Rašytojas ir vertėjas György Dragom ’anas gimė 1973 m. Transilvanijoje, Rumunijos vengrų šeimoje, kuri nuo persekiojimų pabėgo į Vengriją. Studijavo anglų kalbą ir filosofiją. Čia pateikiamas skyrius yra iš jo antrosios, didelio dėmesio sulaukusios knygos „Baltasis karalius“ (2005). Į trisdešimt kalbų išversto romano įvykiai klostosi neįvardytoje Rytų Europos šalyje diktatūros metais. Sadizmu, abejingumu ir absurdu dvelkiančią kasdienybę tai su siaubu, tai su vaikišku žaismingumu regi paauglėjančio Džatos žvilgsnis. Rašytojas teigia siekęs „parašyti knygą apie laisvę visuomenėje, kurioje laisvė neįmanoma“.

                                                                                           VERTĖJA


 

Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa

 

Jau beveik metus gyvename be tėvo, daugiau nei keturis mėnesius iš jo negauname jokios žinios, jokio laiško, net ir tokio darbo stovyklos paruoštinio atviruko, pranešančio, kad jam puikiai sekasi, kad labai didžiuojasi kasdien viršijantis darbo normą, taigi – nieko apie jį nežinojome ir veltui klausdavau mamos, kodėl tėvas nerašo, ji vis tiek tylėdavo, o kai tą šeštadienį eilinį kartą atvėrėme tuščią pašto dėžutę, mamos veidas įsitempė ir lipant laiptais į viršų ją apėmė toks stiprus kosulio priepuolis, kad teko griebtis už turėklų, mačiau, kaip virpa jos pečiai, kaip ji susigūžia, žinojau – ji ne kosėja, ji verkia, ji tik dėjosi kosėjanti, nes nenorėjo išgąsdinti manęs, aš supratau: ji jau palaidojo tėvą, patikėjo, kad jis žuvo tame Dunojaus kanale, bet aš žinojau, kad tai netiesa, jei tėvui būtų kas nutikę, būčiau nujautęs, nes rytais eidamas į mokyklą žvelgdavau į jo nuotrauką, išsiplėštą iš kareivio pažymėjimo, ir visada jausdavau, kad jis ten galvoja apie mane, nes žadėjo grįžti ir nuvežti prie jūros, bet dabar aš žvelgiau į verkiančią mamą ir apsimečiau nieko nepastebintis, kelissyk delnu švelniai patapšnojau jai per nugarą, tarytum būčiau patikėjęs, jog ji tik kosėja, ketvirtame aukšte ji nusiramino, išsitraukė nosinę ir šluostydama veidą tarė, kad kažkas įstrigo gerklėje, bet jau praėjo, atsakiau, kad nuo kosulio jai ištryško ašaros ir tušas nubėgo per skruostus, reik nusivalyti, ji linktelėjo ir liepė tučtuojau eiti į savo kambarį skaityti ar ruošti namų darbų ir kad nesispyriočiau, nors aš nė neketinau spyriotis, nes labai knietėjo naujam alaviniam kareivėliui pamatuoti šarvus, kuriuos nukaliau iš aną savaitę šiukšlyne rastos metalo plokštės, labai troškau, kad šarvai tiktų, nes kare, kurį laiptinėje žaisdavom su kiemo bernais, aš vienintelis neturėjau padoraus vado, Feriui vadą nuliejo ir padėjo nuspalvinti tėvas, o aš neturėjau jokio pagalbininko, mama nieko nė nežinojo apie mūsų žaidimus, nes po to, kai per mūsų karą už blokinių namų supleškėjo kviečių laukas, ji uždraudė žaisti agresyvius žaidimus, tad be žodžių nuėjau į savo kambarį, ant stalo atverčiau matematikos vadovėlį ir sąsiuvinį, tarytum ruoščiau namų darbus kaip lieptas.

Kambario durys liko šiek tiek pravertos ir aš girdėjau, kaip mama nuėjo į miegamąjį, paskui perėjo į virtuvę, girgžtelėjo spintutės durelės, pamaniau, kad ji, ko gero, paėmė stiklinę, nes atsuko čiaupą ir laukė, kol nutekės kiek vandens, kad būtų kuo šaltesnis, tada ilgai gėrė, likusį vandenį išpylė į kriauklę, atitraukė kėdę ir atsisėdo, tuo metu aš priklaupiau prie rašomojo stalo, tyliai ant kilimo ištraukiau apatinį stalčių, po kurio dugnu laikiau nuo mamos akių slepiamus daiktus: senelio dovanotą medalį, skardinę su karbido sprogmenimis, akmenų laidynę, tomahauką, visus alavinius kareivėlius ir tuščias dar paraku kvepiančias gilzes, greitai išsitraukiau į skudurėlį suvyniotus šarvus ir įstūmiau stalčių atgal, iš virtuvės nesigirdėjo jokio garso, buvo smalsu, ką veikia mama, ji nešnipinėdavo manęs, bet vis tiek nenorėjau, kad sužinotų apie mano slėptuvę, todėl stalčių įstūmiau taip pat tyliai, kaip ir ištraukiau, prisėdau prie stalo, dėl vaizdo išdėliojau prie sąsiuvinio spalvotus pieštukus ir liniuotę ir tik tada iš kišenės išsitraukiau alavinį kareivėlį, tačiau vos pradėjęs iš skudurėlio vynioti šarvus išgirdau, kaip virtuvėje barkštelėjo kėdė, regis, mama atsistojo, nusigandau, kad ji tuoj ateis pažiūrėti, ką čia veikiu, tad vikriai įbrukau kareivėlį tarp šlaunų, stvėriau pieštuką ir puslapio viršuje užrašiau: Namų darbai, tuomet išgirdau mamos kūkčiojimą, bet tik akimirką, panašu, kad ji ranka užsiėmė burną, nes vėl stojo tyla, tačiau ir per tylą girdėjau jos raudą, taip stipriai suspaudžiau pieštuką, kad suskaudo pirštus, stengiausi negalvoti apie mamą, bet vis tiek prieš save regėjau ją, mačiau sėdinčią ant kėdės, alkūnėmis įsirėžusią į stalą ir spaudžiančią rankomis burną, skruostais srūvant ašaroms, žinojau, kad šis vaizdas neapleis manęs net jei užsimerkčiau, žinojau – beprasmiška prieiti prie jos ir maldauti neverkti, ji tik aprėktų mane, o naktį vėl verktų, tad geriausia, jei ji nė nesužinotų, kad viską girdžiu, ji to nepakęs, tik iš naujo praplyš raudoti, o vėliau pyks, kad klausiau, nors ir prieš savo valią, svarsčiau: gal vertėtų viską sukrauti atgal į stalčių, nes mama neabejotinai supyktų, bet taip smalsavau, taip nekantravau pamatuoti šarvus naujam kareivėliui, tad atsargiai, vis dar spausdamas skudurėlį tarp šlaunų tik kairiąja ranka bandžiau jį atvynioti, dešiniojoje spaudžiau pieštuką, lyg daryčiau namų darbus, bet vyniodamas purviną skiautę staiga išgirdau, kaip mama praplyšo raudoti visa gerkle, bet taip staigiai ir taip garsiai, kaip niekad anksčiau, nusigandau taip, kad kryptelėjo ranka ir nuo stipraus spaudimo į popierių perlūžo pieštukas, girdėjau, kad mama atstumia kėdę, atsistoja ir keikiasi: velniop! velniop visą gyvenimą!, ir tada pasigirsta į grindis trenkiamos stiklinės dūžis, tą akimirką mane iš tikrųjų apėmė klaiki baimė, nes jei mama ima žemėn mėtyti daiktus – tai menki juokai, dar tėvui esant net ir per aršiausią šeimyninį barnį namuose nesibarstydavo šukės, net durys nesitrankydavo, o dabar girdėjau, kaip ji trenkia virtuvės durimis taip, kad subarška virš jų išdėliotos dekoratyvinės lėkštės, ji nuėjo į prieškambarį, atsisėdo prie telefono stalelio, giliai įkvėpė, čiupo ragelį ir ėmė rinkti numerį, bet taip greitai, kad telefono diskelis nespėdavo atsisukti iki galo, kai ji jau braukdavo kitą numerį, telefonas net žvangčiojo, tada stojo tyla, mama sulaikė kvapą, beveik girdėjau, kaip daug kartų pypteli jungimo signalas, galiausiai kažkas turėjo atsiliepti, nes mama kokius tris kartus sušuko: alio, ir išrėžė: jei jau pakėlėte ragelį, tai malonėkite ir pasakyti, kas čia dedasi, kodėl nekalbate, girdžiu, kaip šnopuojate kitam laido gale, nagi, kalbėkite, neatpažįstate nuosavos marčios balso!, ji kalbėjo vis garsiau, girdėjau, kaip daužomas mamos kelių bilda telefono stalelis, žinojau, kad ji tikrai jaudinasi dėl tėvo, kitaip nė už ką nebūtų skambinusi seneliams, nes po tėvo suėmimo jie nutraukė ryšius, seneliai už viską kaltino mamą, manė, kad tik žmonos sukurstytas tėvas pasirašė tą protesto deklaraciją, staiga mama nutilo, liovėsi keliais daužyti stalelį, o kai vėl prakalbo, jos balsas jau buvo pritilęs, bet vis dar dygus ir slogus kaip visada jai pykstant, ji tarė taip pat turinti priežastį įsižeisti, draugas partijos sekretorius galėtų mažiau rūpintis savo reputacija ir daugiau sūnaus likimu, tada įsivyravo mirtina tyla, tą akimirką aš pagaliau išsitraukiau alavinį kareivėlį ir išvyniojau šarvus, pamatavau juos nespalvotam šveicarų gvardiečiui be alebardos, tačiau šarvai buvo per dideli, visai negludo prie kareivėlio, iš prieškambario vėl pasigirdo mamos balsas: taip, kaip tik tą ir turiu galvoje, apie ką gi daugiau, po galais, tarp mūsų gali būti šneka?!, pažvelgiau į alavinį kareivėlį, kurį man padovanojo Feris, nes lydinys buvo nepavykęs, viršutinė dalis išėjo per plokščia, vyliausi, kad šarvai pridengs šį netobulumą, bet dabar buvo aišku, kad iš jų nebus jokios naudos, telefono stalelis vėl sudundėjo, mama turbūt atsirėmė į jį ir seneliui liepė nemeluoti, mat ji gerai žinanti, kad šis tebeturi daug ryšių, buvęs partijos sekretoriumi pakankamai ilgai, kad kas nors tebėra jam skolingas, liepė paminėti ką nors, kas galėtų padėt, tada ji išklausė atsakymą, giliai įkvėpė oro tarytum sriaubtų vandenį ir išrėkė į ragelį daugiau nelauksianti, daugiau nebegalinti laukti, jai reikia draugo partijos sekretoriaus pagalbos dabar, dabar iš karto!, ji rėkte išrėkė, žinojau, ji tuoj trenks ragelį, ir iš tikrųjų, kaip tik tą akimirką ji tėškė ragelį taip nuožmiai, kad telefonas šiurpiai sužvangėjo, mama staugė daugiau nebegalinti, pats metas tam senam šikniui pasijudinti dėl savo sūnaus, girdėjau, kaip ji pasuko link mano kambario, bet žengusi kelis žingsnius sustojo, uždengiau šarvus ir kareivėlį matematikos vadovėliu, mama ant grindų nusviedė kažką minkštą, iš pradžių nesupratau, kas tai, bet tada išgirdau, kaip ji atitraukė sijono užtrauktuką ir šnypšdama nusikeikė, nes bandė nusitraukti jį taip staigiai, kad drabužis užsikabino už pėdos, supratau – tas minkštas daiktas buvo palaidinė, ji tuoj pasileido straksėti ant vienos kojos mano kambario link ir šaukė mane į pagalbą, kad nesusiplėšytų pėdkelnių, pravėręs duris išvydau mamą su liemenėle, ji iš tikrųjų stovėjo ant vienos kojos pusiau numautu sijonu ir pėdkelnėmis, priėjau prie jos, ji paprašė prilaikyti ją, tad apvijau ją rankomis, mačiau jos ašarotą veidą, mama pasilenkė ir atsargiai nusimovė pėdkelnes, laikydamas ją jaučiau, kaip smarkiai daužosi jos širdis, galvojau apie senelį, buvo smalsu sužinoti, ką jis pasakė mamai, bet nedrįsau klausti, mama nusitraukė sijoną, paleidau ją, ji stovėjo prieš mane tik su kelnaitėmis ir liemenėle, prieš tai esu matęs taip menkai apsirengusią mamą tik pliaže, nenorėjau žiūrėti į ją, bet buvau priverstas, mama nusisuko, pakėlė sijoną ir šluostydama juo veidą liepė eiti į kambarį rengtis išeiginių drabužių, nes eisime į vieną vietą, man taip norėjosi atšauti, kad nesirengsiu tos šlykščios liemenės, bet mama nuleido rankas ir pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, kad geriau buvo neatsikalbinėt, tad apsisukau ir be žodžių patraukiau prie spintos.

Mama apsirengė savo gražiausią raudoną kostiumėlį, įsispyrė į aukštakulnius, kuriuos mačiau pirmąkart gyvenime, leidžiantis laiptais ji susvirduliavo ir griebėsi už turėklų kaip tik tą akimirką, kai jau ketinau klausti, ar mes einam paprašyti, kad išleistų tėvą, ar tik pasiteirauti, kas jam nutiko, tačiau, nespėjus praverti burnos, mama griežtai liepė tylėti, nes norinti susikaupt, tad ėjau nieko neklausinėdamas, net nespėliodamas, kur mes keliaujame, tik skaičiavau žingsnius, kiekvienąkart už posūkio bandžiau nuspėti, kiek žingsnių iki kito posūkio, tačiau ėjome taip klaidžiai, kad man sunkiai sekėsi numatyti, kur pasuksime, o kai pasiekėme naują priemiesčio rajoną, visai lioviausi spėliojęs, nes visos gatvės ten atrodė vienodai.

Keliose blokinių namų laiptinėse mama peržvelgė ant pašto dėžučių surašytas pavardes, kaskart mums išėjus ji atrodė vis nervingesnė, maniau, kad mes tikriausiai paklydome ar nerandame ieškomo namo, bet ėjau tylėdamas, žinojau, kad vis tiek niekuo negaliu padėt, bet kai įžengėme gal jau į ketvirtą laiptinę, mama pagaliau rado, ko ieškojusi, ji stabtelėjo prieš vieną didelę pašto dėžę, žvilgtelėjo į vardo lentelę ir linktelėjo, išsitraukusi iš rankinuko veidrodėlį ir lūpdažį čia pat laiptinėje pasidažė lūpas, tada pataisė mano marškinius, sutvarkė kaklaraištį ir liemenę, palaižiusi delną perbraukė mano plaukus ir tarė, kad dabar lipsime į ketvirtą aukštą pas draugą ambasadorių, kad būčiau mandagus ir pagarbiai kalbėčiau tik paklaustas, kad nieko nebijočiau, viskas bus gerai. Linktelėjau ir pažadėjau būti mandagus, o lipant aukštyn paklausiau mamos, ar mes atėjome čia, kad padėtume tėvui, bet mama atsakė, kad tik šiaip sau užsukome čia ir, lyžtelėjusi lūpas, liepė man tylėti.

Ketvirtame aukšte mane baisiai nustebino tai, kad, skirtingai nei kituose aukštuose, vietoje ketverių durų čia buvo vienintelės, o ant cementinių grindų tysojo didelis kilimas, tarytum tai būtų prieškambaris, o ne laiptinė, bet mama, niekuo nesistebėdama, žengė tiesiai prie durų, žvilgtelėjo į varinę vardo plokštelę prie durų ir ryžtingai spustelėjo skambutį, stipriai suspaudė man ranką, atrodė, kad ji ketina kažką pasakyti, bet tą akimirką durys atsidarė.

Tarpdury stovėjo aukštas žilaplaukis vyras šviesiai rudu kostiumu, pabrėžiančiu jo veido blyškumą, mama nieko nelaukusi atsiprašė, kad sutrukdė draugą ambasadorių, tačiau ji nežinanti, į ką dar galėtų kreiptis, ir paprašė, kad draugas ambasadorius paaukotų jai kelias minutes savo brangaus laiko. Ambasadorius žvelgė į mamą šaltomis pilkomis akimis, galiausiai nusišypsojo ir prabilo: aaa, Jūs taip pagražėjote, ponia, nuo tada, kai matė ją paskutinį kartą, ji tarytum atjaunėjo dešimčia metų, pastebėjau, kad ambasadoriaus burna pilna auksinių dantų, šypsodamasis pažvelgė į mane, tik jo akys dabar žybtelėjo dar rūsčiau, jis paklausė mano vardo, bet aš stovėjau tylėdamas, mama spustelėjo man ranką ir lyg kokiam penkiamečiui pypliui liepė pasisakyti vardą draugui ambasadoriui, aš pasisakiau, o draugas ambasadorius linkčiojo galvą džiūgaudamas, kaip nuostabu, paveldėjau vardą iš savo senelio ir netgi esu panašus į jį, daug labiau nei į tėvą, bet aš stovėjau tylėdamas, galvojau sau: kas per kvailys, aš juk panašus į tėvą, ne į jokį senelį, tada ambasadorius vėl pažvelgė į mamą ir pasiteiravo, kam turėtų būti dėkingas už šią netikėtą viešnagę, mama, taisydamasi sagę, atsakė, kad gal laiptinėje nevertėtų kalbėti, ambasadorius linktelėjo, atsiprašė ir kviesdamas vidun tarė nesuprantantis, kaip galėjęs būti toks nemandagus, mama liepė nusivalyti kojas, įėjome, ambasadorius uždarė duris ir pakvietė tiesiai į kambarį, girdėjau, kaip du kartus spragteli rakinama spyna, atsidūrėme didžiuliame kambaryje, kuriame nustėrau pasijutęs lyg muziejuje: sienos buvo nukabinėtos medžioklės trofėjais, visur kyšojo didelės ir mažos antilopių, bizonų, juodųjų lokių, leopardų ir šakalų galvos, viename kampe styrojo galinga begemoto galva su žiojinčia gerkle, iš kito kambario galo virš židinio kovingai žvelgė įspūdinga liūto galva pašiauštais karčiais, šalia jos ant juodos medinės plokštės styrojo didžiulis raganosio ragas, tarp trofėjų sienas dengė spalvingi skydai, ietys ir pageltę kauliniai kardai, o storuose auksiniuose rėmuose blizgėjo didelė nuotrauka su akiniuotu juodaodžiu, matėsi tik jo galva ir pečiai, jis dėvėjo auksinėmis juostomis padabintą uniformą, o galvą puošė leopardo kailio kepuraitė, gana stilingai atrodė, bet pamaniau, kad tokiame karštyje po leopardo kailiu galva turbūt žliaugia prakaitu, dairydamasis aplink išgirdau susižavėjusią mamą tariant, kad antropologijos ir zoologijos muziejai draugui ambasadoriui pavydėtų šių neprilygstamų turtų, o ambasadorius šypteldamas tarė, kad tai tik keli kuklūs eksponatai, jam teko sujungti keturis butus ir vis tiek tilpo tik mažytė kolekcijos dalis, na, bet ir tiek – jau šis tas, jis mostelėjo vidury kambario aplink stiklinį staliuką išstatytų odinių fotelių pusėn ir pakvietė atsisėsti, o mums atsisėdus pasiteiravo, ar negalėtų ko nors pasiūlyti, mama mandagiai atsisakė, bet ambasadorius jau ėjo iš kambario ir po akimirkos išdygo su sidabriniu padėklu, ant kurio stovėjo krištolo taurelės ir stačiakampis butelis, ambasadorius padėjo padėklą ant stalelio, prisėdo, įpylė mamai ir sau tardamas, kad tai namų gamybos vyšnių likeris, jis išmaukė savo taurelę nesusidaužęs ir tik jai ištuštėjus tarė: į sveikatą, mama taip pat išgėrė savo likerį, ambasadorius tučtuojau vėl pripildė taureles ir vėl išmaukė vienu gurkšniu, daugiau nebepylė, atsilošė fotelyje ir tylėdamas nužvelgė mus, pažiūrėjau į mamą, iš to, kaip ji laikė taurelę abiem rankom, supratau, kad labai nervinasi, buvo taip tylu, kad troškau žūtbūt kažką pasakyti, pažvelgiau į draugą ambasadorių ir pasiteiravau, kur jis rezidavo, o jis, mosteldamas į kabančias žvėrių galvas, skydus, ietis ir kaulinius kardus, atsakė, kad Afrikoje, tylėdamas nudūriau akis į grindis, taip, žinoma, čia net kilimas sudurtas iš zebrakailių, tada vėl pakėliau akis į ambasadorių ir tariau, kad tai akivaizdu, ir pasiteiravau, kokioj gi Afrikos šalyje, jis atsakė buvojęs daugelyje vietų, bet ilgiausiai pačioje juodžiausioje Afrikos dalyje – pačioje Afrikos širdyje, tada jis paklausė, kaip manau, kokia šalis tai galėtų būti, o aš nesudvejojęs atsakiau: Zairas, ambasadorius patenkintas linktelėjo galvą girdamas, kad išmanau geografiją, už tai nusipelnau taurės vyšnių likerio, nes esu jau rimtas vyras, tad paėmė trečią krištolinę taurelę ir pripylė ją raudono likerio, ištiesė man: nagi, į tavo sveikatą, paėmiau taurelę, pažiūrėjau į mamą, jai davus pritarimą, paragavau, saldus gėrimas ėmė dilgyti ir šildyti gerklę, ambasadorius prisipylė sau ir kaipmat išmaukė, pastatė taurelę ant padėklo ir pažvelgęs į mamą pasiteiravo, kaip laikosi tėvas, mama išgėrė savo likerį, sukryžiavo kojas ir atsakė kaip tik dėl to ir atėjusi čia, mat ir pati norėtų sužinoti, kaip jis laikosi, jau keturis mėnesius negauname iš jo žinių, ji labai nerimaujanti, bet neabejojanti, kad turėdamas tokius plačius ryšius draugas ambasadorius per kelias minutes galėtų sužinoti, kas jam nutiko.

Ambasadorius linktelėjo, įsipylė dar likerio, susivertė į gerklę, nužvelgdamas mamą paklausė, iš ko ji taip sprendžianti, mama atsakė, kad draugui ambasadoriui neverta kuklintis, ji žinanti apie draugo ambasadoriaus praeitį ir pasiekimus, ir kokias svarbias pareigas jis užima, jam tokia užduotis būtų vienas menkniekis, panorėjęs jis turbūt išsiaiškintų ar suorganizuotų daug sudėtingesnius dalykus, ambasadorius vis linkčiodamas atsakė teigiamai, žinoma, jo galimybės labai didelės, jis galintis išspręsti pačias įvairiausias problemas, bet geriausia, jei šį reikalą jie aptartų vienu du, ir smeigdamas žvilgsnį į mane jis mandagiai paprašė išeiti į kitą kambarį, kur manęs laukia daugybė įdomybių, netgi įvairiausių žaislų, bet geriausia, jei jis pats mane palydės, nes butas toks didžiulis, kad aš dar paklysiu kaip jis pats kadaise džiunglėse, mama pusiau pakilusi iš vietos tarė, kad draugui ambasadoriui neverta vargintis, mat aš jau didelis, protingas vaikas ir jiems netrukdysiu, bet ambasadorius stryktelėjęs atšovė, kad gal ne, jis puikiai pažįstantis vaikus, jiems nėra nieko nuobodžiau už suaugusiųjų pokalbius, jis negalintis reikalauti to iš mano amžiaus berniuko, kuris už viską labiau norėtų žaisti futbolą ir kirkinti mergiotes, priėjęs prie manęs jis spustelėjo petį ir pastatė, liepė eiti su juo, mama į mane nebežiūrėjo, tik nudelbusi galvą dėbsojo į krištolinę taurelę, supratau, kad geriausia bus išeiti, nesipriešindamas leidau ambasadoriui išstumti save į koridorių. Prieš mums paliekant kambarį ambasadorius atsigręžė į mamą ir tarė atsiprašysiąs kelioms minutėms, bet netrukus grįšiąs ir, rodydamas į butelį, pasiūlė mamai įsipilti dar.

Koridoriuje ambasadorius vėl sučiupo mane už peties ir stūmė priešais save, skubiai pasiekėme kitą koridoriaus galą, tada perėję mažesnį kambarį papuolėme į kitą koridorių, visur sienos buvo apkabinėtos kaulo drožiniais, žvėrių kailiais, trofėjais, paukščių iškamšomis, kai perėjom dar du kambarius, jau norėjau klausti, ar draugas ambasadorius taip pat turi keturis tualetus, keturias vonias ir keturias virtuves, bet ambasadorius jau vėrė duris ir stūmė mane į dar vieną koridorių, kuriame vieną sieną dengė persiški kilimai, o kita buvo nukabinėta nuotraukomis, kuriose buvo įamžintas ambasadorius, apsuptas juodų moterų ir pulkais juodų vaikų, išsižiojęs negalėjau atplėšti akių, ambasadorius pastebėjo tai ir tarė, argi jis nesakęs, kad pažįsta vaikus, nes visi vaikai tose nuotraukose yra jo, man taip magėjo paklausti, kad jei tie vaikai yra jo, tai kodėl jie tokie juodi, bet prieš mus jau vėrėsi dar vienos durys ir ambasadorius stumtelėjo mane į kambarį, bet pats į vidų nėjo, iš tarpdurio įsakė man gražiai elgtis ir laukti mamytės čia, uždraudė liestis prie daiktų, įspėjo nė nebandyti nieko nukniaukti, nes vis tiek būsiu pričiuptas, jis žinantis, kokie nenaudėliai vagiliai yra vaikai, jais negalima pasitikėti nė trupučio, taip kad žiūrėčiausi sau, nes ten, iš kur šie daiktai yra atkeliavę, vagims išduriamos akys. Aš linktelėjau ir ambasadorius užtrenkė duris, girdėjau, kaip koridoriuje jis tebebambėjo pažįstantis tuos vaikus, tuos ilgapirščius, bet užsidarius kitoms durims stojo tyla, nesigirdėjo nė žingsnių, čia staiga pajutau, kaip per nugarą perbėga šaltukas, tarytum kažkas į mane spoksotų.

Nusigandau taip, kad bijojau pakrutėti, bet pagalvojau, kad tai tik žvėrių galvos, atsigręžiau, bet čia nusigandau dar labiau: prieš mane stūksojo siena, nuo lubų iki žemės pilna ant plokščių pritvirtintų žmonių kaukolių ir galvų, tačiau priėjęs arčiau supratau, kad galvos ne žmonių, o šimpanzių, gibonų ir gorilų, o ir kaukolės nebuvo visiškai tikros – tik pavienės jų dalelės autentiškos, o likusios dalys gipsinės, šalia jų – komentarai su piešinukais, nurodančiais, ar kaukolė priklausė beždžionei, ar pirmykščiam žmogui ir kaip jie galėjo atrodyti, šalia parašyti ir lotyniški pavadinimai, bet nespėjęs įsiskaityti vėl pajutau per nugarą bėgančius šiurpulius, vėl pasirodė, kad mane kažkas stebi, atsigręžiau ir pagaliau pamačiau, kad aname kambario kampe, už stalelio su šachmatų lenta iš tikrųjų sėdėjo kažkas ir žvelgė tiesiai į mane.

Visą tą laiką mane stebėjo senas perkaręs negras. Nuščiuvau, bet tuoj pat pasisveikinau, jis nieko neatsakė, tik pamojo ranka kviesdamas prieiti arčiau, priėjau, netardamas nė žodžio jis mostelėjo į šachmatų lentą, atsakiau apgailestaudamas, kad man nelabai patinka šachmatai, bet jis primygtinai mojo ranka viliodamas žaidimui, tad neliko nieko kito, kaip sėstis priešais jį, girdėjau, kaip po manim girgžteli kėdė, tuo metu negras palinko į priekį, suėmė už pėstininko, stovinčio priešais baltųjų karalių, ir paėjo dviem laukeliais į priekį, vėliau jis puolė pėstininku iš valdovės pusės, bet paėjo tik vienu laukeliu, norėjau pašmaikštauti, kad baltosios figūros labiau tiktų man, o juodosios – jam, nes jis tokios pat spalvos, bet vis dėlto nieko nepasakiau, o iš eilės puoliau abiem savo žirgais, šio manevro mane išmokė senelis, kad kada nors juo pasinaudočiau, vos paėjau antru žirgu, negras nieko nelaukęs puolė rikiu iš valdovės pusės, girdėjau, kaip nuo judesio subraška jo ranka, atsistojau, apžiūrėjau jį iš arčiau ir man nušvito: aš žaidžiu ne su žmogum, o su automatine lėle!, matematikos mokytojas pasakojo, kad jau viduramžiais buvo konstruojamos šachmatais žaidžiančios lėlės, bet aš netikėjau, o štai dabar prieš mane sėdėjo viena jų, ji buvo visai kaip tikras žmogus – liesas juodaodis senis, man atsistojus jis pasuko galvą į mane ir vėl pamojo į šachmatų lentą, priėjau visiškai arti smalsaudamas, kaip jis padarytas, kaip juda ir kaip yra maitinamas energija, paliečiau jo ranką norėdamas pažiūrėti, gal išskobtas iš medžio, bet jis buvo ne medinis – jis buvo aptrauktas tikrų tikriausia oda, ranka atrodė visai kaip tikro žmogaus, tik daug šaltesnė, palietęs ją jaučiau, kaip po oda juda kaulai ir sąnariai, tada vėl išgirdau, kaip tyliai sugirgžda žirgo siekianti jo ranka, tik dabar atkreipiau dėmesį į tai, kad figūros buvo išties ypatingos: juodosios buvo išdrožtos iš juodmedžio, baltosios – iš dramblio kaulo, visos figūros buvo pabaisų pavidalo, baltieji kaip skeletai, juodieji – demonai žmonių veidais ir gyvūnų kūnais, rankose ar letenose jie laikė skydus arba kardus, karo kirvius arba dantytus peilius, figūros buvo padabintos diržais, apkabinėtais kaukolėmis, kaulais, žmonių ausimis ir rankomis, kaklai apvyti grandinėmis, visos detalės buvo išdrožinėtos nepaprastai skrupulingai, baugus baltųjų karalius iš veido labai priminė ambasadorių, bet aš vis dar nesupratau, kas vertė šachmatininką judėti, ištyrinėjau jo nugarą, tačiau niekur neaptikau jokių laidų, jokių diržų, lėlė dėvėjo nunešiotą kareivišką uniformą ir buvo basnirčia, pėdos, kaip ir plaštakos, atrodė seno ir lieso žmogaus, tada man dingtelėjo – galbūt ji judėjo pati savaime, gal tai net nebuvo automatas, o gyvas padaras, arba ją vertė judėti koks nors afrikietiškas burtas, mane sukaustė baimė, apšniukštinėjau didelę pintą kėdę, ant kurios sėdėjo senis, pamaniau, kad galbūt jį maitina per kėdės koją tekanti elektra, tad atsargiai bandžiau pastumti kėdę, bet ši stovėjo kaip įbesta, vadinasi, buvau teisus. Negro pilve, ko gero, įmontuotas elektrinis motoras, kuris ir judina sąnarius, žinojau, kad Boudeno kabeliais ir hidraulikos pasiekimais šiais laikais galima padaryti bet ką, atsisėdęs atgal į kėdę tęsiau žaidimą, mėginau šachuoti puldamas karalių žirgu, bet senis tuoj pat perprato mano kėslą, nukirto žirgą ir tiksliu, gergždžiančiu judesiu perkėlė jį nuo lentos ant staliuko, tada jis ėmė kirsti mano figūras vieną paskui kitą, jis reaguodavo į bet kokį ėjimą nė akimirkos nemąstydamas, o kai pakišau jam savo rikį, kad po to galėčiau griebti jo valdovę, jis nepasidavė provokacijai, lyg būtų perskaitęs mano mintis, lyg tiksliai numatytų kitą mano ėjimą, jis vėl pajudino girgždančią ranką, atrodė, kad jame kažkas perkaito, nes nuo senio pasklido švinkstančio sviesto kvapas, kuo jis labiau mane varė į kampą ir kovė figūrą po figūros, tuo jo judesiai pastebimai spartėjo, net galvą ėmė laikyti kitaip, tarytum bandydamas sutramdyti juoką, kai jis nukirto ir antrąjį mano bokštą, o paskui šachavo, supratau – man galas, kad ir kaip eičiau, neišvengsiu mato, žvelgdamas į negro veidą, dulkėtą suvytusią odą, nusprendžiau – aš nepasiduosiu, nebus jokio mato, staigiai čiupau baltųjų karalių nuo lentos, automatas kaip tik tiesė ranką link jo, bet lėtai pasigirgždėdamas, aš spėjau pirmesnis, tada senis garsiai sukriokė ir pažvelgė į mane, jo akys piktai sužaibavo, bet tik akimirką, nes po sekundės tūžmingu, gergždžiančiu rankos mostu jis nušlavė nuo lentos likusias figūras taip, kad jos išskraidė po visą kambarį, tada atlošė galvą, pravėrė burną ir ėmė kvatotis, iš jo burnos ir šnervių ėmė ristis dūmai, šokau nuo kėdės taip staigiai, kad ji parvirto ant žemės, rankoje tebespaudžiau baltųjų karalių, automatas kvatojosi taip garsiai, kad drebėjo sienos ir grindys, bet netrukus man dingtelėjo: kvatoja visai ne šachmatininkas, o mama.

Tikrai taip, dabar jau aiškiai girdėjau mamos balsą, per visas sienas ir duris kuo aiškiausiai girdėjosi su riksmu sumišęs kvatojimas: bravo, drauge ambasadoriau, nuostabu, nagi pirmyn, smokite darsyk, iš visų jėgų, muškite, jei manote, kad mušti moterį vyriška, daužykite mane iki ryto, nagi pirmyn!, žinojau, kad jei mama kvatoja rėkdama visa gerkle, ji taip pat plūsta ašaromis, atplėšiau duris ir per visus kambarius ir koridorius pasileidau į garso pusę, visos patalpos buvo apkrautos daiktais, o mamos juokas aidėjo visur, nuo jo skimbčiojo krištolinės vazos ir stiklinės žuvys, porcelianiniai kariai, taurės ir vyno buteliai, kur tik sukau, mačiau, kaip nuo mamos juoko siūruoja ant sienų įrėminti žemėlapiai, nuotraukos ir dramblio kaulo drožiniai, o tuščiame akvariume ant vielų kabančios džiovintos ir blizgiai nulakuotos tropinės žuvys sūpuojasi lyg iš tikrųjų plaukiotų vandenyje, žvangėjo virš durų sukabintos ir odiniais dirželiais prilaikomos varinės apyrankės ir kojų papuošalai, o ant lentynų išstatyti, aukso spalvos skysčiu užpildyti buteliai plombuotais kakleliais ir krištoliniai sietynai virpėjo tilindžiuodami, viskas tirtėjo kaip per žemės drebėjimą, ėmiau baimintis, kad tik žvėrių galvos nepradėtų kristi nuo sienų ir nepriplotų manęs, vėriau duris po durų, yriausi iš kambario į kambarį, galvojau, kad jau niekada neberasiu mamos, bet staiga atidaręs dar vienas duris vėl atsidūriau didžiajame kambaryje, sustingusi pusiausėdom mama kvatojosi, stiklinis stalelis gulėjo apverstas, o vyšnių likeris tarp sudužusių taurelių ir grafino šukių buvo išsitaškęs ant zebrų kailių, viena antilopės galva buvo nukritusi, o didžiulė liūto galva vos vos laikėsi ant sienos, ambasadorius stovėjo po ja atrėmęs savo galvą ir viena ranka prilaikydamas, kad ji nenubildėtų ant išsitaškiusio vyšnių likerio, kita ranka jis bandė apsirengti marškinius, išvydęs mane ėmė kaukti: pagaliau tu čia, man jau pats metas nešdintis ir išsivesti savo kuoktelėjusią motiną, jis nesupranta, kodėl įsileido mus pažinodamas visą mūsų šeimyną, partijos sekretorius buvo nieko vertas senis, o savo tėvą galime amžiams pamiršti, savo prakeiktame gyvenime jo daugiau nepamatysime, jis pasirūpins, kad tėvas gautų galą ten, Dunojaus kanale, džiaugtumėmės dar, kad jis ne perauklėjimo stovykloje, matysim jį kaip savo ausis, jutau, kaip man užgniaužia gerklę, bet mama vis kvatojo, aš taip pat buvau priverstas pakikenti, nes po grėsmingais liūto nasrais su apatiniais marškiniais straksintis ambasadorius atrodė išties komiškai, viena ranka jis laikė už liūto snukio ir pasistypčiodamas bandė užkabinti galvą ant sienos laikiklių, tuo pat metu kitą ranką jis tūžmingai kišo į marškinių rankovę, buvo neįmanoma žiūrėti į jį nesijuokiant, pastebėjau, kad mamai iš nosies bėga kraujas, o makiažas nuvarvėjęs per skruostus, kvatodamasi ji pakvietė eiti iš čia, apkabinau ją per pečius ir mes išėjome iš kambario palikdami po liūtu striksintį ambasadorių, rakindami spyną dar girdėjome jo riksmus, bet vos trenkėm paskui save duris, jie kaipmat liovėsi, mama tebekvatojo prašydama padėti, nulūžo jos batelio kulniukas, tad ji leidosi laiptais prisilaikydama manęs. Prie išėjimo mama stabtelėjo, viena ranka pasitaisė pėdkelnes, kitoje rankoje laikydama nosinę prisidengė burną, nes niekaip negalėjo liautis kvatojusi, stipriai spausdamas baltąjį karalių įkišau ranką į kišenę, vėsus dramblio kaulas maloniai gludo delne, žinojau – nuo šiol per karą manęs neįveiks niekas, nes šalia šitokio vado ir prašmatniausias alavinis kareivėlis atrodys kaip apgailėtinas pirdžius.  

 

Versta iš:

György Dragomįn. A fehér kirįly.

Budapest: Magvetõ, 2005