Recenzijos, anotacijos

Stasys Jonauskas. LAIKAS IŠEINA PATS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 60 p.

 

Stasys Jonauskas mūsų literatūriniame gyvenime laikomas savitu, kitonišku poetu, nors jo tematika yra daugmaž tradiciška. Tai gamtos pasaulio amžinoji tvarka ir šalia to pasaulio esantis, su juo einantis žmogus. Prieš dešimt metų išleistoje rinktinėje „Žolės balsas“, už kurią poetui buvo skirtos Jotvingių (2004) ir Lietuvos rašytojų sąjungos (2005) premijos, vyrauja laiko tema. Ji tęsiama ir šiais metais pasirodžiusiame eilėraščių rinkinyje „Laikas išeina pats“. Knygos pavadinimas apie laiko temą informuoja, o viršelio iliustracija ją patikslina. Toks objektyvizuotas, konstatuojamasis kalbėjimo pobūdis išlieka visoje knygoje. Joje apie laiką jau beveik nebeklausiama, kaip tai buvo ankstesnėje kūryboje, laiko reikšmės tiesiog teigiamos. Galbūt todėl ir naujasis eilėraštis sutrumpėja dažniausiai iki dviejų ar trijų ketureilių, kuriuose skamba tolydi, monotoniška intonacija.

Knygos viršeliui apgalvotai pasirinkta nuotrauka. Čia norėtųsi prisiminti amerikiečių rašytojos Susan Sontag mintį, kad visos fotografijos yra memento mori , priminimas, tariamos būties, o kartu ir nebūties ženklas. Nuotraukoje matyti rudeniniai klevo lapai, pilki debesys, stiklu tekantis lietus ir juodas lango rėmas, dalijantis vaizdą į netaisyklingas uždaras erdves, tai skaitytojo sąmonėje kuria laiko tėkmės įspūdį. Pasak Antano Maceinos, laikas tik tada yra laikas, kai jis praeina, būtent nykstamybė yra jo esmė. Šią mintį primena ir struktūrinis eilėraščių išdėstymas rinkinyje: pirmasis eilėraštis („Paukštis pažiūri pro langą“) aktualizuoja augimą (gimimą), o paskutinysis („Žiūrintis pro langą“) – nykimą (mirtį). Knygos gale ta pati sumažinta gamtos nuotrauka tampa egzistencinės netekties peizažu.

Rinkinyje svarbiausias yra ir žvilgsnis, matymo perspektyva. Lyrinis subjektas virsta objektyviuoju pasakotoju, tiesiog stovinčiu ir fiksuojančiu pro savo sielos langą matomą gamtos vaizdų naratyvą, kuriame atsispindi ir žmogiškosios būties slinktis („Pažvelgęs į vandenį švarų, / Supranta žmogus: tebesu. / Tik vasarą jau išvaro / Per lauką pulkai debesų. / Ji miško ošimą nutildo – / Spalvotoji lapų dama. / Ir šoka pati nuo tilto / Vandenį išpildama“, p. 9). Subjektui jo atspindys pasaulyje tampa egzistencine būtinybe, nes tik taip žmogui patvirtinamas jo buvimas. O žvilgsnis, nepagaunantis savęs kitame, yra mirštantis („Švietė senas atvirukas, / Toldamas kaip veidas, / O iš pievų kilo rūkas – / Jau saulelė leidos“, p. 27).

Fotografija yra glaudžiai susijusi su geismu ir mirtimi. Niekada realybėje neišliks tai, kas jau užfiksuota nuotraukoje, todėl vaizdo įamžinimu išreiškiamas žmogaus geismas sustabdyti ir išsaugoti nykstančias gyvenimo akimirkas. Toks geismas jaučiamas ir S. Jonausko eilėraščiuose, tampančiuose praėjusio laiko fragmentais. Todėl šiuolaikinio skaitytojo neturėtų gluminti iš žemdirbiškos subjekto atminties atėję žodžiai: „klėtis“, „trobelė“, „plūgas“. Visi jie semantiškai siejami su praėjusiais laikais: kažkas toli galanda dalgį, bevardė pelytė ieško klėties, kažkada „dar žydėjo pinavijos, o už jų – ir trobos“.

Žmogaus ir gamtos laikai S. Jonausko eilėraščiuose plaukia gretimai, bet nėra tapatinami. Priešingai, nuolat pabrėžiama jų skirtis („Prabėgo vasaris, paliks greit ir kovas – / Nė vienas tavęs nesiklaus, / Lyg būtum ne šito pasaulio valdovas, / O šiaip sau pilietis, išgėręs alaus“, p. 18). Cikliškam gamtos būviui („Ir bus tai, kas būna kasmet“, p. 33; „Saulė teka, kaip jai priklauso, / Penktą valandą ryto“, p. 41; „Ir upės bėga kaip visada“, p. 51) priešinama baigtinė žmogaus egzistencija („Laikrodis tyliai pro šalį plaukė, / Tau tik atrodė, kad sukas ratu. / <...> / Nieko nelaukęs, gyvenimas ėjo / Ir nebegrįžo. Buvo gražu“, p. 8). Vis dėlto abu laikai – gamtos ir žmogaus – kryžiuojasi, turi jungtį: žmogaus kintanti gyvenimo linija kerta pasikartojantį gamtos ratą; susikirtimo taškuose žvilgsniu pagauti gamtos vaizdai tampa žmogiškojo laiko simboliais.

Rinkinyje ypač svarbus gamtos laikas yra ruduo, kuris be vaizdingumo funkcijos atlieka ir semantinę – simbolizuoja atitinkamą žmogaus gyvenimo tarpsnį: „Tuoj užges gervuogynai pamėlę, / Ir kiekvienas, kuris čia gyveno, / Pamažu virs į pustomą smėlį, / Kurs iš laiko išbyra po vieną“ (p. 10); „Žvaigždės krito – nelaukė rugsėjo, / Kartais būna tokių dalykų, –“ (p. 55).

Kaip vienas iš svarbių simbolių, nusakančių žmogaus ir gamtos gyvenimą, S. Jonausko eilėraščiuose pasirodo mėnulis, kuris yra taip pat svarbus laiko tėkmės matas. Apskritai mėnulis siejamas su tapsmu ir netvarumu, mat per vieną mėnesį pakeičia visas savo atmainas, valdo gyvybės apraiškų gimimą, augimą ir nykimą. Eilėraščiuose šis lunarinis vyksmas siejamas ir su žmogaus gyvenimu, kaip tik būtent mėnulyje bandoma įžiūrėti žmogaus veido atvaizdą („Ir pilnas mėnulis lyg koks kunigaikštis“, p. 29; „Per žėruojančias medžių šakas / Tarsi mėnuo sudilo veidas“, p. 36).

Šalia gamtos ir žmogaus gyvenimo rinkinyje matomas ir istorinis laiko suvokimas. Žmogus yra įmestas į pasaulį, kuris jau turi savo istorinę tėkmę. Aiškiausiai tai leidžia pajusti vienintelis žanrine išraiška išsiskiriantis eilėraštis „Baladė apie spalius“. Čia išlaikomas baladės žanrui keliamas paslapties, istoriškumo ir tragiškumo reikalavimas. Nuo pasakoms būdingos pradžios („Kadaise prie miško stovėjo trobelė, / Ten lakstė galybė vaikų ir vaikelių“, p. 12) einama prie istorinio pasakojimo, primenančio kai kam gal jau ir nutolusios epochos įvykius: „Kada atsisuko toks mėnesis spalis, / Kada sujudėjo ne lubos, o šalys, / Toli pasigirdo „Valio“ ir dejonės / Ir biro ant žemės ne spaliai, o žmonės“ (ten pat). Baladė užbaigiama dramatiška nuotaika: „Bombonešiai ūžia, bet spaliai nebyra“ (ten pat). Be to, žaidimas žodžio „spalis“ daugiskaitos ir vienaskaitos formomis nuspalvintas ir savotiška ironijos gaidele (aliuzija į bolševikinę 1917 m. Spalio revoliuciją). Šis motyvas taip pat ir intertekstualus, jis kuria dialogą su atitinkamais ankstesnių S. Jonausko knygų eilėraščiais: rinkinio „Spaliai“ (1986) tokio paties pavadinimo eilėraščiu, kuriame „spaliai kvepia praeitimi“; 1998 m. išėjusio rinkinio „Širdis plaka delčią“ eilėraščiu „Pelija pelai, o peliukai pelėja“ („Kuliamajai nutilus senoj daržinėj, / Tarsi spaliai akuotai duria. / Iš istorijos byra, ir tu nežinai, / Ar turi? – mūsų laikas neturi“, p. 60).

Istorinis laikas praeina, ir dalis istoriškai mąstomos praeities išlieka, kita – dingsta nebūtyje: „Ir, išnykusios lig vieno, / Tolo prūsų gentys. / Per Skirvytę plaukė mėnuo, / Sietuvoj paskendęs“ (p. 27).

Žvelgiant iš praėjusio laiko perspektyvos, atskiro žmogaus „gyvybė akimirką trunka“ (p. 20), „gyvenimas – kometa“ (p. 37), jis apskritai žaibiškas ir „apšviestas kaip negatyvas“ (p. 32). Eilėraštyje užrašyta atmintis sudabartina praeitį, individualią egzistenciją įtraukia į tautos istoriją. Leonardas Gutauskas savo pirmojoje romano „Vilko dantų karoliai“ knygoje yra rašęs, kad „viską sujungia Atmintis, paversta raštu, nes niekas taip tobulai nenugludina kaulų ir laiko skeveldrų kaip tos auksinės darbščiosios skruzdės-raidės“. S. Jonausko rinkinyje kuriama bendra gamtos ir žmogaus kalbos gramatika, kurią pasitelkdama subjekto sąmonė liudija savo buvimą („Ir pučia šviesa – žodžio vėjas, aukštai / Pasilipa pelkės, kai sugula miškas. / Erdvė užsidaro, ir viską matai, / Arba bent gali pagalvoti, jog viskas“, p. 13; „Saulei nusėdus vakarą vėlų / Pravirą langą dar palaikai / Ligi vidurnakčio – iš vadovėlių / Dvelkia kadaise buvę laikai“, p. 51).

Gamtos ir kalbos dėsniai yra amžini. Jie ir susiję: kalbai gamtiniai įvaizdžiai suteikia vizualumo: „Žodžių galūnės – atsisklojėję linai / Ir žodžiai kaip spaliai limpa prie duonos“ (p. 13); „Sustoja vaikelis ant paremto tilto / Ir klauso, kaip žodis parsiveda draugą. / Jį šildo net molis, rugsėjyje šildo. / Ir auga į viršų, net rudenį auga“ (p. 5). Ir logiška, kad gamtos balsai lyginami su kalbos garsais: „Ir esamuoju laiku / Žąsys lyg priebalsės girgžda / Toldamos Paukščių Taku“ (p. 14). Regėjimas ir klausa tampa vyraujančiais rinkinio eilėraščių pojūčiais. Todėl tikslingai čia esama eilėraščio, dedikuoto lietuvių gamtinės lyrikos tęsėjui Jonui Aisčiui („Keturiese“, p. 39), o kitame eilėraštyje atpažįstamas Lietuvos kompozitorius Jonas Švedas („Tebegroja tie patys žiogai“, p. 28).

Rašydami apie ankstesnes S. Jonausko knygas literatūros kritikai akcentuoja jo poetiniam pasauliui būdingą agrarinės žemdirbio jausenos ir šiuolaikinio žmogaus pajautos derinį. Naujame rinkinyje taip pat yra nuorodų į žemės darbus. Kai kurios iš jų virsta kalbos, rašto metaforomis. Kalbininkas Skirmantas Valentas yra konstatavęs, kad visi (ar bent jau dauguma) kultūros, ypač rašto, terminų susiję su amatais ar žemdirbyste. O rašto ir arimo panašumas pastebėtas dar senovėje. Jau pirmajame knygos eilėraštyje („Paukštis pažiūri pro langą“) nuo arimo darbų („Ir girgžda kalvelės, priėmusios plūgą“) pereinama prie kultūrinio žodžio motyvo: „Ir klauso, kaip žodis parsiveda draugą. / <...> / Ir auga į viršų, net rudenį auga“ (p. 5). Žodžio kūrybinė galia nepasiduoda laiko tėkmei, žodis gaivališkai priešinasi nykimui.

Nuo laiko temos neatskiriama judėjimo metaforika. Nors S. Jonausko eilėraščiams būdingas monotoniškas rimas, jie yra tarsi ramus vienakryptis bangavimas, tačiau jų semantinis turinys dinamiškas, juose dažna būsenų transformacija („Ir tyliai paraudo, kur būdavo žalia“, p. 5), o gamtos peizažas nėra statiškas, kartais jis – tarsi teatro scena, kurioje stebimi spektakliai: „Meldynuose voliojasi šiurpas / Ir bėga žemyn pagaugais“ (p. 6); „spalvotoji lapų dama“ „šoka pati nuo tilto / Vandenį išpildama“ (p. 9); „Per atlydį bėga nuo kalno / Kaip intakas bėras arklys“ (p. 17); „Vejami begalinių naktų, / Bėga debesys tarsi nuo priešų, / Kai ruduo ten šimtus nekaltų / Voratinklių tyliai suplėšo“ (p. 48).

Laikas eilėraščiuose įgauna antropomorfinių savybių, jis tarsi turi kojas ir rankas, o kartais ir visiškai prilyginamas žmogui: „Rugpjūtis kaip Šventas Rokas / Praeina su šuneliu“ (p. 14); „Jis vis ėjo, ir ėjo, ir ėjo, / Nes stovėdamas buvo niekas“ (p. 7); „Laikas ėjo savo noru / Ir kiekvieną vedės“ (p. 26); „Laikas ėjo nelaukdamas nieko / Ir jo niekas nei stabdė, nei vijos“ (p. 22); „Jo neaplenkė joks karavanas, / Nesustabdė kalnai nei kanalai. / Visada ir visur ėjo vienas. / Žmonės – jo minamieji pedalai“ (ten pat). Laikas kaip visuotinis būties matas įrėmina žmogaus gyvenimą į gimimo ir mirties rėmus, todėl laikinumas apsprendžia ir patį asmenį: „Kas nupaišė šiame gyvenime / Mūsų veidus ir mūsų mintis? / Mes gyvenom, gyvenom, gyvenome, / Tai – vienintelė išeitis“ (p. 21); „Metai išlekia ir nebegrįžta“ (p. 41); „Visada, net kai išneša žmogų, / Laikas išeina pats“ (p. 25).

Suvokus fatališką laiko kaitą natūraliai kyla klausimas, o kas po to? S. Jonauskas pateikia atsakymą, nuspalvintą A. Maceinos filosofine mintimi, kad „kas būna tik kartą, tas arba būna amžinai, arba dingsta amžinai. Būdamas iš niekio kilęs, asmuo tegali į niekį ir grįžti. Gimimas ir mirtis asmens atžvilgiu yra absoliutiniai dydžiai. Todėl įrodymų, kad asmuo yra nemirtingas savaime, nėra ir negali būti. Yra tik pasitikėjimas Dievu Meile kaip manęs Kūrėju, kad jisai, trokšdamas manęs kaip manęs paties, savo meilės troškulio niekad neatšauks ir todėl mane kaip mane patį amžinai buvime grįs“ (A. Maceina, „Raštai“, t. VI, antras leidimas, 2000, p. 354–355).

 

Tarsi žvaigždės tarpusavy kalba.

Kur pažvelgsi nieko nėra.

Bet į dangų pakeli galvą

Ir tvartely pakvimpa mira.

Bet atrodo, jog nieko nebuvo,

Ko negali čia būt niekada.

Ir ne juosta danguj – iš lėktuvo,

Tik ant durų trys raidės – kreida.

O žvaigždės vis platėjantis diskas

Tolsta – kur ir kodėl – nežinai.

Trys Karaliai praeina kaip viskas

Ir todėl eina jie amžinai.

(p. 35)

 

Stasio Jonausko eilėraščiuose jaučia ma būtis yra begalinė, o praeinantis laikas skaičiuoja iš tos begalybės kaip smėlio grūdeliai byrančius žmogaus metus. Laikas tarsi uždaro žmogų savyje, bet visuose laiko tėkmės eilėraščiuose girdima ir amžinybės gaida, įsikūnijanti įspūdingais gamtos vaizdais.