Akiratis

Uldžio Bėrzinio (Uldis Bērziņš, g. 1944 m. gegužės 17 d.) literatūros darbų bibliografija labai turininga: aštuoni poezijos rinkiniai, trys rinktinės, daug reikšmingų vertimų iš Rytų kalbų. Jo kūrybinė veikla įvertinta keliolika literatūros premijų, tarp jų – Baltijos Asamblėjos (premijuotoji rinktinė „Vabzdžių žingsniai“ 1997 m. išleista lietuviškai).

Guntaras Guodinis (Guntars Godiņš, g. 1958 m.) – penkių poezijos rinkinių, per trisdešimties suomių ir estų poezijos bei prozos knygų vertėjas.


– Pirmą eilėraštį paskelbei 1963-iaisiais, bet pirmas rinkinys pasirodė tik 1980 metais. Knyga „Paminklas ožkai“ su Ojaro Vaciečio įžanga buvo marinuota ilgus metus. Kas nepatiko to meto cenzoriams, o kas – redaktoriams? Prie ko jie prikibo – prie marsiečių kelnių, ožkos, Krišjanio Barono... savitos poezijos formos, punktuacijos ar jos nebuvimo, poteksčių?..

– Dabar sunku pasakyti. Maris Čaklajis ne kartą teigė: „Kaltas tavo infantilizmas, ir tu nesi vienintelis savo kartos infantilas. Jūs nemokate priešintis.“ Galbūt Maris sakė „pakovoti“ ar kokį kitą žodį. Aš Mariui: „Gal tu man siūlai „nuolankiai prieiti“, perrašyti eilėraščius arba nuo pradžių „tekstuoti kontekste“ – „tekstuoti“ tai, ko dienos kontekstas laukia? Maris: „Tu neapsimesk kvailiu!“ Aš: „To negalima atvaizduoti! Kam duota, tam duota!“ Maris pasakė: „Aš – 1940-ųjų gimimo, tu – 1944-ųjų.“ Tai buvo tiesa – Maris šliejosi prie ankstesnės kartos ir jos filosofijos. Atrodė, tarsi visi iki mūsų buvo „rimti“, na, tokie „save absoliutinantys“... na, kaip tai dabar pasakius... Kai buvome būryje su „šešiasdešimt aštuntųjų metų karta“, kai ant suolelio prie kanalo ar kur kitur mes su Janiu Ruokpelniu ieškojome „dievokūros argumentų“, po trečio butelio jau buvome pasiruošę eiti tiesiai į bažnyčią... Arba kai su Leonu Briedžiu, o netrukus su Margeriu Majevskiu formulavome „politfilologiją“, taip, tada aš aiškiai jaučiau kartų skirtumą. Ojaras Vacietis, Imantas Zieduonis, Maris – taip, draugai, taip, seni draugai, tačiau visiškai beviltiški – kiti. Jie rašė skaitytojams. Mes rašėme kalbai. Galbūt yra tokios ausys, kurios „girdi“ kalbą, jos mus išgirs, niekas kitas nereikalingas. Jie žavėdamiesi sekė, kuriam bus uždėtas laurų vainikas. Jie gyveno „šiandienoje“ ir „šiandienai“. Mes esame amžinybėje, visiems vietos užteks... Kuris „didesnis genijus“ – tai ankstesnės kartos problema.

Prisimenu du pokalbius. Tai kai ką atskleidžia... Peteras parašė poemą „Naktis po liaudies dainos“, apie ją buvo mano ir Maros Misinios pokalbis laikraštyje. Galbūt autorių šiek tiek „psichoanalizavome“, kas literatūroje niekada nėra geras tonas. Sutinku Čaklajį ir šis sako: „Puikiai nuplėšėte kaukę nuo Peterų Janio, taip jam ir reikia...“ Ir dar – Skujeniekas neišleidžia knygos, tai šis, tai tas, tai per trumpai, tai per ilgai... Ir tarė Maris: „Mes nepasakome visko iki galo, kokia mūsų nuomonė apie tavo poeziją! Gulinčio nemuša!“ Nejau mes esame gladiatorių cirke, spartakiadoje, olimpiadoje? Ne, ačiū! Rungtyniauti mums buvo per žema, mūsų siekiai buvo aukštesni ir norėjome jiems tarnauti. Majevskis sakė: tarnauti poezijai – kolektyvinė užduotis! Taip, kaip mūšio lauke. Žinoma, kai kas džiaugėsi Georgijaus kryžiumi arba Lačplėsiu, žvaigžde arba Geležiniu kryžiumi, tik medinio kryžiaus bijojo kiekvienas. Svarbiausia – būti kartu su vaikinais – „už reikalą ir vadą“ (Čakas). Na, čia ir iškilo tas kitoniškumas, „stropumas“, dažnam tai galbūt galėjo sukelti publikavimosi sunkumų. Pameni poetą ir dainių Miervaldį Kalninį? Tu dar buvai visai „jaunas autorius“, kai Miervaldis suformulavo šešiasdešimt aštuntųjų metų kartos credo: „Manajai tautai spjovė į veidą – aš noriu nušluostyti.“ Miervaldis keleriais metais vyresnis už Marį – bet iš „mūsų kartos“. Vėliau tvirtai susiėmėme už rankų su Knutu Skujenieku, visi tvirtai įsimylėjome Vizmą Belševicą, tai jau buvo „kartų dialogas“. Atleisk, pernelyg užsiplepėjau, bet į tavo klausimą iš esmės atsakyti nemoku...

– Studijuodamas Leningrade 1969 m. parašei eilėraštį „Jano Palacho liepsna“, raiškų istorinį pasakojimą apie 1968 metus, apie rusų tankus Čekoslovakijoje, apie Jano Palacho protestą susideginant. Ką išsaugojo tavo atmintis, ką jauti mąstydamas apie tuos įvykius?

– 1968 metų pavasarį pamaniau, kad atėjo didžioji konvergencijos akimirka – jaunimas, inteligentija ir darbininkai paims į savo rankas pasaulio likimą, individualios laisvės idealai Europos barikadose suaugs su socialine atsakomybe, o mes karučiuose išridensime iš gamyklų ir žemės ūkio artelių savuosius „partokratus“ – kaip lenkų darbininkai 1956-aisiais. Socializmas, šis „XIX amžiaus humanizmas“, įgaus antrą kvėpavimą... Rugpjūty klausiausi paskutinių legalių Čekoslovakijos siųstuvų, iš kurių į klausytojus buvo kreipiamasi „draugai!“, o Kosyginą ir Brežnevą paskvilinėse zingėse vadino ponais („paniem“). Rygoje nesutikau nė vieno, kuris būtų pateisinęs agresiją prieš „socialistinę Čekoslovakiją“. Mūsų pirmoji turkologė, sena partietė Marija Šūmanė pasakė: „Išduodamos visos pažangiosios žmonijos viltys, tie „zubrai“ [užkietėję reakcionieriai – vert. past.] patys sau išsikasė kapą... ir ne prie Kremliaus sienos! Nebeilgai reiks laukti, kada jie visi lėks iš visų partijų ir valstybės tarnybų!“ Leningrade pirmąkart išgirdau tuos, kurie pateisino agresiją! Dėstytojas sakė: „Uldi Pavlovičiau, bet tarybinė spauda, kuri tiek man, tiek jums suteikia teisę tikėti, šią situaciją vertina visiškai kitaip!“ – „Kuo tikėti?! Juk negaliu laukti, kol objektyvus ir teisus bus tas, kuris pradėjo agresiją!“ – „Uldi, jūs man to nesakėte! Nei man, nei kam kitam! Jūs dabar tai pažadėkite!“ Na, maždaug tokia dvasia. Pertvarkos metu pasakojau sovietiniams slavistams Prahoje, kad Gorbačiovo reformos yra tarsi pavėlavusio čekų pavasario variantas. „Ne! Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui! Jie norėjo mus pralenkti!“ Irgi tiesa...

– Guntis Berelis rašo, kad „tu bandai prasiskverbti iki kažko mistiško ir, ko gero, niekada nesančio „pirminio teksto“, kuris iš tiesų „pasako viską“, iki teksto – audinio, į kurį suvyniota mūsų esamybė“. Manding, tu ir rašydamas, ir versdamas dirbi kaip kalbos archeologas, ieškodamas žodžių senuose, dingusiuose sluoksniuose, kažkokių senų „žodžių kaulų“.

– Tokio pareigingo darbo nebuvo! Aš norėčiau... kaip Majakovskis kasti ir lydyti „žodžių rūdą“, kad p. Berelis metų referate galėtų papasakoti apie plano viršijimą arba trūkumus ir mane paminėtų tarp pirmūnų! Bet tiesa yra kita – aš esu tarsi tas vaikiščias, pasislėpęs spintoje tarp senelės dėžučių, žiedelių, Eifelio bokštelių, senų pinigų, arba tarnaitė palaidūnė, atrakinusi ponios komodą, smaguriaujanti uogienes.

– Marianas Rižijus studijoje „Uldis Bėrzinis. Gyvenimas ir laiko erdvės poetika“ atskleidžia tavo rašymo manierą ir tavo esybę poezijoje ir vertimuose. Kaip tu vertini literatūrologės Rutos Veidemanės ir kritikės Intos Čaklajos tyrinėjimus, o dabar ir Mariano Rižijaus knygą? Ar jie suprato ir perprato tave?

– Aišku, kad suprato! Net pernelyg gerai... Mano būtis ir veikla yra baisiai paprastos, jose, ačiū Dievui, neslypi jokia lemtinga mįslė. Būtis: riebiai valgyti, stiprų alkoholį gerti, „atšvęsti moterų stotus“, paklausyti lietuvių, latgalių, slovakų, turkų, azerbaidžaniečių liaudies dainų. Pasvajoti apie sufijų poeziją, mistikų pajaustą įvairiais amžiais. Norėtųsi kare kristi, o ne patvory. Kad dar būčiau geras žmonėms ir gyvūnams! Kritinę akimirką, kuri anksčiau ar vėliau ateis, pirmam nesilaužti prie durų ar į laivą. Veikla – tarnauti kalbai. Man patinka ši tarnystė, labai patinka, galėčiau ir veltui. Taip, bet tai nereiškia, kad man nereikia pinigų! Tiesą pasakius, kad tik būtų kokių, kuriuos duoda, paimčiau.

– Esi sakęs, kad daugelį eilėraščių susapnavai, panašiai kaip prancūzų siurrealistas Robert’as Desnosas susapnavo Rrose Sélavy atvaizdą. Estų siurrealistas Ilmaras Laabanas sakė: „Savų sapnų ir klausimų atsakymo ieškoki tikrovėje, tikrovės – savo sapnuose.“ Kas mus sapnuose prakalbina?

– Gali būti kažkoks „svečias“ – dievas arba demonas. Tikriausiai tai kiekvieno „vidinis žmogus“, kuris giliose dvejonėse ieško kažkokio atsakymo, jį suradęs – filmuoja ir tau rodo po vokais kviesdamas į pokalbį, kitąkart – kad įtikintų kažkuo. Dabar paklausyki, aš visai neseniai draugams čiuvašams rengiau iš Zieduonio „Poemų apie pieną“ pažodinius tų eilėraščių, kurie nebuvo įdėti Liudmilos Azarovos vertimų į rusų kalbą knygoje...

– Gal tu sapnuoji čiuvašiškai?

– Ne, tai neįmanoma! Manasis čiuvašų kalbos mokėjimas yra ir bus gana paviršutiniškas. Aš rengiau pažodinius vertimus rusų kalba, sunkiai sekėsi su gėlių ir paukščių vardais. Tenai viename trumpame ir sprogstančiame eilėraštyje kalbama apie tą dramą, kai „gimsta vaikelis be žymės“, nes buvo nežinoti, nepastebėti „Maros ženklai“. Taip, mes žinome, kad nutinka būtent taip – bet drama esti kur kas didesnė. Gamtos užduotis – „eksperimentuoti“, ir aš esu nepatenkintas tuo, ką žada „Poemos“. Na, jeigu gyvename sutardami su Maros išmintimi, galime būti lyg ir saugūs... Girdėta ir skaityta visai kas kita!

Prie šventinio stalo sėdėjau su draugu ir jo dviem mielais vaikais, kurie turėjo vystymosi problemų. Ir tuojau sapnas prasidėjo! Tik pagalvok, tavo vidinis žmogus nemiega ir sprendžia prieštaravimus. Jis, puikus režisierius, nusiveda mane į sapną. Tenai draugas pasakoja, kad jis supratęs, jog genų mutacijos ir kombinacijos Kūrėjui yra evoliucijos įrankis – efektyvus, nors ir beširdiškas. Jeigu Kūrėjas jo nenaudotų, ištiktų stagnacija ir galų gale visiškai „beširdiška“ katastrofa. „Mano petys tvirtas, esu iš tų, kurie atlaiko smūgį. Ačiū Tau, Kūrėjau, kad Tu manimi patikėjai!“ Aš po to sapno porą savaičių vaikščiojau toks, tarsi iš vežimo būčiau iškritęs, kažką šnekėjau – ir iškart prasidėjo akies tikas...

– Tavo poezijoje daug simbolizmo, net knygų pavadinimuose, pavyzdžiui, „Paminklas ožkai“, „Poetizmas baltarusis“. Ar tu pasaulį suvoki ir interpretuoji remdamasis simboliu?

– Nemokėsiu atsakyti! Simbolis, apie jį esu girdėjęs ir išmokęs įžvelgti; na, tas simbolis yra „suakmenėjusi metafora“. Poezijos vaizdas, mistinis suvokimas arba kablys lape priimamas kaip simbolis. O vis dėlto – ne Kūrėjas tokią reikšmę suteikė. Jie yra ir lieka mūsų vaizduotėje. Lazda, irgi įrankis, kuria galima griauti ir sisteminti vaizduotę, tai tos pačios metaforos. Paminklas ožkai – ar tai simbolika? Pastebėta, kad saulė ir ožka turi daug panašumų – ropštis, trintis, nenustygti, stiebtis aukštyn, viena dangaus rate, kita – po mediniu stogu. Abi nevaldomos! Ne veltui kokia pasiutusi, nevaldoma mergiotė artimiausioje aplinkoje kartais vadinama „ožka“. Tuomet jaunasis autorius irgi išreiškė savo jausmus ožkai, nesutiko, kad Didžiausias šviesulys yra dievdirbiškas paminklas moteriškajam, dieviškajam ožkos užsispyrimui. Ir tokia pati ožka yra apdujusi tautelė, kuri kaskart po „istorinės nakties“ vėl atkiša ragus ir lipa į Pasaulio medį!

Kas buvo tas antras, „poetizmas baltarusis“... Čia poezijos mažėliau, užtat yra politikos. Kolegos įvairiai vertino – ar ne Knutas Skujeniekas taikliai apibrėžė šių žodžių jungtį su „antireklama“. Na, tiek šlifuotas jūsų nuolankus tarnas nebuvo, kad galvotų pusantro žingsnio pirmyn. Mes politiškai palaikėme „skirtingą pasaulį“, nepriėmėme imperijos pasiūlytų gelbėjimo ratų, „naujo istorinio bendrumo“, „antros gimtosios kalbos“. Tebūnie pašlovintas Babelio bokštas, kuris davė žmonijai daugiakalbystę! Tegyvuoja amžinosios Vasaros šventės! Kiekvienas etnonimas mūsų nesuvienodintame pasaulyje yra poetizmas! Praeidamas norėjau stumtelėti „latvių estetą“, kuriam ypač rusas ar baltarusis poezijos eilutėse „per prasti“. Taigi gali būti, kad Skujeniekas – kaip įprasta – teisus.

– Vertimas yra kitos kalbos, kitos tautos mitologijos ir mąstymo, poetikos perlydymas į savąją kalbą. Meistriškas vertimas – mūsų originaliosios literatūros ir kalbos akiračių praplėtimas. Ką tau reiškia vertėjo darbas?

– Tai tarnystė ir pasitenkinimas. Tai yra tas pats, kaip nuo lentynos atbėgti pas senelę su latvių poezijos knygele. Kaip traukiny laukti žodžio, kad galėtum pasakyti savo anekdotą. Kas patiks, tą perskaityti kitiems. Kas patiko kita kalba, tą versti.

Meistriškas vertimas? Lyg peilį man įsmeigei į nugarą. Jaučiu, kad ateity mano vertimams „aplaužys ragus“... Įrodys, kad kai kada buvau subjektyvesnis, nei leidžia geras tonas ir mūsų kalbos interesas. Ar aš kur nors „neklystu“? Tyčia ne, bet būna, kai pats savo įkvėpimą užgniaužiu, prispaudžiu, kitaip juk negali būti. „Korkudo knygoje“ kai kurie didvyriai garbinami kaip „kvailiai“ – deli Dumrul, deli Karčar... Bet jie iš tiesų buvo „beprotiškai drąsūs“. Kiek to „kvailumo“ sklinda iš šio žodžio, dėl to patys turkai nuoširdžiai ginčijasi. Na, mano manymu, tai dera iš esmės! Ir kelio atgal nebuvo. Man ir Karčaras, ir Dumrulas – kvailiai! Vadinasi, daugiau ar mažiau kaprizų, bet turkų kalbą būsiu pats sukūręs. Save pateisindamas pasakysiu, kad daugely vietų bandžiau būti „sisteminis“ arba „konsekventus“. Stengiausi atkurti sąvokų sistemą – ir „tą patį“ visose vietose versti „taip pat“, nebent atsirasdavo motyvų daryti kitaip. Tai tiesiog liejosi iš po pirštų, jei koks didesnis žvelgdavo į nagus. Jeigu, pavyzdžiui, yra geniali redaktorė, kaip man verčiant Koraną pasitaikė Maima Grynberga. Ji skambina vidurnakty – pažiūrėk tą ir tą vietą. Ar arabiškai yra du skirtingi vardai? Ak, yra? Saldžių sapnų! Su Biblija, Koranu ir kitais kanoniniais tekstais buvo gera bendrauti, nes jau šimtus metų jie tyrinėjami, komentuojami, lentynose yra įvairių konkordansų ir simfonijų.

– Tavo vertimų sąrašas labai margas ir įvairus – lenkė Szymborska, viduramžių persas Saadi Shārāzī, turkų poetai, ogūzų epas „Mano senelio Korkudo knyga“, Koranas ir t. t. Kaip pasiseka įsigilinti į įvairias kalbas, literatūras, stilistikas? Ar turi paslapties raktelį, kuris atvertų kitų kalbų ir tekstų skrynias?

– Tarnaudamas armijoje, gavau žurnalą „Inostrannaja literatura“ – su Szymborskos eilėraščiais. Aš tądien pamiršau, kad dar beveik metus reikės tarnauti! Skaičiau visiems... Kas įvyko?! Ogi stebuklas – yra tokia lenkė, kuri įžvelgė ir išgirdo tokius dalykus, kuriuos iki tolei tik senasis Dievas žinojo. Tuojau pradėjau visur rašyti ir ieškoti lenkų tekstų.

Saadi išversti manęs paprašė leidykla „Liesma“ – na, kaip jums, Uldi, ta persų kalba, ar imtumėtės? Pagalvojau, pavarčiau literatūros istorijas. Tinka, visuose kraštuose persų literatūros vertimas pradėtas nuo Saadi „Rožių sodo“. Gulistan, Golestan, Rosarium politicum, tik pagalvok! Mums irgi reikia. Rusijoje Rustemas Alijevas paskelbė akademinį bilingvą – su persišku kritiniu tekstu ir variantais. Nuostabusis arabų raštas – persų nastaliks many dar ir šiandien neprakalbo, ką kalbėti apie studijų metus. Leningrado universiteto Rytų fakultete buvau gavęs „pagalbinę medžiagą“ – europiečio kruopščiai užrašytą Paryžiaus leidimą. Tik skaityk! Į mane plūdo Korano citatos ir kiti arabiški tekstai, kuriuos parūpino kolega semitologas Janis Sykstalis.

Kitāb-I dedem ķorķud man buvo senojo turkų arabų rašto mokymosi tekstas. Pirmiausia mane iki ašarų sujaudino pasakojimas apie kvaišą Dumrulą – nei tėvas, nei motina, tik jo žmona „iš tolimos gimtinės“ eina pas Mirties angelą vietoj jo! Dar kas: ši knyga pasakoja dideles ir gėdingas tiesas apie žmoniją, apie kaimyninių tautų santykius, apie Save ir Kitą. Sovietų laikais Turkmėnijoje buvo sulaikytas „Korkudo“ leidimas: „Kam reikalinga ši kruvina knyga, visi esame sovietiniai žmonės!“ Tačiau tai, kas nutylėta, lieka kaip sunki kruvina našta, mums visada reikėtų perskaityti ir išsikalbėti, „išgerti ją iki dugno“, jei norim į žmogų „įstumti“ seną plėšiką ir žmogžudį – kas, manding, yra vienas evoliucijos „sumanymų“, kiek dabar tai realu...

Sužinojau, kad čiuvašų (ir rusų) poetas Genadijus Aigi rengia leidybai čiuvašų liaudies dainas: ir mistines, ir istorines, ir buitines. Čiuvašų kalba priklauso tiurkų kalbų šeimai, nors ji ir nuošalyje – tai senosios bulgarų kalbos ir, kai kurių manymu, dar senesnės hunų kalbos paveldėtoja. Su draugų čiuvašų pagalba tą kalbą šiaip taip pramokau, verčiau ir liaudies dainas, ir jaunosios kartos poetus, ir paties Aigi „čiuvašišką variantą“. Tai buvo įdomu mums visiems, nes pasirodė, kad tolimoka Pavolgio žemdirbių tauta, pagonių tauta, mums dvasiškai artima. Maris Čaklajis pasakė: tai stipriausias pastarųjų metų įspūdis. Juris Kunnosas kurį laiką vaikščiojo lyg pakerėtas. Taip, tai buvo sėkmė – bet ne mano nuopelnas arba kažkoks ypatingas „laimikis“... Aš neturiu jokio „visrakčio“... gaila, bet neturiu! Klampoju kaip dramblys. Versdamas poetus netikėtai aiškiai išgirstu, kaip autorius man kužda per petį: „Ar tu mane kvailiu laikai?! Aš niekada nepajėgčiau taip sugadinti savo eilėraščio! Ne, ne! Taip tu galėjai versti jį, na – tą juokdarį, tą intrigantą, tą grafomaną, o ne mane!“

– Ar prozos, poezijos vertimas tiksliai atskleidžia, kokią žinią norėjo pranešti autorius? Galbūt kai kas dingsta, o kai kas atsiranda, nutolstant nuo pirminio teksto?

– Pirminis tekstas esti tik iki „pirmojo žinovo“. Kiekvienas „žinovas“ tekstui prideda savų prasmių. Visi literatūros tyrinėtojai turi įtarimų – ir tvirtą įsitikinimą! – tekstai su kiekviena karta, metais, amžiumi praranda „niuansus“, netenka daug konkretumo, iš ko juokėsi ar dėl ko verkė amžininkai. Už ką galėjo ir dievinti, ir įkišti už grotų... Rašyk tik komentarus – in memoriam! Ir dar neįtikėčiau, kada literatūros kūrinys patenka į visiškai naują kalbinį kontekstą, tada dėl jo nė už ką nebegali būti tikras.

– Dažnai minima latvių poezijos vertimo mokykla. Ar, tavo manymu, tokia egzistuoja? Kokios mokymo programos joje dėstomos?

– Programa buvo paprasta, bet griežta – tarnauti Tekstui kaip Dievo įsakymui, klausytis Autoriaus tarsi stabo. Skaitytojams – nesilankstyti. Bet kiti kolegos tau pateiks visiškai kitokius atsakymus. Nė viena tradicija juk nestovi vietoje, keičiasi, ateina, ačiū Dievui, „netradicionalai“ – jauni ir dar jauni.

– Knutas viename rašinyje tave pavadino alchemiku ir juodadarbiu. Ar pats toks ir jautiesi?

– Ypatingai taikliai pasakyta apie tą alchemiką. Visi alchemikai skelbėsi gaminantys auksą – dūmai rūko, bet tas jų auksas nepasirodė nė vienoje vitrinoje. Taip pat ir mes, vertėjai, užsiimame tuo, kas neįmanoma. Apie tą antrąjį mane tau paliudys visi kolegos: vertėjas turi dirbti apsipylęs prakaitu. Ne kartą tai esu girdėjęs iš Marijos Šūmanės, Maijos Silmalės, Vizmos Belševicos, Talrido Rullio, Vinifredo Kraučo, Tamaros Lisekos, Birutos Jėgerės, Silvijos Bricės, Olitos Rauzės, Maimos Grynbergos, Ievos Kuolmanės, Inesės Pakluonės, Janos Vėrdinios, Leono Briedžio – kurių aš dar nepaminėjau? Taip, ir tavęs, kada ėmeisi Jaano Kaplinskio ir Jaako Jõerüüto prozos...

– Kas vyksta su pasauliu, kurį matai už lango? Ar jis kraustosi iš proto? Gal ne?

– Po kiekvienos žiemos ateina pavasaris – jau vasarį jį pastebime. Ožka vėl danguje! Ir po kiekvienos beprotybės ateina atsikvošėjimas, nors jau būna per vėlu. Deja, po kūrybingų metų ir aistrų ateina senilizmas, jis beveik tikras. Tik klausimas, ar jis suardo mūsų „nemirtingą sielą“, ar sielos branduolys išlieka nepaliestas. Jeigu išlieka, tai kur? Pas Kūrėją? O galbūt – Tekstuose?

   Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

Versta iš:

Latvju Teksti, 2014, Nr. 1