Benedikto Januševičiaus nuotr.

Gimė ir augo Šiauliuose, kur pagal vietinę madą buvo kirčiuojamas Áugustu. Pusę dvidešimt vienų gyvenimo metų aplinkinius įtikinėjo, kad ir toliau trokšta likti taip šaukiamas. Likusią pusę paskyrė šio ir kitų būties nesusipratimų gvildenimui. Aistros, mergaitės ir traumos praeidavo, bet pasilikdavo žodžiai. Tad tapęs gimnazistu nusprendė sielą brandinti kalba. Paskyrė šiai prozos ir dramos pavidalą. Porą pjesių pastatė jaunų bendraminčių būrys, vieno kito apsakymo išklausė mokytojai bei retų skaitymų lankytojai, keletą kūrinių išspausdino kultūriniai žurnalai. Šiuo metu gyvena Vilniuje ir studijuoja filosofiją bei lietuvių literatūrą.

 


Nėra žmogaus, kuris atmintų, nuo kada Ana ir Juozas Gutaučiai gyveno troboj Šniūraičių kaimo pakrašty. Kažin kurio iš jų tėvas šį kuklų žemės lopinėlį turėjęs gauti iš savo tėvo, o šis, matyt, iš savojo. Tad kiek visi šviesią ir gyvastingą porą pamena, tiek juodu jaukiai kurstė bendrą židinį Rapsų gatvės gale. Ir išgyveno laimingus aštuoniasdešimt metų, palikę namą trims savo dukterims. Vyriausioji Gražina dar prieš tėveliams iškeliaujant anapilin įsikūrė tėviškėje kartu su vyru. Tačiau vos susituokė Stasytė, vidurinioji dukra, vyresnėlės šeima, lyg tyčia, patraukė į miestą, mat vyro brolis abu įdarbino fabrike. Gavo tvarkingą butą, kurį laiką Gražina dar grįždavo vis prižvelgt, ar Stasė neskriaudžia Daivės, jauniausiosios sesės, tačiau ilgainiui pamiršo gimtinę ir tapo tikra miesto ponia.

Jaunėlė tapo sutuoktinių tarnaite. Į vieną, į kitą pusę ją stumdė, sunkiausius darbus kraudavo, nė neklausę liepė kamaroj miegot. Vargšelė neapsikentė, čiupo pirmą pasitaikiusį ir ištekėjo. Tad kurį laiką dvi šeimos, jau nevadinančios savęs Gutaučiais, gyveno po vienu stogu. Nesutarė, barėsi sesių vyrai, kartais ir kumščius paleisdavo į darbą. Šniūraičius visi žinojo kaip kaimelį ant Dievo peties – žmonės ramūs ir taikūs, niekam tie pykčiai nepatiko. Ir tartum užkalbėjęs kas būtų, rado vieną vasaros dieną klebonas laibą, sukumpusį Stasytės kūnelį upėj. Prigėrė. Tokių įvykių ten nebūta, žmonės nežinojo nė kaip elgtis, nė kaip su Daive bendraut. Galop visi iki vieno nusprendė tylėt. Stasės vyras puolė degtinėn, velniaižin kur pradingo, liko tik Daivė su savo Antanu gyvent. Vargšams dienos apkarto – dviese liūdna kažkaip, kaimynai privengia, nei su kuo pašnekėsi, nei kur nuo darbų pailsėsi.

Tiesa, Šniūraičiai nebūtų Šniūraičiai, mat Dievulis, ilgai nelaukęs, pasiuntė jiems sūnelį. Gintaru pavadino. Šis vardas Daivei priminė vaikystę, kai vasarom su mama nuvažiuodavo prie jūros. Tai pačios gražiausios jos dienos. Antanui vardas nerūpėjo, atseit ji gali vadint tą žiurkiūkštį kaip nori. Taip ir pasakė. Nepatiko tėvui berniukas, neprižiūrėjo, nežaidė. Iš pradžių rodės, kad truputėlį ir nekaltai, bet su laiku vis daugiau ir daugiau Antanas pradėjo gerti.

O Šviesiausiojo keliai nesupaisomi, jis geriau viską numato, žinojo, matyt, kad reikia Gintarui brolio ar sesės. Kai jau abejonių neliko, Daivė užsiminė vyrui, kad netrukus gims ir antras vaikas, o tas iškart atkirto:

– Gimdysi – užmušiu. Žiurkiūkštį. O tave paliksiu, kad žliumbtum per dienas.

Verkė dienom, verkė naktim Daivė. Ir dirbti dirbo, ir virtuvėje vis ką skanesnio gamindavo, niekaip Antano neperkalbėjo. Nežinojo, kur dėtis, pabėgt negalėjo, juk sūnelis be motinos paliktų benamis. Skambino Gražinai į miestą, bet taip nieko ir nepešė.

Pasigimdė. Gimė dukrytė, raudonplaukė, apvalučiu strazdanotu veideliu. Vardą paprastą davė – Onutė, jau ir taip gėdijos tos mergaitės. Ir neužmušė tėvas, gal širdį suspaudė, gal pabijojo. Nors tikriausiai nusispjovė, nusprendė, kad toje šeimoje nebėra jam kas veikti, ir išėjo pas kitą bobą. Kažkur kitame kaimo gale, matyt, tebegyvena. Daivė nugirsta apie jį žmones šnekant. Pragėrė ir pinigus, ir darbą. Miega tamsioje lūšnoje, nedaug kas pasiges, jei kokį rytą nenubus.

Tuomsyk namas Rapsų gatvės gale stovi kaip stovėjęs. Mamos paprašytas, vakar iš Kauno grįžo Gintaras. Žinoma, studentai daug skaito ir rašo, jie nuolat užimti rimtais darbais, bet mama dažnai juk ir nekviečia. Jau dvi savaitės kaip prie namo suverstos neskaldytos uosinės malkos, skirtos žiemai, – užteks, kad sūnus bent vieną dieną padės jas sutvarkyti. Motina kartu su Onute jas karučiais vežioja sausu išmintu takeliu iki malkinės, o Gintarėlis, iki pusės išsirengęs, vargsta su kirviu. Liesas, išbalęs dūsauja, prakaituoja, kosteli vis. Mama norėtų, kad nerūkytų, tik kad jau visas vyras, barzda želia, ką tokiam pasakysi.

– Na ką, Gintukai, truputį sunkiau, nei ant pečių knygas nešiot, – nusijuokia sesė, pastačiusi šalia tuščią karutį.

Jos ir vienos, po teisybei, užtektų. Onutė zyzė mamai daug kartų, kad ši savo sveikatą pataupytų, esą brolis kapoti nespės, kaip greitai ji vežiosianti. Ir iš tiesų – kol mama nuveža vieną kartą, žvali, gyvybinga Ona tris sykius pirmyn atgal subėgioja. Apnuoginti rusvi jos petukai saulės pažymėti, karštis merginos negąsdina, Gintaras paslapčia vis žvilgteli, kokios tvirtos ir stangrios tos rankos.

– Gal padarom pertrauką? – išstena jis, remdamas kirvį į kaladę.
– Juk ką tik rūkei.

– Tai ne rūkyt, – teisinos, nutylėjęs, kad Kaune rūko trissyk daugiau, – atsipūsim, vandens atsigersim.

– Bobele tu, bobele, – sumurmėjo Onutė, čiupdama kirvį.

Tartum senas, dūmuos paskendęs garvežys iš už namo parpuškavo ir Daivė. Kaip ir daugelis moterų su laiku ji sustambėjo, įsitaisė nedidelę kuprą, bet nepasakysi, kad paseno. Platūs klubai ir trumpos kojos tvirtai moterį laikė ant žemės, o nors ir raukšlėtos, bet švelnios rankos pasiekdavo kiekvieną darželio piktžolę.

– Pailsėk, Gintarėli. Pailsėk kiek norėsis, – it nuskriaustą vaiką guodė mama, – aišku, mieste tokių darbų dirbt nereikia.

– O tu, motin, dar norėjai, kad ir aš po mokyklos į aukštąjį mokslą išeičiau, – sušuko didžioji darbininkė nė neatsisukusi, – turėtum du vaikus ir abudu plevėsas. Kas tavim pasirūpintų?

– Gintarėlis protu dirba, čia nei tau, nei man lygintis. Juodų darbininkų tuoj niekam nebereikės.

– Taip taip. Žiemą eilėraščiais ugnį kūrensim.

Sesers žodžiai lyg geležiniai giliai susmigo į liūdną vaikiną. Sąnarius tartum dar stipriau suspaudė pyktis, skausmas pakirto sunkias kojas. Jis prisėdo ant didelio akmens ir į išdžiūvusią burną įsikišo cigaretę, vildamasis spėti surūkyti, kol sesė neatsisuko. Net žiebtuvėlį įžiebė tą akimirką, kai per pustuštį kiemą nuaidėjo skardus medžio skilimas.

Anksčiau paukštelis toks nebūdavo, anksčiau jis skraidydavo padebesiais. Gintaras ją taip praminė dar tada, kai grįžęs po pamokų sodindavosi mergaitę ant pečių, o ši, išskėtusi trumputes rankas nelyg dausas apglėbusius sparnus, vaizduodavosi, kad sklando tarp debesų. Juodu lakstydavo vieni po dingusių kaimynų laukus ir kiemus, nežaisdavo su kitais vaikais, nebent šie priimdavo abu kartu. O tie, prisiklausę paikų tėvų istorijų, iš praeito amžiaus užsilikusių, bijodavo, nesikalbėdavo. Tačiau paukštelis ir jo dresuotojas rasdavo slaptų vietų, kur nieks neužklysdavo, žaisdavo dviese iki pat sutemų.

Gintaras po mokyklos, Mickevičiaus ir kitokių įmantrių knygų prisiskaitęs, išvažiavo studijuoti į universitetą, bet net tada Ona nepyko. Rūpinosi juo, įdėmiai klausydavosi žodžių, gal nelabai ir suprantamų, tačiau dėmesingai sekdavo brolio veidą. Šis liesėjo, žvilgsnis niūrėjo. Nujausdama, o kraujas juk gyslom teka tas pats, kad intelektualui reikia tylos, jos suteikdavo. Žinoma, pašaukta atsirasdavo tą pačią sekundę, tik kad reikėdavo nebent maisto, o ir tas tiko bet koks.

Tik kai užsirūkė patį pirmą kartą Šniūraičiuose, kai vaikinas pasigėrėjimo kupinomis akimis ir abejingomis lūpomis pūtė dar neuostytus dūmus motinos namuose, paukštelis nusileido arčiau žemės. Žiūrėjo tą pirmąjį kartą brolio neatpažindama ir pati jautėsi tirpstanti pilkuose garuose. Pabijojo, kad išsisklaidys ore tartum nebuvusi, neišklausyta liks numesta į tamsų kampą, tad ir susiraukė iki pat šiandien.

– Pašlemėkas tu, Gintai. Kad kiaurai prasmegtum, – tėškė vos atsisukusi į brolį.

– Ona! Žiūrėk, ką kalbi. Ant Dievulio peties duoną dirbam, nė vienas žodis pro Jo ausis nepraslys.

Gintaras atkirtį nutylėjo, sprigtu nusviedė nuorūką anapus žvyrkelio ir priėjo perimti darbo, kankinusio nuo pat ryto. Paėmė švelniai kirvį iš sesės rankų, o ta ir liko stovėt tuščius delnus į priekį ištiesus, laukdama atsako. Gudruolis juk žinojo, kad šitaip liks didvyriu mamos akyse – įžeistas, bet nekerštaująs, nuolankiai savo pareigą atliekąs sūnus.

O malkų, atrodė, nė kiek nesumažėjo. Darbininkas rinkosi plonesnius rąstelius, kad iš pirmo sykio lengvai skiltų. Ką su likusiais daryti, sugalvos vėliau. Tik antrą ar trečią kartą gyvenime tuo užsiėmė, jausmas – keistas, nemalonus. Ritmingai juda kūnas, linkčioja į nebylų taktą. Po truputį ima mausti raumenis. Vyrukas jau įgudo – nereikia galvoti apie skausmą. Čiupt kitą medgalį nė nelaukus, tada greitai ir užsimiršti. Kokių tik nuotykių jis mieste nepatyrė: ir pirmąkart matė gyvus poetus, ir nuogą merginą lytėjo, ir vynų keisčiausių ragavo, siela jautėsi regėjusi ir šilto, ir šalto. Viliojančia prieblanda pasidabinusi naktis tapo jo artima sugulove. Iš pradžių virpantis, pats savęs susigėdęs naujų potyrių alkis užleido vietą pasitikėjimui, nusėdusiam ramybe jo akyse. Ir štai paprastas aštrus įrankis bei negyvos kietos trinkos siurbia jėgų likučius vidudienio saulės atokaitoje.

Nuo blyksnio, kai pakelia sunkų kirvį virš galvos, iki kol šis, vedamas kažko kito nei Gintaro rankos, pasiekia medį, tvyro trumpos juodos bedugnės. Akimirkos, kai jis nieko negirdi, nemato, nejaučia nei kaklu srūvančio prakaito, nei įsitempusių tirpstančių pėdų. Sekundei, gal net mažiau, kažkas pagrobia jo sąmonę, bet iškart sugrąžina. Tokią pat? Gintaras apsidairo aplink – sesė, karutį prikrovusi, tikriausiai nupėdino prie malkinės, bet mamos karutis guli prie tako tuščias. Atrodo toks vienišas. Jaunuolis prisiminė motiną sakius, kad tėvo iš kaimynų pavogtas. Pati, matyt, nuėjo gaminti pietų.

Tokią dieną kaip ši jautėsi išsiilgęs mamos valgio. Jei pasiseks, bus riebi didelė višta su bulvėmis. Kitu atveju – suktinukai, bet ir tie neblogai. Mamos maistas, nors ir su meile gamintas, skirtas kūnui, ne dūšiai. Skanus vien tuo, kad šiltas, kad sotus. Pasisotinęs jauties sprindžiu aukštesnis. Tartum pats būtum gyvulį užauginęs – persiimi gyva jo jėga. Dievaži, taip galvojant ir dirbti lengviau. Tas nuotykis su eilėraščių rankraščiu dar tūno širdies gilumoje, vis dar duria aštriai, bet negalima... Prisiminus noris mest viską ir susinaikint, bet tokias mintis reikia nuvyt šalin kaip ir nuovargį. Šalin šalin šalin. Su kiekvienu skylančiu rąsteliu šalin.

– Gintarai! Valgyt! – skardus sesės balsas nuo lauko durų.

– Ką? Juk ji ką tik nuėjo taisyt.

Ona persisvėrė per laiptelių, vedančių į koridorių, turėklą ir pažvelgė lyg į svetimą žmogų.

– Ką čia nusišneki, visą valandą virtuvėj zuja.

Kirvis dusliai krenta.

– Ateinu.

Kieme, prie tėvo statyto tualeto, buvo įtaisyta aprūdijusi kriauklė. Gintaras nusiprausė ir nesišluostęs užsimetė marškinius. Spėjęs, kad mama ir sesė jau sėdi svetainėje, prisidegė dar vieną cigaretę. Pritūpė sklypo pašonėje, iš kur nematyti nė vieno lango, ir dūsaudamas nervingai rūkė. Atrodė kaip paauglys, kaip mokinukas. Tiesa, bijoti savo šeimos nebijojo, nieko nė viena laukiančiųjų jam nepadarys, bet vis vien nejauku. Nuo kada tapo toks svetimas Šniūraičiams? Senos obelys stiebėsi tomis pačiomis šakomis, kuriomis kadaise jis karstėsi. Lopinėlis, kur žaisdamas išdegino žolę, vis dar gelsvas ir sausas. Ir nors Kaune viskas taip susiknisę, taip velniškai susiknisę, protas ir čia vis vien įsitempęs.
Tebūnie. Taip dar tik geriau. Asmeniniai romantikų mitai negimsta lengvai.

– Na ir užtrukai, saulyte. Sėsk, kol neatšalo.

– Jei maistas tau ne per prastas, – nusijuokė sesė pilna burna.

– Į tave, Gintarėli, pasižiūri ir baisu pasidaro, – mama padėjo gėlėmis išmargintą lėkštę. Keturi riebūs, stambūs suktinukai garavo čiobrelių kvapu šalia virtų morkų ir kopūstų. – Ar pavalgai mieste?

– Tai aišku, – nors dingtelėjo, kad tokios lėkštės dviem dienoms užtektų.

– Na, žiūrėkit, vaikai, pasistiprinkit.

Kaime visuomet tylu. Čia nezyzia nei televizorius, nei mašinos už lango važiuoja. Onutė valgė godžiai, bet pasimėgaudama kiekvienu sultingu kąsniu. Atminty išplaukęs Bairono sakinys, esą nieko negali būti bjauriau nei valganti moteris, prikaustė Gintaro ranką prie nertos baltos staltiesės. Pirštai klaidžiojo tarp skylėtų ornamentų, nuodėmingai primenančių nėrinius.

– Na, Onut, – kreipėsi su šypsena Gintaras, mamai išėjus virtuvėn, – nespėjai kokio bernelio susirast, kol manęs nebuvo?

Mergina akimirką sustojo kramčiusi. Nurijo didelį kasnį, dėbtelėjo piktai ir valgė toliau.

– Ei, aš juk draugiškai klausiu.

– Kurgi ne. Tiek aš tau ir įdomi.

– Būtum neįdomi, nesidomėčiau. Ko čia pyksti? – smailino liežuvį kaip pats nelabasis.

Ji padėjo šakutę ant stalo ir įsmeigė įtarų žvilgsnį broliui į akis. Tik ji taip moka. Atrodo, lyg matytų dabar jį tartum pliką vaiką.

– Būčiau įdomi, atsilieptum į skambučius, – lėtai atsigėrė obuolių sulčių ir tęsė jau nusukusi akis, – bet ant tavęs ilgai pykti neina. Nesusiradau. Kur jau susirasiu, kai dienas kieme leidžiu.

– Nieks gi nelaiko. Galėtum ir į miestą kada atvažiuot. Gali ir į kultūrcentrį Radvilišky nueit. Ten, man atrodo, koncertų visokių būna.

– Gintarai, – putlios lūpos įsitempė, – ką tu čia kalbi. Pats žinai, kad kieme manęs reikia. Tu nueisi į visus tuos koncertus, nueisi visur, kur tu dar ten eini. Man ir mamai vien žinot to pakaks. Atsiliepk kitąkart, papasakok, ir mudviem čia susėdusiom jau ir tai įvykis bus.

– Mamai tai mamai, bet tau...

– O aš tik ja ir gyvenu. Kaip iš medžio tu šiandien iškritęs. Žinai, kad jos nepaliksiu vienos. Ji tik rankom paplotų, jei užsiminčiau, pati daiktus sudėtų, bet negaliu taip. Kai tavęs nėr, ji – pareiga, – pastebėjusi rimtį brolio veide ji nusišypsojo, – pati gražiausia pareiga. Kad tu tik matytum, kaip šypsosi, kai bent žodį iš tavęs parnešu. Mes kukliai gyvename, tos šypsenos abiem ir pakanka vakare susišildyt.

Ramus, tylus sesers balsas, iškilęs tarsi slėptas sapnas, bėgiojo Gintaro oda lengvu šiurpuliu. Suvirpinta vaizduotė nubudo ir išjudino praėjusių dienų vaizdus. Tik ne tuos... Taip keistai ta galva veikia, šalin šalin visa tai. Šalin šėlsmo kupiną naktį, kai bastėsi po bičiulių namus, gėrė, plepėjo, pametė kažin kur telefoną, tris dienas po to dar nerado.

– Ei, ko nutilai?

Šalin tas ilgas Paulinos iš Vilniaus kojas. Nuogus pečius, lygų baltą jos pilvą. Šalin jos nuogumą ir nuodėmingumą, kuris atsainiu judesiu išjungė telefoną, kai šis ėmė skambėt ją bučiuojant. Šalin, jis numetė už lovos mobilųjį, bet girdėjo tik lyg daina užburiantį moters alsavimą, karštai įsirėžusį ant jo kaklo.

– Gintarai? Ką jau čia galvoji?

Šalin tuos kurtinančius langų daužymus skurdžiausiame rajone. Šalin, šalin didelius akmenis, kuriuos jie aprašinėjo Mickevičiaus ir kitų romantikų eilėraščiais ir mėtė į cukrinius lūšnų langus. Suspaustų, žemų lūšnų, visai tokių, kokioje mama ir sesė gyvena. Šalin tą aidą. Kaip skardžiai stiklas dūžta ir garsiai šalin bėga būrys postmodernių filomatų.

– Nekalbėsi su manim?

Šalin pamestus rankraščius, dievaži, kodėl jie ne tik ten, bet ir čia – bet kur, kur vargšas nevykęs Gintarėlis nusibels, ramybės neduoda. Net Šniūraičiuose, mamos svetainėje, visi iki pat paskutinio eilėraščio mįslingai šmėkščioja prieš akis, bet vos pabandai bent vieną įvardint, pasislepia užmaršties tamsybėje. Jis dvi savaites naršė savo ir kiekvieno draugo būstus, visus Kauno barus ir užkampius. Pačius smulkiausius šešėlius išžiūrėjo, niekur rast negalėjo. Neva pats Dievulis visiems jo kūriniams būtų rūsčiai ištaręs: šalin.

– Gi matau, kad kažką prisiminei ir dabar galvoji. Sakyk. Išklausysiu, – lindo jos balsas.

Šalin šitą sesę, amžių amžius laukiančią svetimos laimės. Tą pačią mergaitę, kuri kiaurai skaitė jo veidą, atpažindavo kiekvieną paslėptą liūdesį, graužusį, kai pats dar savęs nesuprato. Šalin šitą išstambėjusią, vyrišką bobą, liksiančią senmerge. Tuščią ir beginklę prieš demonus, apsėdusius jauną, vitališką, poetišką atgimusio Mickevičiaus sielą. Ne paukštis, o suskretusi debesų žiurkė.

Gintaras pasuko akis į Onutę. Skruostus puošiančios strazdanos panėšėjo į sukietėjusias kruvinas ašaras. Šalin visus skraidymus ir žaidimus, bergždžias jos gailestis nesugrąžins eilių, turėjusių tapt vienintele jo šeima. Nepakartojamų, kurioms kasnakt susikūprinęs jaunuolis meldžiasi, kad leistų jam tapt kažkuo daugiau, nei jis gimė. Išsinert iš pilkos kaimo saulės, pilkų laukų ir pilko medinio narvo, stovinčio metų metus Rapsų gatvės gale. Šalin visas malkas – į pačią pragaro ugnį. Joks darbas, jokie namai, jokia vaikystė neprisikels, kad ir kiek lavoną laižytum. Romantinis mitas per savo šaknis neatrandamas. Melas! Šalin tokį! Šalin jį patį, visą ir suvisam, jei negali subręst ir išaugt į naują Mickevičių.

Šalin.

Šalin.

Užviręs kraujas garuoja, šalin šaltą jos ranką.

Šalin.

Įdegusią tvirtą ranką, suspaudusią Gintaro riešą.

Tik ne iš rūpesčio. Ne. Ji žiūri pro langą, didelės jos akys blizga, lūpos virpa, nedrįsdamos susičiaupti. Kunkuliavimas gyslose trumpam išblėso, nustelbtas baisaus triukšmo. Ploni moteriški ir stori gargaliuojantys vyro riksmai. Nieko nesuprasdamas jis nubėgo prie lango, kurį taip išgąstingai stebėjo Onutė, ir pažvelgė į kiemą.

Kojos pačios išnešė laukan. Rankos tvirtai sučiupo tėvą už odinio skylėto švarko ir grubiai nustūmė patvorin. Mama taip ir liko gulėti ant tako. Žemėmis apdrabstyta prijuoste, apspjaudytu megztiniu. Tvirtai užmerkusi akis, suakmenėjusi, bet sveika, tas beprotis nespėjo jos sužeisti. Tartum nuplėšdamas užraktus nuo perdien susikaupusio nirtulio Gintaras puolė prie seno, praplikusio raudono girtuoklio ir parvertė šį taip pat, kokią jis paliko gulinčią mamą. Gležni vaikino kumščiai virto kietesniais nei bet kurio kaimo gyvulio kanopos, greitesniais, nei pats spėjo sužiūrėti.
Smegenis suspaudę demonai nusileido.

Smūgiai krito vienas po kito, maitodami ir taip subjurusį tėvo veidą. Vaikinas ir toliau mintyse kartojo – šalin. Smūgis po smūgio jis ištirpo įtūžyje, kuriuo dar neseniai bandė nusikratyti kaip svetimu. Mintys, kad tai šitas veltėdis, palikęs jį dar vaiką, dėl visko kaltas, įsižiebdavo galvoje, tačiau pačios iškart pabėgdavo. Mintys, kad jei kas ir nenusipelno toliau vaikščioti šia žeme, tai jis. Mintys, kad girtą padarą keistai lengva mušti. Jos tirpo kruvinoje mėsmalėje, maišančioje du besidraskančius žvėris.

Mama šaukė sūnų vardu, verkdama rėkė ir dar kažką, tačiau tai nebesvarbu, šitas pyktis išliejamas ir už ją. Keliai tvirtai laikė prie žemės besimuistantį kūną. Krumpliai saldžiai lipo prie minkštos išpampusios senio nosies. Krūtinė alsavo karštu oru pro sukąstus dantis. Taip stipriai, kad pačiam skauda, tačiau tebūnie. Burna prisipildė tirštos masės, tačiau tebūnie. Gintaras jau kosėjo, tačiau tebūnie. Tebūnie šitas išlaisvinantis skausmas.

Garsai ir vėl išnyko. Tik ausys jautė, kaip drėgnos žemės trupa jų viduje. Išdegintos rankos atgniaužė kumščius. Minkšta nosis ir toliau gaudė vieną po kito smūgius, krentančius iš kažkur aukščiau nei plaukia debesys, naikinančius baltą sulysusį veidą, tebūnie. Jis jau nebesigynė, skausmas virto gana nuobodžiu. Gintarui dingtelėjo, jog, matyt, taip po truputį prarandama sąmonė. Keista. Laikas lėtėja. Keista, mat atrodė taip lengva sumušti seną girtuoklį. Tik kad norėjosi pasilikt dar šiek tiek ilgiau. Pasalūniškai dar sukirba: juk niekad iki šiol nežinojo, koks tėvo kvapas. Te jis muša, tebūnie. Krumpliai jau nebe skaudūs. Jau glosto, galbūt tėvas kitaip neišmokęs.

– Jau nubudai?

Pro mažą apdulkėjusį langą kamaraitės gale vidun krito siauras šviesos ruožas. Balta tiesi linija tamsiame kambary. Galėjai pamanyti, kad guli dideliame karste su viena kulkos skyle. Tos šviesos norėjosi tarsi oro. Norėjosi godžiai jos prisisiurbti ir išlipti iš juodo besapnio miego.

– Ar jau nubudai?

Tačiau šviesa nesiplėtė. Akims teko pratintis prie tamsos, kurioje daiktai ilgainiui įgavo savo linijas. Stačiakampė spinta. Ovali skrynia. Plonos knygos ir žurnalai, sumesti į kampą prie durų. Apvalus žemas fotelis.

– Klausiu tavęs, ar nubudai?

Tėvas pasikėlė nuo pasliko kūno ir nuvinguriavo tolyn svirduliuodamas. Keldama jį nuo žemės mama prisiglaudė arti kaip anuomet, kai bučiuodavo sūnų prieš miegą. Onutė laukė viduje. Verkė. Kalbėjo kažką apie tėvo bobą, pinigus, daiktus, kurių nebėra.

– Klausyk...

Nebeskaudėjo veido, nebedūrė nei rankų, nei kojų. Akys išdžiūvo ir žemės iš ausų išbyrėjo. Tik dieglys kažkur krūtinės viduje badėsi įkyriai. Juto jį prieš užmigdamas. Juto ir dabar. Kylantį, slystantį gerkle. Springo, kosėjo, kol išleido laukan. Dieglys tvarkingai atsistojo ant žemės, pasižiūrėjo pro langą ir prisėdo prie lovos ant fotelio. Sako:

– Juk matau, kad nubudai.

– Matyt, – sugirgždėjo tarytum per miegą susenęs balsas.

– Kaip jauties?

– Dar ne iki galo...

– Nubudęs? Nieko, praeis.

Liežuvis vos rangėsi išsausėjusioje burnoje.

– Portretuose tu kitoks.

– Koks?

Net pats nustebo, kad atmintis – kaip niekada prašviesėjusi.

– Lūpos siauros, ryškios. Dabar truputį vyriškesnis.

– Kaip ir priklauso, – Mickevičius nusišypsojo, – tėvas turi būti pavyzdžiu.

– Tai kad aš pats toks nevyriškas.

– Nes neužaugai. Subręsi. Dar kol kas pasakom tiki, bet nieko. Praeis.
Žvilgsnis užkliuvo už knygų krūvos. Žinojo, kad ten tik receptai, sovietiniai romanai, spalvinimo knygutės.

– Ne tokių, pats žinai, apie ką aš kalbu.

– Apie Kauną?

– Miestas kaip miestas, tik tu iš jo mitą susikūrei. Prireikė mat tapti poetu, naujuoju tautos balsu, – Mickevičiaus veidas raudo, – Faustą pačiam pergyventi, – akys traukėsi, – medžiotoju, riteriu, dykumos tėvu ir prievartautoju tapti, – nosis ištįso, plaukai praretėjo.

– O ką man reikėjo...

Tėvas atsistojo ir ėmė vaikščioti po kambarį. Ironizuodamas maivėsi:

– Ne, žinoma, nieko daugiau nebeliko. Net kai aistros išseko, gyvastis ištekėjo, net tada reikia kurti. Pult kuo žemiau nuo nuobodaus Dievo peties į vilionių ir geidulių glėbį. Padėk man, nebepamenu tiksliai tų chrestomatinių tiesų – „romantizmo atstovai atsisuka į folklorą, etninę tradiciją bei savo šaknis ne su tikslu grįžti..."

– „...bet savitai ir individualiai kurti savo asmeninį mitą", – nevalingai suvirpėjo jo lūpos, įpratusios tai kartoti.

– Daivės, jauniausios vargšės dukrelės, nuskriaustasis sūnus. Žynys, rastas mistiniame name Rapsų gatvės gale. Tragiškos giminės auka, gimusi pelenuose ir kilusi neva feniksas, o taip. Šimtai skaitytojų alptų, neabejoju, – jis demonstratyviai apsitvarkė apiplyšusį švarką ir suriko tarsi į mikrofoną: – Dekonstruoti! Išskaidyti! Išnaudoti! Ir sugert į save, suėst tarytum paties žalčio vaisių, – poeto išvaizdą pametęs tėvas nusilenkė.

Nurimo, prisėdo atgal į fotelį.

– Na, ar pasisekė?

– Nesvarbu.

– O, tai man jau patinka girdėti. Kas svarbu, jau neklausiu.

Už aitraus degtinės dvoko jautėsi šiltas malonus duonos kvapas. Jau kai mušė, tai buvo ryšku.

– Tu tik neišeik, – kalbėjo kas žodį giliai traukdamas tėvo kvapą, – pabūk. Aš dar pailsėsiu, o tada labai daug papasakosiu.

Liesą dyglio veidą papuošė šypsena.

– Aš niekur ir nebuvau dingęs, tu tik klausykis dažniau, – jis pasisuko ir įsižiūrėjo į mažąjį langą, – o kas dėl jo, tai jau šaukštai po pietų. Skauda, žinau. Trūksta.

Gintaras pabandė atsikelti. Ūmai užsinorėjo stotis, įsispirti tvirtai ir elgtis kaip tikras vyras. Kaip dera šeimos galvai. Tačiau rankos slydo švelniais patalais ir jis minkštai įkrito atgal į pūkų guolį. Bejėgiškai smigo į didelį platų karstą ir ėmė drebėti.

Ramus jo balsas:

– Išsiverk.

Akys nevalingai sudrėko. Lūpos įsitempė. Krūptelėjo ir išsiliejo bežodė dejonė.

– Išsiverk.

Susirietė tartum gaudydamas ašaras glėbyje. Liejosi. Liejosi ir liejosi, kiek buvo sulaikęs. Skruostu, kaklu bėgo rauda ir prausė apdulkėjusį ilgesį.

– Išsiverk. Praeis. – Jis pasilenkė kiek arčiau Gintaro veido ir paklausė lyg paties žodžius pakartodamas: – Ir dar pasakyk: ar su šeima važiuosi į bažnyčią?

– Važiuosiu, – springdamas ašaromis. Ne, reikia tvirčiau. – Važiuosiu, – garsiau ir aiškiau, – važiuosiu.

Reikia pasakyt taip, kad nekiltų abejonių.

– Važiuosiu.

Tai atėmė jėgų, kūnas ėmė svirduliuoti, tad Gintaras įsikibo į turėklą, bet ištarė dar vyriškiau:

– Važiuosiu.

Mama išsigandusi atbėgo iš virtuvės. Sūnelis, tiesa, ilgai miegojo, bet atrodė dar baisiau pervargęs. Šapelis, įsikibęs turėklo, linguojantis vidury laiptų iš kamaros į svetainę.

– Kur tu važiuosi?

– Su jumis. Į mišias. Juk sekmadienis.

Be reikalo mama bandė jį perkalbėti, be reikalo Ona liepė ilsėtis. Gintaras užsispyrė ir nenorėjo girdėti nė vieno žodžio prieš. Šlubuodamas tyliai nusileido žemyn ir laukė sesės bei mamos lauke. Tuodvi pasidavė. Netrukus išėjo laukan, pasipuošusios šventiniais drabužiais. Onutė – gelsvu, kelius vos dengiančiu sijonu ir smėlio spalvos palaidinuke. Mama – balta kaip sniegas lengva suknele. Netoliese suburzgė mašinos variklis, kaimynas, vežąs moteris į bažnyčią kiekvieną šventadienį, jau laukė prie namo. Taip ir išvažiavo visi trys, su nerimu, bet šypsodamiesi.

Gintaras žvelgė į pro šalį lekiančius namus, laukus, apleistus sklypus. Viename jų stovėjo elektros stulpas, ant kurio gandrų pora buvo susisukusi lizdą. Išvažiavus į pagrindinį kelią, sesuo jam ėmė kažką aiškinti apie tėvą. Atseit šis jau antras mėnuo kaip vis užsuka, visuomet girtas, ir prašo pinigų. Gintaras girdėjo tik protarpiais, mat platūs ramūs laukai prikaustė dėmesį ir nepaleido, tačiau žinojo, kad grįžęs namo atidžiai išklausys Oną darkart.

Medinė bažnyčia stovėjo per penkerius metus nė kiek nepakitusi. Žengdamas pro vartus Gintaras prisiminė, kaip kadais šėliodamas užkliuvo už jų ir pargriuvo. Tie patys ir suolai, paveikslai ant sienų, toks pat kaulėtas prieky kybo Išganytojas. Nors kelius dar skaudėjo, tačiau sukandęs dantis Gintaras priklaupė, persižegnojo ir nustebo supratęs, kad reiktų kreiptis. Daug dalykų norėtųs papasakot, nė nežino, nuo ko pradėti.

Mišios jau prasidėjo ir sučiauptomis lūpomis jis taria žodžius, saugotus kitam. Nesidairo, mat Šniūraičių girtuokliai į bažnyčią nevaikšto. O kaip norėtųs pasigirti, kad galiausiai suaugo. Kaip maga viskuo pasidalyti.

Pakelia akis ir šneka jau bet kam, kas klausys. Kužda naujus eilėraščius ir daug drąsiau nei kadais. Pasistengia, prisiverčia ir nebesibaido, kad širdį graužia praėjusio, nesamo, nebuvusio ilgesys.