tekstai.lt

Alvydas Medalinskas. Mintys, artėjant Kovo 11-ajai

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui – 25

Artėjant Kovo 11-ajai, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, norisi grįžti prie klausimo, susijusio su mūsų valstybės ir tautos būtimi, egzistavimu, vystymųsi, ateities perspektyvomis, taip pat ir problemomis. Laikui keičiantis jų aktualumas neretai kinta. Kai aplink mūsų valstybę yra palyginti ramu, aktualiausios tampa vidaus problemos. Paaštrėjus tarptautinei padėčiai, savo valstybės tolesnį egzistavimą siejame su grėsmėmis iš svetur. Bet yra daug to, kas rūpestį kelia nuolat.

Šiais metais minime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį. Paprašytas pasidalyti mintimis šia proga, sėdęs prie stalo, pagavau save norintį rašyti apie tai, į ką ne kartą atkreipiau dėmesį anksčiau. Juk dėl valstybės bėdų skauda taip pat, kaip ir prieš penkerius, trejus ar vienus metus.

Galima tik pridurti kažką papildomo, susijusio su šių dienų aktualijomis, prisiminti tada dar gyvenusius mūsų kultūros, literatūros, Sąjūdžio žmones. Jie irgi, kaip šių minčių autorius, daužė galvą į sieną, siekdami tų gerų pokyčių jau mūsų, Nepriklausomoje Lietuvoje, prie kurios atsiradimo kiekvienas prisidėjo taip, kaip galėjo, negailėdamas jėgų. Juk sąjūdininkas nėra tik vienos akimirkos ar kelerių metų būsena, kai Sąjūdis siekė Nepriklausomybės 1988–1990 m. Būti sąjūdininku – tai rūpintis savo valstybe ir tauta visą gyvenimą. Rūpestis nebūtinai susietas su ėjimu į valdžią. Ne visi Sąjūdžio pradininkai, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai tapo ir Aukščiausiosios Tarybos nariais, Nepriklausomybės Akto signatarais. Daugiau nei du trečdaliai to nedarė. Įskaitant ir laikotarpyje tarp 20-ųjų ir 25-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės metinių į anapilį iškeliavusius tokius mūsų tautos šviesulius, kaip Justinas Marcinkevičius ir Marcelijus Martinaitis, ar dar prieš tai šį pasaulį palikusį Sigitą Gedą.

Kovo 11-osios signatare netapo ir Sąjūdžio tautinės mokyklos koncepcijos autorė prof. Meilė Lukšienė, kurios idėjos, deja, Kovo 11-osios Lietuvoje buvo iškraipytos taip, kad šiandien vėl reikia kalbėti, ar mūsų švietimo sistema ugdo Lietuvą mylintį žmogų.

Minint Nepriklausomybės atkūrimo dieną, būtinai reikia prisiminti ir 1988 m. birželio 3-iąją – Sąjūdžio gimimo dieną. Jei ne ji, nebūtų ir Sąjūdžio, kaip Nacionalinio Lietuvos Nepriklausomybės judėjimo, nebūtų ir deleguotų į valdžią žmonių, paskelbusių Nepriklausomybę. Nors Lietuvoje, ne mažiau nei kitose Baltijos valstybėse, buvo stiprus ir disidentinis judėjimas, pogrindžio ir partizanų kova, bet, kad ir kaip keista, į Sąjūdžio veiklą šios kovos lyderiai, tada kalbėję apie laisvę ir Nepriklausomybę, neįsiliejo. Sąjūdžio žmonės kilo iš kitų visuomenės sluoksnių: arba inteligentų, kultūros, mokslo žmonių, kurie sovietų valdžios metais sugebėjo išsaugoti meilę Lietuvai ir buvo oficialios valdžios toleruojami, arba naujos kartos atstovų, maištavusių prieš sovietinę realybę.

Todėl skirtingas buvo ir Lietuvos kelias į Nepriklausomybę, palyginti su kitomis Baltijos šalimis. Bet ir Latvijoje, Estijoje, kaip Lietuvoje, ne visi Nepriklausomybės judėjimo kūrėjai ėjo į valdžią. Yra daug individualių priežasčių, tačiau būta ir bendrų. Šiems žmonėms valdžia nebuvo aukščiausias tikslas gyvenime, bet jie rėmė bičiulius ir bendražygius, kurie ėjo skelbti Nepriklausomybės, ja tikėjo. Lietuvoje daug kas neabejojo: kovo 11-ąją reikia tik paskelbti Nepriklausomybę ir laiminga, laisva valstybė atgims.

Didelė dalis kultūros šviesulių, sąjūdininkų manė, kad jų pareiga tautos ir valstybės laisvei atlikta, ir panoro grįžti prie kūrybinių darbų. Kita dalis sąjūdininkų idealistų tikėjo, kad aktyviausi Sąjūdžio asmenys neturi į valdžią eiti, nes privalo imtis įgyvendinti pilietinę valdžios kontrolę. Valdžiai, kad ir kokia ji buvo, tai labai nepatiko.

Iš čia ir visos mūsų valstybės bėdos: „skraidantys“ žemės sklypai, prichvatizacija, kurios įgyvendinime dalyvavo ne tik senosios partinės nomenklatūros atstovai, bet ir dalis Sąjūdžio pirmeivių, patekusių į valdžią. To nematė bijanti aukščiausios valdžios, o gal turinti ir savo asmeninių interesų teisėsauga. Viltis, kad nepriklausoma Lietuva bus neišvengiamai teisinė, demokratinė valstybė, dar laukia savo įgyvendinimo meto.

O kol kas apmąstymai apie visa tai ir suvokimas, kaip Lietuvoje trūksta visų lygių valdžios, įskaitant teisėsaugą, atsakomybės už savo darbus, užgožia ne vieną gražų mūsų valstybės, tautos pasiekimą per šiuos 25-erius metus, kurių irgi, žinoma, buvo.

Prieš penkerius metus parašiau straipsnį „Ir vėl valstybė pūva iš vidaus“. Mūsų valstybė minėjo 20-ąsias savo metines. Turiu pripažinti, kad šiandien, kaip tada, artėjant Nepriklausomybės metinėms, apima dvejopi jausmai. Viena vertus, džiaugsmas, kad gyvename savo nepriklausomoje valstybėje jau ketvirtį amžiaus, kad pavyko išlįsti pro adatos skylutę tarp didžiųjų valstybių interesų, kurios bijojo ir todėl nenorėjo mūsų laisvės, galėjusios sugriauti šių valstybių jėgų balansą. Kita vertus, kyla klausimas: ar sugebame išlaikyti tai, ką taip sunkiai pasiekėme. Ar darome išvadas, kodėl, turėdami prieškaryje savo valstybę, ją praradome. Praradome dėl išorinių jėgų poveikio, bet ir todėl, kad nesugebėjome jos branginti, leidome supūti iš vidaus.

Tarpukaryje, kaip ir šiandien, nusivilta partijomis, parlamentiniu valdymu, o iš viešo gyvenimo pasitraukė tautos šviesuoliai. Likusi be moralės autoritetų, tauta patikėjo, kad pakanka prezidento, kuris nubaus prasikaltusį ir išves valstybę iš visų negandų. Bet, užmušus demokratinės valstybės idėją, tauta tapo tik statiste ir neliko valstybės.

Tada – okupacija. Kai svetimi atėjo, sava kariuomenė, kuriai buvo skirtos didžiulės lėšos, negynė valstybės. Tikiuosi, kad jau pasimokyta iš to.

Kai kurie inteligentijos atstovai ėmė kovoti prieš valstybės puvimą, pasinėrė į įvairių frontų kūrimą prieš smetoninę valdžią ir buvo panaudoti svetimųjų, kai, netikėdami savo valdžia, sveikino atėjūnus. Reikėjo laiko, kad tauta atsitokėtų ir idealistai išeitų į miškus kovoti dėl laisvės, bet šis tautos žiedas buvo sunaikintas ar ištremtas į Sibirą.

Tarpukario Lietuva buvo garsi mokslininkų, menininkų, mokytojų, kunigų, ūkininkų pasišventimu, kuris vėliau dešimtmečiams davė tautai gyvasties savo krašte, Sibire ar už Atlanto. Visa tai buvo ir geros švietimo politikos pasiekimas. Bet tada ne vienam Lietuvos žmogui valstybės, pūvančios valdžios simbolį įkūnijo poeto Teofilio Tilvyčio poemos herojus Dičius. Valstybės pareigūnas, sugebėjęs prisitaikyti prie viršininkų, gyvenęs tautos ir valstybės sąskaita.

Moralinius autoritetus, kurie nusivylė politika, nėjo į partijas, Seimą, bet neslepia rūpesčio, matydami stiprėjančius vidaus puvimo procesus valstybėje, valdžia prisimena tik tada, kai jie jau išeina į anapilį. Taip buvo ir su minėtais sąjūdininkais, poetais. Prisimena, pagerbia, gražiai palydi į paskutinę kelionę, bet nieko nedaro, kad jų valią įgyvendintų. Pavyzdžiui, to, ką poetas Just. Marcinkevičius išsakė paskutinėje savo viešoje kalboje Mokslų akademijoje, visuomenės diskusijų forume „Tauta, piliečiai, valstybė“, duodamas atsakymą, ko reikia, kad tauta būtų savo valstybės šeimininke.

Dar valdžia juos prisimena per šventes ir jubiliejus. Kai tautos šviesuoliai sutinka būti statistais, istorinėmis Sąjūdžio laikų relikvijomis, valdžia juos garbina, ploja, o jeigu drįsta tarti tiesos žodį apie tai, kas darosi valstybėje, bando protestuoti, jų nepastebi arba niekina. Tad vis mažiau drįstančių eiti prieš vėją, o valdžia atėmė iš mūsų teisę kovoti prieš valdžios savivalę ir ją kontroliuoti. Kalbos apie norą būti šeimininku savo valstybėje apauga ir populizmu, politikavimu. Taip galime vėl prarasti valstybę, nes, atėjus negandoms, gali nebūti kam jos ginti.

Prieš metus vėl padvelkė atšiaurūs vėjai iš Rytų. Tada, vis labiau ryškėjant agresyviai V. Putino Rusijos politikai prieš Ukrainą, straipsnyje „Ar trapi Kovo 11-osios Nepriklausomybė“ teko priminti, kad valstybės laisvė priklauso ne tik nuo mūsų pastangų ją išlaikyti, bet ir nuo didžiųjų valstybių jėgos politikos, kuri niekur nedingo.

Teisės, teisingumo normos yra svarbios ne tik kiekvienos valstybės vidaus gyvenime, bet ir tarptautiniuose santykiuose. Jeigu atsiranda kokia nors valstybė, kuri visas tarptautinės teisės normas siekia perbraukti, vėl ima dominuoti galios politika.

Tokia yra šių dienų pasaulio aplink Lietuvą realybė. V. Putino Rusija dabar apimta tokių nacionalistinių nuotaikų, iš kurių supranti, kad kita jai nepriimtina valstybė gali būti sutrypta, jei bus aiškus jos silpnumas. Krymo aneksija perbraukė kertines tarptautinio gyvenimo taisykles, dėl kurių laikėsi taika Europoje pusę šimtmečio po Antrojo pasaulinio karo: tai teisė į valstybių teritorinį vientisumą ir nepriklausomybę. Dar niekada Europoje po Adolfo Hitlerio išprovokuotos Sudetų krizės Čekoslovakijoje ir Austrijos anšliuso politikos kuri nors šalis Europoje nereiškė teritorinių pretenzijų kitai valstybei ir ginklu tos savo valios nebandė pagrįsti.

2015_03_metai_virselis_200.png

Jeigu šie pamatiniai akmenys, ant kurių laikosi ir Lietuvos valstybės nepriklausomybė, dabar, po Rusijos veiksmų Ukrainoje, sudrebėtų, gali būti, kad ir mes pajustume savo valstybės laisvės trapumą. Juo labiau kad ir šalies viduje turime rimtų problemų, didinančių atskirtį tarp valdžios ir visuomenės, kurių neišsprendę esame silpnesni. Bet yra vienas labai svarbus momentas, kalbant apie šių dienų Lietuvą – Lietuva tapo Europos Sąjungos (ES) ir NATO nare. Tiesa, dalis sąjūdininkų narystę ES, ypač jeigu ši bendrija vystytųsi federacijos linkme, pripažįsta ir tam tikra grėsme mūsų nepriklausomybei bei tautiškumui, bet net jie suvokia: buvimas euroatlantinėje organizacijoje, o ypač NATO 5-asis straipsnis bei įsipareigojimas ginti visus aljanso narius, suteikia Lietuvai daug daugiau saugumo. To neturėjo ne tik 1940-ųjų Lietuva, bet ir šiandieninė Ukraina, Moldova, Gruzija.

Žinoma, kiekviena valstybė, jos piliečiai visų pirma patys turi galvoti apie savo šalies saugumą ir gerovę. Buvimas euroatlantinės bendrijos dalimi mums suteikia papildomos apsaugos, bet tik stipri vidumi valstybė yra pajėgi atremti išorės negandas.

Sakoma, kad žmogus ima branginti tai, ką turi, tik tada, kai netenka ar yra reali grėsmė, kad gali prarasti. Kol tokių didelių išorės iššūkių nebuvo, ir Lietuvos Nepriklausomybė atrodė kaip amžinai duota. Įvykiai Ukrainoje atskleidė, kad jokia valstybė nėra apsaugota nuo išbandymų. Matydami tai, gal imsime branginti savo Nepriklausomybę.

Neužmirškime, kad valstybė nėra tik valdžia. Tai ir kiekvienas iš mūsų. Blogą valdžią galima pakeisti, teisėsaugos pareigūnus atleisti, bet valstybės Nepriklausomybės, kaip rodo ir mūsų istorija, lengva netekti ir sunku vėl ją pasiekti.

Vienas iš svarbiausių žingsnių kelyje į Nepriklausomybę tapo baimės įveikimas. Baimės kalbėti apie dalykus, kurie yra nepriimtini valdžiai. Tuo metu tai buvo sovietinė, okupacinė valdžia. Sąjūdis tik tada įgavo jėgos, o pasaulis stebėjosi Lietuvos žmonių valia, drąsa, kai mūsų žmonės tapo laisvi, įveikę baimės jausmą.

Atrodė, kad nepriklausomoje Lietuvoje augs savo vidumi laisvas žmogus. Tačiau tenka konstatuoti: baimė ir vėl Lietuvoje atgijo. Ne vienas žiūri, kad tik nepasakytų ko nors, kas valdžiai nepatiks. Gali netekti jeigu ne darbo, tai karjeros galimybių, nukentės tavo vaikai, šeimos nariai, artimieji, gyvensi varganą gyvenimą. Todėl žmonės verčiami prisitaikyti, liaupsinti aukštai valdžioje sėdinčius ar didelę finansinę galią turinčius, pataikauti, tapti konformistais, vardan, kaip rašė Vincas Kudirka, trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto. O jeigu to nedarysi? Jei norėsi būti laisvas?

Tada tapsi keistuoliu. Tokiais Lietuvoje, kuri mini 25-ąsias laisvės metines, deja, neretai laikomi bendruomenės nariai, besistengiantys likti principingi, kovoti dėl idealų, priešintis neteisingumui, dažnai tam aukojantys savo gerovę. Tai ar nepasimokėme iš savo tarpukario praeities? Ar galime įsisąmoninti tai, ką šiemet Vasario 16-ąją pasakė metropolitas Gintaras Grušas: jeigu nebus laisvo žmogaus, gali nelikti ir mūsų valstybės.