Gegužės 5 d. Kauno Vytauto Didžiojo uni­versitete Germanistikos ir romanistikos kate­droje apsilankė du garbūs svečiai – žurnalis­tas Leonas Stepanauskas ir Mykolo Romerio universiteto profesorius Viktoras Justickis su gražiu tikslu – papasakoti anglų ir vokiečių filologijos studentams apie įžymų vokiečių bal­tistą Viktorą Falkenhahną (1903–1987).

L. Stepanauskas pradėjo savo pasakojimą nuo fakto, liudijančio išskirtinį V. Falkenhahno ryšį su Lietuva: jo mokslinio gyvenimo kelias prasidėjo daktaro disertacijos gynimu 1939 m. Karaliaučiaus universitete apie Joną Bretkūną ir jo Biblijos vertimą (vadovas Jurgis Gerulis), o baigėsi novelių rinkiniu apie J. Bretkūną. V. Falkenhahnas manė, kad Lietuva gimė iš filologijos, tad jis visą gyve­nimą stengėsi auginti Lietuvą savo filologiniais darbais. V. Falkenhahno sūnaus, profesoriaus V. Justickio nuomone, tėvo novelių romanas – tai tas kūrinys, kuris turėtų būti išverstas į lietuvių kalbą, kad savo idėjomis prisidėtų prie dabartinės Lietuvos augimo. Kai kurias noveles jau yra išvertęs Vilniaus universiteto docentas Jonas Kilius. Tačiau pati nuosta­biausia, aštuntoji novelė turėtų rasti tinkamą vertėją į lietuvių kalbą.

V. Justickis įtaigiai perteikė studentams šios novelės turinį, emocionaliai komentuo­damas kūrinio mintis. Jis prisiminė, kaip po tėvo mirties atrado vokiškus rankraščius ir juos perskaitęs liko sužavėtas novelių idė­jomis bei nepriekaištingu stiliumi. Profeso­riaus nuomone, novelės poetine kalba pasako­ja apie vokiečių ir aisčių santykius su jo di­denybe Likimu. Vokiečiai čia iškyla kaip išdi­džios galios nešėjai, o aisčiai – taikūs žmonės, gyvenantys harmonijoje su pasauliu. Gyve­nime dažnai jėga nustumia išmintį, silpnasis priverstas žūti. Tai ne tik tautų, tai ir žmo­gaus likimo dilema. V. Justickis, kaip geras oratorius, paklausė atidžiai besiklausančių studentų: kaip jūs, pasirinkę filologo profesinį kelią, reaguosite į savo draugų karjerą, kuri jiems galbūt užtikrins ekonominį pranašumą ir galią? Ar jūs gailėsitės tų draugų, kurie gir­sis prabangia vila ar nuosava jachta, ar jiems pavydėsite?

Suintrigavęs studentus tokiais klausi­mais, V. Justickis papasakojo aštuntosios V. Falkenhahno novelės fabulą, kurios veikėjos – mergaitė Ninka ir jos senelė. Ninka gėrisi skaisčia vasaros saule, pasveikina mišką, tro­bą, kurmį, maudosi ežere. Jos sieloje gimsta pasaulio ir savęs supratimas. Tačiau ateina žiema ir pasaulis tampa šaltas ir tuščias. Tik saulė gali pripildyti pasaulį šilumos ir spalvų. Bet yra ne viena saulė: štai didžioji saulė, visatos širdis, ir mažoji saulė – žmogaus šir­dis, kuri gali nešti pasauliui šviesą ir šilumą, gali kurti naujus pasaulius. Tam yra gimęs žmogus. Žmogus – tai kūryba, švytėjimas. Taip V. Falkenhahnas vaizdavo aisčius.

V. Justickis prisiminė, kad kai bendravo su senu tėvu, kuris jau turėjo saugoti akis nuo ryškios saulės, šis sakydavęs, kad negali dengti akių tamsiais akiniais, nes vasarą pasaulis nepaprastai gražus. V. Falkenhahnas negalėjo gyventi be grožio.

Manau, kad studentai, kurie klausėsi V. Justickio ir L. Stepanausko, suvokė šią gyveni­mo grožio pamoką. O šviesios V. Falkenhahno novelės būtinai pasieks lietuvių skaitytojus. Kaip teigė mūsų svečiai, cituodami Friedricho Nietzsche’s žodžius: reikia ilgai būti sunkiu debesiu, kad staiga taptum švytinčiu žaibu.