Arno Jundzė (g. 1965) – latvių prozininkas, kultūros žurnalistas, televizijos laidų vedėjas. 2014 m. išleido romaną „Dulkės smėlio laikrodyje".

Čia pateikiami vertimai yra iš humoristinių apsakymų rinkinio „Gardžiųjų vištelių savaitė" (2012).

 

Kaip nužudyti ponią Ceciliją Bočas?

 

Širdį draskantis monologas

ant psichoterapeuto sofos

 

,,…Ne, ne, daktare, jūs išgirdote teisingai… Ir tada aš padariau išvadą, kad vienintelė galimybė išeiti į žmones – tai nužudyti seną, geraširdę ir visais atžvilgiais nekenksmingą ponią Ceciliją Bočas. Nes šita žila dama, kuriai tuo metu jau artinosi aštuoniasdešimt, pati nesusiprotėjo, kad laikas mirti.

Manot, kad esu pamišęs?

O gal sakysit, kad mūsų laikais reikia nugnybti bent tuziną mažučių, tylių senučių, kad būtų galima kukliai pavakarieniauti prašmatniame restorane? Tokia stilinga išdaiga a la Raskolnikoff – su kirviu ir barščiais užkandžiui?

Aš jums, daktare, pasakysiu – viskas priklauso nuo situacijos. Kam nors kitam galbūt tektų smarkiai paprakaituoti, žudant senas poniutes, bet aš esu aš ir man būtų visiškai užtekę tokios smulkmenos kaip Cecilija Bočas.

Na taip! Užmiršau prisistatyti (koks man bjaurus šitas išsireiškimas – lygiai taip pat būtų galima ir atsistatyti!) – esu Augustas Bočas, vienintelis namų savininkės Cecilijos Bočas paveldėtojas – tai šioje žmogžudystės byloje daug ką paaiškina. Suprantu, kad per pirmą mūsų susitikimą turiu papasakoti apie save. Taigi prašom!

Man keturiasdešimt septyneri, esu žemas, gana kresnas, praplikusiu viršugalviu, ką uoliai slepiu, užšukuodamas plaukus ant plikės, pilvas išvirtęs per diržą. Esu trumparegis ir nevedęs. Kartą norėjau, bet nepavyko. Tai buvo jau seniai, dar Andropovo laikais. Ji tada pasirinko turtingą sandėlio vedėją su septintu žiguliu ir vasarnamiu Saulkrastuose. Pasakysiu, kaip yra – į tokius kaip aš merginos nežiūri. Jos mėgsta turtingus, lieknus mačo, su marlboro dantyse ir padoriu pundeliu kišenėje. Neverta slėpti, kad aš šių reikalavimų neatitinku. Didžiausia pinigų suma, kuri dar iki nesenos praeities buvo apsistojusi mano suskretusiame makelyje, yra du šimtai penkiasdešimt latų. Ir tuos pačius, tikite ar ne, radau eidamas gatve. Paprasčiausiai ėjau, pamačiau, pakėliau. Tikriausiai kokiam storam buvo iškritę arba galbūt jis šiaip, norėdamas merginoms pademonstruoti, koks turtingas, nusviedė ant žemės. Tai buvo prie Senites. Ar prisimenat tą banditų restoraną, kuriame dažnai kokį mafijozą nušaudavo, pačiame Rygos centre prie Gertrūdos bažnyčios? Ten jau tuo metu baisūs snukiai sukinėjosi, o jų bankininką susprogdino... Visi laikraščiai apie tai rašė...

Taip, užmiršau pasakyti – pagal profesiją esu niekam nereikalingas inžinierius-konstruktorius. Arvydo Pelšės vardu pavadinto Rygos politechnikos instituto 1977-ųjų laida. Mano pirmoji darbovietė, jei neskaitysime trejų metų karinių statybininkų batalione, buvo VEF – legendinis sovietų Latvijos pramonės flagmanas. Konstruktorių biuro jaunesnysis konstruktorius. Atlyginimas šimtas dešimt rublių per mėnesį. Vėliau tiesiog konstruktorius ir šimtas dvidešimt penki rubliai. Tai tęsėsi, kol prasidėjo Atgimimas. Viskas klibėjo, susimaišė ir griuvo. Galų gale subyrėjo ir gimtasis konstruktorių biuras. Likau be darbo. Kai apie tai sužinojo mano velionė mamulė, tebūnie jai lengva žemelė, ji apsiverkė: „Mes, Bočai, esame tokie apsukrūs žmonės, o tu tai toks pypliukas, kad bjauru žiūrėti. Ir į ką tu toks liurbis atsigimei?“

Ir žinot, motina teisi. Aš iš tikrųjų esu toks nevykėlis. Bjauru prisipažinti, bet taip yra. Kai kiti privatizavo, vogė, sukčiavo ir darė pinigus, aš tik žiūrėjau ir buvau sąžiningas kaip toks Antinis iš Rainio dramos. Tiktai kvailesnis... Daug kvailesnis.

Kas buvo toliau, kaip sakytų mano velionė mama, net bjauru prisiminti. Kai ji mirė, aš iš pradžių įsitaisiau sargu, paskui kroviku, tada trumpam net darbininku morge... Valgyti juk norisi visiems ir už butą taip pat kažką reikia mokėti! Kiti tuo metu uždirbo milijonus, pirko mersedesus, važinėjo į užsienį, o aš rinkau nuorūkas, kai norėjau užsirūkyti... Gana baisu, ar ne?

Taip, daktare, kad jūs geriau suprastumėt, kodėl, norint išeiti į žmones, man visiškai rimtai reikėjo apsispręsti nužudyti senąją Ceciliją Bočas, visai kaip tuose nuobodžiuose latvių rašytojų apsakymuose, būtina apžvelgti mūsų giminės istoriją.

Ne, ne, daktare, neišsigąskite! Aš nebandysiu gaišinti jūsų brangaus laiko ir dėlioti savo giminės medžio, pradėdamas Adomo laikais, arba aiškinti kokio vokiečių barono ir latvės virėjos intymaus gyvenimo eilinių išdaigų. Paprasčiausiai mano grosfateris1 Benediktas Bočas Latvijos laikais buvo turtingas mėsinių savininkas. Iš tikrųjų jis buvo išsimokslinęs dvarų valdytojas, iki revoliucijos prižiūrėjo milžiniškus turtus kažkur tolimojoje Samaros gubernijoje. Kai baigėsi Pirmasis pasaulinis karas ir Rusijoje į valdžią atėjo komunistai, jis greitai suvokė, kad prie Lenino gyvenimo nebus, ir kartu su mano močiute nusprendė grįžti į Latviją. Per stebuklą grosfateriui pavyko apvynioti aplink pirštą ir rusų marodierius, ir raudonuosius pasieniečius, kurie tuo metu buvo ne ką geresni už marodierius. Visą savo turtą, kuris dar iki sumaišties buvo toliaregiškai paverstas aukso dešimtukais, Benediktas Bočas sugrūdo į geležinės lovos kojas, batų padus ir kitas visiškai neįsivaizduojamas vietas, dėmesiui nukreipti palikdamas sakvojažo dugne piniginę su keliomis aukso ir sidabro monetomis ir bevertėmis kerenkomis. Grosfateris nuostabiai apskaičiavo! Piniginė su visu sakvojažu, sidabriniai šaukštai ir Meiseno porcelianas liko godiesiems ruseliams. Tuo pačiu jie įsigudrino truputį papešioti ir mano močiutės Elizabetės Bočas vainikėlį, bet porevoliuciniame chaose civiliai į šitokius dalykus turėjo žiūrėti pro pirštus, kad negautų durklo į pilvą. Tačiau svarbiausia, kad Bočų šeimynai pavyko parvežti į Latviją aukso. Daug aukso. Jo užteko nusipirkti padorų gabalą žemės su mediniu nameliu šiame Terbatos gatvės gale ir atidaryti pirmąją parduotuvę. Senasis Bočas išties buvo apsukrus vyras ir suprato, kad užsiimti lengvabūdiškais dalykais jaunoje respublikoje būtų beprotybė, – sunkiais laikais žmonės pirmiausia rūpinasi pilvu. Mintis apie mėsinę buvo tokia pat puiki kaip klasta su lovos kojose paslėptu auksu, nes, daktare, tikite ar ne, keturiasdešimtųjų pradžioje Benediktui Bočui priklausė keturios mėsinės skirtingose Rygos vietose, trys stalai Centriniame turguje ir du mūriniai nuomojami namai toje pačioje Terbatos gatvėje. Reikia pasakyti, kad ir mano senelė, būdama sveika moteris, po baisių išgyvenimų su rusų pasieniečiais grįžusi į gimtinę, greit atsigavo – laimei, raudonieji jai neįtaisė kokios negeros ligos – ir tūkstantis devyni šimtai dvidešimt trečiųjų kovo mėnesį padovanojo Benediktui Bočui pirmąjį paveldėtoją. Dar po dvejų metų prie mano mamulės Genovevos Bočas prisijungė sesutė Cecilija Bočas. Taip taip, tai yra ta pati sena ragana Cecilija Bočas, kurią aš visai rimtai norėjau nužudyti.

Priešingai dabar laikraščiuose moderniškai vadinamiems sudėtingiems istorinio proceso vingiams, tolimesnis giminės likimas yra iki banalumo paprastas. Komunistai keturiasdešimtaisiais senąjį Benediktą Bočą įmetė į Centrinį kalėjimą ir, kad nereikėtų vežti į Sibirą, ten pat nušovė, o mėsines ir nuomojamus namus nacionalizavo. Vokiečių laikais ūkiui vadovavo Elizabetė Bočas ir abi dukterys – tuo metu dar besiruošiančios tekėti panelės. Jaunesnioji, Cecilija, šioje srityje pasirodė apsukresnė ir jau 1943-iaisiais (sulaukusi vos aštuoniolikos!) nusitempė prie altoriaus kažkokį, kaip ironizavo mano mamulė, grynakraujį eržilą – blondiną SS karininką, tarp kitko, Kuržemės latvį, kuris kartu su liūdnai pagarsėjusiu Karliu Araju šeimininkavo Rumbulos pušyne. Nereikia nė pridurti, kad, grįžtant rusams, Cecilija su savo esesininku leidosi į kojas. Pakeliui kažkur Silezijoje traukinį subombardavo, blondinas eržilas žuvo vietoje. Tiesus pikiruojantis pataikymas, taip sakant. O vargšei Cecilijai čia pat šalia degančio vagono prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Vaikas mirė, o daug iškentusi Cecilija liko nevaisinga. Reikia pasakyti, mano laimei.

Vyresnioji sesuo Genoveva sumaišties laikus praleido čia pat, Latvijoje. Žinoma, abi su motina supakavo į lagaminus visa, kas vertingiausia, ir jau ketino leistis į laivą, kai pačią paskutinę akimirką senąją ištiko širdies priepuolis. Pasirgusi savaitę, ligonė iškeliavo į geresnės medžioklės šalį. Tuo laiku Rygoje jau šeimininkavo komunistai ir sprukti nebebuvo kur. Reikia pasakyti, kad mano mamulė sunkioje situacijoje nesutriko. Supratusi, apie ką sukasi kalba, Genoveva Bočas kuo greičiau užkabino vieną kresną čekistų majorą (iš išvaizdos aš esąs jo kopija). Abu taip niekada ir nesusituokė, nes tas čekistas kažkur Rusijoje vieną žmoną jau turėjo, bet intymus artumas su saugumo organų atstovu išgelbėjo motiną nuo ištrėmimo, be to, leido įsitaisyti valstybinės prekybos įmonėje prekių žinove, tuo metu tai buvo aukso vertės pareigos.

1953-iaisiais mirė Stalinas, ir motinos čekistą greitai paskyrė dirbti Maskvoje. Galima sakyti, kad jis grįžo atgal pas savo rusiškąją santuokinę draugę. 1954-aisiais gimiau aš. 1989-aisiais ir Genovevą Bočas ištiko širdies priepuolis. Iškviesti gydytojai konstatavo sunkų infarktą. Ji mirė greitosios pagalbos mašinoje pakeliui į ligoninę. Aš likau vienas. Pasakysiu atvirai, man tai buvo labai nemalonu, nes iki pat paskutinės akimirkos būtent motina vadovavo mūsų ūkiui, stovėdavo ilgose eilėse ir gamino maistą. Iš tiesų aš, toks apkiautęs senbernis, buvau iki ausų įklimpęs į nemalonumus... Viskas byrėjo ir griuvo! Kažkaip sukausi, bet, pasakysiu atvirai, porą kartų vos neužlipau ant aukšto ir nepasikabinau greta kaimynų paklodžių. Labiausiai graužė tai, kad buvau visiškas nulis, nevykėlis, kvailys. Visur aplinkui mandros komercinės parduotuvės, restoranai, biliardo salės, brangūs automobiliai, visi šie žvilgantys žaislai, apie kuriuos sąžiningas sovietų žmogus penkiasdešimt metų net nesapnavo, o tavo, kaip kokio tikro vargšo, kišenėje net smulkių alui nėra. Jei dar būčiau girtuoklis, visiškas kvailys, ligotas arba nepakaltinamas. Bet ne, daktare! Normalus žmogus, inžinierius su aukštuoju išsilavinimu. Be to, visai geras inžinierius! Tik, atleiskit už storžieviškumą, mėšle iki ausų.

Nežinau, kuo tai būtų pasibaigę, bet tada atkūrė nepriklausomybę ir buvo paskelbta nuosavybės denacionalizacija. Ar jūs galite įsivaizduoti didesnę dangaus dovaną tokiam nevykėliui kaip aš! Du nuomojami namai beveik pačiame Rygos centre! (Trečiasis po karo sudegė.) Ko dar galima norėti? Be to, mama toliaregiškai buvo išsaugojusi visus senus Bočų giminės popierius, įskaitant gimimo ir mirties liudijimus! Ir tada, tą akimirką, kai aš jau buvau visai tvirtai nusprendęs, kad už pirmo parduoto buto pinigus paprasčiausiai gerai pagyvensiu su ilgakojėmis blondinėmis, atsirado šita sena ragana. Tiesioginiu reisu iš Toronto! Žinoma, su persėdimu Kopenhagoje.

Beveik keturiasdešimt metų nė laiško, bet čia, užuodusi turtą, tuoj atsirado kaip kokia siurbėlė! Na, tikra Bočų giminės atstovė! Tikriausiai man reikėjo tą seną griozdą iškart išmesti į lifto šachtą. Bet tuo metu ji buvo kaip koks debesėlis – žila, smulkutė, besišypsanti. Nori atnaujinti tėvo namus. Sutiktų parduoti savo vilą Kanadoje ir investuoti visas santaupas, kurios nesančios tokios mažos. Aš jau ir taip kaip vienintelis paveldėtojas vėliau gaučiau viską – ir jos, ir kitų Bočų nuosavybę, o dabar aš pinigų neturįs. Ką su tokiais dideliais namais plikas ir vargšas daryčiau? Reikėtų rimtų lėšų įdėti, kad būtų galima ką nors uždirbti, o parduoti butus nuspręstų tik paskutinis kvailys. Pinigai ištirptų kaip pernykštis sniegas! Taip aš vieną dieną sužinočiau, kad visa didelė Bočų nuosavybė esanti sudalinta į mažus privačius narvelius, o man pačiam būtų likęs tik bevertis rūsys ir pastogė.

Reikia pripažinti, senoji kalbėjo ypač protingai, bet svarbiausia – saldžiai kaip medus, ir tada pats velnias man tikriausiai galvą apsuko. Iš tikrųjų pradėjau galvoti, kad namai visiškai apleisti, surūdijusiais stogais, amžinai, atleiskite už tą žodį, primyžtomis laiptinėmis, perpildyti komunalinėmis tarakonų irštvomis ir priekabiais nuomininkais. Iš tiesų, kad kažką uždirbtum, į juos reikia ir ką nors įdėti. Vienu žodžiu, daktare, Cecilija Bočas mane užkalbėjo. Ji atvėrė piniginę (kuri tikrai buvo kaip reikiant stora) ir tiesiog per kelis mėnesius atgavo nuosavybę. Žinote, jei tarybos pareigūnus nudžiugini mažomis dovanėlėmis, tada reikalai juda labai sparčiai. Kai namai ir žemė buvo atgauti, mes nuvykome pas notarą ir, neturiu jokių priekaištų, Cecilija Bočas paskyrė visą savo Latvijos ir Kanados nuosavybę man, be to, buvau oficialiai paskelbtas jos nuosavybės valdytoju. Iki čia viskas buvo gerai, bet tai tiktai pradžia...

Vargai prasidėjo tada, kai jau pirmąjį namų tvarkymo mėnesį išaiškėjo, kad senoji yra šykšti kaip tikriausia bestija! Ne, taip nebuvo, kad ji maitintųsi atliekomis arba vaikščiotų skarmaluota: visiškai priešingai, šita dama mokėjo rengtis ir vyno, pigesnio nei dešimt latų už butelį, neužsisakinėjo. Tačiau aš turėjau jai atsiskaityti už kiekvieną santimą. Be to, senutė visiškai nieko nesuprato apie Latvijos mokesčių sistemą. Prisiminkite tų romantiškųjų devyniasdešimtųjų vidurį! Visiška anarchija ir sąžiningo verslininko iliuzijų krachas, daktare! Tave nė nesumirksėjęs apvagia bankas – paprasčiausiai bankrutuoja. Kai tau ko nors reikia: meistrų, darbininkų, šiukšlių išvežėjų, – jokių kvitų, jokių čekių! Kad ką nors gautum iš savivaldybės, – kyšis po kyšio! O metams baigiantis prisistato mokesčių inspektorius – bukas kaip kempinė – ir pradeda skaičiuoti mokesčius taip, lyg nebūtų visų tų Laventų, Freimanių, o nuosavybei išlaikyti jūs nebūtumėte skyręs nė pliko grašio! Viešpatie Dieve! O dar tie griežtos apskaitos kvitai! Tokie čekiai, šiokie čekiai. O mano tetulė perka statybines medžiagas ir net neprisimena, kur jas pirkusi... Ir pabandyk tada suvesti galus taip, kad metų pabaigoje mokesčių inspekcija tavęs neapskųstų teismui. Be to, jei kas nors nėra taip, kaip reikia, Cecilija Bočas pyksta, ir dėl visko kaltas netikęs valdytojas.

Suprantate, daktare, jei jūs būtumėte etatinis darbuotojas kokioje nors įmonėje, galėtumėte užsidėti kepurę ir išeiti! Bet ką daryti man – įgaliotiniui, laukiančiam paveldėjimo? Aš tos senos damos net ant puodo pasiųsti negalėjau! Kitaip, neduok Dieve, ponia Bočas apsigalvos, pakeis testamentą ir paliks visą turtą Latvijos universitetui arba kokiai šunų prieglaudai. Nesijuokite, daktare, aš rimtai!

Žinote, Cecilija Bočas turėjo labai keistą gailesčio supratimą. Tikite ar ne, bet ji kiekvieną dieną pirkdavo mažiausiai porą kilogramų brangių Lido dešrelių ir šerdavo tuos nusususius šiukšliadėžių runcius. Įsivaizduokite, žila poniutė elegantišku Sears paltu ir dailiais Gucci bateliais maitina šiukšliadėžių katinus! Aš tuos bjaurybes mielai iššaudyčiau kartu su jų kiauliškais šeimininkais. Kartą, važiuojant taksi, ji pradėjo isteriškai rėkti, pastebėjusi po Brivibas gatvę besibastantį gauruotą sargį. Vargšas šunelis – juk jį suvažinės! Na, beprotystė begalinė – taksistas iš baimės vos netaranavo troleibuso! Ir jūs manote, kad šis keistas gailestingumo supratimas jai būdingas ir santykiuose su žmonėmis? Palaukit! Cecilija Bočas, nė nemirktelėjusi, su teismu iš penktojo buto išmetė senąją tetą Almą, devyniasdešimt ketverių moterytę, kuri savo gyvenime buvo pergyvenusi nežinia kiek režimų ir Sibirą. Išmetė senolę tiesiog į gatvę. Sako, jei senė negali mokėti, tegul nešdinasi! Gerai, kad socialinės tarnybos pagailėjo ir apgyvendino tetą Almą pensione, kuriame ji po savaitės numirė. Nuo širdgėlos.

Taip, visu gražumu Cecilijos Bočas nepakenčiamos išmonės pradėjo ryškėti tuo metu, kai po didelių priekabių ir teismų atsilaisvino didysis Bočų butas name prie gatvės. (Paklausiusi čekisto patarimo mano mama kadaise persikėlė į dviejų kambarių butą kiemo name.) Užuot padariusi normalų euroremontą su elegantiška vonia ir dujiniu kūrenimu, kvaila senė pradėjo pasakoti, kad mes visi čia Latvijoje esame visiški kvailiai ir ji neleisianti senajame Bočų bute tokio prasčiokiškumo. (Plyteles, matote, ant sienų ir grindų kloja tiktai oro uostuose ir viešuosiuose tualetuose, linoleumas esąs vokiečių prasčiokiškumo išraiška, o dujinė krosnis gali sprogti!) Išvaikiusi tuziną madingų architektų ir dizainerių, ji rado kažkokį susisukusį Latvijos laikų senuką su vatmano rulonu po pažastimi ir pieštuku už ausies. Dviese jie padarė kažką tokio, ką drąsiai būtų galima patalpinti į Buities muziejų. Dar gerai, kad senis paskui mirė, nes per remontą buvo įsipiršęs Cecilijai tokiu lyg ir patarėju, o aš, garbės žodis, pradėjau bijoti, kad šitie du kvaili senukai rimtai nesusikukuotų...

Taip, mes sustojome prie buto... Matote, jos mamytė ir tėvelis savo laiku viską yra taip įrengę, todėl Cecilijos Bočas moralinė pareiga išsaugoti jų atminimą. Na gerai, atminimas, sentimentalūs prisiminimai, bet, velniai griebtų, tai juk buvo beveik prieš šimtą metų! Na, sakykit, kuriems galams mūsų laikais mūryti krosnį iš baltų plytelių ir įrenginėti malkomis kūrenamą vonios krosnį! Be to, ta krosnis, kuri kainavo beveik tūkstantį latų, netraukia, dūmina, nes senė, gyvendama Kanadoje, taip išlepo, kad pati nesugeba net mikrobangų krosnelės įjungti!

Žinote, daktare, apie jos išmones aš galėčiau parašyti romaną, bet paprieštarauti negalėjau. Porą kartų bandžiau, bet supratau, kad mažiausia nepaklusnumo išraiška gali baigtis pakeitimais testamente, o to jau nė vienas normalus žmogus nenorėtų leisti. Ar ne, daktare? Taigi aš nusprendžiau nužudyti senąją ponią Ceciliją Bočas!

Tai nebuvo taip spontaniškai – kirviu per galvą ar kaip panašiai. Turėjau sugalvoti ką nors rafinuotesnio. Suprantat, daktare, būtų kvaila ją taip atvirai ir šiurkščiai pasmaugti, nes ant manęs, kaip vienintelio paveldėtojo, tuoj pat kristų įtarimai. Galima būtų inscenizuoti apiplėšimą ar panašiai, bet ponia Cecilija Bočas, vos tik grįžusi į Latviją, per mėnesį buvo porą kartų apšvarinta gatvėje. Po to senutė elgėsi labai atsargiai, naktimis nesivalkiodavo, svetimų žmonių į svečius nekviesdavo. Vienas pirmųjų darbų, kuriuos ji atliko namą privatizavus, buvo kodinių užraktų įrengimas visose mūsų namų valdose. Be to, aš turėjau atsarginį jos buto raktą. Aišku, kad nė apie jokį nužudymą apiplėšimo tikslais nebuvo galima net svajoti, reikėjo elgtis atsargiau...

Tada, daktare, nutariau ją nužudyti taip, kad tai atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas. Turiu pasakyti iš karto – man nepasisekė. Tai padaryti bandžiau net tris kartus.

Nežinau, galbūt senąją ponią saugojo Dievas, bet man nieko neišėjo.

Pirmąjį kartą aš sugadinau elektros jungiklį rūsyje taip, kad senoji, pradėjusi kasrytinę turto apžiūrą ir įjungusi šviesą, gautų rimtą srovės smūgį. (Tikriausiai užmiršau pasakyti, kad ji kiekvieną rytą kaip koks prievaizdas leisdavosi į apžiūrą.) Ak tu Dievulėliau, kaip prakaitavau, tai darydamas, be to, – kaip ilgai kankinausi, kad jungiklis atrodytų sutrupėjęs nuo senumo! Bet jei jūs žinotumėt, kas iš to išėjo! Daktare, tiktai prašau, nepradėkite juoktis! Apie trečią nakties mane pažadino neramus skambutis – 47-ame bute trūko vamzdis vonios kambaryje, apatiniai kaimynai jau skęsta! O dviem aukštais žemiau baldų salonas… Išprotėjimas! Nuo išgąsčio kaip šokau iš lovos, taip su šlepetėmis į rūsį. Laimei, kad baseino šlepetės buvo su guminiais padais! Kitaip aš čia tikriausiai nesėdėčiau. Ligoninėje išgulėjau dvi savaites, bet ant dešinės rankos dar dabar žaizdos...

Antras nužudymo bandymas baigėsi nemažiau kurioziškai. Visai netyčia pastebėjau, kad kažkas bandė pavogti ketinį kanalizacijos liuko dangtį kiemo kampe. Matyt, sunkaus geležies gabalo jis vis dėlto nunešti nepajėgė, tačiau į vietą taip ir nepadėjo. Liukas penkių metrų gylio šulinį dengė taip, kad, ant jo užlipus, dangtis žaibiškai persisuktų, ir vargšas pasivaikščiojimų mėgėjas nespėtų net sucypsėti, kai jau būtų apačioje, betonuoto šulinio dugne. Kad ir kaip būtų, bet Cecilija Bočas niekada nežiūrėjo, kur stato koją. Keturias dienas aš nepastebimai stengiausi senę privilioti prie šulinio... Žinote, kaip būna, kai jūs ištisas keturias dienas norite ką nors privilioti prie šulinio... Jūs esate viską suplanavęs, sugalvojęs... Bet penktąjį rytą į šulinį įkrito savivaldybės policininkas! Kaip žengė, taip ir viduj. Tiesiu taikymu! Kaip meteoritas! Taip, lyg šulinys būtų laukęs kaip tik jo. Policininkas susilaužė kulkšnį. Tikriausiai likimas. Bet jei jūs žinotumėt, koks kilo skandalas! Aktai, protokolai, komisija... Savivaldybių biurokratai, spauda... Grynas išprotėjimas.

Trečiajam kartui ruošiausi ypač kruopščiai. Viskas buvo suplanuota iki smulkmenų. Ir mano alibi, ir tai, kad senoji ponia gulėtų kieme po sugriuvusiais statybiniais pastoliais. Bet žinote, daktare, rytą, kada tai turėjo įvykti, Cecilija Bočas man paskambino ir vos girdimu balsu paprašė, kad ateičiau, nes nesijaučianti visiškai gerai. Pakeliui pasikviečiau kartu kaimynę iš 16-to buto (ji dirba greitojoje pagalboje felčere). Taip ji ten gulėjo savo muziejiniame bute muziejinėje lovoje... Maža, sudžiūvusi, smulkutė, pažiūrėjo man į akis ir pasakė: „Aš tikriausiai mirštu, atleisk, jei buvau tau neteisinga...“

Nurovėm su Cecilija Bočas į brangią žydų ligoninę, prijungėm prie sistemos, bet tai nepadėjo... Motinos sesuo išėjo pas tėvus, o aš už savaitės turėjau rengti laidotuves.

Jūs, daktare, galbūt klausite, bet kur čia problema? Galų gale Cecilija Bočas mirė natūralia mirtimi, visi paveldėjimo formalumai sutvarkyti jau prieš porą mėnesių. Esu turtingas namų šeimininkas ir galų gale galiu pirkti tokias mergaites, kokias tik noriu, be to, pasakysiu atvirai, sąžinė dėl to, kad norėjau nužudyti senąją ponią Ceciliją Bočas, manęs nekankina...

Tačiau yra toks dalykas, kuris mane graužia ir graužia, ir graužia...

Suprantate, daktare...

Kaip čia geriau pasakius...

Matot, kažkada, kai buvau vargšas ir man visą laiką nesisekė, maniau: jei turėčiau daug pinigų, tai galų gale galėčiau jaustis žmogumi... Dabar man priklauso viskas, ko tik gali geisti širdis. Viskas! Bet šito išsiilgto pojūčio kaip nėra, taip nėra...

Suprantat?

Daktare!

Širdyje aš iki šiol jaučiuosi, kalbant motinos savo laiku pasakytais žodžiais, kaip paskutinis pypliukas, kuris galų gale nepajėgė nužudyti net tylios senutės...

Bet sakykit: čia medicina tikriausiai bejėgė?“

 

 

Kaip mokytoja pensininkė Mina Karkls kriminalinį autoritetą apstūmė

 

Šiukšliavežės vairuotojas Bankovskis važiuoja maršrutu
Nr. 20. Jam pasidaro bloga. Prarasdamas sąmonę, vairuotojas
iškrenta iš mašinos ir mato haliucinacijas.

ROLSTEIN ON THE BEACH

 

Aš ilgai saugojau šią paslaptį, bet dabar, kai su įvykiais susiję asmenys jau seniai anapilio soduose, daugiau tylėti nėra prasmės. Atėjo laikas atskleisti tiesą, nes šitas visiškai neįtikėtinas, tačiau absoliučiai realus atsitikimas, kuris dėl suprantamų priežasčių savo metu nebuvo nušviestas plačių žiniasklaidos priemonių, mano nuomone, labai intriguojantis. Leisiu sau tvirtinti, kad vargu ar pasaulinėje kriminalistikos istorijoje yra daug atsitikimų, kad pensininkė mokytoja, kaip mūsų laikais madinga sakyti, apstumtų kriminalinį autoritetą apvalia suma, kuri rašoma su šešiais nuliais. Be to, jei dar kalbama ir apie dolerius, kurie praėjusio šimtmečio devyniasdešimtaisiais buvo pati stabiliausia Rytų Europos valiuta, tada turite suprasti – ši išoriškai nuobodi, bet vidinės įtampos prasme fantastiška saga verta Holivudo. Noriu pridurti: kad netraumuočiau dalyvavusių asmenų artimųjų, šiame pasakojime vardai, pavardės ir pravardės pakeisti, o pasakojimas neturi jokio ryšio su kokiais nors realiais žmonėmis arba atsitikimais.

Viskas prasidėjo labai paprastai.

Kartą gyveno latvių kalbos mokytoja Mina Karkls. Tik Dievas žino, kaip jai pavyko pase išsaugoti šią populiarią pirmosios Latvijos laikais pavardės formą Karkls. Jei prisimenat, sovietų laikais kalbininkai jos neapkentė ir rovė su šaknimis taip, tarsi tai ne pavardės forma, bet koks nuodingas imperialistų roplys.

Išoriškai mūsų mokytojos gyvenimas atrodė paprastas ir teisingas – senmergė, šeria katinus, skaito daug eilėraščių, apsirengusi visiškai pilkai. Ji gyveno Brivibas gatvės namo penktame aukšte vieno kambario butuke, niekam netrukdė, skaitė savo Ariją Elksnę, ikisovietinius latvių literatūros klasikus ir senus gerus anglų detektyvus. Ypač Agatos Kristi stiliaus kūrinius. Namas buvo senas ir nublukęs, statytas kažkada dvidešimto amžiaus pradžioje. Dabar jis nugriautas ir jo vietoje puikuojasi šiuolaikiškas komercinio banko daugiaaukštis. Mokytoja ji buvo griežta ir, ką slėpti, be galo senamadiška. Dresavo vaikus, kalte kalė gramatikos gudrybes ir treniravo nepasiklysti sintaksės labirintuose, o per valstybines šventes garsino Sudrabkalną, Grigulį ir, nebijosime šio vardo, kartais ir Mirdzą Kempę.  

Tik sovietinių laikų pabaigoje, kada palaipsniui nukrito visos kaukės, paaiškėjo, kad pilka pelė Mina Karkls spintoje slėpusi ne vieną skeletą. Šitie skeletai buvo milžiniški – mažiausiai didelio banginio dydžio. Vieną dieną moksleiviai be galo nustebo, kai sužinojo, kad sena subinė  Karklenė – iš anksto atsiprašau dėl kai kurių storžieviškumų, kurie pavartoti šiame pasakojime, jie būtini dokumentiškos dėstymo manieros išsaugojimui – nėra jokia durno socrealizmo gerbėja. Pasirodo – ši sausa ir pilka poniutė yra mačiusi Latvijos laikus ir pripažino juos iš tikro buvus gerus. Priešingai idiotiškam ir niekam netinkamam rusų ir komunistų valdymui. Kai ji išklojo viską, ką galvoja apie gyvenimą sovietų Latvijoje, ne vienas mokyklos pirminės partinės organizacijos aktyvistas liko išsižiojęs. Karinio parengimo mokytojas net paleido žymiąją frazę apie angį, kuri kanda, sušildyta prie krūtinės. Įdomu, kur jau jis, būdamas atsargos majoras, tarnavęs sovietų armijoje, šią gudrybę buvo skaitęs?

Nenoriu jūsų gaišinti įvairiomis politinėmis sentencijomis, pedagogiškais niuansais ir meninėmis detalėmis. Tie, kurie prisimena praėjusio šimtmečio aštuoniasdešimtųjų metų atvirumo laikus ir tai, kaip po truputį žlugo išgalvotos sovietinės vertybės, užleisdamos vietą iki tol uždraustai klasikai, tremties literatams ir Vakarų pasaulio gyvenimo liberaliajam stiliui, mane supras. Kitiems vargu ar tai bus kada nors lemta. Nes apie ką čia iš tikrųjų mūsų laikais kalbėti? Ar apie tai, kad kažkada kažkoks idiotiškas režimas draudė skaityti nekenksmingus, šimto metų senumo posmelius?

Vienu žodžiu, Mina Karkls iš ugningos sovietinės gerovės skelbėjos per keletą metų tapo tokia pat ugninga nacionalinių idėjų propaguotoja. Vienu metu, ko čia neigti, buvo net toks ekstremalus posūkis mokytojos gyvenimo kelyje: ji susidėjo su Piliečių kongresu. Ten tai aistringą senutę šaunūs malačiai ir buvusieji čekistai greitai nustūmė į šoną. Nieko nepadarysi, pasakytų Vonegutas. Bet tai dar ne viskas, – pridursiu aš.

Atėjo 1993-ieji metai. Nepriklausomybė buvo atkurta, kovo 5-ą įvedė latą, ir vyriausybė akimirksniu genialiu keitimo kursu vienas su dviem šimtais apšvarino valstybės gyventojus, padarydama juos visiškais vargšais. Vakarykščiai draugeliai politikai staiga tapo neprieinamais kunigaikščiais. Bukaprotiškos reformos sekė viena po kitos.

Įsivaizduokite, kokį šoką išgyveno visi nuskurusio Brivibas gatvės penkiaaukščio namo gyventojai tuo metu, kai ir į jo paradines duris pasibeldė rūstūs denacionalizacijos procesai. Siaubingi pasakojimai apie į gatvę išmestas šeimas ir prarastas lėšas tuo metu varė į neviltį ne vieną rygietį, kuris nebuvo pakankamai protingas, kad apsigyventų sovietų laikais statytame siaurame bute žemomis lubomis. Vieną gražią dieną atsirado namo savininkas. Nieko nereiškė, kad beveik pusė namo gyventojų už butus prestižinės gatvės pastate sovietų laikais buvo sumokėję baisius pinigus to meto neoficialioje juodojoje butų rinkoje. Nieko nereiškė, kad kiti savo lėšomis juose atliko perstatymo vertės kapitalinius remontus, nes prieš tai ten buvo komunalinės landynės, tarakonai ir kita proletarinė rykštė. Dar didesnis šokas namo gyventojus ištiko sužinojus, kad nauja namo savininkė yra drovi senutė – mokytoja iš buto penktame aukšte!

Kaip pasakė Sergejus Petrovičius iš trisdešimt ketvirto buto: Eta staraja kurva? Nu prosto pizdec! 

Šio nepaprastai grubaus Sergejaus Petrovičiaus sakinio neversiu, kam teršti mūsų kalbą tokiomis bjaurybėmis, tačiau, sąžiningai kalbant, ir kitų butų gyventojai nebuvo daug mandagesni. Pirmą sykį per ilgus kartu gyventus metus namo gyventojai pademonstravo absoliučią vienybę ir bendru frontu nusprendė nepaklusti senam kaliošui – taip labai vieningai buvo vadinama penkto aukšto kaimynė Mina Karkls. Į neformalų pasipriešinimo judėjimą įsijungė ir Sidorovai, ir Safronovai, ir inteligentiškasis Faivelsonas su ponia, ir daugiavaikė Berzinių šeima. Prisijungė net Latvijos Sovietų Socialistinės Respublikos Nusipelnęs tarakonų augintojas, narkomanas ir lėbautojas iš penkto buto Borisas Kulibaba, su kuriuo dėl jo kiauliškų manierų ir įtartinų draugelių iki šiol niekas net nesisveikindavo.  

Šeimininkės buvimas šiame Brivibas gatvės penkių aukštų name pasireiškė naiviais kvietimais neatlikinėti gamtinių reikalų bendro naudojimo laiptinėse, beviltiškais bandymais išgramdyti per daug metų susikaupusius nešvarumus, įstatyti įėjimo duryse kodinius užraktus ir telefonspynes bei panašiomis tuo metu beprasmėmis pastangomis įvesti tvarką. Turint galvoje, kad šią donkichotišką kovą iš savo kišenės apmokėjo dirbanti pensininkė, kurią neseniai iki paskutinio siūlelio buvo apšvarinusi Godmanio ir Repšės įgyvendinta pinigų reforma, reikia pripažinti: tai buvo tikrai kilnus žingsnis. Na kaip čia neprisiminsi garsiojo posakio apie perlų barstymą kiaulėms. Kam neigti, pragmatiškiems ir apsukriems nuomininkams toks donkichotiškumas vis dėlto buvo prie širdies. Miną Karkls netgi aplankė veiklių nuomininkų delegacija, suorganizuota Faivelsono, Safronovo ir Berzinios. Derybininkai pranešė, kad supranta naują situaciją, istorinio teisingumo atkūrimą ir širdyje visiškai palaiko namo savininkės ketinimus. Permainų būtinybei absoliučiai pritaria, tad delegatai pasiūlė už protingą sumą atpirkti iš Minos Karkls savo butus kaip nuosavybę mainais į visišką lojalumą ir neginčijamą pritarimą namo šeimininkės bandymams įvesti name elementarią tvarką. Galų gale Mina Karkls turėtų suprasti, kad ir jie savo butų išlaikymui investavę krūvą pinigų. Tikriausiai kas nors kitas tokiam pasiūlymui būtų pritaręs, bet pilka pelė Mina Karkls po gyventojų išrinktų parlamentarų minčių pasirodė esanti sena ir užsispyrusi ožka. Derybos baigėsi ne tik be rezultatų, bet ir griežtoku apsižodžiavimu.

Aš savo tėvo name butų jokiems žulikams neparduosiu! – pareiškė Mina Karkls, ir nuomininkų delegacija pagrįstai įsižeidė.

Nesėkmingų derybų pasekmės buvo tokios, kad tarp namo šeimininkės ir nuomininkų prasidėjo neafišuojamas ir nepaskelbtas, bet vis dėlto pilietinis karas. Nuomininkai atsisakė mokėti niekingą nuomos mokestį, nemokėjo už šildymą ir vandenį, ėjo su pretenzijomis, rašė skundus, dergė laiptinėje, rūsiuose ir net pastogėje. Atėjo žiema su apledėjusiais šaligatviais, varvekliais nuo pastato stogo ir užsnigtu kiemu. Galbūt ir šias negandas būtų galėjusi įveikti pensininkė latvių kalbos mokytoja, kuri toliau dirbo pradinėje mokykloje, jei tik būtų turėjusi pakankamai lėšų. Tačiau Mina Karkls atliekamų finansų po ranka neturėjo.

Tai kaip užburtas ratas! – niršo ji. – Man priklauso nuomojamas namas prabangiausioje Rygos gatvėje ir didelis žemės gabalas, faktiškai esu milijonierė, tačiau neturiu nė santimo prie dūšios.

Piktinimasis greit peraugo į didelį nusivylimo jausmą. Visą gyvenimą Mina Karkls gyveno su paslėptu kartėliu ir tylia viltimi širdyje apie geresnes dienas, teatre ir knygose ieškodama atgaivos nuo sovietų sistemos bukaprotiškos kasdienybės. Ji, turtingo latvių verslininko dukra, buvo patyrusi ir panašų į pasaką gyvenimą su tėvais pirmosios laisvos valstybės paskutiniaisiais metais, ir baisiuosius keturiasdešimtuosius metus, kurie atėmė gyvybę tėvui, o motiną ištrenkė į ledines Sibiro platybes. Mažąją Miną, kovodama su nepritekliais, užaugino motinos sesuo. Užaugino išoriškai teisinga komjaunuole. Tačiau karas ir beprasmis komunistų laikas nepajėgė ištrinti iš atminties prisiminimų apie laimingą vaikystę ir svajonę, kad senoji tvarka kada nors galėtų grįžti.

Mina Karkls tapo latvių kalbos mokytoja ir gavo valdišką dviejų kambarių butą Agenskalno pušyne, o vėliau dėl laimingo sutapimo iškeitė jį į vieno kambario butuką savo tėvo name. Jokio stebuklo, kad, keičiantis valdžioms, Mina esant pirmai progai atgavo prarastas nuosavybės teises. Deja, tai negalėjo sugrąžinti nei praėjusių dienų, nei sugadinto gyvenimo.

Mina Karkls susidūrė su posovietinio laikotarpio namų savininko gyvenimo tamsiosiomis pusėmis. Kiekviena diena reikalavo griežtų veiksmų ir geležinio kumščio, bet pensininkei latvių kalbos mokytojai buvo būdingas tiktai literatūrinių didvyrių naivus sąžiningumas, geros manieros ir santūrus principingumas. Tai pravertė klasėje, bet buvo aiškiai per maža susidūrus su klastingu begėdiškumu. Nuomininkai, savivaldybės policija, biurokratiški tarnautojai ir kiti kaulytojai per metus Miną Karkls privedė iki to, kad ji tyliai prakeikė tą akimirką, kai įteikė denacionalizacijos reikalavimą. Galų gale mokytoja priėmė proto padiktuotą sprendimą nuosavybę parduoti. Keista, bet tai pasirodė beveik neįmanoma. Už sumuštinio kainą imančių būtų kiek nori, tačiau Minoje Karkls prakalbo 1940 metais komunistų nužudyto tėvelio ar kokio kito Karklų giminės atstovo paveldėta verslininko dvasia. Ne, Mina Karkls tėvo namo už grašius neparduos!

Laikas ėjo. Pirkėjų nebuvo. Kreditoriai kabinosi kaip mėšlinės musės. Rygos šiluma, Rygos vanduo, Latvenergo. O dar žemės mokestis! Ir Valstybinė mokesčių tarnyba! Visi norėjo milijonų vertės nuosavybės šeimininkės pinigų. Bet vienintelis jos pajamų šaltinis – nuomininkai – iki tokių niekų kaip nuomos mokėjimai nusileisdavo labai retais atvejais. Miną Karkls apėmė tyli neviltis. Taip viskas tęsėsi iki 1994 metų lapkričio vakaro. Tą istorinį vakarą Mina Karkls eilinį kartą nesėkmingai bandė surinkti nuomos pinigus. Vargšelę primušė ir numetė nuo laiptų jos pačios namo laiptinėje. Mušeikos buvo įkaušę narkomano Kulibabos draugeliai.

Primušta, pažeminta, su diagnoze „smegenų sukrėtimas, sumušimai ir kairės rankos apatinio žąsto lūžis“ Mina Karkls pateko į ligoninę. Į vieną palatą su kažkokia vėtyta ir mėtyta damute. Ši damutė vadinosi Ela Podsočnaja. Kriminaliniuose sluoksniuose ją vadino Slidžiąja Ela. Tai dėl to, kad ponia Ela buvo gimusi aferiste. Septyniasdešimtaisiais ji pradėjo buhalterės karjerą, kurią vainikavo didžiulis trūkumas įmonės kasoje ir penkeri metai moterų kolonijoje. Išėjusi iš jos Brežnevo laikų saulėlydyje, Eločka tapo gerokai gudresnė. Ji puolė spekuliuoti valiuta ir nelegaliai keisti butus. Gorbačiovo laikais buvusiai valstybinio turto grobstytojai priklausė kooperatyvas. Kuo jis vertėsi, nesuprato niekas, išskyrus pačią ponią Elą. Tačiau pinigai plūdo upe. Atėjo nepriklausomybė. Kooperatyvų era baigėsi. Dabar ponia Ela dirbo kažkokio komercinio banko vyriausiąja komercijos specialiste. Nebloga karjera buvusiai valstybinio turto grobstytojai!

Bankas, sakysime taip, buvo keistas. Ir jo pavadinimas savotiškas. Vienas žodis angliškas, du lyg ir rusiški, bet visi latviškomis raidėmis. Tikras tradiridi bankas, kaip jį pašiepė kažkoks žurnalistas, aprašomų įvykių amžininkas ir liudininkas. To banko klientai buvo ypatingi. Su kriminaliniais polinkiais. Devyniasdešimtųjų pradžioje tie banditai, kuriems užteko pilkųjų smegenų ląstelių, persikvalifikavo į verslininkus. Jų verslas buvo keistas, o nuomonių nesutapimai spręsti sprogdinant oponentų mersedesus. Žinoma, kartu su oponentais. Bet palikime ramybėje verslo užkulisius. Laikas tęsti pasakojimą.

Ne, ten nesislepia joks kriminalas – Slidžioji Ela pateko į ligoninę dėl banalaus apledėjusio šaligatvio. Koja slystelėjo, smegenų sukrėtimas, nei prašytas, nei kviestas, išvedė aukštos kvalifikacijos tradiridi banko darbuotoją iš rikiuotės beveik mėnesiui. Gulėti dvivietėje ligoninės palatoje, į kurią gydytojai uždraudę įnešti televizorių ir radiją, šiandien yra nepaprastai nuobodus užsiėmimas. Ar stebuklas, kad užsimezgė kalbos. Galiu prisiekti, kad pradžioje ir Ela neturėjo jokių toli siekiančių tikslų. Paprasčiausiai norėjosi iš nuobodulio pajudinti liežuvį. Tarp kitko, nemanykit: jei Ela turėjo kriminalinę praeitį, tai dabar atrodė kaip užkietėjusi kalinė – tatuiruotomis rankomis, išmušta akimi ar dantimis. Visiškai priešingai, Slidžioji Ela buvo dama su skoniu ir manieromis, be to, žmogus, turintis gamtos dovaną išklausyti kitus ir įkvėpti pokalbio draugams nepaprastą pasitikėjimą. Kaip tikra aukštos klasės apgavikė.

Trumpai tariant, respektabili išvaizda, banko darbuotojos reputacija ir sugebėjimas nuoširdžiai išklausyti galų gale paskatino pensininkę latvių kalbos mokytoją ir nelaimingą namo savininkę viename asmenyje, be to, vieną pačią ir be giminaičių – Miną Karkls – atverti širdį savo palatos draugei, išpasakoti visus savo rūpesčius ir bėdas aferistei, kurios akys sublizgo nuo žinios apie tai, kad senutei priklauso namų valda ir žemė Brivibas gatvėje pačiame Rygos centre. Praleisti tokį kąsnelį – to tai vėtyta ir mėtyta madam Podsočnaja negalėtų. Profesionalusis kretinizmas prabilo.

Atsargiai, kad neišbaidytų, Ela ištyrė dirvožemį, pareikšdama nuoširdžią užuojautą dėl Minos Karkls nesėkmingų karų su nuomininkais: „Tai jūs darote teisingai, ponia Mina, ir taip solidžiai! Negalima juk elgtis taip, kaip tie prakeikti banditai, kuriems nėra nieko šventa!“

Supratusi, kad bėdų naštos nuvarginta paveldėtoja daugiau net nebesvajoja atnaujinti namo ir būtų laiminga jį pardavusi, kad už gautus pinigėlius maloniai leistų senatvę prie jūros, bet yra nusivylusi suktomis pirkėjų kandidatūromis, Ela toliaregiškai sėjo pesimizmą Minos Karkls galvoje ir širdyje.

Ne, ne! Taip tai nedarykite, ponia Mina! Žinote, tie pirkėjai dabar paskutiniai žulikai! Tokių atsitikimų banke esu prisižiūrėjusi. Ateina namo šeimininkas ir verkia krokodilo ašaromis! Pirkėjas apgavęs, nėra nė trupučio sumokėjęs, bet turtą išviliojęs. Tikra tragedija vargšui žmogui. Taip tai, ponia Mina, nedarykit! Dėl Dievo! Apgaus! Paliks gatvėje! Mėginsit skųstis, užmuš. Patikėkit manimi! Mes, banko darbuotojai, apie tai viešai kalbėti negalime, bet ar neturime akių kaktoje? Viską matom.

Toks įtakojimas ir ilgi pokalbiai ligoninės palatoje buvo vainikuoti tuo, kad Mina Karkls suprato viena – jeigu jai kada ir pavyks parduoti savo turtą, tai tik dėka protingos ir užjaučiančios banko darbuotojos, kurios akių žvilgsnis buvo toks nuoširdžiai draugiškas, paslaugus ir tyras kaip krištolas, kad šitai poniutei tikrai būtų galima patikėti bet ką.

Klastinga lapė Eločka mikliai paspendė spąstus – kaip patyrusi apgavikė. Būdama sena žebenkštis, ji nieko nepradėjo, bet kantriai laukė, megzdama tinklus. Paleista iš ligoninės banko darbuotoja reguliariai lankydavo namo savininkę, abi gėrė kavą, lepinosi pyragaičiais. Tarp kitko, Ela teikė labai dalykiškų profesionalės patarimų, kaip išspręsti Minos Karkls problemas su mokesčių tarnyba ir vietine savivaldybe.

Rūpestingai pasėta sėkla, kritusi į derlingą žemę, davė vaisių. Po kokio mėnesio telefono ragelyje aferistė galų gale išgirdo trokštamą kvietimą: „Žinot, miela Elyte, norėčiau su jumis pasitarti vienu labai svarbiu reikalu. Nesiruošiu atiduoti savo nuosavybės už niekingą šimtą tūkstančių. Noriu už namą gauti jo tikrą kainą ir apie visokią painiavą nieko nebežinoti. Tam esu per sena! Galbūt jūs galėtumėt man ką nors patarti. Skolinga neliksiu.“

Kabliukas buvo prarytas!

Labai atsargiai, kad neišgąsdintų patiklios namo savininkės, patyrusi bankų specialistė atsakė: „Aš jums, ponia Mina, negaliu nieko pažadėti. Žinote, kaip yra, kai pažadi ir nepadarai, bet pagalvosiu.“

Dar kokį mėnesį Ela dalykiškai tylėjo, susipažino su visais Minos Karkls nuosavybės dokumentais, sudarydama įspūdį, kad yra labai solidi ir patikima, svarbiausia, tokiuose sandoriuose kompetentinga persona. Iš tiesų planą ji turėjo dar būdama ligoninėje.

Tada vieną popietę, sėdint kavinėje Vecriga ir lepinantis pyragaičiais, Ela sąmokslininkiškai pasiūlė:

Ponia Mina, yra vienas variantas, kaip galėtumėte gauti didelius pinigus, kurie beveik atitiktų tikrąją jūsų nuosavybės vertę. Iš karto noriu įspėti, kad moralės požiūriu tai nėra visiškai legalus kelias, bet nėra ir jokio kriminalo. Jūs pritarsite, kad šiais keistais laikais visiškai švariu būdu įgyti pinigų nėra įmanoma. Būdama bankų specialistė, galiu pasakyti, kad dabar daugiau ar mažiau sukčiauja kiekvienas, kuris turi pinigų. Didelių pinigų!

Mina Karkls truputį sumišo, tačiau žingeidumas nugalėjo. Padorumo ribose sukčiauti pasirengęs yra kiekvienas, ar ne?

Žinot, jums už namą galbūt galėčiau suorganizuoti vieną milijoną dolerių. Namo net nereikėtų formaliai parduoti. Tai būtų galima apiforminti kaip kreditą.

Mina Karkls vėl sutriko. Šį kartą labiau. Vienoje svarstyklių pusėje buvo ne visai sąžiningas poelgis ir gąsdinantis žodis „kreditas“, kuris tuo metu Latvijos publikai buvo gana svetimas, o kitoje – gundantis vienas milijonas dolerių. Nelaimei, tuo metu pilka pelė – tyli latvių kalbos mokytoja Mina Karkls prisiminė narkomano Kulibabos draugelius, jų smūgius, tyčiojimąsi, nuolat pridergtas laiptines ir piktas nuomininkų grimasas. Svarstyklės nusviro dolerių ir žingeidumo pusėn.

Čia pas mus banke yra toks vienas klientas, tarp kitko, Rusijoje gimęs latvis, kurio tėvai buvo ištremti, – jausdama tylų pritarimą suokalbininkiškai dėstė Ela. – Jis uždirbo krūvą pinigų įvairiomis operacijomis Rusijoje ir Kinijoje. Šis klientas mielai legalizuotų savo lėšas čia, Latvijoje, savo tėvų gimtinėje, bet mūsų valstybės mokesčių sistema yra paprasčiausiai nenormali. Jis turėtų atiduoti valstybei daugiau, negu liktų jam pačiam! Be to, tas reikalas nėra toks paprastas. Kalba apie ne visai įstatymiškai įgytą karinę techniką, kurią jis sumaišties metu pardavė čečėnams. Na, negali toks žmogus paprasčiausiai ateiti į banką ir padėti ten dešimtis milijonų latų, kuriuos uždirbęs už čečėnams parduotus rusų tankus! Mokesčių tarnyba prisistatys iš karto! Ir mažiausiai trijų didžiųjų valstybių žvalgybos tarnybos. Taip pat ko nors nusipirkti, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto, jis tiesioginiu būdu negali. Ten bus ta pati daina: iš kur pas jus tie pinigai? Todėl mes galėtume padaryti vieną sėkmingą kombinaciją. Pirmas žingsnis – jūs užstatytumėte savo nuosavybę už pusantro milijono dolerių mūsų banke. Čia aš pati viską sutvarkyčiau, ir dėl to nebūtų jokių rūpesčių. Tereikėtų pasirašyti popierius. Svarbiausia, yra reikalingas laiduotojas. Kitaip kreditų niekas neduos. Dėl to nėra problemų. Klientas, apie kurį aš pasakojau, yra pasiruošęs laiduoti už bet ką, kad tik legalizuotų savo lėšas.

Atvirai kalbant, nesuprantu, kokia jam iš to nauda? – nedrąsiai užsiminė Mina Karkls. Mintis apie milijoną dolerių jai patiko, bet Elos planas kol kas nelabai.

Dabar – svarbiausia! – sąmokslininkiškai pamerkė akį Ela. – Jūs įforminate kreditą, kurio laiduotojas mūsų klientas. Užstatas bankui – jūsų nuosavybė. Kitą dieną išimate iš banko pusantro milijono dolerių. Pinigai jūsų rankose! Nesijaudinkite, doleriai bus didelėmis kupiūromis, viename pakete milijonas, kitame pusė. Tai visiškai neužims daug vietos. Tilps vidutinio dydžio sportiniame krepšyje. Kartu su laiduotoju jūs tiesiu keliu leidžiatės pas notarą ir sudarote bendrąjį įgaliojimą, kuriuo perleidžiate visas teises tvarkytis su savo užstatyta nuosavybe mūsų klientui – kredito laiduotojui. Bankas tam pritars! Tada pusę milijono jūs atiduosite jam, ir viskas – galite eiti nors į restoraną, milijonas dolerių jūsų kišenėje!

Kažkaip keistai visa tai skamba, – išstenėjo Mina Karkls. – Bet kaip tada kreditas?

Čia nieko keisto! Tai nauja finansinė sistema. Kapitalizmas! – Elos žvilgsnis patikimas ir nekaltas kaip ėriuko. – Tuojau papasakosiu, kas iš tikrųjų įvyks toliau. Nieko kriminalinio! Pagal įstatymą kredito laiduotojas atsako už kredito grąžinimą, jei skolininkas atsisako tai daryti. Bet jūs, ponia Mina, viską puikiai suprantate ir net neketinate niekam nieko grąžinti, todėl jis yra ne tik pasiruošęs, bet pajėgus ir visiškai nusiteikęs tai padaryti. Schema paprasta. Iš principo mūsų laikais tą gali įgyvendinti bet kas, jei tik yra bankas, nuosavybė ir pinigingas klientas, kuriam reikia legalizuoti savo kapitalą. Klausykitės dėmesingai!

Su jūsų bendruoju įgaliojimu klientas tampa faktiniu pastato šeimininku. Jis tą pačią dieną išnuomoja namą fiktyviai firmai už jūsų duotą pusę milijono, kurį oficialiai padeda į banką. Tokios firmos išvis žemėje nėra, bet, kol kas nors suvoks, ji bus dingusi su galais. Buvo, sumokėjo, išgaravo! Kai tik pusę milijono bus padėta į sąskaitą, bankas miegos ramiai, nes turės sąskaitą su gražia suma, iš kurios gaus procentus. Juk visiškai tas pats, kas atiduos kreditą! Svarbiausia, tegul tik laiku moka. Savo ruožtu mano klientas dar po kelių mėnesių pasiūlys bankui jūsų namą pelningai parduoti vienai firmai, žinoma, fiktyviai. Šį kartą bendrai įmonei, kurioje jis pats bus vienintelis savininkas, bet kurio interesams čia Latvijoje atstovaus koks nors zic direktorius. Sandoris įvyks mūsų banke. Galiausiai bankas rekordišku greičiu atgaus kreditą, o zic direktorius pagal dovanojimo sutartį perrašys namą mūsų kliento vardu. Jūs turėsite krūvą pinigų, o klientas per kelis mėnesius – legalią nuosavybę. Visi patenkinti! Visiška nauda! Jums jaudintis, kad jis gaiš su kredito grąžinimu, nėra nė mažiausio reikalo – koks kvailys norės prarasti atliekamus pinigus už procentus. Be to, jūs nuo bendrojo įgaliojimo pasirašymo akimirkos nebeturėsite jokio ryšio su pastatu. Tegul įgaliotiniui skauda galvą dėl nemalonių nuomininkų! Nusipirksite savo gražų butuką Jūrmaloje, mėgausitės šampanu ir gyvenimu, kuris, tarp kitko, jei tik yra pinigų, mūsų laikais tapo dangiškas.

O kiek jūs pati norite už šį sandorį? – su drovumo gaidele balse paklausė apstulbinta Mina Karkls.

Šią akimirką Ela suvaidino pavyzdinį sukčiavimo meno triuką.

Ką jūs! Aš juk neketinu iš jūsų nieko imti! Net nesitikėkit! Man bankas moka pakankamai padorią algą ir procentus už kiekvieną sandorį. Gausiu tai, kas man priklauso. Tegul klientas moka! Būkite visiškai rami. Tai bus tik ir vien jūsų pinigai. Galėsit padėti į banką arba laikyti kojinėje – tai jūsų reikalas. Bet jūs, žinoma, apgalvokit! Galbūt kautis su nuomininkais ir kovoti su vargu yra teisingiau ir sąžiningiau valstybės atžvilgiu.

Na, kažkaip nepatogu, jūs man vis dėlto padedate!

Žinote, jei jūs būtumėte kokia, atleiskit, naujųjų laikų prasimušėlė, neabejokite, nulupčiau nuo jūsų tris kailius, bet čia – čia šventas reikalas. Mano pačios didžioji dalis artimųjų liko Sibire, laikas atkurti teisingumą, – nė nemirktelėjusi toliau melavo Ela. Jos giminaičiai buvo tipiški sovietų sistemos karjeristai, o tėvas pats dalyvavo trėmimuose, kuo visada vėliau girtas girdavosi.

Mina Karkls galvojo savaitę. Ir sugalvojo. Kaip sakė šventieji tėvai, gundytojas ją įveikė. Pilka pelė Mina Karkls norėjo milijono dolerių. Sakykit sąžiningai, ar jūs nenorėtumėt?

Slidžioji Ela iš džiaugsmo trynė rankas. Dabar jai tereikėjo tik tokio nieko kaip tinkamas į klientus kandidatas ir suklastotų pažymų bei dokumentų, – jie banke, kurį jo patikima ekspertė tikrai ruošėsi apvogti, būtų geležinis argumentas, kad laiduotojas yra pasiturintis vilkas, kuriam keli milijonai dolerių yra tokia smulkmena, apie kurią neverta net kalbėti. Nors Elos pažįstamų rate įvairios prabos kriminalistų netrūko, bet koks atlėpausis šiam vaidmeniui netiko. Čia reikėjo žmogaus, kuris moka nešioti kostiumą, atrodo turtingas ir kalba ne kokia nors baisia kriminalistų žargono maišalyne, bet inteligentiška ir kitam pasauliui suprantama maniera. Čia netiko buliaus išvaizdos plokščia kaktytė su tatuiruotomis letenomis ir treningais. Tačiau ir galantiškas pižonas šiam vaidmeniui nebuvo reikalingas, nes, atleiskite, Elos planuose nebuvo ketinimo nudžiuginti vargšę latvių kalbos mokytoją milijonu doleriu. Jos planas buvo pasiimti pinigus sau, o senutei, suprantama, reikėtų dingti nuo žemės paviršiaus. Todėl ir buvo būtinas visas šis keistas ir nelabai suprantamas pasakojimas apie važiavimą pas notarą ir bendrojo įgaliojimo išrašymą. Iš tikrųjų Mina Karkls įliptų į kliento automobilį ir gyva iš jo neišliptų. Žiauru, ar ne? Bet neužmirškite, tai vyko saldžiaisiais devyniasdešimtaisiais. Tuo metu dar ne taip atsitikdavo.

Praleisime daug ne tokių svarbių šio pasakojimo detalių. Tinkamą kandidatą Ela rado per dvi dienas. Tai buvo Eugenijus Borovikas, kartais vadinamas ir Žoržu Šungrybiu. Gimęs mišrioje šeimoje, latviškai kalbėjo su rusišku akcentu. Jis buvo vienas vadinamųjų kriminalinių autoritetų. Galbūt ne pačių didžiausių, tačiau gana įtakingas, be to, apdovanotas neblogu šiandienos suvokimu, todėl jau kokius porą metų pats nieko nenušovė ir vaidino legalų verslininką: važinėjo elegantišku mersedesu, nešiojo juodas drobines kelnes, raudoną švarką, margus šilkinius marškinius ir ryškius kaklaraiščius. Jis specializavosi naftos produktų ir spirito kontrabandoje, tačiau, pasakysime taip, nebuvo šio rinkos segmento lyderis – greičiau tiems laikams vidutinio masto žaidėjas, nes, deja, laiku nesuvokė pagrindinio niuanso – kad padarytum iš tikrųjų didelius pinigus, yra būtina gerai duoti į leteną pareigūnams.

Taip jau sutapo, kad kaip tik tuo metu dėl šios priežasties Žoržas Šungrybis patyrė verslo nesėkmių. Muitinė pasienyje pagavo keletą jam priklausančių kontrabandinių krovinių. O kiekvienas konfiskuotas krovinys buvo konkretūs praradimai! Be to, Stepanas – vienas iš jo smogikų – persigėręs kukurūzų spirito, nutarė pašaudyti sandėlyje, kuriame Žoržikas saugojo keletą tonų kontrabandinio 93-ios markės benzino. Trenksmas pasirodė didesnis, negu kvailys Stepanas tikėjosi. Nors jis pats tikrai to negalėjo įvertinti, nes išlėkė į orą kartu su dar keturiais piktais goblinais – Žoržiko pakalikais. Kad ir kaip ten buvo, Žoržikas nepageidaujamą šurmulį greitai likvidavo, tačiau šitas beprasmis smūgis per jo kišenę buvo gniuždantis. Žoržui labai reikėjo grynųjų pinigų, nes be jų grėsė ne tik iškristi iš verslo aplinkos, bet taip pat, kas žino, gauti kulką į kaktą. Ar pirmas toks atvejis, ar paskutinis?

Kas čia nuostabaus, kad tada, kai jam paskambino Eločka ir mandagiai paklausė, ar Žoržas Šungrybis nenori pusės milijono, Žoržas patvirtino ir taip pat mandagiai pasiteiravo: „Ką už tai reikės padaryti?“

Jie susitiko Lolo Pub. Žoržikas į derybas atvyko vienas, palikęs savo liokajų, asmens sargybinį ir kilerį viename asmenyje, vadinamą Mažuoju Goga, laukti mersedese. Vien tai liudijo – Žoržas nepaprastai rimtas. Kai Slidžioji Ela prie taurelės konjako išdėstė jam savo planą, Žoržas Šungrybis pradėjo juoktis.

Tu esi tikra lapė, Ela! Iš kur žinoti, kad manęs neapstumsi?

Elementariai, Žoržai! – atsakė Ela. – Sena kvailė įlips į tavo automobilį su visais pinigais. Aš nežinau, galbūt ten plėvelę paklok, kad sėdynių neišteptų, bet iš išorės mašina turi atrodyti respektabiliai, kad jai nekiltų abejonių, jog esi milijonierius. Ten ją pasmaugsi. Tik nešauk į galvą – salonas bus pilnas smegenų!

Ai, kokia gudruolė! Bet sakyk, klastingoji lapute, kaip esi apsidraudusi, kad aš nenusimuilinčiau su visais pinigais?

Labai paprastai, Žoržikai! Aš sutvarkysiu taip, kad banko sandorį įformintų mano kolegė. Jei tu mane apstumsi, aš būsiu formaliai švari ir, susirinkime peržiūrint sandorio įforminimo vaizdo įrašą, ramia širdimi riktelsiu: „Palauk, palauk! Aš juk šitą vyriškį esu kažkur mačiusi. Juk tai Žoržikas Šungrybis, tiktai su peruku!“ Tu juk nenorėsi susipažinti su mūsų banko saugumo tarnyba. Tai tau ne kokia šūdina policija! Jei paminėsi mano vardą, paprastai pasakysiu, kad prieš metus tau prisiuvau barzdą ir dabar man keršiji. Patikėk, moku daug geriau už tave meluoti!

Žinoma, kad Žoržas Šungrybis nenorėjo susitikti su banko saugumo tarnyba. Kalbama, kad tuo metu ten dirbo buvę čekistai ir OMON specialiojo būrio smogikai. Su šitais juokai buvo menki.

Toliau viskas vyko kaip sviestu patepta. Slidžioji Ela, pasinaudodama savo ryšiais, parūpino fiktyvius dokumentus. Bankui jie įtikinamai patvirtino, kad Jurijus Ulmis – tokį vardą dabar Žoržikui sugalvojo sukta banko ekspertė – yra turtingas Rusijos milijonierius, kuris nori savo verslą perkelti į Latviją.

Naujai iškeptas Ulmis porą kartų pasisukiojo banke ir ten išsinuomojo privatų seifą, pabrėždamas, kad jis čia esąs incognito ir pageidauja diskretiškų santykių. Banko klerkas tik pakraipė galvą, kai pamatė, kad du milžiniški drobiniai sportiniai krepšiai, kurie buvo madingi devyniasdešimtųjų pradžioje, kietai prigrūsti dolerių pakelių. Taip kietai, kad net užtrauktukas iki galo neužsitraukė. Įdomu, kaip jis būtų kraipęs galvą, jei būtų žinojęs, kad tiktai viršutinėje pakelių pusėje yra plonas dolerių sluoksnelis, ir tai padirbtų, bet visą kitą turinį sudaro juostelėmis supjaustyti seni laikraščiai! Na, žinoma, šitas mažas spektaklis buvo specialiai surengtas lengvatikiams banko darbuotojams. Meistriškai nugrimuotas Jurijus Ulmis taip puikiai pasirodė, kad sužavėtas bankas nedelsdamas jam suteikė VIP kliento statusą. Kodėl gi ne, jei už kiekvieną klerko veiksmą ponas Ulmis atsilygindavo dolerių šimtine!

Suprantama, reikėjo suorganizuoti ir Jurijaus Ulmio susipažinimą su Mina Karkls ir jos nuosavybe.

Tu tiktai nepraverk burnos be reikalo ir neišgąsdink senutės! – Žoržą Šungrybį įspėjo renginio smegenys Ela. – Geriau apsimesk paslaptingu! Jei ta žąsis ko nors paklaus, atsakyk ką nors iš serijos – žinot, yra dalykų, kurių jums dėl šventos ramybės išvis geriau nežinoti, be to, tai papasakodamas, aš pats rizikuočiau. Ir neužmiršk, kad esi represuotos Sibiro latvės sūnus. Tavo motina tremtyje ištekėjo už esto, ir jie abu liko gyventi Norilske, nes negalėjo grįžti. Bet širdyje tu visada norėjai įleisti šaknis motinos gimtinėje.

Taip ir padarė. Gerai apsirengęs ir kvepiantis brangiu odekolonu, galantiškas ponas Ulmis apvaikščiojo Brivibas gatvės namą, apžiūrėjo visus nuosavybės dokumentus, parodydamas erudiciją šeimininkavimo klausimais. Savo santūria ir truputį paslaptinga laikysena jis visiškai užbūrė naivią ir geraširdę Miną Karkls. Jei kuriame nors pensininkės latvių kalbos mokytojos pačios širdies gilumos kampelyje dar gyveno abejonės, tai po poros pokalbių su ponu Jurijumi ji pritarė šiai, atrodytų, nekaltai aferai.

Šitas ponas Ulmis toks nuostabus, – džiaugėsi Mina Karkls. – Mano tėvo nuosavybė pateks į geras rankas.

Ak, naivi ir kvaila Mina Karkls!

Bet netempsime šio pasakojimo iki begalybės. Slidžiosios Elos planas buvo įgyvendintas nepriekaištingai. 1995 metų gegužės 16 dieną įvyko istorinis sandoris. Visus dokumentus bankas sutvarkė be trukdžių. Kreditavimo sutartis buvo pasirašyta, o namas – užstatytas. Pagal aferistų sumanymą kitą dieną Mina Karkls turėjo atvykti į banką paimti pusantro milijono dolerių ir tada su šiais pinigais leistis pas nesantį notarą. Pakeliui apsišaukėlio Ulmio mersedese turėjo įvykti šio nedoro spektaklio paskutinis veiksmas. Patikėkite, aferistams žiauri mintis apie nekaltos senutės nužudymą jokių sąžinės priekaištų nesukėlė. Tikriausiai šitas bjaurus nusikaltimas ir būtų buvęs įvykdytas, bet žmonės planuoja, o Dievas vykdo.

Tos dienos vakarą, kada banke buvo pasirašyta kreditavimo sutartis, sujaudinta ir pakili Mina Karkls niekur negalėjo rasti ramybės. Dar tik viena naktis, ir ji galės pradėti naują, gražų gyvenimą! Pensininkė mokytoja nusprendė nuvažiuoti iki Senosios Rygos ir pasivaikščioti. Po pasivaikščiojimo, eidama Vermanės sodu į troleibuso stotelę, mūsų patiklioji didvyrė pastebėjo takelio pakraštyje gulintį pasą. Pakėlė jį ir apžiūrėjo. Tai buvo neseniai išduotas naujo pavyzdžio neterminuotas dokumentas, kuris priklausė už Miną penkeriais metais vyresnei moteriškei Gerdai Rozenbergai. Ši moteris, tarp kitko, atrodė gana panaši į ponią Karkls.

Ai, ai, ai! – pagalvojo Mina Karkls. – Tikriausiai vargšė Gerda dabar, pastebėjusi, kad dingo pasas, nervinasi.“

Sprendžiant pagal antspaudą pase – tuo metu dar egzistavo toks sovietinis stebuklas kaip registravimo sistema, – užuomarša Gerda gyveno kažkur Valmieros pusėje prie Matyšių.

Kaip gerai, kad pase yra antspaudas! – apsidžiaugė Mina. – Eisiu namo, parašysiu jai laišką, tegul vargšelė nesigraužia. Jau kaip nors dviese sugalvosime, kaip atiduoti dokumentą.“

Parėjusi namo, ji, pakiliai nusiteikusi, išgėrė ramunėlių arbatos ir parašė laišką Gerdai Rozenbergai, kad jau ryt pakeliui į banką jį išsiųstų. Nors ir buvo vėlu, miegas neėmė. Mina Karkls nusprendė paskambinti ir dar kartą padėkoti savo didžiajai geradarei, „mielajai Elytei“ – kaip ji paskutiniuoju metu ją vadino.

Na, ką čia dar pridurti? Jai kada nors nuspręsite suplanuoti genialią aferą ar cinišką nusikaltimą, niekada apie tai nekalbėkite telefonu. Tai taip neprofesionalu! Tuo metu, dešimto dešimtmečio viduryje, telefono ryšiai Latvijoje buvo, mažų mažiausia, keisti. Pokalbiai nutrūkdavo, abonentai būdavo nepasiekiami, klientai gaudavo keistas sąskaitas už nebūtus skambučius į užsienį. Gana dažni būdavo atvejai, kai, skambinant kokiam draugui, netikėtai pavykdavo pasiklausyti jo pokalbio su kokiu kitu žmogumi. Taigi Mina Karkls pakėlė ragelį ir senamadišku telefono disku surinko savo vadinamosios geradarės telefono numerį. Vietoj laukto signalo ji išgirdo tylų dzingtelėjimą, ir staiga ragelyje nuskambėjo du jai, deja, taip gerai pažįstami, bet visiškai nenuoširdūs balsai.

Ela: „Na, Žoržikai, ar kaip ten tave, ponas Ulmi, ar esi pasiruošęs rytojaus renginiui?“

Žoržas: „Viskas kuo puikiausiai! Mažasis Goga jau iškasė senei padorią duobę! Pasodinsiu ją į priekinę sėdynę, pats atsisėsiu už nugaros, kai Goga išvažiuos iš stovėjimo aikštelės, užmesiu jai ant kaklo virvę ir pasmaugsiu kaip seną vištą. Bus tikras asta la vista, sena višta! Cha cha!“

Ela: „Žoržikai, vulgarios detalės manęs nedomina. Pasmaugsi, ir gerai. Tiktai neapstumk manęs! Neužmiršk, kad milijoną dolerių tu vakare turi atvežti man į namus! Kitaip banko saugumo tarnyba sužinos, kad tu nesi joks Jurijus Ulmis, bet šūdinas Žoržikas, ir tada tau iš tiesų bus geriau pačiam sau kulką į kaktą paleisti, negu patekti į jų kamerą mūsų banko rūsyje.“

Žoržas: „Nekarksėk, Ela! Viskas bus taip, kaip kalbėjom.“

Jei šoko ištikta Mina Karkls šią akimirką būtų nors cyptelėjusi, tikriausiai šitas pasakojimas būtų pasibaigęs kitaip. Bet moteris, neišleisdama nė garso, tyliai padėjo ragelį. Abejonių nebuvo – šių dviejų pokalbyje paminėta pasmaugiama sena višta buvo ji – Mina Karkls!

Aš esu apgauta kaip kokia kvaila, sena žąsis!“ – buvo pirma mintis, kuri perbėgo per pensininkės latvių kalbos mokytojos smegenis. Paskui sekė: „Nesąmonė, bet ką dabar daryti!“

Mina Karkls jaunystėje, kaip ir kiekviena šiek tiek simpatiškesnė latvių mergina, svajojo apie aktorės karjerą. Ji kažkada net įvaldė dramos kalbos meną – kursams vadovavo scenos pedagogas Zeltmatis. Ten ji išmoko ne tiktai puikaus tarimo ir teisingos intonacijos, bet ir jogos kvėpavimo pagrindų. Žinote, teisingas kvėpavimas nuramina. Jis pagelbėjo ir šį kartą.

Ilgokai pastovėjusi prie atidaro lango ir pakvėpavusi, Erkiulio Puaro ir mis Marpl gerbėja atsisėdo į fotelį. Buvo visiškai aišku, kad į policiją eiti ji negali. Tai, žinoma, būtų paprasčiausias kelias, bet tik įsivaizduokite šį vaizdą! Pas policijos budintįjį atvyksta žila, pilka senutė pigiais drabužiais ir praneša, kad įsivėlė į aferą su tikslu iš banko išvilioti pusantro milijono dolerių, be to, dabar jos bendrai ketina ją nužudyti! Na, pasaulio pabaiga! Kas tuo patikėtų? O kur įrodymai? Tikriausiai policininkai pasijuoktų ir iškviestų neatidėliotiną medicinos pagalbą, kad kvailai moterėlei suleistų vaistų ir įkištų kur nors į Tvaiko gatvės koridorius. Tada Mina Karkls prisiminė, kad sovietų laikais buvo tokia sąvoka kaip priešpriešinis planas. Ką iš tikrųjų jis reiškė, ji niekada nesuprato, tačiau žila mokytoja, mis Marpl gerbėja, nusprendė – jei jau kartą lemta, tai lemta! Ir jos galvoje gimė priešpriešinis planas.

Kitą dieną keturioliktą valandą tradiridi banko centriniame biure žila poniutė iš banko sąskaitos paėmė pusantro milijono JAV dolerių. Gana neįprastas vaizdas, nes tokios varganos išvaizdos senutės banke buvo retos viešnios. O ir sumelė! Tačiau moteriškę lydėjo bankui nepaprastai vertingas VIP klientas – pogrindžio milijonierius Jurijus Ulmis. Sklido gandai, kad jis banko seifuose saugo sumą, lygiavertę paties banko įstatiniam kapitalui. Keletas milžiniškų krepšių su doleriais, – šnibždėjosi banko darbuotojai. Aišku, jei tokia krūva pinigų patektų į banko aktyvus, tai, žinoma, būtų neblogai.

Įsidėjusi nemažą sumą į sportinį krepšį, poniutė, lydima milijonieriaus Ulmio, patraukė prie išėjimo. Staiga įvyko kažkas nelaukta. Sena moteris lyg ir sulinko.

Man labai blogai su širdimi, – sušnibždėjo ji, įsikabinusi į pinigų krepšį taip stipriai, kad jo atimti nepajėgė net iškviesti sanitarai. Taip, tarp kitko, greitosios pagalbos automobilis prie banko privažiavo tiesiog per minutę.

Stenokardijos priepuolis. Taip jos amžiaus ponioms atsitinka, vežame į ligoninę, – konstatavo jaunas, akiniuotas felčeris, pamatavęs kraujo spaudimą ir padaręs kardiogramą.

Ar galite įsivaizduoti, kaip tuo metu jautėsi apsišaukėlis milijonierius ponas Ulmis? Aišku, kad Mina Karkls šiandien turėjo mirti, bet tik ne ligoninėje! Jis jau buvo belipąs kartu į greitosios pagalbos automobilį, tačiau sulaukė medikų nepritarimo.

Jei jums iš tikrųjų rūpi šios ponios sveikata, nesimaišykite po kojomis! Mes važiuosime į miesto pirmąją ligoninę. Ieškokite jos ten.

Žinoma, kad ieškojo. Pakeliui paskambino Elai – tai vargšelei iš susijaudinimo vos nepaleido vidurių. Bet, kaip sakė Karlsonas, ramybės, tiktai ramybės! Abu sukčiai šią frazę puikiai žinojo ir ja save gaivino. Logiškai mąstant, aferistų planas juk niekaip ypatingai nepasikeitė.

Na gerai, koks skirtumas, paimsim senę iš ligoninės, kai jai pagerės, ir pasmaugsim diena vėliau, – dalykiškai nusprendė Žoržikas.

Tu tik sutvarkyk, kad ją paguldytų į VIP palatą ir neapvogtų! – paliepė Ela. – Senė atsargi, apie pinigus ji tylės. Kas pagalvos, kad pas tą seną vištą krepšyje pusantro milijono žalio?

Jeigu kas, aš jiems kojas iš šiknos išrausiu! – su sau būdingu atvirumu prisiekė Žoržas Šungrybis.

Tolimesni įvykiai klostėsi be netikėtumų. Medicininės pagalbos automobilis dar nebuvo kaip reikiant sustojęs prie ligoninės priėmimo skyriaus, o Žoržas Šungrybis jau buvo išnuomavęs VIP palatą ir instruktavęs personalą šiurkščiu, bet lengvai suvokiamu žargonu, populiariai paaiškindamas, kas įvyks, jei senai mamytei atsitiks kas nors negero.

Dar po pusvalandžio pas Žoržą Šungrybį į laukiamąjį išėjo tas pats akiniuotas felčeris.

Na, mat, – pasakė jis. – Sakiau, tai tik paprastas stenokardijos priepuolis. Taip kartais atsitinka. Nesijaudinkite, mes viską stabilizavome, patikrinome, dabar nėra prasmės jos trukdyti. Suleidom jūsų mamytei vaistų, ji dabar ramiai pamiegos prižiūrima seselės. Rytoj dešimtą ryto galėsite vežtis namo. Infarkto tikrai nėra! Tiktai vėliau nuveskite pasitikrinti pas kokį gerą kardiologą. Jos amžiuje tai nepakenks.

Įsitikinęs, kad viskas gerai, Žoržas Šungrybis patraukė pečiais, įspraudė į felčerio kišenę šimtą dolerių ir leidosi prie išėjimo. Įlipęs į mersedesą jis pasakė Mažajam Gogai:

Darbelis perkeliamas rytojaus rytui, važiuojam prisigerti.

Lolo Pub prie jų prisijungė Eločka.

Kitą rytą dešimtą valandą Žoržas Šungrybis, kovodamas su pagirių sukeltu galvos skausmu, bet, kaip visada, raudonu švarku ir su rožių puokšte rankoje pasirodė ligoninės registratūroje.

Atvažiavau pacientės Minos Karkls! – išdidžiai pranešė jis seselei, paskleisdamas nepakeliamą alkoholio tvaiką.

Kaip sakot... pacientė Karkls? – seselė pradėjo abejingai vartyti registracijos žurnalą. – Taip, taip, taip... Mina Karkls. Buvo atvežta vakar penkioliktą valandą dešimt minučių įtariant stenokardijos priepuolį. Mūsų gydytojai ją apžiūrėjo, nieko baisaus nerado. Jos amžiuje, žinote, taip būna. Pacientei buvo atliktos reikalingos injekcijos, ją paguldė į VIP palatą numeris septyni, bet apie devynioliktą valandą Mina Karkls atsisakė ligoninės paslaugų, susirinko daiktelius ir išėjo. Žinot, ji turėjo tokį sunkų krepšį!

Kaip – išėjo?! – atrodė, kad patį Žoržą Šungrybį tuoj ištiks stenokardijos priepuolis, insultas ir skrandžio opa vienu metu.

Na, kaip paprastai išeina? Taip, kaip visi. Savomis kojomis! Už palatą buvo apmokėta, senutė pasirašė, kad atsisako gydymo paslaugų. Mes neturėjome nė mažiausios teisės ją sulaikyti. Jei jūs kartais esate ponas Ulmis, tai čia ji paliko jums šitą, – sesutė padavė Žoržui voką.

Jame buvo šimto dolerių banknotas ir raštelis.

Nežinau, kaip jus vadinti, ponas sukčiau, bet noriu priminti seną liaudies patarlę – kas kitam duobę kasa, pats į ją įkrenta. Su tikra pagarba – Mina Karkls.“

Šiurkštus, bet nuoširdus keiksmažodis ištrūko iš Žoržo Šungrybio lūpų.

Tai kur mūsų darbelis, bose? – paklausė Mažasis Goga, kai Šungrybis visiškai sukrėstas įlipo į mersedesą. – Mes juk čia ruošėmės vieną senę uždusinti.

Sena dvėseliena, ji mus apstūmė! – sušvokštė Šungrybis. Tik dėl to, kad tyla nebūtų pernelyg slegianti.

Suma? – mandagiai paklausė Mažasis Goga.

Pusantro limono! Baksų!

Mersedese nuskambėjo riebių rusiškų keiksmų salvė. Iš tikrųjų tai buvo padorus saliutas, kuris truko penkiolika minučių.

Ką dabar darysim, bose, važiuosim jos nušauti?

Ką tu nušausi! Senė jau seniai kažin kur. Gaudyk dabar vėją!

Galbūt paieškosim teisingais kanalais? Įtrauksim ką reikia?

Ne, Goga, kas – tau visiškai galvoje negerai? Įsivaizduok, aš dabar ei siu pas rimtus vyrus, autoritetus, ir dėliosiu, kad mane kaip visišką mudaką pirmokėlį apstūmė pensininkė latvių kalbos mokytoja. Ir dar ant pusantro limono žalio! Mane juk pirštais užbadys! Užjuoks! Nebus gyvenimo! Geriau tegul lieka viskas kaip yra. Apsaugok Dievuliau, jei kas nors ką sužinos. Tu geriau laikyk liežuvį už dantų, Goga, kitaip, garbės žodis, pats kirmėles šersi!

Taip ir liko, ir toks trumpai yra visas pasakojimas.

Pabaigoje dar tik reikia sudėlioti kai kuriuos dalykus. Akiniuotas felčeris, geras vyrukas, kažkada buvo Minos Karkls mokinys. Po vidurinės jis nesėkmingai pabandė įstoti į tuomet dar Medicinos akademiją, įsidarbino felčeriu, bet savo senos latvių kalbos mokytojos dėka po metų parašė rašinį penketui ir vis dėlto pateko į geidžiamą aukštąją mokyklą, kurioje studijavo terapiją, o laisvu laiku dirbo felčeriu ligoninėje. Prabėgus pusmečiui po šių įvykių, kurso draugų nuostabai, jis atsiėmė dokumentus ir dingo. Kalbėta, kad medicinos studijas akiniuotas jaunuolis tęsė gana prestižinėje Amerikos aukštojoje mokykloje ir dabar dirba ten kažkokioje didelėje ligoninėje. Nežinau, netikrinau.

Tą vakarą, kai dėl nepatenkinamos ryšių kokybės žlugo žudikiškas Elos planelis, pensininkė mokytoja paskambino buvusiam auklėtiniui ir paprašė jo pagalbos. Ir jie susitarė! Žinoma, greitoji pagalba taip greitai prie banko durų privažiavo todėl, kad ji jau kuris laikas laukė iškvietimo gretimoje gatvėje. Taip pat savaime suprantama tai, kad tuo metu, kai piktadarių trijulė – Žoržikas, Mažasis Goga ir Eločka – Lolo Pub gėrė konjaką ir lepinosi austrėmis, kažkokia sena poniutė įsėdo į kompanijos Lufthansa lėktuvą, kuris skrido į Amsterdamą. Tuo metu, dešimto dešimtmečio viduryje, Latvijos piliečiams egzistavo ne vienas kelionių apribojimas dėl vizų, vis dėlto buvo pakankamai daug valstybių, kurios vizas duodavo labai formaliai. Atvykus į tokios šalies oro uostą, šlepteldavo atitinkamą antspaudą pase, ir tris mėnesius buvo galima daryti ką širdis geidžia.

Žinoma, kad Slidžioji Ela, besistengdama sugauti pensininkę mokytoją, patikrino iš šalies išskridusių asmenų registrą – tuo metu toks dar egzistavo. Tiek protinga ji buvo, bet Minos Karkls pavardės šiame sąraše nerado.

Tikriausiai sena ragana leidosi autobusu per Lenkiją! – nusprendė banditų trijulė, puolė į Varšuvą, bet ir ten mūsų didvyrės pėdsakų nerado.

Nerado todėl, kad Mina Karkls savo pasą kruopščiai suplėšė ir nuskandino pirmosios miesto ligoninės VIP palatos tualete. Tą lemtingą naktį ji dėkojo Dievui, kad parke užtiko Gerdos Rozenbergos pasą ir nespėjo jo atiduoti šeimininkei. Ponios Gerdos fotografija išties buvo visai panaši į Miną Karkls. O galbūt – atvirkščiai. Kas stengsis kruopščiai tikrinti seną, mielos išvaizdos poniutę? Nuotrauka beveik sutampa, ir gerai! Žinoma, į Lufthansa lėktuvą po dienos įsėdo ne Mina Karkls, bet Gerda Rozenberga. Galų gale Minos mylimiausios poetės Aspazijos tikroji pavardė taip pat buvo Rozenberga, be to, vokiškai skambantis derinys „Gerda Rozenberga“ vėliau pasirodė lengvai vartojamas užsienyje. Tikroji Gerda po mėnesio vietoj pamesto paso Valmieroje gavo naują asmens dokumentą.

Ką dar pridurti? Praėjus savaitei po šių įvykių, 1995 metų gegužės 23 dieną, valstybę šokiravo žinia apie „Baltijos“ banko bankrotą. Didelio banko žlugimas sukėlė grandininę reakciją. Per kelias dienas jis patraukė paskui save nesuskaičiuojamas mažesnes finansines piramides, tarp jų ir keistą tradiridi banką, kurio aktyvai pasirodė toks pat muilo burbulas, kaip milijonieriaus Ulmio krepšiai su doleriais banko seife. Banko likvidatoriai, pradėję išieškoti skolas, žinoma, nerado nei Minos Karkls, nei nesančio Rusijos pogrindinio milijonieriaus Jurijaus Ulmio. Seife buvo likę tik jo niekam nereikalingi krepšiai, prigrūsti senų laikraščių. Pasakysime atvirai, didžiojoje „Baltijos“ banko sumaištyje niekas jų pernelyg ir neieškojo. Likvidatorius visiškai tenkino užstatas – Brivibas gatvės namas ir padorus žemės gabalas, kuris, tarp mūsų kalbant, jau tada buvo gerokai vertingesnis už patį pastatą ir kredito sumą.

Namo nuomininkams, kurie iš širdies džiūgavo dėl Minos Karkls dingimo, ilgai džiaugtis vis dėlto nebuvo lemta. Bjaurusis narkomanas Kulibaba su draugeliais, dėl bankų krizės patekęs į finansinius sunkumus, nusprendė dėl įvairovės pauostyti seno gero benzino. Jei norite svaigintis benzino garais, prašome, nerūkykite! Kažkuris iš Kulibabos draugelių, būdamas padoriai apdujęs, tai pamiršo ir nusprendė užsirūkyti cigaretę. Sudegė viskas! Pasirodo, penkiaaukščio namo perdangos, taip pat, kaip daugelio kitų dvidešimto amžiaus pradžios namų, buvo iš medžio. Ar galite įsivaizduoti geresnę degiąją medžiagą už šimtą metų džiūvusią pušį, apšlakstytą dvidešimčia litrų benzino? Per kelias valandas namas sudegė visiškai. Kartu su nuomininkų manta, narkomanu Kulibaba ir trimis jo draugeliais. Miesto taryba suteikė nukentėjusiems nuo gaisro socialinius butus. Naujieji šeimininkai, žinoma, nusprendė griuvėsius sulyginti su žeme. Sklypą daug kartų perpirko nekilnojamojo turto makleriai, kol galų gale ten pastatė modernų banką.

Prabėgus metams po šiame apsakyme aprašytų įvykių, jums žinomas Žoržas Šungrybis kartu su ištikimuoju asmens sargybiniu vieną rytą įsėdo į savo mersedesą. Jų verslas paskutiniuoju metu visiškai nesisekė. Kontrabandos rinkoje buvo atsiradę naujų žaidėjų. Jie buvo tokie rimti, kad, pasukus automobilio degimo raktelį, mersedesas paprasčiausiai sprogo.

Savo ruožtu Ela Podsočnaja per bankų krizę prarado visą kapitalą. Ar ne linksma? Didžioji aferistė ir bankų ekspertė pati žlugo susigundžiusi gauti kažkokios finansinės piramidės siūlomus šimtą dvidešimt procentų per metus. Stebėtinas lengvabūdiškumas! Na tikra žąselė! Be to, po nelaukto tradiridi banko bankroto ji liko be darbo. Tačiau apsukri moteriškė nosies nenukabino. Sukrapščiusi nedidelį startinį kapitalą, Ela nukreipė savo energiją į intymių paslaugų biznį. Ji atidarė kažkokią abejotinos šlovės sauną ir masažo saloną Nometnių gatvėje. Pati Ela, žinoma, po klientais nesigulė – ji inkasuodavo pinigus už mergaičių teikiamus malonumus. Kurį laiką šitas verslas klestėjo ir žydėjo, o tada vieną šeštadienio pavakarę įvyko fatališka nelaimė. Taip ir neatpažintas klientas pasirodė toks kvailas, kad įlindo kaitintis į sauną kartu su dailiu portfeliuku. O portfeliuke buvo dvi rankinės granatos! Per nelaimę žuvo jis ir bordelio šeimininkė. Jūs klausite, o kur pasidėjo Mina Karkls?

Mūsų dienomis pusantro milijono dolerių nėra didelė suma. Iš tiesų dar mažiau, nes šimtą tūkstančių ji atidavė savo mokiniui, akiniuotam felčeriui – nenuostabu, kad vaikinas po pusės metų dingo iš Latvijos.

Gerai, suma tikrai nėra ypač didelė, bet santūri ir sovietų taupymo mokyklą praėjusi mokytoja taip pat nėra kokia kvaila naujoji turtuolė. Visą likusį gyvenimą ji kaip Gerda Rozenberga tikriausiai mėgavosi didžiosios pasaulio kultūros vertybėmis. O jei vis dėlto taip nėra, jei šiuo metu kažkur tolimų ir egzotiškų Havajų pliaže prie baro prieina žila, padžiūvusi poniutė ir sako: Hallo boys! Such a nice day! Please, one big Margarita for me! – ar dėl to mums reikėtų labai smerkti ponią Miną Karkls? Ar tikrai būtų geriau, jei Elos planas tą kartą būtų pasisekęs? Ir galų gale – įgyti milijoną per kelias dienas sąžiningu būdu beveik neįmanoma.

 

1 Vok. žargonu senelis (vert. past.).