos padarinį – būtent materialistinį nusistatymą sielos atžvilgiu – taip, tarsi jo premisa būtų įrodyta, negalima.

Matyt, taip greitai nepavyks pateikti psichinių faktų chemine formule; todėl kol kas psichinį veiksnį ex hypothesi tenka laikyti mįslinga autonomine tikrove – pirmiausia dėl to, kad, kaip liudija faktinis patyrimas, jis iš esmės skiriasi nuo fizikinių ir cheminių procesų. Net jei galiausiai nežinome, kas sudaro jo substancialumą, tą patį juk galima pasakyti ir apie fizinį objektą – materiją. Todėl nagrinėjant psichinius reiškinius kaip savarankišką veiksnį tenka pripažinti, kad esama psichinės egzistencijos, nepaklūstančios sąmoningos išmonės ir valdymo savivalei. Taigi jei kokiam nors psichiniam reiškiniui būdingas skubotumas, paviršutiniškumas, miglotumas, net beprasmiškumas, tai pirmiausia – subjektyviam reiškiniui, būtent sąmonės turiniui, o ne objektyviam, tai yra pasąmonei, apriorinei sąmonės ir jos turinių sąlygai. Iš pasąmonės sklinda determinuojantis poveikis, nepriklausomai nuo tradicijos laiduojantis, kad kiekvieno atskiro individo patyrimas ir vaizduotės dariniai bus panašūs, netgi vienodi. Bene geriausiai tai patvirtina visuotinis mitologinių motyvų, kuriuos dėl jų pirminės vaizdinės prigimties pavadinau archetipais, paralelizmas.

Vieną archetipą, turintį psichoterapeutui ypatingą praktinę reikšmę, apibūdinau kaip anima. To, kas žymima šiuo lotynų kalbos žodžiu, nereikėtų painioti nei su krikščioniška dogmatine, nei su bet kokia ligšioline filosofine sielos sąvoka. Panorėjusiam susidaryti daugmaž konkretų vaizdinį, ką iš esmės nusako animos sąvoka, reikėtų veikiau atsigręžti į tokį antikinį rašytoją kaip Makrobijus⁹ arba į klasikinę kinų filosofiją¹⁰, suvokiančią animą (kinų kalba po ir gui) kaip moteriškąją ir chtoniškąją sielos dalį. Tiesa, dėl tokio atsigręžimo atgal visada gresia metafizinis konkretizmas, kurio kaip įmanydamas stengiuosi išvengti; vis dėlto tam tikru mastu tokiam konkretizmui pasmerktas bet koks bandymas ką nors apibūdinti vaizdžiai. Juk kalbame ne apie abstrakčią, o apie patyrimo sąvoką, neatsiejamą nuo pavidalo, kuriuo ji pasirodo, ir apskritai neįmanomą apibūdinti kitaip, kaip tik pasitelkiant šią specifinę fenomenologiją.

Mokslinė psichologija, nesirūpindama dėl laiko diktuojamų pasaulėžiūrinių „už“ ir „prieš“, visais laikais iš žmogaus dvasios atsirandančias transcendentalines pažiūras turi suvokti kaip projekcijas, taigi kaip psichinius turinius, iškeliamus į metafizinę erdvę ir hipostazuojamus¹¹. Istoriškai su anima pirmiausia susiduriame per dieviškąsias sizigijas¹², vyriškųjų ir moteriškųjų dievų poras. Šios, viena vertus, siekia primityvios mitologijos žemumas ir tamsybes¹³, kita vertus, ir filosofines aukštumas, būdingas gnosticizmui¹⁴ ir klasikinės kinų filosofijos spekuliacijoms, kosmogoninę sąvokų porą apibūdinančioms kaip jang (vyriška) ir in (moteriška)¹⁵. Galima tvirtai teigti, kad šios sizigijos tokios pat visuotinės, kaip vyro ir moters egzistavimas. Iš šito fakto natūralu padaryti išvadą, kad šio motyvo varžoma vaizduotė visur ir visais laikais didžia dalimi priversta vis iš naujo projektuoti tą patį¹⁶.

Kaip žinome iš gydytojo patirties, projekcija yra nesąmoningas, automatiškas procesas, kuriuo subjektas perkelia nesąmoningus turinius į objektą, taigi atrodo, tarsi jie priklausytų objektui. Projekcija baigiasi tą akimirką, kai pasidaro sąmoninga, tai yra kai turinys regimas kaip priklausantis subjektui¹⁷. Dėl to, kad politeistinis antikos dievų Olimpas neteko galių, nemažai kaltas požiūris (kurį pirmiausia paskatino Euhemeras¹⁸), kad dievai tėra žmogaus charakterio atspindžiai.Juk labai lengva parodyti, kad dievų pora tėra idealizuota tėvų pora ar kokia kita žmogiška (mylinčiųjų) pora, dėl kokios nors priežasties atsidūrusi danguje. Sutikti su tokia prielaida būtų itin paprasta, jei projekcija būtų sąmoningas ketinimas, o ne nesąmoningas procesas. Apskritai galima tarti, kad tėvai yra subjektui geriausiai pažįstami, tai yra jo sąmonės suvokiamiausi individai. Tačiau kaip tik dėl šios priežasties jis negalėtų jų projektuoti, nes projektuojami nesąmoningi, tai yra subjektui tarsi nepriklausantys, turiniai. Taigi mažiausiai įmanoma projektuoti kaip tik tėvų vaizdą, nes jis pernelyg sąmoningas.

Vis dėlto atrodo, kad iš tikrųjų būtent tėvų vaizdai projektuojami dažniausiai, ir šis faktas toks akivaizdus, jog bemaž būtų galima padaryti išvadą, kad projektuojami kaip tik sąmoningi turiniai. Tai bene aiškiausiai atskleidžia perkėlimo atvejai, kai pats pacientas puikiai suvokia projektuojąs į gydytoją tėvo (ar net motinos) imago, net didžia dalimi įžvelgia su tuo susijusias incesto fantazijas ir vis dėlto neatsikrato grįžtamojo projekcijos poveikio, perkėlimo efekto, tai yra elgiasi taip, tarsi anaiptol nebūtų suvokęs savo projekcijos. Tačiau patyrimas rodo, kad projekcijos niekada neatliekamos sąmoningai, jos visada pirma atsiranda ir tik paskui atpažįstamos. Todėl tenka daryti prielaidą, kad, be incesto fantazijos, esama kitų su tėvų imago susijusių itin emocingų turinių, kuriuos savo ruožtu reikia padaryti sąmoningus. Akivaizdu, kad tai dar sunkiau nei incesto fantazijų atveju, – šios, kaip įprasta manyti, nesąmoningos dėl to, kad yra išstumtos smarkaus priešinimosi. Pripažinus tokį požiūrį teks padaryti išvadą, kad greta incesto fantazijų esama turinių, kuriuos išstūmė dar stipresnis priešinimasis. Nelengva įsivaizduoti ką nors labiau smerktina už incestą, tad kiek sutrinki, mėgindamas išspręsti šį klausimą.

Praktinis patyrimas liudija, kad su tėvų imago asocijuojamos ne tik incesto fantazijos, bet ir religiniai vaizdiniai. Tikrai nebūtina vardyti istorinių liudijimų. Jie visuotinai žinomi. O ar galima kalbėti apie religinių asociacijų nepadorumą?

Kažkas yra pasakęs, kad įprastoje draugijoje po valgio kebliau prabilti apie Dievą, nei laidyti gana rizikingus sąmojus. Iš tikrųjų daugumai kur kas lengviau pripažinti savo seksualines fantazijas, nei prisipažinti, kad gydytojas – jų išganytojas: pirmasis atvejis, šiaip ar taip, turi biologinį pagrindą, o antrasis neabejotinai patologinis, todėl kelia didžiulę baimę. Vis dėlto manau, kad „priešinimosi“ reikšmė pernelyg išpučiama. Juk aptariamus reiškinius lygiai taip pat sėkmingai galima paaiškinti vaizduotės ir mąstymo stygiumi, labai apsunkinančiu įsisąmoninimo aktą. Galbūt pacientas anaiptol nesipriešina religiniams vaizdiniams, jam tiesiog neateina į galvą, kad galėtų rimtai laikyti gydytoją savo dievu ar išganytoju. Jau vien jo protas apsaugo jį nuo tokių iliuzijų. Tačiau pacientas bemaž nedvejodamas taria, kad pats gydytojas įsivaizduoja toks esąs. Kaip žinoma, pats būdamas dogmatikas, lengvai padarysi kitą pranašu ar religijos steigėju.

Istorija liudija, kad religiniams vaizdiniams būdinga didžiausia įtaigos ir jausmo jėga. Savaime suprantama, prie tokių vaizdinių priskiriu visus représentations collectives: ir tai, ką pasakoja religijos istorija, ir viską, kas rimuojasi su „-izmu“. Pastarieji dalykai tėra moderni istorinių konfesijų atmaina. Kas nors gali būti tvirtai įsitikinęs, kad neturi jokių religinių idėjų. Tačiau niekas negali iškristi iš žmonijos taip, kad neturėtų jokio vyraujančio représentation collective. Kaip tik žmogaus materializmas, ateizmas, komunizmas, socializmas, liberalizmas, intelektualizmas, egzistencializmas ir t. t. patvirtina apgaulę. Vienaip ar kitaip, garsiai ar patylom jis yra apsėstas panašios idėjos.

Psichologas žino, kaip stipriai religinės idėjos susijusios su tėvų imago. Išliko daugybė sukrečiančių istorinių liudijimų, o ką jau kalbėti apie šiuolaikinius medicinos duomenis, net piršte peršančius mintį, kad tikrąja religinių idėjų radimosi priežastimi reikėtų laikyti santykį su tėvais. Žinoma, tokią hipotezę paskatino nepakankamas dalyko išmanymas. Pirmiausia, moderni šeimos psichologija tiesmukai netaikytina primityviems santykiams, kur viskas yra kitaip; antra, reikia vengti nepagrįstų fantazijų apie protėvius ir pirmykščius būrius; trečia ir svarbiausia, reikia kuo tiksliausiai žinoti religinių išgyvenimų fenomenologiją, dalyką sui generis. Visi ligšioliniai psichologiniai tyrimai šia linkme neatitinka nė vienos iš trijų sąlygų.

Iš psichologinio patyrimo tikrai žinome vienintelį dalyką: su tėvų imago asocijuojami teistiniai vaizdiniai, ir (kaip liudija mūsų pacientų medžiaga) dažniausiai būtent nesąmoningai. Jei supratimas neįstengia panaikinti atitinkamų projekcijų, nepaisant racionalistinio pacientų pasipriešinimo, turime pakankamą pagrindą įtarti, kad esama emocinių religinio pobūdžio turinių.

Kiek apskritai nusimanome apie žmogų, žinome, kad visada ir visur jam daro poveikį vyraujantys vaizdiniai. Tariamai nepatiriantį tokio poveikio bemat galima įtarti pakeitus įprastą žinomą tikėjimo formą kitu variantu, mažiau jam ir kitiems žinomu. Vietoj teizmo jis garbina ateizmą, Dionisą išmaino į modernesnį Mitrą arba dairosi rojaus žemėje, užuot ieškojęs jo danguje.

Žmogus be vyraujančio représentation collective būtų itin neįprastas reiškinys. Jis tegali būti pavienių save apgaudinėjančių individų vaizduotės vaisius. Šie individai klysta ne tik dėl religinių idėjų egzistavimo, bet ir ypač dėl jų stiprumo. Religinių vaizdinių archetipas, kaip ir kiekvienas instinktas, pasižymi specifine energija, kuri niekur nedingsta, net jei sąmonė ją ignoruoja. Kaip itin tikėtina prielaida, kad kiekvienam žmogui būdingos visos normaliosžmogiškosios funkcijos ir savybės, taip galima tikėtis, kad esama ir normalių religinių veiksnių arba archetipų, – nesunku įsitikinti, kad tokie lūkesčiai neapgauna. Žmogus įstengia nusimesti tikėjimo apvalkalą tik dėl to, kad jam pasitaikė kažkas kita – „plus ça change, plus ça reste la même chose!“¹⁹ Niekas negali nustoti buvęs žmogus.

Représentations collectives pasižymi vyraujančia jėga, todėl nenuostabu, kad jiems užgniaužti reikia smarkiausio pasipriešinimo. Išstumti jie prisidengia ne kokiais nors menkaverčiais dalykais, o tokiais vaizdiniais ir figūromis, kurie jau yra problemiški dėl kitų priežasčių, taigi sustiprina ir komplikuoja abejotiną jų pobūdį. Pavyzdžiui, dėl tokio slapto talkininkavimo viską, ko infantiliai tikiesi iš tėvų arba norėtum jiems priskirti, perdedi iki fantastinių dalykų, todėl klausimas, ką iš liūdnai pagarsėjusios incesto fantazijos reikėtų imti už gryną pinigą, lieka atviras. Anapus tėvų arba mylimųjų poros slypi didžiausios įtampos kupini turiniai, kurių apercepcija sąmonei neįmanoma, todėl jie pasidaro regimi tik per projekciją. Kad tokios projekcijos yra tikri įvykiai, o ne vien tradicinės nuomonės, liudija istoriniai dokumentai. Būtent jie parodo, kad tokios sizigijos projektuojamos kaip visiška tradicinio tikėjimo priešybė, tai yra regėjimo, išgyvenimo pavidalu²⁰.

Šiuo požiūriu vienas pamokomiausių pavyzdžių – neseniai kanonizuoto XV a. šveicarų mistiko Mikalojaus iš Fliujės, kurio regėjimus mini amžininkai²¹, atvejis. Regėjimai, susiję su brolio Mikalojaus, kaip Dievo sūnaus, iniciacija, yra dvejopi: dievybė kartais pasirodo kaip karališkasis tėvas, kartais – kaip karališkoji motina. Sunku įsivaizduoti labiau neortodoksinį vaizdinį, juk Bažnyčia anuomet jau ištisą tūkstantmetį buvo pašalinusi iš Trejybės kaip eretišką moteriškąjį pradą. Brolis Mikalojus buvo paprastas beraštis valstietis, neabejotinai girdėjęs tik sankcionuotą Bažnyčios mokymą, šiaip ar taip, tikrai nežinojęs gnostinio Šventosios Dvasios, kaip moteriškos ir motiniškos Sofijos²², aiškinimo. Sykiu šio mistiko patirtas vadinamasis Trejybės regėjimas aiškiai rodo projektuojamo turinio intensyvumą. Psichologinė Mikalojaus situacija itin tinkama tokiai projekcijai, nes sąmoningas vaizdinys taip menkai dera su nesąmoningu turiniu, kad šis įgyja neįprasto išgyvenimo pavidalą. Todėl galime padaryti išvadą, kad regėjimas atskleidė anaiptol ne tradicinį Dievo vaizdinį, o priešingai, „eretišką“ vaizdą²³, tai yra archetipinio pobūdžio interpretaciją, vėl spontaniškai nubudusią nepriklausomai nuo tradicijos. Tai dievų poros, sizigijos, archetipas.

Visiškai panašus atvejis – Guillaume’o de Digulleville’io regėjimai, aprašyti poemoje „Pèlerinage de l’Âme“²⁴. Aukščiausiame danguje jis regi Dievą kaip karalių, sėdintį spindinčiame apvaliame soste, greta panašiame rudo krištolo soste sėdi dangaus karalienė. Išties eretiškas regėjimas itin griežto cistersų ordino vienuoliui. Taigi projekcijos sąlyga ir vėl įvykdyta.

Biografiniame darbe, skirtame Annai Kingsford, Edwardas Maitlandas įspūdingai pavaizduoja sizigijų regėjimo išgyvenimą. Jis išsamiai aprašo savąjį Dievo patyrimą, visiškai panašų į brolio Mikalojaus šviesos regėjimą. Maitlandas sako: „Tai buvo <...> Dievas kaip Viešpats, savo dvilypumu įrodantis, kad Dievas yra substancija ir sykiu jėga, meilė ir sykiu valia, moteriškas ir sykiu vyriškas, motina ir sykiu tėvas“²⁵.

Šie keli pavyzdžiai pakankamai apibūdina projekcijai būdingą išgyvenimą ir jos nepriklausomybę nuo tradicijos. Turbūt neapsieisime be hipotezės, kad pasąmonėje glūdi paruoštas emocinės įtampos kupinas turinys, tam tikrą akimirką patiriantis projekciją. Tas turinys yra sizigijų motyvas, išreiškiantis tai, kad greta vyriško elemento visada yra ir atitinkamas moteriškas. Šis motyvas nepaprastai paplitęs ir turi ypatingą emocinį krūvį, o tai liudija, kad susidūrėme su pamatiniu, taigi praktiškai reikšmingu faktu, nesvarbu, ar paskiras psichoterapeutas arba psichologas supranta, kur ir kaip šis psichinis veiksnys paveikia konkrečią jo darbo sritį. Kaip žinome, mikrobai vaidino savo pavojingą vaidmenį ir tada, kai dar nebuvo atrasti.

Anksčiau užsiminiau, kad galima įtarti, jog kiekviena sizigija yra tėvų pora. Moteriškoji dalis, taigi motina, atitiktų animą. Kadangi dėl anksčiau minėtų priežasčių objekto suvokimas užkerta kelią jo projekcijai, nelieka nieko kito, tik tarti, kad tėvai iš visų žmonių pažįstami mažiausiai. Taigi kad yra nesąmoningas tėvų poros atspindys, nepanašus į tą porą, net visiškai jai svetimas, lygiai kaip žmogus nepalyginamas su Dievu. Galima būtų manyti – ir, kaip žinome, tokia mintis jau išsakyta, – kad nesąmoningas atspindys yra ne kas kita, kaip ankstyvoje vaikystėje atsiradęs pernelyg sureikšmintas tėvo ir motinos vaizdas, vėliau dėl jį lydinčios incesto fantazijos išstumtas. Žinoma, toks požiūris reiškia prielaidą, kad šis vaizdas jau yra buvęs sąmoningas, juk antraip jo nebūtų galima „išstumti“. Negana to, neapsieitume ir be prielaidos, kad pats moralinio išstūmimo aktas pasidarė nesąmoningas, antraip sąmonė išsaugotų išstūmimo aktą, taigi bent jau išstumiančios moralinės reakcijos prisiminimą, o šios pobūdis leistų lengvai atpažinti išstumto turinio prigimtį. Neketinu plėtoti šių samprotavimų, bet norėčiau pabrėžti, kad visuotinai sutariama tėvų imago atsiradimą sieti ne su vėlyvąja vaikyste ar kitu daugiau ar mažiau išsivysčiusios sąmonės laikotarpiu, o su pradinėmis sąmonės stadijomis tarp pirmųjų ir ketvirtųjų gyvenimo metų, taigi su laikotarpiu, kai sąmonė nepasižymi tikru tolydumu ir dėl to yra fragmentiškai netolydi. Tik iš dalies yra nusistovėjusi sąsaja su ego, būtina, kad sąmonė būtų be pertrūkių, todėl psichinis gyvenimas šiuo laikotarpiu dažniausiai vyksta vaikui esant tokios būsenos, kurią veikiausiai tegalima pavadinti santykinai nesąmoninga. Šiaip ar taip, susidūrę su tokia suaugusio žmogaus būsena susidarytume įspūdį, kad tai lunatizmo, sapno ar sąmonės aptemimo atvejis. Tačiau, kaip liudija mažų vaikų stebėjimai, šios būsenos visada pasižymi fantazijų kupina tikrovės apercepcija. Fantazijos vaizdai nustelbia juslinių dirgiklių poveikį ir formuoja juos pagal išankstinio psichinio vaizdo prasmę.

Mano požiūriu, didelė klaida naujagimio sielą laikyti tabula rasa ta prasme, kad joje nieko nėra. Atėjęs į pasaulį vaikas turi diferencijuotas, paveldimumo determinuotas, taigi ir individualizuotas smegenis ir ne bet kokias, o specifines parengtis išoriniams juslių dirgikliams, išsyk lemiančias savitą (individualų) apercepcijos pasirinkimą ir formavimą. Galima įrodyti, kad šias parengtis sudaro paveldėti instinktai ir išankstiniai modeliai. Pastarieji – tai instinktais besiremiančios apriorinės ir formalios apercepcijos sąlygos. Jų buvimas vaiko ir sapnuotojo pasaulį pažymi antropomorfiniu antspaudu. Tai archetipai, bet kokią fantazijos veiklą nukreipiantys tam tikrais keliais, šitaip sukuriantys stulbinamas mitologines paraleles, būdingas ir vaikiškų sapnų fantazijos dariniams, ir šizofrenijos kliedesio vingrybėms, galiausiai pasitaikančias, tik menkesniu mastu, ir normalių ar neurotiškų žmonių sapnuose. Vadinasi, kalbame ne apie paveldėtus vaizdinius, o apie paveldėtas vaizdinių galimybes. Tai, kad archetipai visuotinai paplitę, liudija, kad jie yra ne individualus, o iš esmės visiems bendras paveldas²⁶.

Tautų istorijoje archetipai pasireiškia kaip mitai, bet lygiai taip pat jie būdingi kiekvienam individui ir visada stipriausiai veikia – tai yra labiausiai antropomorfizuoja tikrovę – tada, kai sąmonė silpniausia arba ribočiausia, taigi kai fantazija gali užgožti išorinio pasaulio faktus. Vaikas pirmaisiais gyvenimo metais neabejotinai atitinka šią sąlygą. Todėl, mano požiūriu, labiau tikėtina, kad archetipinė dieviškosios poros forma iš pradžių apgaubia ir asimiliuoja realių tėvų vaizdą, kol galiausiai vystantis sąmonei vaikas suvokia – neretai nusivildamas – tikrąsias tėvų figūras. Niekas geriau už psichoterapeutą nežino, kad neretai ir jau seniai suaugęs žmogus toliau mitologizuoja tėvus ir, tik įnirtingai priešindamasis, atsižada tokio mitologizavimo.

Prisimenu vieną pacientą, kuris prisistatė man kaip stipraus motinos ir kastracijos komplekso – vis dar neįveikto, nepaisant „psichoanalizės“ – auka. Jis pats savo iniciatyva nupiešė keletą piešinių: iš pradžių pavaizdavo motiną kaip antžmogišką būtybę, o paskui – kaip apgailėtiną, sužalotą ir kruviną figūrą. Ypač krito į akis tai, kad motina akivaizdžiai buvo iškastruota, nes priešais jos kruvinas genitalijas gulėjo nupjauti vyriški lyties organai. Piešiniai vaizdavo „climax a maiori ad minus“²⁷: iš pradžių motina buvo dieviškas hermafroditas, kuris paskui dėl nuviliančio ir jau nepaneigiamo tikrovės patyrimo neteko platoniškojo androginiško tobulumo ir virto apgailėtina paprastos senos moters figūra. Akivaizdu, kad nuo pat pradžių, tai yra nuo ankstyviausios vaikystės, archetipinė sizigijos arba vyriškumo ir moteriškumo coniunctio idėja buvo asimiliavusi motiną, todėl ji ir atrodė tobula ir antžmogiška²⁸. Archetipas visada pasižymi šia savybe, todėl atrodo sąmonei toks svetimas, tarsi jai nepriklausytų, ir todėl neretai sukelia pragaištingą su juo susitapatinusio subjekto asmenybės pokytį, dažniausiai įgyjantį didybės manijos arba jos priešybės pavidalą.

Nusivylimo padariniu tapo hermafroditės motinos kastracija: tai buvo vadinamasis paciento kastracijos kompleksas. Nusiritęs nuo vaikystės Olimpo, pacientas jau nebebuvo dieviškos motinos sūnus didvyris. Jo „kastracijos baimė“ buvo tikrojo gyvenimo baimė, gyvenimo, visiškai neatitinkančio pirminių vaikiškų lūkesčių ir niekur nė iš tolo neliudijančio tos mitologinės prasmės, kurią pacientas vis dėlto miglotai prisiminė nuo ankstyviausios jaunystės. Konkreti jo būtis buvo tikrąja to žodžio prasme „nudievinta“. Tai reiškė didžiulę gyvybinių lūkesčių ir energijos netektį, nors pats pacientas to ir nesuvokė. Jam atrodė, kad jis pats yra „iškastruotas“, – šis neurotiškas nesusipratimas toks suprantamas, kad net galėjo tapti neurozės teorija.

Kadangi būgštavimas, kad gyvenimo eigoje galima prarasti ryšį su instinktyvia, archetipine sąmonės pakopa, yra visuotinis, nuo seno įsigalėjo paprotys greta biologinių tėvų naujagimiui priskirti du krikštatėvius (angliškai vadinamus godfather ir godmother, Šveicarijos vokiečių kalba – Götti ir Gotte), kuriems iš esmės patikima dvasinė krikšto vaiko gerovė. Jie atitinka dievų porą, pasirodančią gimimo metu ir liudijančią „dvejopos kilmės“ motyvą²⁹.

Animos vaizdą, suteikusį motinai antžmogišką spindesį sūnaus akyse, pamažu nuplėšia kasdienė banalybė, ir šis vaizdas atsiduria pasąmonėje, tačiau nepraranda pradinės įtampos ir instinktyvumo. Nuo šiol jis, galima sakyti, pasirengęs šuoliui: vyras projektuoja jį, pasitaikius pirmai progai, būtent tada, kai moteriška būtybė padaro jam nekasdienišką įspūdį. Tada nutinka tai, ką Goethe patyrė su ponia von Stein³⁰ ir kas pasikartojo Minjon ir Gretchen pavidalu. Juk šiuo atveju Goethe parodė mums dar ir visą anapus slypinčią „metafiziką“. Vyro meilės gyvenimo potyriai atskleidžia šio archetipo psichologiją: tai arba beribis susižavėjimas, pervertinimas, aklumas, arba įvairių rūšių ir laipsnių mizoginija, kurių nė iš tolo nepaaiškina tikroji „objektų“ prigimtis, juos įmanoma paaiškinti tik motinos komplekso perkėlimu. Motinos kompleksas atsiranda iš pradžių asimiliuojant motiną su iš ankstoegzistuojančia moteriškąja archetipinės priešybių poros „vyriška–moteriška“ dalimi (tai normalus, visuotinai paplitęs reiškinys), o paskui nenormaliai vilkinant pirminio vaizdo atskyrimą nuo motinos. Žmogui išties nepakenčiama visiškai netekti archetipo. Tai sukelia siaubingą „nepasitenkinimą kultūra“, kurioje nebesijauti kaip namie, nes trūksta „tėvo“ ir „motinos“. Kiekvienas žino, kokia šiuo požiūriu apdairi visada būdavo religija. Deja, labai daug žmonių nesusimąstydami kelia tiesos klausimą ten, kur susiduriame su psichologiniu poreikiu. „Protingai“ nuaiškinęs čia nieko nepasieksi.

Kaip projekcija, anima visada įgyja moters su tam tikromis savybėmis pavidalą. Tačiau šis empirinis teiginys anaiptol nereiškia, kad pats archetipas irgi taip sudarytas. Vyriškumo ir moteriškumo sizigija tėra viena iš galimų priešybių porų, tiesa, viena iš praktiškai svarbiausių, todėl dažniausiai pasitaikančių. Ji turi gausybę sąsajų su kitomis poromis, kurios anaiptol nepasižymi lyčių skirtumu, taigi tik dirbtinai pritempiamos iki lyčių priešpriešos. Šias sąsajas, daugybę tarpinių jų atmainų atskleidžia kundalini joga³¹, gnosticizmas³² ir pirmiausia alcheminė filosofija³³, ką jau kalbėti apie spontaniškus fantazijos darinius, kurių apsčiai pateikia neurozės ir psichozės atvejų medžiaga. Kruopščiai pasvėrus visus šiuos duomenis atrodo tikėtina, kad, būdamas ramybės, ne projekcijos, būsenos, archetipas neturi jokios tiksliau nusakomos formos, yra formaliai neapibrėžta struktūra, kuriai projekcija gali suteikti tam tikrą formą.

Atrodo, kad šis teiginys prieštarauja sąvokai „tipas“. Manau, kad ne tik taip atrodo, bet ir iš tikrųjų prieštarauja. Išties empirinis lygmuo pateikia „tipus“, tai yra tam tikras formas, kurias galima įvardyti ir atskirti. Tačiau vos atsisakai kazuistinės šių tipų fenomenologijos ir pamėgini tirti jų santykius su kitomis archetipinėmis formomis, jie išsiplečia ir apima tokius plačius simbolių istorijos kontekstus, kad galiausiai prieini prie išvados, jog pagrindiniai psichiniai elementai yra tokie neapibrėžti, įgyja tokią daugybę nuolat kintančių formų, kad tai visiškai pranoksta žmogaus vaizduotės galimybes. Todėl empirija turi tenkintis teoriniu „tarsi“ (Als-ob). Šiuo požiūriu jos padėtis ne blogesnė už atomo fizikos, nors metodas morfologiškai aprašantis, o ne kiekybiškai matuojantis.

Vyro psichologijai anima yra itin svarbus veiksnys visur, kur veikia emocijos ir afektai. Ji sustiprina, perdeda, klastoja ir mitologizuoja visus emocinius ryšius su profesija ir abiejų lyčių žmonėmis. Fantastinės vingrybės, kuriomis visa tai grindžiama, – jos darbas. Jei animos padėtis stipresnė, ji sušvelnina charakterį, vyras pasidaro jautrus, dirglus, kaprizingas, pavydulingas, tuščiagarbis, neprisitaikantis. Jį apima „nepasitenkinimas“ ir jis skleidžia tą nepasitenkinimą aplinkui. Kartais simptomų komplekso buvimą paaiškina animos ryšys su tam tikra moterimi.

Kaip jau anksčiau minėjau, animos figūra neišvengė rašytojų dėmesio. Kai kurie puikūs jos aprašymai sykiu pateikia žinių apie simbolinį archetipo kontekstą. Pirmiausia paminėsiu Riderio Haggardo „She“, „The Return of She“ ir „Wisdom’s Daughter“, taip pat Benoit „L’Atlantide“. Kadaise Benoit buvo apkaltintas nuplagijavęs Riderį Haggardą, mat abiejų aprašymai stulbinamai panašūs. Regis, kaltinimą jam pavyko paneigti. Spittelerio „Prometėjas“ irgi kupinas labai subtilių pastebėjimų, o jo romanas „Imago“ kuo tiksliausiai aprašo projekciją.

Terapijos klausimas – problema, kurios neišspręsi keliais žodžiais. Ir neketinau jos čia aptarti, bet norėčiau trumpai nusakyti savo požiūrį šiuo klausimu. Jauni žmonės iki gyvenimo vidurio (daugmaž trisdešimt penkerių metų) gali be jokios žalos ištverti net ir tarsi visišką animos netektį. Šiaip ar taip, vyras pirmiausia turi įstengti būti vyras. Augantis jaunuolis turi sugebėti išsilaisvinti iš motinos skatinamų animos kerų. Išimtiniais atvejais, ypač tarp menininkų, išryškėja kita problema, būtent homoseksualumas, kuriam dažniausiai būdingas susitapatinimas su anima. Žinant šio reiškinio dažnumą, labai abejotina, ar galima jį suvokti kaip patologinę perversiją. Psichologiniai duomenys liudija veikiau nevisišką išsilaisvinimą iš hermafrodito archetipo ir sykiu didžiulį nenorą tapatintis su vienalytės būtybės vaidmeniu. Ne visomis aplinkybėmis toks polinkis vertintinas neigiamai, nes jis išsaugo pirminio žmogaus tipą, kurį vienalytė būtybė tam tikru mastu praranda.

Ilgalaikė animos netektis antroje gyvenimo pusėje, priešingai, reiškia vis labiau nykstantį gyvybingumą, lankstumą ir žmoniškumą. Dažniausiai pasireiškia ankstyvas sustabarėjimas ar net atbukimas, stereotipija, fanatiškas vienpusiškumas, egoizmas, smulkmeniškas principingumas arba, priešingai, rezignacija, nuovargis, apsileidimas, neatsakingumas ir galiausiai vaikiškas ramollissement, lydimas polinkio į alkoholį. Todėl antroje gyvenimo pusėje reikėtų kiek įmanoma atkurti ryšį su archetipine išgyvenimų sritimi³⁴.