tekstai.lt

Vidmantė Jasukaitytė. Laisvė, kaip Afrikos paprika

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui – 25

 

Šiandien, kada žvelgiame į nueitą Nepriklausomos Lietuvos kelią, atmeskime bet kokius nuomonių stereotipus. Įsikaskime giliai į save, į širdis, įsirauskime ir pabandykime susivokti, kurioje atkarpos tarp tiesos ir melo vietoje esame. Kas arčiau mūsų – viena ar kita.

Kadaise, prieš dešimtį metų, rašiau: „Kiek daug laimingų, kiek mažai laisvų...“ Rašiau vieno furšeto, vykusio Seime, metu. Vaišės buvo šventinės ir demokratiškos – staleliai sustatyti tiesiog fojė, tarp jų ir tarp besivaišinančių siuvo oficiantai su padėklais, nuolat papildydami sparčiai tuštėjantį stalelių turinį. Sėdėdama daugybės vyrų užnugaryje Seimo fojė, atkreipiau dėmesį į vis tą pačią languotu švarku apvilktą ranką, kuri pasirodydavo pro plyšį tarp valstybinių kūnų, iš kelių stiklų į vieną susipildavo viskį be ledo ir dingdavo. Man pasidarė bloga. Prasibroviau pro svečius ir atsisėdau prie pat lango, prie laiptų aukštyn. Ten jau buvo erdvės ir šurmulys liko toliau. Pastebėjęs nuotaikos pokyčius priėjo vyras... Prieidavo pasisveikinti ir vienas kitas pažįstamas valstybinis asmuo... Visi klausinėjo, kaip laikausi, ką rašau, kaip jaučiuosi, o aš, staiga pamačiusi, kaip čia pat, už nugaros, nors erdvės buvo apsčiai, įsikūrė kažkokia moteriškaitė, staiga nei iš šio, nei iš to kažkam atsakiau: „Kiek daug laimingų, kiek mažai laisvų...“ Ir tą atsakymą toliau tiražavau kiekvienam priėjusiam. Tai buvo mano vidinis protestas sau pačiai, netikėtai, bet akivaizdžiai pastebėjusiai, kad esu „nepaleidžiama iš akių“. Nepriklausomybė bijojo pati savęs ir stebėjo net aktą pasirašiusią signatarę?..

Praėjo dvidešimt penkeri metai. Nežiūrint į akivaizdžią tiesą, kad, nepaprastai išaugus VSD sekamų piliečių skaičiui (viešai vadovo paminėti trisdešimt tūkstančių, manau, jau seniai viršyti), grėsmių Lietuvai nesumažėjo, o jos tapo labiau koncentruotos ir tikslinės, šiandien norisi konstatuoti atvirkščiai: „Kiek daug laisvų ir kiek mažai laimingų...“

„Nelaimingųjų“ skaičius auga kaip grybai po lietaus. Žinią, kad esame laisvi, naudojame, kaip kiekvienas sugebame. Kai kas kuria gyvenimą natūraliausia jos išraiška – gimdo vaikus, moko juos išminties, atsargumo, veidmainystės, prisitaikymo... Kiti siekia žinių ir tam skatina jaunąją kartą. Kai kas – bėga, kur gali lengviau užsidirbti duonos kąsnį, įdėdami kuo mažiau kūrybinės energijos, – tarnauja, ir viskas. Kai kas – naršo šiukšliadėžes, nes išminties, žinių tiek ir tebuvo, kad nesugebėjome išsaugoti gyvenimo nepriklausomybės, arba ne mūsų jėgoms buvo atsilaikyti prieš kylančią nusikaltėlių sąjungos su bankais ir valstybės tarnybomis bangą. Jie išplovė mus, paliko švarutėlius – be namų, turto, atėmė žemę, orumą, iščiulpė viltį, klastojo teisingumą... Jie galėjo viską, o mes – nieko. Tai deformacijos, kurios visada lydi didžiuosius politinius ir socialinius virsmus. Ne veltui sakoma, kad revoliucijos rezultatais geriausiai pasinaudoja vidutinybės.

Esu rašiusi apie agresyviąją vidutinybę, kuri tarsi virusas pajunta, kuri organizmo dalis silpna, ir ją užpuola. Mūsuose silpniausia vieta buvo – tikėjimas. Kai krikščioniškoji religija atėjo į Lietuvą, ji rado tvirtai tikintį žmogų. Tikintį savo pasaulėjauta, savo suvokta ir savitai įvardyta pasaulio realybe. Kalbu ne apie religingumą, o apie savybę tikėti, apie žmogaus pajėgumą tikėti ir ginti, kas jam vertingiausia. Apie pajėgumą tikėti.

Ši mūsų Nepriklausomybė atrado mus praradusius gebėjimą tikėti. Tokius „nei karštus, nei šaltus“. Tačiau drungnos būna vidutinybės, ir nors evoliucija drungnuosius kada nors būtinai išspjauna, vystymosi procesus jie gali smarkiai sulėtinti. Ateizmo nukošta sąmonė, tiek kartų ėjusi į vidinius kompromisus dėl išlikimo, duonos kąsnio etc., prarado tikėjimo būtinybę. Leistis į kompromisus dėl religinio tikėjimo, nes tai vienas pačių nesulaužomiausių faktorių, labiausiai susijusių su sąžine, su žmogiškąja savastimi, reiškė palaužti savo gebėjimą tikėti apskritai. Pripratus prie kompromisų šioje srityje, daug lengviau įsileisti kompromisą dėl tėvynės, santvarkos, dėl kitų vertybių. Prisitaikanti, bet agresyvi, amžinosiomis Dekalogo vertybėmis netikinti vidutinybė užplūdo mūsų laisvės laiką ir nedelsdama ėmė ganytis materijos pievose, kur jos jau nebevaržė vidinio tikėjimo dėsniai, kur prasidėjo etikos ir moralės dėsnių nepaisymas. Tai taip... Ir, nesuvokiant tikrosios vertybių galios bei reikšmės, prasidėjo apsimetinėjimas, melas, prasidėjo valstybės kūno draskymas, prisidengiant reformomis. Simuliakrai pakibo kaip kosminiai reiškiniai virš mūsų pasaulio ir idealų svarba nebetikima. Tarsi visuomenė ar valstybė galėtų vystytis be idealų sistemos. Bet tie, kurie gali kurti idealus ir vesti į juos, į valdžią nepakliūva. Mokslo ir švietimo simuliakras, sveikatos apsaugos simuliakras, valstybės saugumo simuliakras, teisinės sistemos simuliakras ir t. t., ir t. t. Atrodo – yra sistemos, atrandamos lėšos, dirba tūkstančiai biurokratų, tačiau nėra jokio ryšio su tikruoju jauno žmogaus švietimu bei ugdymu, nėra jokio ryšio su tikslu gydyti ir pagelbėti kenčiantiems, nėra jokių pastangų priartinti teisingumą prie teisybės, kuri, tiesa, jokios vertės nebeturi. O į valdžią ateinantys iš tų pačių vidutinybių nesuvokia, kad politikui būtina savybė matyti visumą toli į ateitį ir ją modeliuoti, apimant tiek materialiosios, tiek dvasinės dalies augimo galimybes. Tačiau tam reikia ne vienpusiškų žinių. Ar mes galime tikėtis valdžioje pamatyti tokius „aiškiaregius“, kurie numatytų, kiek gyventojų bus Balbieriškyje ar Kužiuose po dvidešimties metų? Po penkiasdešimties? Kokių kokio amžiaus bus gyventojų, ką jie veiks, kokias ūkio šakas teks vystyti, kokių specialistų reikės tame regione, kokios mokyklos juos ruoš, kad aprūpintų darbu? Ar galima to tikėtis iš valdžios, kai renkama pagal partinius sąrašus, kurių pirmose eilėse vis tie patys žmonės, kaip kokie „amžinieji“ kadafiai ar mubarakai, kurie atstovauja savo partijai, ideologijai, o ne tarnauja besivystančiai realybei? Žinoma, kad ne.

Tokie rinkimai partinių klanų viršūnes verčia naudoti specialias rinkimų technologijas, o tai reiškia – manipuliuoti žmonių sąmone. Tas simuliakrinis darbas atiduodamas klerkų kultūrai. Manipuliuojama vienijant piliečius pagal negatyviuosius požiūrius į tam tikrus reiškinius. Juk lengviausia „paimti“ nelaimingą žmogų. Klerkų kultūra ir didina nelaimingųjų skaičių, ir savo zombiškumu populiarina visuomenės depresiją. Nors visos simuliakriškosios idėjos „užmaišomos“ aukščiausiuose valdžios katiluose, o dažnai ir tarptautiniuose korupcijos projektuose, be klerkų čia neapsieisi. Tai yra tarsi agresyvios siauro protelio kirmėlės, gerai jaučiančios savo prigimtinį vidutinybės instinktą – graužti valstybę, smulkesnius jai reikšmingus komponentus – kito žmogaus gyvenimą, laiko intensyvumą, energiją – o abejingumą padaryti gyvenimo norma, kad jis nieko nebestebintų.

Šiandien tą languotą ranką, pasirodančią pro valgančių ir geriančių vyrų stuomenis, prisimenu kaip kadrą iš filmo apie nerealybę. Nors galimybę valgyti ir gerti, kaupti, kiek nesunaudosi nei pats, nei tavo ainiai, daugelis supranta kaip kelią į laimę. Tačiau tada, grįžusi iš šventinių vaišių, į kurias buvome sukviesti vieno veikėjo, nuolatos susimaunančio, bet niekaip nedingstančio iš svarbiausių politinių, su specialiosiomis tarnybomis ar teise susijusių darinių, parašiau tokias eilutes:

Laisvė – stipriausia substancija. Aštri, kaip Afrikos paprika.

Mažytis trupinėlis pakeičia gyvenimo skonį.

Atsargiai, naudokite ją atsargiai... Ji gali apnuodyti jus. Ji dažnai keičia savo spalvą –

Greitai galite įprasti prie tokios laisvės spalvos, kuri panaši į kraują.

Jums gali patikti jos prieskonis, kuris kartais panašus į svetimą kančią.

Jūs galit sumaišyti savo priemones, kuriomis siekiate jos, su pačia laisve –

Tada prarastumėt ją amžinai.

Gal nederėtų cituoti savęs, tačiau sau tikslesnio santykio su laisve neradau iki šiol. Ir atrodo, kad, masiškai piktnaudžiaudami pačia laisve, jau apsinuodijome, ir ne tik springstame savo nuodais, bet jais paniekiname pačią laisvės esmę. Dauguma mūsų, kurie „esame laisvi“, net nepastebėjome, kaip įkliuvome į morališkai neišprususios vidutinybės simuliakrą ir kaip puikiai jame dalyvaujame. Dalyvaujame pirmiausia jausdamiesi nelaimingi ir tą būseną nuolat tiražuojame. „Nelaimingumas“ atima valią gyventi, nes gyvenimui būdinga natūrali viltis ir džiaugsmas, kurio gal nepasiekėme šiandien, bet kuris – žinome – yra! Ir tai susiję su mūsų pačių tikėjimu. Tačiau tikėjimas slopinamas, atnešamos ir primetamos įvairiausios simuliakrinės vertybės, iškeliami netikri pranašai, į kuriuos neva turime lygiuotis, visiškai nuasmenindami save. Galime dergti ką norime, ypač valstybę. Ir dauguma mūsų tai daro. Kai mums reikia ką nors suplėšyti iltimis, sudraskyti į skutus, suminti su purvais – mes esame laisvi! Kai mums reikia išreikšti savo skausmą ir neviltį dėl mūsų ar ne mūsų kaltės sužlugdyto arba tik vos vos pažeisto gyvenimo – esame laisvi ir liejame tulžį ant vargšės valstybės. O kai mums reikia gyventi savo žmogišką gyvenimą, išreiškiantį žmogiškąsias priedermes, – esame nelaimingi. Kiek daug „laisvų“, kiek mažai laimingų... Negi leisime sau virsti tauta, kuri maitinasi neapykantos energija ir ją nuolat tiražuoja, kad būtume sotūs?

Kaip gera ir kaip lengva be tikėjimo ir be idealų vidutinybių klanams ir visokiems korupciniams dariniams mūsų tulžį pritaikyti savo interesams. Kaip lengva manipuliuoti mūsų skausmu ir luošumu, mūsų bevilte nuotaika, apsimetant, kad jie, kurie valdo TV kanalus, žiniasklaidą – su mumis, kad mus gina ir stengiasi apsaugoti. Nuo ko? Reikėtų kaip nors apsisaugoti nuo jų, kurie už mus neprisiima sau jokios atsakomybės. Juk lengva manipuliuoti žmonėmis, kuriems patogiausia būti nelaimingiems ir dar gauti už tai pinigų... TV laidų pavadinimai siunčia nuorodas į kovą, kautynes, susipriešinimą, bet nė su žiburiu nerasi atvirai deklaruojamos brolybės, gerumo, atidos ir atlaidumo. O juk nelaimingųjų kraštui tokios paguodos ir reikėtų. Vien tam, kad dejuojančių visuomenė prisimintų, jog egzistuoja kitokių vertybių pasaulis. Tačiau amžinai – tik iltys, draskymasis, vis apsimetant, kad tai – tiesos vardan.

Taigi – kodėl nenorime jaustis kitaip? Tikriausiai todėl, kad ten, kur auga laimė, neįmanoma ko nors plėšyti ir draskyti. Arba atvirkščiai – kur tik draskome ir draskomės – laimė neauga. Esame jau vidutinybės mentaliteto išugdyti produktai. Jau esame pažeisti, apriboti josios matais ir masteliais ir tai perkeliame į savo šeimų įpročius, jau kūdikystėje užkrėsdami savo vaikelius – būsimus Lietuvos piliečius – menkavertėmis atliekomis, kurios mėtomos nuo vidutinybės pietų stalo mums, jų rinkėjams į valdžią. Bet nepaisant inertiškos depresijos, su kuria dabar jau kai kurie gimstame, žmogus visą gyvenimą trokšta tik laimės, nesvarbu, kaip jis ją pavadintų. Jis trokšta Laimės – tos ypatingos sielos būsenos, kuri teikia gyvybinių jėgų, kuri užlieja ir įlieja neišardomą supratimą, kad gyventi gera, verta, prasminga, ir žmogų, bent šią akimirką, ta prasmė pasiekė.

2015_03_metai_virselis_200.png

Kaip nepaprasta suvokti, kad gyvenimas tavo toks, koks yra, ir jis tau brangus, o tu brangus jam. Kad laikas yra tavo, ir jis nieko neatima, o kad ir kas įvyktų, duoda patirtį, kuri vienintelė vertinga žmogaus evoliucijoje ir kurią vienintelę siela gali neštis iš gyvenimo į gyvenimą. Išdrįskime patikėti gėriu, kuris sklinda į mus iš mūsų žemės, papročių, kalbos, iš amžinai atsinaujinančios gamtos. Tikėkime, kaip tikėjo protėviai, nors šią savybę esame beveik praradę. Tikėkime viskuo, kas ramina, kas teikia vilties, kas parodo kelią ir jo prasmę, ir netikėkime niekuo, kas sukelia sielos sumaištį. Pasikliaukime savimi – kai tikime teisingai, mūsų širdys ramios, o valia tvirtėja. Tikroji laisvė mus ištiks tada, kai išsilaisvinsime patys iš savęs – netikinčių, nelaimingų, tulžingų, kerštingų, klastingų ir dejuojančių. Dėl mažatikystės vidutinybių debesis mus padarė cinikais, skeptikais, pelno medžiotojais, tėvynės prakeikėjais. Tad ugdykime sąmonę, siekime išminties, mąstykime, skaitydami širdies dienraščius. Laisvė prasideda žmoguje. Kaip ir tėvynė. Tai dvasinės kategorijos. Skatinkime vaikus siekti šviesos, daryti gera. Lietuvą, kaip ir visą Europą, gali išgelbėti amžinųjų vertybių kultūra, o tai reiškia – Dekalogo kultūra, antraip Laisvės spalva ir skonis pavirs kraujo spalva ir skoniu. Ir tai bus mūsų artimųjų ir mūsų žemės kraujas. Mes privalome praturtinti pasaulį savo nebanaliai suvokta laisvės samprata, kuri sugrąžins galią tikėti, atvers kūrybines sielos versmes, nes tik tada pajėgsime teisingai ir veržliai kurti mūsų realybę, kuri niekam nebūtų pavojinga. Mes galime to išmokyti kitus, galime tam padėti pagrindus, galime atgręžti pasaulį į mumyse slypinčias neprimityviosios Laisvės suteikiamas galimybes. Nes pavyzdį turime – tai Baltijos kelias. Po Mohandaso Gandžio „Druskos žygio“ kitų precedentų tokiai Dovydo kovos su Galijotu formai nėra! Veikime patys. Kiekvienas. Vidutinybės to nesuvokia ir mums nepadės.

Nebetiražuokime karo idėjų. „Būkite romūs kaip balandžiai ir gudrūs kaip žalčiai...“ Apsiginkluokime tikėjimu, ir jis padiktuos, kiek kokių karių ir kokios kokio lygio technikos reikia mūsų apsigynimui. Bet nebetiražuokime karo. Mano karta augo nuolatiniame karo su „imperialistais“ siaube ir mano laikų vaiko sąmonė buvo užnuodyta ne tik suaugusiųjų skausmo dėl prarastų artimųjų, atimtos žemės, padargų, gyvulių, bet ir karo baimės... Mes irgi paveikti pokario tragedijos ir propagandos, tad nebetiražuokime blogio. Geriau stenkimės, kad mūsų veiksmai ir žodžiai neprieštarautų mūsų įsitikinimams, kurie yra mūsų sielose, ir negriautų mūsų idealų statinio. Tada laisvė bus reali ir išliekanti.