Leonidui Jacinevičiui – 70
Kregždutės kregždutės, dangaus gyvos žirklės, atkirpkit ir man gabalėlį dangaus...
Atkerpa, visi žinome, kregždutės gyvenimo ir kūrybinės biografijos, tik ne visiems po lygiai, o sykiais ima ir nukerpa skaudžiai... Ir vis dėlto jų dabar šaukimės, iš Leonido žodžių ir Giedriaus Kuprevičiaus melodijos. Kur jau čia varžysiesi su žvitriomis kregždutėmis, bet išdrįskime pasikėsinti į žirkles ir mes. Kirpkime dabar pamirštą, nutylimą Leonido paveikslą – žvilgtelėkime į Jo literatūrinę pasaulėjautą.
Matau liemeningą vyrą blizgia šukuosena iš jaunesnio kurso Stuokynėje ar fakultete. Jam vieninteliam nekyšo iš kelnių kišenės žagrės rankenos (sparnuotą, dabar nuzulintą posakį Saulius Šaltenis paleido į svietą vėliau). Gražus lyg Šocikas vyras, aišku, yra iš Kauno, dirbęs gamykloje ir lankęs bokso treniruotes, todėl galintis patiesti ne vieną rusų karininką. Rašytojas! Tikras! Jau spausdinamas, garsus, jo apsakymų laukia nesulaukia ne koks praplėkęs „Tarybinis studentas“, o „Pergalė“ ir visos redakcijos. Tiktai kokių paibelių prireikė Rašytojui universitete, margoje lituanistų padermėje, kam krimsti mokslus, kam eiti į biblioteką, kuri seniai visa jo perskaityta. Todėl Rašytojas ilgai nešyla kojų, netrina kelnių, nešokdina kolegių 34-oje auditorijoje, nors kai kas vėliau paseka šiuo puikiu pavyzdžiu ir tampa epigonais. Iš tos kartos jaunųjų prozininkų mūzos pirmiausia ir karščiausiai išbučiuoja Leonidą – faktas. Tačiau šlovė kažkodėl neapsuka Leonidui galvos – Rašytojas nepereina į kitą gatvės pusę pamatęs kolegas iš kaimo, na, tuos, kurie nėra laimės kūdikiai, ir net skolina jiems pinigų iš pasakiškų savo honorarų.
Daugelis mūsų tik vėliau sužinome apie tikrą tetą Michaliną Meškauskienę, dvynį brolį, baigusį Maskvos kinematografijos institutą ir iki mirties dirbusį operatorium M. Gorkio kino studijoje. O kad gabumai iš inteligentiškos šeimos, iš kauniškės literatūrinės ir Konrado kavinės aplinkos, neabejojo niekas. Leonidas ateina su savo tema – protestu prieš rutiną ir stagnaciją, jaunu, įžūliu iššūkiu, su intelektualiu jaunu herojumi, su rūgštynių lauku šalia varnalėšų, gaiviu nusiteikimu prieš dogmą, sustabarėjimą, ideologinį liūną. Leonidui „išdega“: juk chruščiovinio atšilimo laikai. Ateina apsiskaitęs, pasirengęs profesionaliam darbui, su giliu estetiniu pajautimu ir skoniu. Hemingvėjus – dievas ir šaltinis, Remarko užslėpta, transformuota maniera. Daug kas Leonido apsakymuose ir apysakose, man regis, sugestionuota žurnale „Юность“ spausdintų Vasilijaus Aksionovo romanų „Kolegos“ ir „Žvaigždžių bilietas“ (rusai dabar šį rašytoją vadina savo didžiuoju).
„Kur iškeliauja pasakos“ – taip Leonidas pavadino savo scenarijų to paties pavadinimo filmui. Stojiškai ramus ir orus buvo filmo kūrimo peripetijose. Dabar jau neprisimenu, kaip žlugo dar viena paraiška – paskui su Leonidu juokėmės iš jo sumanymo kurti filmą apie tarybinius žmones... Kauno zoologijos sode. Narve, už tvoros.
Išdidus ir paprastas. Tiesus, sąžiningas ir nesiveliantis į intrigas. Savitas ir įžvelgiantis kibirkštį kituose. Įsimylintis ir mylimas. Nustebino ramus Leonido pasakojimas apie išvykstančią į užsienį žmoną su sūnumi. Nestebino vėliau, kad tokia gražia pora tapo su Sigute, – didžiavosi, kad jo gyvenimo moteris turinti būti gražiausia! Kaip kaimynas liudiju: jų bendro gyvenimo pradžia daugiaaukštyje netoli Karoliniškių bokšto tikrai buvo graži. Vieną šaltą žiemą dažnai su Sigitu Geda klampodavome tenai per pusnynus, ir jis vis girdavo Leonidą su Sigita: priglaudė pas save, davė atskirą kambarį. Aiktelėjau jau naujaisiais mūsų laikais perskaitęs viename laikraštyje visai ką kita... Tegu kregždutės nukerpa tą parašymą, tai bus mums pamoka, kad nereikia skaityti ko nereikia, tik atsiminti, kaip vienas rašytojas bėdoje spaudė prie širdies kitą.
Legendinė, idealizuojama bohema ir jos papročiai... Teatralizuotai romantinė, kur polėkis, žaismė, personažai, kuriamos ir čia pat vaidinamos istorijos – ir Leonidas, kartais su savo herojų kauke, o labai dažnai be jos... Kūrybos iliuzija šėlsme – ir gelianti, maudžianti širdį skaudi tyla prie arbatos puodelio penktą ar septintą valandą ryto... Apkalbos, išsityčiojimai – tai juk irgi bohemos „dėsniai“, tik – šlykštieji – ir klaiki vienatvė.
Kunkuliuojantis energija, linksmas, sąmojingas Leonidas – vadinasi, rašo. Apatiškas, tylus, susigraužęs, nugrimzdęs į save – sustojęs, neberašantis. Gražiausiai pradėjęs žygį prozoje – ir žvelgiantis, kaip žengia tolyn kiti, galbūt ne tokie talentingi. O laikrodis tiksi. O viena istorinė epocha keičia kitą.
Tie niekam nereikalingi, prakeikti rašytojo darbai duonos kąsniui! Ir Leonido redakcinė karjera, net iki „Literatūros ir meno“ vyriausiojo redaktoriaus, neilga, su mūsų, jį ton galeron stūmusių, pagalba pasibaigusi... Leonidui reikia rašyti, o jis vaikšto po Seimo rūmus, varsto duris paskutiniam, niekam nereikalingam straipsniui...
Tegu nesibaigia širdingas mūsų pabuvimas, šnektelėjimas su Tavimi, Leonidai, apie laiką, kai kasdienybėje tikrai būta daugiau poezijos, apie Tavo knygas ir jauną gyvenimą, apie jaunatviško maišto ir protesto dvasią, kurios visados reikės literatūrai.
Romas Gudaitis