tekstai.lt

Rašymas gelbsti nuo nykumo. Rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa atsako į Gintarės Adomaitytės klausimus

Apie kūrybą ir save

 

Šio pokalbio pradžioje – apie pradžią. Kokius vaikystės prisiminimus saugai? Kuriems žmonėms esi dėkinga, o gal jautiesi net ir skolinga už gyvenimo pamokas?

Apie vaikystės patirtis jau tiek visko esu prišnekėjusi, kad baugu nusisapalioti galutinai. Tad, nors klausimas platus, atsakymas bus „siauras“: saugau tuos prisiminimus, kuriuos pavyko „sučiupti už skverno“, kol gyvenimo įvairovė lėkė pro šalį kaip koks niekados nesibaigsiantis kaleidoskopas, o skolinga jaučiuosi kiekvienam, ką tik Dievas man leido stabtelėjimuose (gal – stotyse?) sutikti, nes visi ir visos buvo gal net ir pašauktieji mokytojai: geradariai ir niekšai, narsuoliai ir pardadūšiai, gelbėtojai ir skandintojai, artimos sielos ir atsitiktiniai skersvėjai. Sakau ačiū kiekvienam, nes jie iš manęs „pagamino“ mane. Tokią, kokios jau nebesigėdžiu. Ir tokią, kurios taip lengvai nebeišgąsdinsi.

Nė už ką negrįžčiau į savo mokyklą, o į Vilniaus universitetą – mielai. O Tu? Kodėl?

Mielai, gal net visam semestrui, grįžčiau į dėstytojos Inos Meiksinaitės užsiėmimus universitete dar sykį pastudijuoti J. W. Goethe’s „Fausto“, tikrai „pasirašyčiau“ kokį mėnesį pasiklausyti Ramintos Gamziukaitės visuotinės literatūros paskaitų ir Henriko Zabulio antikos kurso, savaitėlę sutikčiau pasėdėti Alfonso Tekoriaus fonetikos pratybose ir, žinoma, mielai „pazubrinčiau“ vokiečių kalbos gramatiką, vadovaujama nuostabios dėstytojos Irenos Tumavičiūtės. Ji buvo nedaug vyresnė už savo studentes, mūsų kurso kuratorė, nors reikli, tačiau po paskaitų elgėsi bičiuliškai, net, sakyčiau, giminiškai.

Ką dar pamenu iš universiteto laikų? Šviesiai – Joną Bulotą, žurnalistą, literatūrologą, satyriką, nors su juo teko bendrauti jau „kitu užėjimu“, kai bandžiau neakivaizdžiai studijuoti žurnalistiką. Iš to „užėjimo“ – ir profesoriaus Bronislovo Genzelio skaityto visuotinės filosofijos kurso akimirkos. 2013 m. Panevėžyje, apdovanota LR Seimo įsteigtu Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, norėjau prie profesoriaus prieiti ir padėkoti, kad per egzaminą, atsivertęs „Tiesos“ paklodę, „nematė“, kaip sumaniai mes, tarybiniai studentai, naudojamės „šperomis“. Neprasimušiau per žmones. Matyt, dėkojančių būta ir daugiau.

Beje, kartais tyliai pasidžiaugiu, kad turėjau galimybę pabūti laisva klausytoja įdomesnėse Maskvos Maksimo Gorkio literatūros instituto paskaitose. Tos auditorijos alsavo kur kas aštresne akistata su pasauliu ir jo kultūra nei vilniškės.

O į mokyklą grįžčiau nebent tuo atveju, jei tektų rinktis: 24-oji Vilniaus vidurinė ar katorga. Žinoma, ir mokykloje buvo keletas ne visai „padorių“ mokytojų, kuriems net šiandien jaučiu didelį dėkingumą, tačiau bendra atmosfera atrodė gniuždanti, melaginga ir veidmainiška.

Kas kita – pirmoji mokytoja Irena Narmontienė. Džiaugiuosi, kad ji dar gyva, kad retsykiais galiu ją aplankyti. Tačiau ši pedagogė – ne Vilniaus laikų, o Tirkšlių, mažo bažnytkaimio, dabar jau kone Mažeikių priemiesčio, kuriame baigiau tris pradinės klases.

Naujojoje Vilnioje, kol dar mokiausi vidurinėje, labiau norėčiau susigrąžinti jaunystės vienatvę, iki paryčių skaityti poeziją ir klausytis, kaip monotoniškai bilda pro šalį traukiniai. Pro atvirą langą girdėdavau net ir dispečerių balsus, kurie tuos traukinius rikiavo.

Mielai važiuočiau ir trisdešimt pirmuoju autobusu iki Rasų. Kai man pavykdavo pabėgti iš pamokų dailės mokykloje, tuo maršrutu išklerusiais LAZ-ais dardėdavome kartu su klasės drauge Aldona, vieninteliu artimu mokyklos laikų žmogumi. Svarstau: kodėl mus, jaunas ir žalias, taip traukė kapinės? Gal vaikštinėdamos tarp samanotų kryžių mokėmės suvokti gyvenimo duotybės unikalumą ir grožį?

Esi viena iš nedaugelio, ryžtingai pasirinkusi gyvenimą ne mieste. Kitus likimas atokiau gyventi nubloškė, gal atsitiktinumas, o tu rinkaisi pati. Kodėl nemėgsti didesnių miestų?

Kas sakė, kad nemėgstu? Mėgstu. Net labai. Miestai turi savų privalumų. Bet nestinga ir trūkumų.

Tarkime, mielai gyvenčiau Paryžiuje, kokiame nors municipaliteto būste, nes ten net ir laiptinės išklotos kiliminiais takais, o laiškanešys kiekvieną pažįsta asmeniškai. Deja, nemoku prancūziškai. Moku rusiškai ir vokiškai, tačiau nei Maskvos, nei Berlyno savo gyvenamąja vieta tikrai nesirinkčiau.

Kodėl gyvenu ne Vilniuje, kuriame užaugau? Kodėl nepasilikau Kaune, kuris man iš tikrųjų mielas ir savas? Nežinau. Gal bijau ankštumos ir baisios daugiabučių prievartos? Nesame tokie turtingi, kad galėtume įsigyti nuosavą namą ar padoresnį butą kur nors senamiestyje, o gyventi „katakombose“ man bjauru. Ankšta, oro nėra, šildymas įjungiamas pagal komandą, sąskaitos bauginančios. O dar tas miesto žinojimas, kada kas keliasi, kada eina į tualetą ir į darbą, kokį šunį laiko, ką kepa ar verda namo grįžęs, kaip augina vaikus – ar liepia jiems kasdien pianiną kankinti, ar leidžia nuo ryto iki vakaro vėpsoti į televizorių! Tas privalomas laiptinės valymas, privalomas krūpčiojimas, kai girdi, kaip kaimynas auklėja žmoną, ir nuolatinė baimė, ar kas nors tavęs neužliejo, nepadegė, neapvogė, ar tu pats ko neužliejai, nepadegei, ar nededi artimo savo į šuns dienas! Ne! Visa tai buvo ir į tai grįžti tikrai nebenoriu. Sąmoningai renkuosi tylą, ramybę, atskirtį. Būdama atokiau, turiu didesnę pasirinkimo teisę bendrauti su pasauliu tiek, kiek pati jo noriu į savo namus įsileisti. Tai privalumas.

Į Vilnių dabar jau atvažiuoju retokai, nors jaučiuosi jame kaip žuvis vandeny, o Kaunas apskritai yra mano miestas. Kartais pajuokauju, kad Veliuona – tiktai Kauno priemiestis. Tolėliau nei Raudondvaris ar Karmėlava, va ir viskas.

Dažnokai samprotaujama, kad provincijos – kultūrinės sąvokos – tai ir visai nėra, yra tik provincija mumyse. Ar tikrai taip?

Visur esama ir kultūringų žmonių, ir chamų. Tikrų aristokratų mažoka, tas tiesa. Tačiau aristokratai bręsta pamažu. Po to, kai šviesiausios Lietuvos galvos atsidūrė lageriuose arba už jūrių marių, o likusieji – per prievartą buvo „sulyginti“, po to, kai padorūs, išprusę, idėjos žmonės, atlaikę buką sovietinimą, buvo eliminuoti iš Sąjūdžio, nušalinti nuo valstybės valdymo, išstumti iš viešumos, o į televizijos ekranus ir pirmuosius spaudos puslapius „sulipo“ vakarykščiai plebėjai, nėra ko stebėtis, kad šiandien beturime tokį „elitą“, kuris bent kiek išdidesniam žmogui atrodo primityvus ir netgi vulgarus.

Tačiau suprantu, jog klausi truputį kitko: ar tūnant vadinamame užkampyje nebaisu apkerpėti, sukaimėti, galų gale, subobėti. Bet ko čia baisėtis? Juk ir vilniečiai nelaksto kasdien į parodas, kas vakarą – į operą.

Gyvendamas pamažu išmoksti branginti ne kiekybę, o kokybę, ir atskirti auksą nuo blizgaus saldainio popierėlio ant šaligatvio.

Aš irgi nebesu jauna. Na, nebe tokia jauna, kad aplinka galėtų mane kaip nors radikaliai pakeisti. Etapą, kai žmogui privalu viską į save siurbti, godžiai sugerti, kaupti – kaip būtinąsias atsargas, kaip savo sielos ir kultūros statybų medžiagą, – jau nugyvenau. Dabar meldžiuosi, kad spėčiau grąžinti ką sukaupusi, išdalyti, netgi iššvaistyti! Nes grąžinimas, pasidalijimas ir netgi švaistymas taip pat yra didelis, reikalingas darbas.

Kita vertus, ar galėtume įsivaizduoti, na, pavyzdžiui, Kristijoną Donelaitį apmaudaujantį, kad gyvena ne kultūros centre Karaliaučiuje, o Tolminkiemyje? O kas Dionizui Poškai, valdžiusiam apie penkis šimtus hektarų žemės ir turėjusiam nemenkai baudžiauninkų, buvo Bardžiai ir Bijotai? Kultūros provincija? Ar vieta, kurioje tik ir tegalima suvokti mužiką žemaičių ir Lietuvos? O Simonas Daukantas? Ar būtų iš Sankt Peterburgo grįžęs atgal į Žemaitiją, į užkampių užkampį tuo metu, jei būtų baidęsis provincijos?

Kas buvo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Šatrijos Raganos, Žemaitės gyvenimai? Kas buvo provincijos dvarų kultūra – su visomis paveikslų kolekcijomis ir polonezais? Kur buvo pastatyti pirmieji lietuviški vaidinimai?

Panašiai būtų galima klausti ir klausti.

Sakysit, akcentuoju „iškasenas“, XVIII, XIX amžius, pačią dvidešimtojo pradžią. Tikrai taip, nes man įdomi ta provincija, kuriai Vilnius anuomet buvo kur kas toliau nei mums šiandien Australija ar Jungtinės Amerikos Valstijos, nekalbant jau apie kokį nors Briuselį. Anai provincijai – truputį kitaip nei šiandienei, – nerūpėjo „Dviračio žinios“, ji tikrai nesidomėjo, kokia suknele vilkės į savo buvusio sutuoktinio vestuves susirengusi Bunkė ar kokiomis naujomis tatuiruotėmis pasipuošė Bieberis. Anos provincijos inteligentija aiškinosi svarbiausius savivokos klausimus, klojo valstybingumo, literatūros ir apskritai lietuviškosios raštijos pamatus. Be jų, to meto provincijos šviesuolių, neblizgėtume šiandien nė mes, nesvarbu kur gyvenantys – megapolyje ar prie kokio miško, pilno šernų ir gyvačių.

Žinoma, jeigu nebūtų interneto, jeigu niekas nebeatneštų užsisakytų kultūros savaitraščių ir mėnraščių, jeigu pasibaigtų degalai ir į Kauną ar Vilnių reikėtų kulniuoti pėsčiomis, gal ir galėčiau sakyti, kad gyvenu kultūros užribyje, provincijoje. Tačiau kol kas dar gebu sekti kultūros pulsą. Žinoma, ateis laikas, kai nebepajėgsiu to daryti, gal net nebenorėsiu. Bet juk toks laikas ateina kiekvienam. Ir žinai, kas džiugina? Kad niekam pasaulyje nuo to nebus nei šilta, nei šalta.

Tavyje kuo puikiausiai sutaria prozininkė ir poetė. Bent jau taip atrodo... O gal visai ir nesutaria, gal pykstasi? Kaip ir iš ko išauga Tavieji kūriniai?

Iš pradžių buvo vien tik poezija, vėliau – ir nedrąsi proza, o dabar poezija vis labiau traukiasi į pašaliuką.

Kodėl rašau? Nežinau. Iš prigimties esu baisi knygė, baisi. Jeigu žmonija nebūtų išradusi rašto, o paskui ir literatūros, nežinau, ar apskritai būčiau atėjusi į pasaulį. Ką man jame veikti? Na, nebent išradinėti raštą...

O gal rašymas gelbsti nuo nykumo, nuo skaudėjimo, nuo keistos baimės, kad niekada iš tikrųjų negyvenau, o tik sapnuoju gyvenimą. Daug daug gyvenimų, svetimų, bet vieną tikriausiai ir savąjį. Nes iš kur keistas noras stverti akimirką, situaciją, prototipą? Stverti ir nepaleisti. Laikyti įsikibus, tiesiog nagais įsikirtus, kad nedingtų.

Šimtai milijonų žmonių elgiasi sveikai: gimsta, auga, bręsta, tuokiasi, gimdo, augina, paskui pamažėle pradeda laidoti vyresnius už save, kol galų gale pasensta patys ir grįžta į dulkę, taip nieko ir neparašę. Tai gal mes, rašantieji, esam kokie nesveiki?

Kartais paryčiais, baigdama savo darbus, pamąstau apie tuos žmones, kurie savuosius pradeda. Žinau, kad esi rytinė. Koks jis, tas Violetos rytas?

Iš tiesų keliuosi su paukščiais. Smagu.

Anksčiau rytas būdavo vienoks, dabar jau kitoks. Nebegeriu kavos, nebesusikalu į plaučius ir smegenis penkių šešių nikotine pamirkytų „vinių“, nebemedituoju visą valandą, pūsdama dūmą, kad pagaliau „atsibusčiau“ ir pradėtų dirbti galva.

Galva, nors sunkiai, išmoko dirbti ir be nikotino, tiktai rankos ir kojos nieko neišmoko. Jos vis dar nori kažką griebti, čiupti, kažkur eiti. Tad ir einu, vos praaušus – savo belgų aviganio palakinti, pasidairyti, kas per naktį pasikeitė kieme, pažiopsoti į Upę, į dangų, į šarkas ir kuosas, į meletas su žvirbliais beigi pelėdomis, į visą kitą gyvastį, kuri jau rąžosi, busdama iš drėgnų sapnų. O paskui sėdu prie kompiuterio. Kartais – ilgam, o kartais kad ir vėl netrukus pakilčiau – pasišlavinėti, gal kokią spintelę ar stalčiuką susitvarkyti, ką nors išvirti, iškepti, daržą nusiravėti, dar paspoksoti į Upę, į laukinius karvelius uldukus, į gulbes, žvirblius ir t. t.

Gal kitų akimis žiūrint, nieko įdomaus tais ankstyvais „Violetos rytais“, bet širdį užplūsta ramybė, dvasioje jautiesi švarutėlis.

Pusę devynių suskamba bažnyčios varpai. Vasarą, kai langai atidaryti, jie gerai girdėti. Anksčiau varpų gaudimas džiugino. Dabar vis dažniau suklūstu: kas dar atidavė dūšią Viešpačiui? Mažėja mūsų miestelis. Gatvėje, kurioje gyvename, daugiau kaip dvidešimt tuščių gyvenimų – stovi užrakintos trobos aklais langais.

Ar tiki, kad pasaulį galima – įmanoma – būtina keisti? Ar bandai tai daryti? Kaip?

Kai keičiasi žmogus, truputį keičiasi ir pasaulis. Manau, net nuo vieno asmens pastangų – jeigu tik jis nėra koks diktatorius ar įtakingas, tačiau moraliai visiškai supuvęs veikėjas, – žmonėms gali tapti šiek tiek lengviau alsuoti. Kas kita, kai pasaulio perkeitimo imasi tironai, okupantai, vergvaldžiai – dažniausiai gana spalvingos, tačiau baisios figūros. Tada žemėje prasideda pragaras, į kurį pakliūna visi be išimties – žiopliai ir einšteinai, šventieji ir velnio išperos.

Labai svarbu keisti save, nes laiko, kuris tau skirtas, nepasirinksi. Suvokiau, kad tai labai sunku, tačiau būtina.

Kai kas, net iš pačių artimiausiųjų, to keitimosi nenori pripažinti, „nemato“ ar tiesiog nenori matyti. Nėra lengva atsisakyti stereotipų, kuriuos, vertindami žmones, patys susikuriame. Dar sunkiau atsisakyti savosios „mitologijos“, išankstinės nuostatos.

Esate rašanti šeima – Gasparas Aleksa ir Tu. Ar kalbatės apie savo rašymus, ar tariatės? Ar esate pirmieji vienas kito tekstų skaitytojai – redaktoriai? O kritikai? Velnias tempia už liežuvio paklausti: o gal nusirašinėjate vienas nuo kito retsykiais?

Gal ir nusirašinėjame. Negi negalima?

Nusirašinėti būtų smagu. Aš sutikčiau.

Na, o jeigu rimtai? Rašome skirtingai, net labai skirtingai, tačiau vienas kito tekstus vertiname atsargiai. Aš gal labiau įsiklausau, kai Gasparas paraštėse pridėlioja klaustukų. Jis juk – Šaulys, turi labai taiklią akį. Be to, vyriškas protas, kitokia, racionalesnė logika.

Svarbiausia, kad gerbiame abiejų mūsų darbųjį laiką – nelendame į akis, kai antrasis „užlūžta“ prie kompiuterio, nesiuntinėjame vienas kito šiukšlių išnešti ar indų suplauti.

Netrukdyti ir nepavyduliauti vienas kitam, nesibodėti po vienu stogu gyvenančio žmogaus užsiėmimais, o skatinti juos – taip pat savotiškas menas. Kai tokio susikalbėjimo nėra, pasaulis, kuriamas dviese, gali ir sugriūti. Abu tą žinome iš patirties.

Mudu dažnokai pasišnekame, pasiginčijame. Aš diskusijose irzlesnė, jis ramesnis, bet ligi šiol mokomės vienas iš kito. Ne vien rašymo, įvairių dalykų, buitinių taip pat. Maldauju Viešpatį, kad leistų dar pagyventi be sunkesnių ligų, be tylaus giltinėlės barbenimo į duris ar langą.

2015_03_metai_virselis_200.png

Mane – ir ne tik mane – stebina judviejų veikla: esate neįgaliųjų globėjai, užtarėjai, leidžiate žurnalą ,,Bičiulis“. Neabejoju, kad daug iš tos veiklos esi pasisėmusi. Papasakok apie tai.

Šis mūsų darbas nėra nei pelningas, nei labai džiuginantis. Jau turiu prisirankiojusi ir nemažai randų.

Mane vadinti neįgaliųjų globėja – tikrai per drąsu. Aš tik stengiuosi kuo geriau atlikti savo funkciją – redaguoti neįgaliesiems skirtą žurnalą. Įsikinkiau norėdama bent truputį padėti Gasparui. Per daugiau nei dešimtmetį gerokai šios veiklos atsikandau, rožiniai akiniai irgi nukrito. Neįgalieji savo charakterio savybėmis, moralės ir dorovės nuostatomis, elgesiu niekuo nesiskiria nuo sveikųjų. Yra jų gretose padorių, protingų, veiklių žmonių, tačiau yra ir kvailių, netikėlių arba paprasčiausių išnaudotojų, siurbiančių kito žmogaus energiją, niekinančių visus ir viską. Todėl bendraujant labai svarbu atsijoti tuos, kurie į sveikąjį žiūri iš aukšto, įsivaizduoja esą pasaulio bamba, kone karaliai, kuriems visi sveikieji už grašius turi tarnauti ir laižyti užpakalį. „Bičiulyje“ taip, žinoma, nerašyčiau. „Bičiulis“ saugo savo bičiulius, visur ieškodamas teigiamų dalykų. Redaktoriui tas kartais kainuoja labai daug galvos smegenų neuronų.

Jau labai norėčiau iš šio darbo trauktis. Rašytojui, manau, apskritai kenksminga užsisėdėti ant to paties arkliuko. Kai žmogui darbe palieka nuobodu, jis darosi nuobodus pats sau. O tai juk – peilis.

Ar esama kūrinių, kurių išsižadėtum? Nebūtina minėti, tik pasakyk: taip ar ne. Suprantama, kad geriausi mūsų tekstai – tik ateityje, tačiau iš to, ką jau paleidai pasaulin, ką pirmiausia siūlytum skaityti?

Odžių Stalinui, Hitleriui ar Vladimirui Putinui nekūriau, tad viešai nusikryžiuoti lyg ir nebūtų už ką. Nebent už straipsnius apie melžėjas, stachanoviečius ir soclenktynes teks atkentėti skaistykloje, už įnirtingą neįgaliųjų gynimą, stengiantis sugėdyti nesuskaičiuojamus būrius sveikųjų, kurie „geriau žino“, ko neįgaliesiems reikia. Žodžiu, politiniu požiūriu esu apyšvarė. O menine? Na, kol nedariau visuotinės revizijos savo tekstuose, negaliu tiksliai pasakyti, ką derėtų be gailesčio laukan tvoti, o ką palikti. Matysim... Manau, nėra kvaila apsivalyti nuo didaktinių, nesvarbių, nuobodžių tekstų, primenančių sudžiovintas, tirštai pridulkėjusias rožes, kurios kažkada gal ir buvo labai gražios.

Dėl knygų... Ką aš žinau? Manau, rašytojystei sykį jau apsisprendęs žmogus, didesnio ar mažesnio talento būdamas, norėtų, kad kas nors kada nors perskaitytų visas jo knygas. Na, o iš savo parašytųjų rekomenduočiau bent jau tas, kurios pasirodė po „Vilkų marčios“. Utopija? Veikiausiai. Juk skaitytojų, deja, mažėja. Net ir kolegos šiais laikais nebeseka vieni kitų kūrybos, net ir literatūrologams neįdomi visa tiesa apie situaciją, kokia yra iš tikrųjų. Dabar knygos labai dažnai vertinamos „iš lubų“, turint išankstinę nuostatą apie autorių. Taip elgiantis sykiu su vandeniu iš vonelės išpilama gana daug kūdikių, kurie gimė visai sveiki. Ir atvirkščiai – ant šakių keliami tikrų tikriausi, atsiprašant, š...

Gaila, kad tolstame vieni nuo kitų. Tolsta ir literatūra. Gal ji nebėra mums patiems tokia svarbi, kokia buvo jaunystėje, kai dar tik ieškojome kiekvienas savojo kelio, basomis pėdomis čiuopdami ir šilkines to tako dulkes, ir akmenis.