tekstai.lt

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

Mildos Kiaušaitės nuotr.
Mildos Kiaušaitės nuotr.

 

Teisybė

 

Tai gęsta, tai užsidega šviesa,
tai leidžiasi, tai kyla pienės pūkas.
Teisybė neatsiskleidžia visa,
nušvinta tik nedidelis kraštukas.

 

Tačiau ir jo pagauti negali,
sugriebti it skraiduolio šito.
Teisybė per lengva ir per baili,
kad jos po pievas vėjas neblaškytų.

 

Vis blyksteli, vadinasi, yra,
matyt, tikrai negali jos nebūti.
Pūkelis skraido... Žaibo elektra
sudegintų, jei degtų bent minutę.

 

 

Daugybė teatrų

 

Daugybė teatrų. O kur dar mėgėjai.
Brangenybės netikros, netikri ir vardai.
Į paauksintus krėslus susėdę plebėjai
komanduoja, lyg būtų tikrieji vadai.

 

Daugybė teatrų. Mechanizmai ir žmonės,
įsijautę į vaidmenis, staugia gūdžiai,
po prožektorių ūkanas sklando dejonės,
šaižiai gieda kapelos ir kastruoti gaidžiai.

 

Giesmes permuša gongas, ima virkaut violos,
ir, sakytum, atkeltos iš graviūrų Dorė
avanscenoje kryžiumi guli vienuolės,
bet tatai jau kitam – senesniam teatre.

 

Dabartiniuose šoka kaip moka, kvailioja,
įtikėjusius murdo veidais į srutas.
Pažanga tik tokia, kad galvų nekapoja,
nesišlaksto krauju, nors ir drasko žaizdas.

 

Kai balsai ir emocijos perkopia ribą,
realybė atšoka it duonos pluta.
Kas tada ne teatras? Kas tada ne vaidyba?
Gal tik kūdikio ašara, senio lazda...

 

Kas tada ne artistas? Ir ko neviliotų
galimybė užburt, sužavėti kitus?
Popierinėj giraitėj žvėrys kalba eiliuotai,
iš dangaus laistytuvo lyja žydras lietus.

 

 

 

Silkė

 

Risnojo kaip šuva, nes nemokėjo eiti,
plumpsėjo kerzo batais per Dvarelį,
jį Teresėlė kirpdavo plikai,
nė vieno žodžio neištardavo lig galo,
tik pirmą skiemenį, toliau būbū bėbė,
klykte išklykdavo vien – silkė, silkė!

 

Su tuo žodžiu, pavirtusiu į vardą, aplėkdavo Dvarelį,
pranešdamas, kad savo rankomis
jis ką tik išrideno bačką silkių,
iš Klaipėdos atidardėjusią. O kartais dvi.

 

Mat krautuvininkas nenorėjo teptis rankų
su varvančiom bačkom, taip pat ir šoferiukas,
o Silkė dirbo su džiaugsmu bet ką –
tiktai prileisk, tik patapšnok per galvą.

 

Dvarelio žmonės šaipėsi, kad Teresėlė
per karą sugyveno jį su tanku,
nes lindo slėptis po anuo nuo kareivukų,
jos vaikis buvo geležinis,
nė vienas benkartas jam neprilygo stiprumu.

 

Jis noriai leisdavosi kinkomas
į ilgąjį špitolninkų vežimą,
pats užsimaudavo sunkius pavalkus
ir mus risčia tampydavo miestelio gatvėm,
džiaugsmingai krykštaujant visiems
iš vaikiškos palaimos
ir netgi žvygaujant už jį.

 

O mūsų žirgas klykė – silkė, silkė!

 

Nors ką ten silkė –
jas išpirkdavo bemat,
o ir atveždavo retai.

 

 

Reality

 

L. e. direktoriaus pareigas norėjo prisiglausti,
bet šviesiaplaukė jį atstūmė,
matyt, įtarusi klastotę.

 

Tada tasai pievelėje prie upės
ištaisė grandiozinį pikniką
su gyva muzika
ir farširuota žuvimi.

 

Net du kartus praskrido lėktuvėlis,
pabarstė mėgstamų gėlių,
putojo mėgstamas šampanas,
grojo Klarkas, –
klasta negali būt tokia brangi.

 

Paskui visi puotautojai išlakstė
japoniškom ir vokiškom mašinom.

 

Tas mersedesas, kuriame važiavo l. e. p. direktorius
su prisiglaudusia
kažką niūniuojančia panaite
prie Kauno rėžėsi į tilto atramą.

 

Nustačiusi mašinos greitį,
policija nerado kuo stebėtis.

 

Stebėjosi tik tuo,
kad žuvusioji vėl vardu Diana.

 

 

*


Kažkaip pakriko darniai bėgę metai,
drąsa su baime ėmė keistis vietom.
Jei būtum jaunas, seni Mahometai,
kur nors kitur energiją išlietum.

 

Mes iš tikrųjų laukėm sukrėtimo,
apvalančio, papurtančio truputį,
tačiau ne tokio. Pranašas užkimo,
bylodamas, kad taip ir turi būti.

 

Apakintos ugnies sukliko minios,
supurtytos srovės, iškart nuščiuvo,
nutrūko darbas, išsislapstė dvynės,
lėktuvai nusileido kur pakliuvo.

 

Gatviniai paukščiai sulėkė į trobas,
apsiblausė tiek vakaras, tiek rytas.
Stoty ant žemės šimtametis Jobas
pavargęs miega iš visur išvytas.

 

O traukiniai su antklodėm ir kruopom
dar, ačiū Dievui, pralekia pro šalį.
Nors tiek gerai, kad patys susilopom
kiekvienas savo sukrėstą protelį.

 

 

Eksponatas

 

Lyg iškabintas šaukštu
iš apstingusio gyvenimo
ir stalo vidury
padėtas apžiūrėti.

 

12 Dar ne inkliuzas,
bet nutraukytom šaknelėm,
mažakraujis.

 

To terpės gabalo,
telpančio į šaukštą,
išsilaikyti esmei,
neišsklisti į šalis
yra per maža.

 

O ir žinovų,
gebančių įvertint
gyvą daiktą
iš skeleto,
užustalėj
tik vienas kitas.

 

 

Ievos senelis

 

Kalbėdavo tiktai apie dantis,
man, paaugliui, kartodavo,
kad karo metais
ne kartą slėpėsi grafų koplyčioje.
– Radau ten kaukolę,
matyt, kokios grafaitės,
jos dantys buvo perlamutriniai, –
kaip iš vitrinos.

 

Įsiminiau visiems laikams – kaip iš vitrinos...

 

Dantų tema, suprantama, plati –
į ją patenka šunys ir arkliai,
dantingos bobos, ponai ir čigonai,
plėšrūnai, akmenų graužikai.

 

Laikydamas už skverno sprunkantį kaimyną,
prašydavo: pasigailėk dantų, –
kas tik pasineša juos rauti dėl gražumo,
paleidžia į pasaulį minkštkiaušius,
laižytojus visų galų,
visokias siurbėles, šliužus,
kurie temoka vytis apie kaklą
ir smaugti pamažu.

 

Sakyk, ar tu bent vieną urvą išrausei,
ar dantyse parsinešei bent vieną žiurkę?

 

Ar tavo iltys tinka gintis nuo plėšikų?

 

Tik naktį dantys ginklas,
o rytmečiais jie ksilofonas
aušros melodijoms išgauti.

 

Ievos senelis buvo be dantų.

 

 

Vasaros skeveldros

 

Menka paguoda – vasaros skeveldros,
išsklidusios plačiai ir be tvarkos,
viena įstrigusi į nunešiotą švarką,
kita pakibusi ant ąžuolo šakos.

 

Nuo tų skivytų akys neberaibsta,
nešoka ir nedygčioja širdis.
Kaskart giliau į rudeninį raistą
mus stumia vis ilgėjanti naktis.

 

Migla rytais visas spalvas užglosto,
išbaltint bando vasaros skutus,
bet šie ne bąla, o iškart pajuosta
ir išskrenda pavėjui į pietus.

 

*


Negailestingas protas atjautos neturi,
užtat yra teisingas ir guvus.
Ar mes paliegę, ar sveiki, nežiūri –
vienodai drebia į akis purvus.

 

Todėl ir vengiame negailestingo proto
ir glaudžiamės prie pasakos saldžios.
Kas mums, našlaičiams, lopšines dainuotų,
jeigu nebūtų meno ir valdžios?..

 

metai_2015_02_.png