tekstai.lt

Algimantas Baltakis. Gimtadienio posmai

Benedikto Januševičiaus nuotr.
Benedikto Januševičiaus nuotr.

Miela redakcija,

džiaugiuosi, kad neužmiršote, jog man, buvusiam rašytojų mėnraščio „Pergalė“ redaktoriui, dabartiniam jūsų leidinio kolegijos nariui, vasario mėnesį sukaks 85-eri.

Negaliu įteikti naujų eilėraščių, nes jų penketą metų neberašau, nebent sueiliuoju, kompozitoriaus paprašytas, žodžius dainai.

Staiga į galvą šovė tokia mintis: gal jums tiks eilėraščiai, parašyti kaip tik per gimtadienį? Jau daug metų po eilėraščiu žymiu tikslią parašymo datą, todėl nesunkiai radau, ko ieškojau. Susidarė lyg ir koks gimtadienio posmų ciklas. Vienintelis eilėraštis, parašytas ne vasario 15-ąją, skirtas Juozui Macevičiui ir yra tiesiogiai susijęs su „Pergale“, dabartiniais „Metais“. Apie penkiolika metų petys petin plušome žurnalo redakcijoje.

Po dviem eilėraščiais (abu jie man itin svarbūs) – ta pati data. Tačiau vienas jų (atspėkit katras) parašytas diena vėliau, vasario šešioliktą.

Algimantas Baltakis

2014 m. gruodžio 26 d.

 

 

 

Dvikinkis vežimas

   Juozui Macevičiui

 

Laikas lekia kaip greita karieta.

Ir mudu stumiamės į priekį – tegu ir nežymiai.

Mes – ne žirgai. Mes – arkliai. Žengiam greta

Šitiek metų, įkinkyti į porinį vežimą.

 

Ne mums – centrinės gatvės, asfalto keliai.

Mums – priemiesčio brukas, įmurę keliūkščiai prie raisto.

Mes galim netgi be kelio. Mes esam arkliai.

Nutempsim vežimą į patį pragarą, jei prireiks to.

 

40 Ir ko tik neteko vežioti tame vežime!

Ir kvepiančius dobilus, ir dvokiantį mėžinį.

Įsiręžę, kaip tinka darbiniams arkliams, klampojom žeme.

Ir džiaugėmės, gerą žmogų kelio galą pavėžinę.

 

Ir vis dėlto – kažkuo mudu skiriamės nuo arklių.

Kurgi rasite arklius, kurie, patys plėškes užsidėję,

Botago neraginami, taip kantriai žingsniuotų keliu

Ir vilktų tokią nearkliškai sunkią idėją!

 

Nors lėtai žengdami, vis vien Žemę apeisime tris kartus.

Kai pavargę užmigsim, susapnuosim sapną nearklišką:

Kad lekiam padange, įsikinkę į Grįžulo Ratus.

Ir nusileidžiam pasiganyti į cukrinę Antarktiką.

 

1974 m. lapkritis

 

 

*

 

Koks tu, eilėrašti, baisus!

Nuogai mus išrengi visus.

Ką slepiam netgi nuo savęs,

Liepi išnešti į gatves.

 

Koks tu, eilėrašti, nuožmus!

Mus, gyvus, šimtąkart užmuš

Cezūrų, rimų rutina,

Ketureilio giljotina.

 

Kodėl mus, užmuštus, teisi?

Juk pats kalčiausias tu esi.

Eilėrašti, ką tu darai?

Mus vėl į katorgą varai.

 

Kažkur, pasaulio pakrašty,

Prie tavo girnų pririšti

Poetai tikis kada nors

Sulaukti atpildo dienos.

 

Eilėrašti, ir aš tikiuos:

Sulauksiu dar dienos tokios,

Kai tu man bėgsi iš paskos

Lyg paklusnus šunytis.

 

1982 m. vasario 15 d.

 

 

Sanskritas

 

Lietuva pasauliui girias:

Kokios senos mano girios,

Kaip nutįsta gyvos gijos

Iš praamžių į mane!

 

Paukščiai tiesiai iš Sanskrito

Prie panemunių suskrido,

Čiulba ulba nuo pat ryto

Ant archajiškų šakų.

 

Guodžias Lietuva: pasauli,

Palaikyk mane dar saujoj.

Aš tokia maža, pasauli,

Net nejusi, kad laikai

 

Gintaro lašelį sūdrų,

Kupiną slaptingų burtų:

Ten, sakuos įklimpę, spurda

Mirę žodžiai ir vabzdžiai.

 

1982 m. vasario 15 d.

 

 

Gimtadienio pagirios

 

Pabudo vidurdienį

ir niekaip negali suprasti,

kur jisai

ir kaip čia atsidūrė.

 

Pagaliau susiranda akinius.

Taigi – savo namuos!

 

Pažvelgia į kalendorių,

ir jį apima siaubas:

negali būti!

Negi šitiek miegota!

 

Žmonės, gal žinot,

kas man pavogė dvidešimt metų?

 

42 Suprantate:

ne dvidešimt rublių,

o dvidešimt metų!

 

Kai dedasi tokie baisūs dalykai,

ranka pati butelio ieško.

 

Ir jis vėl į nebūtį smenga.

 

1985 m. vasario 15 d.

 

 

Gimtadienio (gimtamyrio) posmai

 

Žvelgiu atgal: o gal, o gal

Aš vis dar tebeinu į priekį?

Ne į save žvelgiu – į prekę:

Gal ją nupirks, o gal ir ne.

 

Reklamos rėkia ten, už lango,

Pasaulis rėkia brutalus:

Į invalido ratelius

Sodina tauriai tuos, kur laužė.

 

O Dieve, ko Tu mumyse

Mirei, ant kryžiaus neprikaltas?

Jau greit atplauks Charono keltas,

Bet į anapus ar mus kels?

 

Tik zylės, mano būsto draugės,

Už tai, kad lesinu, o gal

Už dyka nukelia atgal

Į laiką, lekiantį tik priekin.

 

1995 m. vasario 15 d.

 

 

Išpažintis

 

– Kada

paskutinį kartą

ėjai išpažinties?

– Prieš penkiasdešimt metų.

Kaune,

Žaliakalnyje,

medinėje Prisikėlimo bažnytėlėje.

Kai visa Lietuva

buvo paplūdus kraujais.

Nors atsakyti galėčiau ir taip:

kai rašiau

paskutinį eilėraštį...

 

1997 m. vasario 15 d.

 

 

Vėjo aimanos Antakalnyje

 

Kad išgirstum

vėjo aimanas,

reikia,

kad gyventum ant kalno.

Reikia,

kad būtų

vėjuota žiemos naktis,

o tave kankintų

senatviška nemiga.

Kad išgirstum

vėjo aimanas,

reikia dar

kamino,

į kurį

vėjas galėtų įlįsti.

O kaminų

mano Antakalnyje

dar yra,

ačiū Dievui...

 

2004 m. vasario 15 d.