tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Formos: tuštėjančios, nykstančios, susidarančios

Svarstymai

 

Įvadui apmąstymams apie literatūros ir gyvenimo formas pateiksiu vieną kitą Vinco Mykolaičio-Putino mintį apie Kristijoną Donelaitį, nuo jo pereisiu prie formos kaip gyvybės būdo: atsirandančio, kintančio, tuštėjančio, nykstančio.

V. Mykolaitis-Putinas – ne tik žymus lietuvių literatūros kūrėjas, bet ir profesorius, literatūros istorikas, kritikas, nevengęs ir teorinių problemų. Studija „Kristijonas Donelaitis“, išaugusi iš jo auditorinių interesų, yra klasikinis literatūros istorijos darbas, kurio formai būdinga nuosaiki faktologija, ramus dėstymo būdas, sumuojančios išvados. Studija kiek pažeista privalomųjų marksizmo-leninizmo reikalavimų, bet labiau paviršutinių, suvedamų į formulę: „Tik Tarybų Lietuvoje Donelaičio kūryba buvo tinkamai įvertinta...“ Su originalesniais apmąstymais reikėtų sieti hegzametro, gamtovaizdžių aptarimą, darbo poezijos išskyrimą, mintį, kad „darbo poezija „Metuose“ – vertingas laimėjimas ne tik lietuvių, bet ir aplamai Europos literatūroje“1. V. Mykolaičiui-Putinui, studijavusiam Europos universitetuose, buvo gerai matomas europinis literatūros horizontas. Kelis kartus primenamas K. Donelaičio išskirtinumas savo laiko Europoje. V. Mykolaitis-Putinas lyg ir nedalyvauja K. Donelaičio jubiliejaus suaktyvintuose mintijimuose. Bet ir dalyvauja netiesiogiai, per Jurgį Lebedį, per tuos, kurie yra šį autorių skaitę. Mąstant ir apie literatūrą, ir apie jos vertinimo formas, pravartu yra grįžti, tikrinti ankstesnes klasikos interpretacijas.

Vėlyvoji V. Mykolaičio-Putino kūryba, jungiant ir meninius, ir mokslinius aspektus, gali atskleisti ne vieną įtampą tarp to laiko konvencijų ir individualiųjų aspiracijų. Tai vienintelis viešas poetas pokario Lietuvoje, kuris socialistinės ideologijos dogmas įveikinėjo ne tik profesionaliu Biblijos pažinimu, bet ir gyvu jos amžinųjų formų jutimu. Eilėraštis „Kėliaus iš kapo“ (1961):

 

Aš kėliaus iš kapo.

Ten jie mane sutarę,

Mirties palytėtą, trapų,

Buvo uždarę,

Kad jųjų valiai paklusčiau

Ir niekad daugiau nepabusčiau.

O aš nepaklusęs

Kėliaus iš kapo!

 

Esminė Naujojo Testamento situacija – Kristaus prisikėlimas iš mirties – yra didžioji šio teksto proforma. Taip, konkrečiąsias formas gaivina proformos, archetipai. Bet ne visiems jie pasiekiami. V. Mykolaičio-Putino eilėraštis į biblinę proformą yra patikimai atsirėmęs. Poetas jaučiasi esąs įgalintas ištarti: „Aš kėliaus iš kapo.“ Pasipriešinimas jiems, tiems, kurie turėjo prievartos galią. Uždarytas į kapą (apribota laisvė mąstyti, kurti, būti), kad paklustų, kad nebepabustų. Šitokia nuo realybės nutolinta, maksimaliai suabstraktinta forma, reiškiančia dvasinį poeto prisikėlimą, V. Mykolaitis-Putinas prabilo apie savo pokarį, apie prievartos palytėtus to laiko eilėraščius, apie rinkinį „Sveikinu žemę“ (1950).

Tuščias kapas: gilioji biblinė formos metafora. Esmės persikėlimo – iš to, kas lieka tuščia, į tai, kas nepraeina, nebeišnyksta, kas aukščiau už tikėjimą ir netikėjimą.

Tuščios laikmenos: peršokame – į kitą erdvę ir į kitą laiką, į mūsų gyvenamą erdvėlaikį. Tuščios laikmenos apmokestintos iš anksto, jei perkame, tai ką nors iš to, kas kuriuo nors būdu yra sukurta, ir įsirašysime. Jei ir kažką savo. Tuščia laikmena gali veikti ir kaip metafora: turime savy, kartais ir apčiuopiame savy kažką, kas turi galios virsti garsų ir žodžių ritmais, pasiryžimais, būsenomis, veiksmais, gyvomis, tarsi iš savęs užsipildančiomis formomis. Kas gali būti kuriuo nors būdu užrašyta, įrašyta.

Tuštuma – ne tik tai, ko nėra ar kur nieko nėra. Yra ir buvimas tuštumoje, yra ir tuštuma. Tuštumos buvimas. Išsigryninimas, išskaidrėjimas – lyg laukimas kažko svarbaus, kas turi pasirodyti, įžengti, užpildyti. Arba tai, kas priims tave, tavo neramybę, įformins. Iš Vytauto Mačernio „Žiemos sonetų“:

 

Klaust savęs jam belieka:

Kur veržies? Tuštumon.

Ką surasi ten? Nieko.

(„Kai pavargęs keleivis...“)

 

Ir Salomėja Nėris iš eilėraščio „Rudenėlį tylųjį, geltoną...“ didžio sugrįžimo maloningumo nužengia į ontologinę tuštumą: „Neatsako niekas... Veltui klausiu. / Spokso tuščios akys sienų keturių.“ Dar randa atramą: „Prie tavęs, šaltoji, prisiglausiu...“

Tuštuma – ir lyg pasirengimas kažką suimti, lyg atgimdyti, kažkuo tapti. Juk niekas yra arti visko. Arba tas pats, tik kitu būdu, kita forma. Galbūt tokia forma, kai tuštuma prilygsta galiai, kaip vienoje iš labiausiai cituojamų ankstyvojo Tomo Venclovos poetinių frazių: „Tuštuma ar aukščiausia jėga / Siunčia angelą – ritmą ir kalbą“ („Sutema pasitiko šalčiu“). Kalba, ypač ritminė, išnyra tarsi iš tuštumos, ne iš to, kas jau kuriuo nors būdu yra, o ko nėra, ko be tos ritminės pagavos ir būti negali. Ir S. Nėries, ir T. Venclovos eilėraščiuose tuštuma šalta ar arti šalčio.

Tuštumos persvarstymas suproblemino lyg ir aiškesnę ištuštėjusią ar ištuštėjančią formą, ypač mąstomąją. Ji iškilo kadaise iš bandymo suformuluoti kelias minties šakas apimančią platesnio lituanistikos seminaro temą: „Literatūra pasaulyje, pasaulis literatūroje“. Ta abstrakti formuluotė kurį laiką buvo gyva, judėjo fenomenologiniu taku tarp literatūros ir gyvenamojo pasaulio. O kai jau reikėjo seminarą skelbti, tas takas buvo apnykęs, sunku buvo jį beatsekti. Formuluotė skambėjo pretenzingai. Taip, ji buvo ištuštėjusi; kaip žirnio ankštis, išdžiūvo, prasiskleidė. Svarbu tą ištuštėjimą laiku pastebėti, atsisakyti formuluočių, kuriose nebelieka gyvo intereso.

Kad žodžių formos, jei ir kaip galimybės, atsiranda, susidaro, kažkaip žinome. Jaučiame ir kad jos ištuštėja, tarsi sunyksta. Greičiausiai ištuštėja ritminės pagavos, akimirka, kai buvo, skambėjo, ir jau nėra, nebesueina, nebesusijungia, nes jau išsisklaidžiusi, praretėjusi būsena, kurią labiausiai ir sutankina emociniai-ritminiai virpesiai, iš jų susidarantis emocijų tinklas. Kalbant apie lyriką, emocijų tinklą, formuojantį ritminius kalbos virpesius ir judesius, reiktų nors trumpai pasiaiškinti. Žmogaus intymumas, lyg ir savaiminis, virsta problema, kai siekiame jį tirti. Neišsiverčiame be slapties, paslapties, ribos, distancijos; net ir tais atvejais, kai intymiųjų poetinių formų prigimtis ir atrodo visai atsivėrusi. Kuo atviriau, tuo paslėpčiau – čia galimas ir toks paradoksas. Tik poetai žino, kaip gerai, kaip patikimai jų intymiąsias patirtis paslepia lyrika. Lyrikos yra universaliausia paslėptis, atskirosios savasties išnykimas kalboje ir jau iškilimas iš jos jau visai kitais pavidalais, vienu metu ir išgrynintais, ir subendrintais. Ir vis dėlto; ir vis dėlto. Kažkas, kas verčia gėdytis to, kad rašai eilėraščius, kad poetė, poetas. „Kodėl gėda?“ – klausė Czesławas Miłoszas „Pakelės šunytyje“. Ir taip atsakė: „Poezija yra gėdingas dalykas, nes užsimezga pernelyg arti veiklos, kuri vadinama intymia. Poezijos neįmanoma atskirti nuo savo paties kūno suvokimo. Ji sklando virš jo, nemateriali, bet kartu ir neatsiejama, ir verčia gėdytis, nes apsimeta priklausanti kitai – dvasios – sferai“2. Pirminė poezijos fenomenologija – Cz. Miłoszo juntama iš poeto taško. Apsimetimo veiksmas – arba perkūrimo, persikūnijimo. Transformacijos – kūno virtimo siela, sielos įsikūnijimo. Kada jau ne gėda? Kai transformacija yra tikrai įvykusi, kai kūno gėda kalboje ima plastėti kaip sielos džiaugsmas.

Kaip intymiosios formos, tos ypatingosios sankabos ir sankalbos (Aido Marčėno žodžiu) gali būti tiriamos, kaip verčiamos į socialią kalbą? Tikrų lyrikos tyrimų apskritai nedaug, tai sunkiausia literatūrologijos sritis. Nujautė šią problemą ir V. Mačernis, eilėraštyje „Distancijos jausmas“ ironizavęs įprastus „kritikų“ kelius ir būdus: smalsumą („Jis žino viską, kas pažemint kitą gali / Ir iš žmogaus garbingo padaryt „žmogelį“), distancijos nesilaikymą („Distancija ir pagarba žmogaus / Visai neliečia subtilaus jo meno. / Gyvenimas jam – smulkmenų istorijėlė, / Labai pikantiška ir linksmutėlė“). Išeitis – „kito intymumo nepažeist“, nes: „Kiekvienas atskiras žmogus – pasaulis savyje, / Ir kaip žvaigždė skaisčiai šviečiąs tik atstume.“ Intymumo šviesa – iš atstumo. Tik iš jo intymumas darosi kūrybiškai darus. Intymumo kūrybinės formos atsiranda spontaniškiausiai, savaimingiausiai. Bet ir jos tuštėja, nyksta. Gaivina tik patirtis, ir patirtis, atverta kitam, kitai. Kad intymioji patirtis būtų atverta kitam ne kūrybos būdu, reikia išskirtinio kontaktyvumo, labai tikslingų ir kartu atsargių žingsnių.

Gal to, kas nyksta, tuštėja, ir nebūtina stengtis sulaikyti, išsaugoti? Nežinome, negalime tvirtai atsakyti. Kai viską saugome, kaupiasi ir daug nereikalingo, visokių nebegyvų daikčiukų. Kai nesaugome, tuštėja pats gyvenimas, pagrindinė, tiksliau, vienintelė būties forma. Saugojimas vis dėlto yra esminis žmogaus pašaukimas – tas ir lietuvių kultūrai stipriai įdiegta. Kad būtum, turi kažką turėti. Buvimo ir turėjimo priešstata nėra absoliuti. Kas turima, yra vienaip ar kitaip išlaikyta, išsaugota.

Maždaug prieš tris dešimtmečius Arūnas Sverdiolas išvertė Martino Heideggerio filosofinę esė „Helderlinas ir poezijos esmė“, kurioje poezijos ir filosofijos bendrumais išreikšti ir esminiai žmogiškojo steigimo ir saugojimo rūpesčiai. M. Heideggeris pasirėmė Friedrichu Hölderlinu, savitu ir mįslingu vokiečių poetu, jo lyg ir tiesioginėmis ištartimis – pasakymais, filosofo vadinamais kertiniais. Vienas jų: „Tačiau kas išlieka, steigia poetai.“ Ši esė buvo paskelbta jaunųjų kūrybos almanache „Veidai“ (1988)3, kurio sumanytojas ir sudarytojas buvo Vaidotas Daunys; 1985-ieji – almanacho steigimo metai. V. Daunys buvo vienas kūrybingiausių savo laiko žmonių, siekė poezijos ir mąstymo apie ją sąlyčių ir kaip naujų formų inspiracijų, domėjosi muzika ir daile, planavo rašyti disertaciją iš V. Mykolaičio-Putino kūrybos, gera pradžia buvo jo diplominis darbas (1981). V. Mykolaičio-Putino neišleido iš akių per visą trumpą savo gyvenimą; jo asmenybė padėjo jausti ir ryšį su anos Lietuvos kultūra, kūryba. V. Dauniui atrodė, kad kurti reiškia ir palaikyti ryšį su kitais, esančiais ir buvusiais, jam rūpėjo „bendro buvimo pojūtis, kuriame įsiklausymas reikšmingesnis už šurmulį“ („Kartu ir atskirai“)4. Kai išėjo pirmieji „Veidai“, kultūrinis gyvenimas buvo supte apsuptas, netgi įsuptas tuščių formų, ideologinių klišių. Jaunieji bandė pro jas prasiveržti, įsteigti nors trupinį gyvybės, kartu ieškodami saugos galimybių vieni kitiems. Pirmiesiems „Veidams“ įžangą rašė Lietuvos LKJS CK pirmasis sekretorius. Jis tarsi „pridengė“ almanachą; už ištuštėjusių formų, už ideologinių šablonų buvo kuriama erdvė gyvybės ūgliams, norėta juos saugoti, puoselėti. V. Dauniui labai svarbūs buvo Oskaro Milašiaus ir Cz. Miłoszo tekstai, jis rūpinosi vertimais almanachui, niekad nepamiršo didžiojo Adomo – Adomo Mickevičiaus. Jam rūpėjo egzistencijos filosofijos formos, taip pat ir lietuviškosios, – gal labiausiai Antano Maceinos. „Veiduose“ galima jausti grįžimą, kad ir slaptą, slepiamą, į maždaug 1938–1940 metus, idėjų požiūriu – į V. Mykolaitį-Putiną, A. Maceiną, o formų, ypač vidinių, – į V. Mačernį. Yra ryšys tarp „Veidų“ ir „Sietyno“ (1988–1990), iš karto gali atrodyti, kad alternatyvu, bet yra bendrų veidų, artimas kultūros formų atnaujinimas ir grįžimo judesiu. Aišku, „Veidai“ dar tarpiniai, atsargūs, o „Sietynas“ – radikalus, aiškių ir griežtų politinių pozicijų.

Pokalbis „Kartu ir atskirai“ – apie „Veidų“ steigtį, apie programas 1986 m. leidinyje. Išryškėja mintis, kad gyvosios kultūros formos randasi iš santykių, ryšių, išreiškiamų pokalbiais, jei viešai ir nevykstančiais, iš to, ką taip brangino Vaižgantas, ką vadino papulkavimu, pabuvimu kartu, sambūryje. „Veiduose“ jau matomas Marijus Šidlauskas, dar neryškūs Dariaus Kuolio, Valdo Kukulo profiliai, debiutuoja poetai, dabar esantys centre. 1985 m. ir pats V. Daunys išleido pirmąją eilėraščių knygą – „Metų laikai“, V. Kukulo nuomone, pašaukimo ir pasiaukojimo tėvynei programą, kuria „pabrėžtinai akcentuoja, gal net savotiškai saugo, restauruoja Maironio, Putino teigtas vertybes“ („Šešetas žvelgiančių šešiom kryptim“)5. Tada to akcento saugo dar negirdėjome taip aiškiai, kaip girdime dabar. Itin aiškiai, tada tik užsimezgusi ir V. Kukulo jau pastebėta forma rodė gajumo žymių. Tos įvairiopos žymės mąstomuoju horizontu skleidėsi nuo M. Heideggerio esė „Helderlinas ir poezijos esmė“ vertimo iki paties A. Sverdiolo mąstymo struktūrų, kultūros filosofijos etiudais pavadintoje studijoje „Steigtis ir sauga“ (1996). Jos rodė ir gana intensyvų formų kitimą, ir vienu ar kitu būdu reiškiamą žinojimą / tikėjimą, kad visa, kas įsteigta, turi būti saugoma, kad steigtis ir sauga yra neatskiriamai susijusios. Nesaugomas, kaip nors neperimtas įsteigimas išnyksta; jei neįsteigta, nėra ko saugoti. Nepasodinto laistyti nereikia.

Apie ką kalbame? Kad būties formos steigiamos, saugomos savo pačių pastangomis, vidiniais įsipareigojimais gaivinamos atskirų žmonių, jų santykių, ryšių, pokalbių, kartais įveikiant ir rizikos baimę. V. Mykolaičio-Putino „Kėliaus iš kapo“ yra beveik neįtikėtinos dvasios laisvės ženklas ir kartu forma. Kad ir koks būtų laikas, kad ir kaip būtų sunku, tai vyksta. Ir tai turėtų vykti amžinai. Visada atsiras, kas prisiims atsakomybę, kas žengs pirmą žingsnį, bandydamas įveikti laiko tarpsnius, kai žmonės dūsta nuo ištuštėjusių formų. Kuo formos tuštesnės, tuo jos pompastiškesnės. Visos serijinės gamybos remiasi formų imitacijomis. Gyvos formos neįmanoma imituoti, ištuštėjusios formos lengvai užpildomos kokių nors einamųjų aktualijų. Kūryba yra pastanga išvengti ištuštėjusių formų; kartais ir bandant jas atgaivinti, išsaugoti. Kultūroje nuolat kas nors restauruojama, ne tik pastatai, ne tik parkai, ne tik paveikslai. Restauruojamos ir žodinės formos. Restauravimas yra saugojimo būdas. Pats gyvenimas yra saugojimas. Jei Sluškų rūmus prie Neries savo pastoviam gyvenimui rinktųsi Lietuvos muzikos ir teatro akademija, vis dar tebesiglaudžianti laikinai ir siekianti naujų pastatų, žengtume didelį žingsnį į Vilniaus formų išsaugojimą. Restauruoti dvarai, ansambliai švyti prieš mūsų akis savo gražiomis, bet ištuštėjusiomis, neatgijusiomis formomis. Formas atgaivina tik gyvas gyvenimas, sunkiai įspėjami, nuspėjami, bet veiksnūs ryšiai.

Dar apie ryšius, iš jų atsirandančias situacijas, kaip formų fundavimą. 1988 m. „Veiduose“ buvo išspausdintas Rolando Rastausko verstas Cz. Miłoszo „Niekad tavęs, mieste“: „Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti, / Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.“ V. Daunio pasisakymas jo paties organizuotame vakare, skirtame A. Mickevičiaus, O. Milašiaus ir Cz. Miłoszo kūrybai (1987 metų rudenį): „Jeigu istorija yra sukūrusi Vilniaus veidą, tai poezija yra būdas šį veidą išvysti. Poezija mums praneša, kad jos apdainuojamas miestas yra ne vien geografija, bet ir metafora“6. Poezija paliudija, kiek tautos turi energijos sukaupti savo sakralinius centrus, įprasminti jų daiktus. Restauruoti miestą ar jį išsaugoti tokį, koks jisai stovi, – tai tik dalinis uždavinys. Jis gali atrodyti beprasmis, jeigu nebus poeto balso, perkeliančio miestą nuo tiesioginių prasmių, nuo fizinių prie metafizinių. Muziejininkystė šiuo požiūriu sustingdo daiktus, poezija juos prikelia. V. Daunys žengė svarbų žingsnį į miesto dvasios suvokimą, siekė artinti poetinio žodžio ir vaizdo poetiką, norėjo išleisti ciklą knygų, kur derėtų poetų ir fotografų žvilgsniai, vienas kitą papildytų (1993 m. kartu su Vytautu Balčyčiu parengė fotografijų ir esė albumą „Vilnius: vardas ir žodis“).

Pirmą sykį klausantis Onutės Narbutaitės oratorijos „Skiautinys mano miestui“, prasidedančios Cz. Miłoszo inkantacija, galima buvo justi ir „Veidų“ kurtos skirtingų sričių menininkų bendrumo atmosferos atgarsį, jos stiprintą Vilniaus akcentą: toje atmosferoje ir pati kompozitorė dalyvavo, taip pat ir savo žodiniais tekstais. V. Daunio „Veidai“ kad ir tolimesne atošauka veikė „Skiautinio...“ pradines, jausmines versijas. Ir savo tekstu V. Daunys dalyvauja muzikiniame Vilniaus pašlovinime.

Eimuntas Nekrošius iš Šiluvos (unikali pamatinio prigimties žemaitiškumo ir bendrojo žmogaus pasaulio jungtis) sukūrė teatrą iš Jobo knygos. Viename interviu („Bernardinuose.lt“) paliudijo: Jobo knygą jam davęs Romualdas Granauskas, seną, išleistą dar Antano Maceinos (gal kalbama apie filosofo „Jobo dramą“, turinčią paantraštę „Žmogiškosios būties apmąstymas“). Savito teatro kūrinio pradžia – per rankas: Jobas, įduotas E. Nekrošiui R. Granausko, yra kitas Jobas nei perskaitytas iš naujausio Biblijos leidimo. Jobo istorijoje jau įsirašo ir R. Granauskas. E. Nekrošius galėtų savo teatrą daryti iš R. Granausko, iš „Jedzės“ ir kitų šventųjų, iš jų gyvenimų. Derėtų prie Jobo – iki Naujojo Testamento ir jau po jo – kitose erdvėse ir kituose laikuose, taip pat ir lietuvių tautos, bet viskas iš to paties. Kur yra gyvenimas, ten ir kančia. Kur kančia, ten rasis ir šventųjų, ir šventumo formų, krauju gaivinančių gyvenimą. Kančia neišnyksta, ir niekas nežino, kodėl kenčia, už ką. Už ką kenčia žmogus? Ar už tai, kad kaltas? Ar už tai, kad nekaltas? „Šventųjų gyvenimais“ R. Granauskas sugrąžino nuo mūsų nutolusį ne tik dangaus, bet ir žemės šventumą, žemės mažutėlių šventumą. Senąją Moniką iš R. Granausko „Gyvenimo po klevu“ galima skaityti kaip amžinąją biblinės Jobo dramos paralelę. Juk nekalta ta moteris, juk dora, juk nenusikalsta nei gyviems, nei mirusiems. Juk pagal savo prigimties ir laiko suteiktas galimybes gyvena teisingai. Ir pati tą suvokia klausdama: „Aš dabar tankiausiai pamisliju: kas ir nuskiria žmogui tokią dalią? Ar pondievs? Jeigu pondievs – tad skirtų bausdamas, o už ką dabar? Juk aš per visą savo amžių nei žmogui, nei gyvuliui nesu nieko blogo padariusi.“ Nieko blogo nėra padariusi, dėjusi pastangų elgtis dorai, teisingai, o palengva viskas atimama: vyras, sūnus, anūkas, protelio pagailima proanūkiui, baisi galia, materializuota traktoriaus, suknežina ir trobą, ir ją pačią. Ar tai tik tam tikros sanklodos gyvenimo žlugimas – agrarinio ar kolchozinio, – kaip dažniausiai aiškiname, ar tai ta pati universalija, iš kurios kilo ir Šventraščių, Išminties knygos? Ir gal iškalbiausia Jobo knyga, klausianti: „Bet iš kur ateina išmintis? / Kur slypi suvokimo galia? / Kaip žmogui rasti į ją kelią, / kad gyvųjų krašte jos nėra? (Job 27, 28). Jeigu pajėgtume mąstyti įsimąstydami į šią amžinai klausiančią ontologiją, galėtume rasti universalesnę prieigą ir prie literatūros formos klausimų. Problema ne tik pati išmintis, ateinanti nežinomu būdu. Problema – išminties suvokimo galia. Išmintis pasirodo, veikia tik suvokta, tik tarsi peršviesta suvokimo. Išminties suvokimo galia yra ta pati išmintis, išminčiai suvokti reikia išminties. Suvokiama išmintis yra įsukama formų, atsigaunančių, atgaivinamų, saugomų. Išminties kelias yra formų kelias: ir mąstomųjų, ir kūrybinių, iki pačių intymiausių. Ir Biblijos išmintis veikia ir poetiniais būdais, formomis.

2015_03_metai_virselis_200.png

Kas yra kūrinys? Universaliausia prasmė, išreikšta individualiausia kalba. Nieko daugiau. Bet prie to prieinama ir tarsi išsilukštenant iš negyvų, ištuštėjusių formų, susikabinant su pačiais konkrečiausiais gyvenimo, jo laiko ir jo erdvės pasireiškimais, iškylančiais ir iš vaižgantiškojo papulkavimo, pabuvimo draugėje. Kad žmogus kalbėtų, jis turi būti kalbinamas. Ne tik žmogaus, bet ir daiktų. Kuo tankesnis ryšių tinklas, tuo iškalbesnės formos. Kuo daugiau kalbos, tuo giliau žmogaus siela nyra į tylą. Kalbumas šaukiasi tylos, ne nekalbumas.

Dar sykį M. Heideggeris iš tos pačios esė apie F. Hölderliną: ne kalba aiškina poeziją, o poezija kalbą: kalbos esmė turi būti suprasta remiantis poezijos esme. Paini mintis, kaip daug kas M. Heideggerio mąstyme, bet ir skaidri. Poezijoje atsiskleidžia, pasirodo, yra įsteigiamos (ypač metaforos būdu) kalbos galimybės. Kalba ir yra jos galimybės. Kalba yra tai, ką gali, pajėgia poezija.

Literatūra sutelkia formas, kuriomis galima matyti ir mąstyti. Galima matyti ir kaip formos ištuštėja, išnegyvėja (pavyzdžiui, ankstyvieji lietuvių socrealizmo romanai, pokario eilėraščių knygos), kaip atsiranda lyg kokios nedirbamos literatūros žemės. Ar galima čia kažką įsteigti, ar yra galimybių atnaujinti formų gyvenimą? Ar tas įsteigimas šauktųsi saugojimo ir kaip apmąstymo, refleksijos?

Ne tik gyvenimu reikia aiškinti literatūrą, o ir literatūra – gyvenimą. Gyvenimas yra pati universaliausia forma. Jos viduje tai, kas ištuštėja, sunyksta, atgaivinama, atgimdoma. Bet atgaivinama būdais, kurie nėra iš anksto numatomi. Jokios teorijos, jokio metodo, o atgimsta, atsigaivina, prisikelia.

Michelis Tournier, prancūzų rašytojas ir filosofas, traktatu „Idėjų veidrodis“ paėjėjo įdomiu idėjų jungties ir priešpriešos keliu. Atsidūsta: „Negalėjimas įgytų bruožų perduoti paveldo keliu paverčia niekais žmonijos pažangą. Net jei visi išmoksta kalbėti, o didžioji dalis – skaityti, vaikai ir toliau gimsta nemokėdami nei kalbėti, nei skaityti“7. Galima būtų tęsti šią mintį ir formų linkme. Kad ir koks perpildytas būtų jų laukas, jis lieka ir tuščias. Tuštuma yra kažkuriuo būdu įsteigta, įsisteigusi mumyse. Ji yra saugojama. Kaip ji pati ir kaip kažko kito įsteigimo, įsisteigimo galimybė.

Algirdas Julius Greimas savo studiją „Apie netobulumą“ (lietuvių kultūros tradicijoje pamatinę ir įeinant į formų mąstymo kelią) pradėjo nuo M. Tournier romano: „Robinsonas – Michelio Tournier romane – iki tol sugebėjęs tvarkyti savo gyvenimą pagal vienas po kito krintančių lašų ritmą savo darbo klepsidroje, buvo staiga pažadintas „neįprastos tylos“, kurią jam atvėrė „į varinį dubenį nutiškęs paskutinis lašas“. Tada jis konstatavo, kad sekantis „tvirtai nusprendęs nebekristi“ lašas įstengia „apversti laiko tėkmę“8.

Galia, kad ir pati menkiausia, kuri įstengia apversti laiko tėkmę, lemia ir formų likimus: tolydumą, tuštėjimą, įlūžius, pradedančius kažką kita, kas įsisteigia, yra įsteigiamas. Ir tą pačią akimirką randasi galia, kuri tą trapų, ką tik žalią stiebelį išleidusį diegą imasi globoti, saugoti. Globa greta saugos.

Abi tos galios kyla ir iš pačios kūrybos.

1 Mykolaitis-Putinas V. Raštai. – T. 10. – Vilnius: Vaga, 1969. – P. 284.

2 Miłosz Cz. Pakelės šunytis. – Vilnius: Strofa, 2000. – P. 22.

3 Heideggeris M. Helderlinas ir poezijos esmė / Iš vokiečių k. vertė A. Sverdiolas // Veidai. – 1988. – P. 252–266.

4 Veidai. – 1986. – P. 248.

5 Veidai. – 1988. – P. 325.

6 Ten pat. – P. 21.

7 Tournier M. Idėjų veidrodis. – Vilnius: Alma littera, 2005. – P. 77.

8 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 176.