tekstai.lt

Romualdas Lankauskas. Žmogus iš gatvės. Vieno veiksmo pjesė

b_200_214_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_kovas_lankauskas.jpg

Veikėjai

PRUDENCIJA

APOLINARAS

ŽMOGUS IŠ GATVĖS

 

Prudencija nuosavo namo svetainėje numeta šalin virbalus su mezginiu ir atsistojusi ima vaikytis kandis, bandydama į jas pataikyti skepeta, kad galėtų nugalabyti, bet tai jai sunkiai sekasi

PRUDENCIJA. Ir vėl iš kažkur atsirado tų prakeiktų kandžių, nors, rodos, jau buvau visas išnaikinusi. Bet iš naujo prisiveisė. Ot, bjaurybės! Daryk tu ką nori, o jos vis tiek išlenda ir drabužius sugadina. Tokias brangias grynos vilnos Apolinaro kelnes taip sukapojo, kad vien skylės liko. Grynas nuostolis, ką ir sakyt. Po teisybei, tų kelnių jam ir nebereikia, juk niekur į jokius banketus ar vyriausybinius pobūvius nebeina. Pasibaigė jo darbai. Dabar jau visam laikui.

Blaškosi po kambarį vaikydamasi kandis, paskui valandėlei stabteli prie lango
ir žvilgteli į gatvę

Tas žmogus tenai vaikšto ir vaikšto. Pirmyn – atgal, pirmyn – atgal. Vos ne kiekvieną dieną pasirodo. Ką tai galėtų reikšti? Gal koks vagis, todėl stebi mūsų namą, kad žinotų, ar mes namie. Ne, turbūt ne vagis, nes vagis taip nevaikščiotų. Būtų pasislėpęs. Vagys juk gudrūs ir moka gerai užsimaskuoti.

Mano jaunystėje jų tiek nebuvo, o dabar pašėlusiai daug. Net gėles iš darželio prie namo kažkas pavogė. Aš tokiam pirštus nukirsčiau, bet pamėgink jį pagauti. Gal Apolinaras pažįsta tą žmogų? Bet kažin. Na, bjaurybės! Štai jums, štai jums! Visas iki vienos išnaikinsiu. Jos man turto negadins.

Toliau puldinėja kandis mėgindama į jas pataikyti, nors tai nelabai paprasta.
Tuo metu prasiveria durys ir pasirodo
Apolinaras neįgaliojo vežimėlyje

APOLINARAS. Ką čia veiki?

PRUDENCIJA. Ar nematai?

APOLINARAS. Matau, bet neaišku.

PRUDENCIJA. Man irgi neaišku, kodėl tas žmogus vis ten pasirodo gatvėje ir vaikščioja prie mūsų namo. Kas tai būtų?

APOLINARAS. Koks žmogus?

PRUDENCIJA. Na, toks jau pagyvenęs vyras.

APOLINARAS. Ir aš nežinau. Ar mažai kas vaikšto. Gal tai benamis? Ką čia supaisysi. Tu manęs neklausk. Aš jo nemačiau.

PRUDENCIJA. Ne, niekas be reikalo nevaikšto. Nebent tikrai benamis valkata slankiotų. Visur dabar tokių pilna, o tvarkos nėra. Kas čia per valstybė? Anuomet taip nebuvo, kai Apolinaras valdžios rūmuose darbavos. Sovietai mokėjo tvarką palaikyti.

APOLINARAS. Valdininkas? Koks valdininkas?

PRUDENCIJA. Visiškai nebeprigirdi. Kiek kartų sakiau, kad nusipirktum klausos aparatą, bet ar tave įkalbėsi? Dabar yra gerų aparatų. Seniai laikas tokį įsitaisyti.

APOLINARAS. Taisyti? Ką taisyti?

PRUDENCIJA. Ak, tu Dieve šventas! Gryna bėda man su apykurčiu vyru. Bet ką tu jam padarysi, jei pinigų aparatui gaila. Tas mulkis juk visada šykštus buvo, net tuomet, kai ant ministro kėdės sėdėjo ir didelius pinigus kas mėnesį gaudavo. Klausyk, jau prišlapinai į kelnes ar dar ne? Gal reikia pampersus keisti?

APOLINARAS. Keistas? Kas yra keistas? Gal aš? Duok man naują laikraštį. Žinių pasiskaitysiu prieš važiuodamas į darbą. Man informacijos reikia. Turiu žinoti, kas valstybėje dedasi.

Prudencija paima nuo staliuko laikraštį ir piktokai sviedžia jam ant kelių

PRUDENCIJA. Še, skaityk. Ką čia dabar visokius niekus tauzyji? Juk ne pirmi metai, kaip namie sėdi, todėl nesvaičiok nesąmonių. Geriau tą aparatą nusipirktum, kad žmoniškai susikalbėti galėtume. Dabar štai nei šis, nei tas. Tikra komedija.

APOLINARAS. Šiandien pirmadienis. Į posėdį pavėluosiu.

PRUDENCIJA. Ne į posėdį, bet pas šventą Petrą.

APOLINARAS. Kad ne Petras, o Stepas mane nuveža į ministeriją. Patyręs vairuotojas. Ar išlyginai mano kelnes? Bet vėl bene būsi pamiršus. Turiu solidžiai atrodyti. Gal ne?

PRUDENCIJA. Kokias kelnes? Ar tas su dryžiukais, kurias kandys sukapojo?

Ji smagiai sukikena ir vėl stabteli prie lango žvelgdama į gatvę

APOLINARAS. Ko ten taip žiūri?

PRUDENCIJA. Įdomu, todėl ir žiūriu. O tau kas? Ko nerimsti it musė parūgose? Na, bet būtų ne pro šalį išsiaiškinti, ką tas žmogus ten veikia. Ei, klausykit, jūs kodėl čia vaikštot ir vaikštot? Ar kokių reikalų atsirado? Bene ko laukiat?

Ji garsiai šaukia pro atidarytą langą

ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Laukiu, kol mane pakviesit. Noriu pasišnekėti.

PRUDENCIJA. Tai gal svarbus reikalas?

ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Tikrai taip. Apolinaras juk namie. Jis turbūt visada čia. Kur daugiau bus. Ar ne teisybę sakau? Seniai jį pažįstu. Gal netikit, ponia?

PRUDENCIJA. Jeigu jūs pažįstami, tada užeikit. Svečias būsit. Aš tuoj duris atrakinsiu.

Eina prie durų ir jas atrakina. Netrukus pasirodo nepažįstamasis – nebe jaunas, tvarkingai apsirengęs vyras su aptrintu portfeliu. Įžengęs į vidų smalsiai apsidairo svetainėje

ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Labą dienelę. Kaip gyvuojat? Matau, kad gražiai ir turtingai įsikūrėt. Turit kuo pasigirti. Bet Apolinaras, aišku, ir anksčiau neskurdo, kai prie anos valdžios didelis tūzas buvo. Ir dar koks! Oho! Na, o šiais laikais aukštą postą irgi užėmė. Taip sakant, tuoj persiorientavo žmogus, nes ne pėsčias nuo jaunystės.

PRUDENCIJA. Labai skųstis negalim. Aš dar neblogai krutu. Bet iš jo jau jokios naudos, dienų dienas tame vežimėlyje leidžia ir protas lyg kūdikėlio pasidarė. Vienas vargas man su juo. Tik negi imsi ir paliksi jį likimo valiai, kai tiek metų kartu pragyvenom?

Žmogus iš gatvės susidomėjęs žiūri į Apolinarą, šis išsproginęs akis į jį. Taip kurį laiką jie stebi vienas kitą

APOLINARAS. Kas jūs toks?

ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Nejaugi nepažįsti?

APOLINARAS. Ar man ką sakot?

PRUDENCIJA. Kalbėkit garsiau. Jis neprigirdi. Na, sėskit, sėskit. Maloniai pasišnekėsim, kad nebūtų taip nuobodu. Man su juo seniai nusibodo. Kasdien vis tas pats. Blogiau nei su mažu vaiku.

ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Ačiū. Vadinasi, nepažįsti? Ar ne taip, Apolinarai? Nemaniau, kad manęs nepažinsi.

APOLINARAS. Kažkur lyg matytas...

ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Daugybę kartų matei. Studentų bendrabutyje gyvenome vienam kambary. Ar jau neprisimeni? Tiesiog keista. Žinoma, laiko daug praėjo. Ne dveji ir ne treji metai. Ir valdžia pasikeitė. Sovietinės nebėr, bet buvę veikėjai niekur nedingo. Kai kurie dar geriau įsitaisė. Įdomu, ar ne? Bet kokių stebuklų tik nebūna. Tokia mat šalis.

APOLINARAS. Ką?

ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Nejaugi, sakau, neprisimeni? Aš Darius Kalvaitis. Iš du šimtai pirmo kambario. Iš studentų bendrabučio Pušų gatvėje. Ten prie milicijos.

PRUDENCIJA. Gal ir neprisimena. Tai, ponuli, juk seni laikai. Nelengva viską prisiminti. Jau ir amželis nebe tas. Ir sveikata šlubuoja. Juk matot, kad Apolinaras truputį suvargęs. Ak, ko norėt, kai nebe jaunystė.

ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Gal tik apsimeta, kad nieko negali prisiminti. Tada aš kai ką jam priminsiu. Dėl to juk ir atėjau. Kadangi kitaip negalėjau. Vis nedavė ramybės vienas nelemtas atsitikimas. Buvo anuomet toks epizodas, dėl kurio verta pasišnekėti ir kai ką priminti. Apolinarai, nebandyk nieko išsiginti. Nepavyks. Ne kas kitas, o tu anuomet parašei skundą į saugumą. Net penkiolika lapų. Aš mat esąs antitarybinis žmogus, pasakojantis valdžią šmeižiančius anekdotus. Ir taip toliau. Buvau iškviestas pas tardytoją, o majoras man ir parodė skundą. Paskui ir pacitavo. Nors skundiko pavardės nesakė, aš iš tam tikrų detalių, iš jų visumos supratau, kad tai tavo darbas. Taip, tavo. Ne kokio šiaip nepažįstamo žmogelio. Mane išmetė iš universiteto. Likau be mokslo ir diplomo. Jokio geresnio darbo tada negalėjau gauti, todėl dirbau naktiniu sargu ir kūriku. Po Ameriką režimui žlugus keletą metų basčiaus supermarketus valydamas, bet stambesnių dolerių taip ir neužsidirbau. Grįžau beveik tuščiomis kišenėmis. Štai kuo tai baigėsi. Visas gyvenimas perniek, visos mano svajonės nuėjo šuniui ant uodegos. Bet ar kada nors skundikas apgailestavo šią niekšybę padaręs? Ar kada nors atsiprašė? Ne! Jis daug metų tylėjo, tarsi nieko praeity nebūtų įvykę. Vis dėlto dabar laikas pasišnekėti, kad žinočiau, ką Apolinaras apie tai galvoja. Gal nori apsivalyti sąžinę, kol dar gyvas? Na, kaip jums atrodo? Jam reikėtų ne tik prisipažinti, bet ir apgailestauti dėl savo jaunystės kaltės, kad ji likusio gyvenimo nenuodytų. Gal aš neteisus?

PRUDENCIJA. Liaukitės! Liaukitės! Kokias nesąmones jūs dabar šnekate? Apolinaras negalėjo taip bjauriai pasielgti. Jūs manęs neįtikinsit. Čia, matyt, nesusipratimas, tad nefantazuokit niekų.

ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Deja, kas buvo, tas buvo, užtat aš ir atėjau jam tai priminti. Tegu žino, kad nieko nepamiršau. Nesisekė pamiršti. Tai nelyginant sena ir negyjanti žaizda ar kažkas panašaus, kai ji vis atsiveria ir atsiveria. Nejaugi manim netikit? Kuo jūs mane laikot? Aš ne melagis ir ne pamišėlis. Supraskit tai.

Prudencija, labai susinervinusi, mosikuoja rankomis, lyg mėgindama tokiu
būdu nutildyti kalbantįjį, o Apolinaras valandėlę tyli. Galop prabyla prislopintu
balsu, prisidengęs veidą laikraščiu – tai panašu į mėginimą apsisaugoti nuo
kalbančiojo žodžių

APOLINARAS. Aš to žmogaus nepažįstu. Aš jo niekada nemačiau.

ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Matei, Apolinarai, matei, tik prisimink. Tau visada puikiai sekėsi. Didelę karjerą sovietmečiu padarei, bet ne blogesnę ir tada, kai prie dabartinės valdžios prisitaikei. Bravo, kad nesnaudei. Tačiau sąžinės sąskaitą reikėtų suvesti. Jei manęs nenori pažinti, tai gal nuotraukos padės praeities dienas prisiminti. Štai čia mudu nusifotografavę prie bendrabučio, o čia du šimtai pirmam kambary. Pasižiūrėk. Tas pats kambarys, kuriame tu iš kaimo atsivežtus lašinius mediniam čemodane laikydavai.

Išima iš portfelio nuotraukas ir kyšteli Apolinarui, bet šis, į jas pažvelgęs, susigriebia
už krūtinės ir visas pradeda drebėti. Rankos mostu stumia tai, ką išvydo

APOLINARAS. Lašelių, Prudencija, duok lašelių! Greičiau!

PRUDENCIJA. Ką jūs padarėt! Kokią teisę turit užsipulti nekaltą žmogų?

ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Nekaltą? Tik jau taip man nepriekaištaukit. Aš atsakau už savo žodžius, o jis gali prisipažinti arba neprisipažinti. Tai jo apsisprendimas. Bet aš manau, kad prisipažinti reikia, nes praeities demonų atsikratytų. Argi ne? Ta proga net iš buteliuko, kurį turiu portfelyje, būtume kiek patraukę. Žmogus negali visą laiką su nuopuolio kupra gyventi. Tai per daug sunku, jei sąžinės nėra praradęs. Gaila, kad Apolinaras viską neigia. Dėl to ne man, bet jam tik blogiau. Vadinasi, nevertėjo jo aplankyti. Tikrai nevertėjo.

Susideda nuotraukas į portfelį ir ruošiasi eiti. Prudencija su vaistais stiklinėje,
įlašinusi jų iš buteliuko, pripuola prie Apolinaro. Sugirdo jam visą stiklinę

PRUDENCIJA. Išgerk, brangusis, iki dugno – ir iš karto palengvės. Tai vis per tą niekšą, kurį aš, palaikiusi padoriu žmogum, gal tavo draugu, įsileidau. Ak, Dieve, kur mano protas buvo! Ką aš padariau! Nereikėjo tokio širdies gerumo tam valkatai parodyti.

ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Gerbiamoji, jūs be reikalo širstate ant manęs. Kas man draudė praeitį prisiminti? Juk ji visada su mumis. Nuo jos niekur nepabėgsi. Ir tegu mane trenkia perkūnas, jeigu aš meluoju.

PRUDENCIJA. Nešdinkis, niekše, lauk! Arba aš tuoj policiją pakviesiu. Įsibrovei į svetimus namus ir dabar čia pamokslauji. Gėdykis!

ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Ponia, niekšai nevaikšto su aptrintais senais portfeliais. Jie labai brangiais automobiliais važinėja. Turėtumėt tai žinoti. Taip pat, kad jie tokie visą gyvenimą ir lieka. Tai jų prigimtis. Nuolatinė ir nepataisoma.

APOLINARAS. Ką jis sako?

PRUDENCIJA. Nekreipk dėmesio, brangusis, ir savo sveikatą saugok. Aš jį greit lauk išvarysiu, ir tegu eina sau iš kur atėjęs. Visokių neaiškių tipų dabar pilna. Jie ir gadina gyvenimą padoriems žmonėms. Negali pakęsti, kad kitiems gerai sekasi, kad daug turi.

ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Aš pats išeisiu, galit manęs smarkiai neraginti. O apskritai iš tiesų gaila, kad man nepavyko su mielu jaunystės bičiuliu atvirai pasikalbėti. Tiesą sakant, nelabai šito ir tikėjausi. Bet pakako naivumo. Argi ne? Na, likit sveiki, šimtas metų jums ir ponui Apolinarui, kuris dabar nebe draugas, bet ponas Apolinaras.

PRUDENCIJA. Jis mat dar tyčiosis! Lauk, nevidone! Ir kad čia daugiau tavo nė kvapo nebūtų!

APOLINARAS. Kur mano kelnės?

PRUDENCIJA. Tu geriau kandžių paklausk.

APOLINARAS. Ar man ką sakei?

PRUDENCIJA. Visiškai nukvaišo senis, o man su tuo kerėpla reikia terliotis. Už ką, Viešpatie, tokia bausmė? Už ką? Rodos, per visą gyvenimą nė menkiausio vabalėlio nesu nuskriaudus. Šventu Pranciškum prisiekiu.

ŽMOGUS IŠ GATVĖS. Likit sveika, ponia, ir laimingai gyvenkit, o aš jau eisiu. Aplankiau mielą jaunystės bičiulį – ir gana. Juk taip gražiai pabendravom senus laikus prisimindami. Ar ne, Apolinarai?

APOLINARAS. Atrodo, kad šiandien bus lietaus. Kojas labai gelia. Visada taip prieš lietų. Prudencija, paduok laikraštį. Kažkur nukrito beskaitant. Gal kinai staiga užėmė Berlyną? Bet Maskva neleis. Ne, ne. Ten protingi vyrai sėdi. Vakarų politikieriams jų neapmaut.

Žmogus iš gatvės išeina pro duris. Prudencija jas piktai užtrenkia. Apolinaras valandėlę spokso įkandin išėjusio. Paskui po kelių akimirkų bando pakilti iš vežimėlio, bet krenta atgal garsiai nusikeikęs: „Ot, bliamba, vėl nepasisekė atsistoti!“

APOLINARAS. Kas čia toks buvo? Gal iš ministerijos? „Oi tu Dieve, visko pilnas, kur padėjai plikio vilnas?“ Graži dainelė, ar ne? Jaunystėje dažnai dainuodavom. Ypač kai smagiai pagerdavom gavę stipendiją arba išlaikę egzaminą. Nėr ko sakyt – geri laikai buvo.

PRUDENCIJA. Tu, senas mulki, visiškai nieko nebesusigaudai! Nesugebėjai jam atsikirsti, kai jis tave taip smarkiai užsipuolė. Kaip pernykštis sniegas ištižai. Tikras liurbis esi.

APOLINARAS. Ką kirsti? Ar tą nudžiūvusią obelį sode?

PRUDENCIJA. Aš apie ratus, o jis apie roges. Jokios naudos iš jo. Viena turiu kandis naikinti, kai daugybė jų prisiveisė. Bet mano jėgos jau irgi senka. Nieko gerai nebeprisimenu. Vakar krautuvėje grąžą prie kasos palikau. Aiškus nuostolis, bet ką paskui bepeši. Ir Apolinaras čia nieko nepadės. Taip ir vargstu per dienas su tuo senu griuvena. Še jums, bestijos! Še! Negadinsit man gyvenimo! Ne! Aš jus vieną po kitos kaip nors pribaigsiu, kad nervų man negadintumėt.

Atėmusi iš Apolinaro laikraštį ir jį sulanksčiusi blaškosi po svetainę juo mušdama kandis, kol, nusivariusi nuo kojų, krenta į fotelį prie staliuko ir nusitveria mezginį. Apolinaras žvilgteli į laikrodį ant rankos

APOLINARAS. Atrodo, kad į posėdį jau būsiu pavėlavęs. Nebent laikrodis už tūkstantį litų skubėtų. Kur tas Stepas dingo? Bet ne bėda. Nuvažiuosiu truputį vėliau, kai svarstysim biudžetą. Oi, atsakingas tai posėdis. Vėl kultūros ministras, buvęs teatro ūkvedys, pradės pinigų kaulyti – stačiai bėda.

PRUDENCIJA. Kokį biudžetą? Ką čia dabar svaičioji? Tu juk seniai nebe ministras. Tiesa, prieš keletą metų dar buvai. Ar tai pamiršai? Atsipeikėk nors kartą. Bet ko norėti iš jo? Tuščia vieta. O naudos jokios. Kaip iš ožio pieno. Reikės prie Švenčiausios Mergelės pasimelsti, kad padėtų nuo kandžių apsiginti.

APOLINARAS. Taip, ne bėda. Posėdis įvyks ir be manęs, bet kitą kartą tikrai į jį nepavėluosiu. Klausyk, kas šitas žmogus buvo ir ko jis norėjo? Ateina ir kvaršina galvą prasimanydamas nei šį, nei tą. Ko tam nusmurgusiam tipui reikėjo?

PRUDENCIJA. Tau turėtų būti aišku. Bet, matyt, niekada nebebus. Ak, tos prakeiktos kandys! Kiek jų prisiveisė! Naikinu ir naikinu, deja, jų vis tiek kažkodėl atsiranda. Keista, ir tiek. Laikai seniai pasikeitė, tik kandžių štai nemažėja. Dievaži, keista. Bet toks yra Visagalio pasaulis, ir nieko čia nepadarysi. Sveika Marija, malonės pilnoji. Kažin ar šiandien tikrai bus lietaus?

Ji vaikštinėja po svetainę persekiodama kandis. Apolinaras išmeta iš rankos laikraštį
ir netikėtai užmiega garsiai užknarkdamas. Lauke pasigirsta garsus juokas,
bet nežinia, kieno jis. Galbūt to Žmogaus iš gatvės

2014

2015_03_metai_virselis_200.png