Recenzijos, anotacijos

Andrius Tapinas. VILKO VALANDA. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 544 p.

Nebeužsimink apie šį be paliovos linksniuojamą foliantą, patarinėjo kolegos, argi jam ne per daug dėmesio, premijų ir tęsinių – mat šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje Andrius Tapinas ne tik atsiėmė prizą už skaitomiausią 2013 m. knygą, bet ir pristatė jos garsinę versiją, kompiuterinį žaidimą ir interaktyvų iPadams skirtą variantą, o storulio romano pabaigoje publikuoja naujo tomo „Maro diena“ ištrauką. Žinomo TV žurnalisto literatūriniam debiutui dėmesys ir taip garantuotas, bet autorius vis tiek entuziastingai triūsė savo knygos viešinimo labui. Pernai mugėje virš dalyvių galvų sklandė vizualus akcentas – veikiantis dirižablio maketas, o per metus su pilna knygų bagažine apvažiuotos net penkiasdešimt ššeššios mokyklos. Toks knygos „vadybinimo“ reiškinys dar neįprastas mūsų padangėje, kaip ir sąžiningas A. Tapino prisipažinimas, kad jis kuria pramoginės literatūros lauke ir „Vilko valanda“ esąs fantastinio pobūdžio kūrinys smagiam pasiskaitymui. Tokiu atviru pareiškimu grakščiai ir neskausmingai išsilaisvinta iš rimtosios literatūros hegemonijos ir jos priedermių. Gerbtina autoriaus laikysena – sąmoningai suvokti pramoginės literatūros statusą ir tokios literatūros funkciją.

Smagu pasisveikinti su inovatyviu reiškiniu lietuvių literatūroje – stimpanku ir pažvelgti, ką mums byloja jo tekstas. Steampunk – mokslinės fantastikos žanras, aukštinantis garu varomų mašinų epochą, atsigręžęs tiek į industrializacijos praeitį, tiek ir į technoideologišką dabartį. Romane dangų skrodžia oro balionai, reisiniai ir kariniai dirižabliai, varomi helio dujomis, anglimi, alchemikų atrastu prometiliu, o gatvėmis rieda diližanai, serpoletai – gariniai vežimaičiai. Gedimino pilyje veikia skrydžių valdymo centras. Dirbtiniai aparatai ir jų išradėjai romane ypač pagerbti, o technikos „žaisliukų“ pasiūla didžiulė: garinių mašinų rojų papildo aliuzijos į šiandienos technologijas. Mašina Nr. 5 panaši į galingą kompiuterį, apdorojantį visų piliečių duomenis, slapta kamera filmuojanti mechžiurkė seka nurodytus taikinius, agentai nešiojasi akylus ribuliuojančius veidrodėlius ir turi bevielį ryšį, o šiuolaikinių robotų prototipai „automatonai“ atgyja pri-glausti šeimininko ir saugo nuo pavojų. Išradėjas Tvardauskis po traumos išgelbėja įdukrą Milą, įmontuodamas rakteliu prisukamą širdį. Mechanikų gildijos galva ir Vilniaus Garo tarėjas Petras Vileišis turi mechaninę ranką (susižalojo statydamas geležinkelio tiltą Krokuvoje). Dėl išradimų strategijos romane grumiasi dvi priešingos jėgos, bet jų ne visai švari konkurencija negniuždo kūrybiškumo – gerieji alchemikai konstruoja mechaninius prietaisus, o blogiečiai „gaivintojai“, valdomi Prahoje reziduojančio magistro, turi ambicijų „pagimdyti“ golemą – mašiną su gyvo organizmo požymiais. Jų pasiekimų viršūnė ir yra bionikas Geležinis Vilkas, transformuota legendinė būtybė, sukurta iš metalo, smegenų ir programinės įrangos, valdoma žmogaus, bet galinti užstrigti ties programa „žudyk“ (taip ir atsitinka romanui baigiantis). Detektyvinę fabulą palaiko šio mįslingo tvarinio paieškos (nuo brėžinių vagystės iki siautėjimo Vilniaus senamiestyje) ir pabaisos nukenksminimas.

Fantastikos nemėgstu, bet pripažįstu gerą fantaziją, o čia jos apstu. Fantazijos klestėjimu reiškiasi subkultūriškumo laisvė. Atsivertus knygą, skaitymo intriga toliau nemąžta, nes patenkinami smalsumo lūkesčiai: nežinai, ko laukti iš pirmo lietuviško stimpanko, todėl ir iš kiekvieno būsimo puslapio. Veiksmas vyksta laisvame Aljanso mieste Vilniuje vieną 1905 metų balandžio savaitę. Tai dinamikos kupinas „išsvajotas miestas“, kuriame netrūksta veiklos, atrakcijų, klastų, konfliktų ir mokslinės energijos (o carinės Rusijos valdos – tik už sienų). Vilniui tenka garbė surengti kasmetinį penkių laisvų Aljanso miestų renginį – Viršūnių susitikimą, kad būtų pristatyti išradimai ir technologijos – stimpanko šerdis. Panyrame į gyvybingo daugiakalbio miesto, kunkuliuojančio įvykiais, atmosferą: dangų raižo orlaiviai, nuolat kažkas kažką konstruoja, skuba, vejasi, rezga intrigas, nudaigoja veikiančius asmenis, kelia rūpestį tvarkos saugotojams. Kursuoja dirižabliai puikiais pavadinimais – „Kačerga“, „Ilja Muromecas“, „Parsifalis“, o nepriklausomybės tėvo Jono Basanavičiaus skraidymo aparatas „Laumžirgis“ tinka ir į Žvėryną svečiuosna nulėkti, ir į lemtingą kovą su požemių pabaisa stoti. Išradingai apibūdinti miesto rajonai – centras su Universiteto dominija ir Navigatorių bokštu, Pohulianka, Garmiestis (pramoninis), Juodėsiai (kitataučių ir žydų), prastos reputacijos priemiestis Bėdos, bohemiški Nekrikštai, o Žvėrynas ir Antokolis – poilsiniai, ramūs, žali, atsiriboję nuo šurmulio.

Tokie nestandartiniai kūriniai kaip „Vilko valanda“ teikia impulsų ir erudicijai plėsti: paskatino pasidomėti steampunk subkultūros reiškiniu; pavartyti Antano Rimvydo Čaplinsko knygą-albumą „Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė“ (2010) – vieną iš A. Tapino dokumentinių atramų; pastudijuoti naujos knygos „Vileišio rūmų ansamblis Vilniuje“ superviršelyje įdėtą 1906 m. ranka pieštą Vilniaus žemėlapį ir palyginti realius ir išgalvotus miesto rajonų pavadinimus. Ne vien smagiais orlaivių pasiskraidymais ir kūrybine dvasia alsuoja miestas – darbininkai agituojami streikuoti, aludėse girtuokliaujama, choleros kapinėse žudoma, pas burmistrą posėdžiaujama, zuja anarchistai, revoliucionieriai, šnipai, buvęs laikrodininkas Kniazius gamina bombas. O dar mugės, šapito cirkas, bažnyčios, prieglaudos, psichiatrinė ligoninė, kur slepiami režimui nepaklusnieji, tarp jų ir mokslininkas genijus Baltrus. Skaitytojas patiria realijų atpažinimo džiaugsmą. Laikraštis „Vilniaus teisybė“ nuolat kažką „klykia“ (pvz., kursto masinius streikus), o normalus laikraštis, rašęs apie gėlių klombas parkuose, greit nunyko. Bet susikuria „Vilniaus žinios“, ir kaip andai sakė Vaižgantas, „dorybė yra užmokama, o nedorybė pabaudžiama“. Mieste darbuojasi sienų tepliotojai, slampinėja Roželė, veikia gyvybės langelis, įsiterpia ir beglobių vaikų tema, pasaldinta didaktikos doze: prieglaudoje tvarkosi sumani mergina, vaikai „baudžiami“ ne klūpojimu – turi mėtyti akmenukus į krepšį, o tai pamatęs policijos šefas dovanoja odinį futbolo kamuolį. Tikra fantastika!

Romane sugestyviausiai reprezentuotas Tvarkos tarėjas Antanas Sidabras – naujas lietuviškas teigiamas herojus, doras policininkų-legatų vadas su privataus seklio bruožais. Nuosekliai įpintas į siužetą, dalyvaujantis visuose įvykiuose kaip savo miesto patriotas ir drąsus teisybės gynėjas, jis tampa ne tik pagrindiniu kūrinio personažu, bet ir praktiniu vientisos asmenybės – nedvejojančios ir nepasiduodančios – pavyzdžiu. Visur esantis veiklusis Sidabras gerokai stelbia kitų istorinių asmenų pavardes nešiojančius veikėjus (Vileišį, Basanavičių, Gimbutą, Rotšildą etc.), sporadiškai siužete išnyrančius tik šen bei ten. Romano kompozicija šlubuoja, persivertęs per pusę, pasakojimas išsitęsia ir „pavargsta“, kol žūtbūtinė akistata su Geležiniu Vilku vėl jį atgaivina. Romanui privalomos meilės linijos esama tik užuominos, nors metalinė Milos širdelė tvaksi kaip gyva. Mūsų klimatinėje juostoje balandžio mėnesį nuo karščio miestiečiai vargiai galėjo pasislėpti „po tankia medžių lapija“ (p. 437). O kokio dydžio turėjo būti angos į požemius, kad milžiniška pabaisa įlįstų ar išlįstų? Bet ar dera ieškoti realistinio tikslumo fantastinio žanro kūrinyje? Čia masalas yra nuotykis, dinamika ir finalinis pamaloninimas – gėrio pergalė (kad ir laikina). Jei kažkam atrodo neskoningas ir neįtikimas patriarcho Basanavičiaus šaudymas iš pabūklo, pažvelkim esmingiau – ne kokį formalų veiksmą, o kokią funkciją herojus atlieka. Pagal populiariojo žanro žaidimo taisykles jis sustabdo blogį – destruktyvųjį Geležinį Vilką. Puola į žygį net nežinodamas, ar jo skraiduolis „Laumžirgis“ įstengs pakelti į orą patranką, ar jis sugebės šaudyti, ar pasiseks. Populiariojoje literatūroje (iš)gelbėtojo funkcija yra itin svarbi, ir Basanavičius be išlygų ištikimas gėrio programai, patriotiniam miestiečio amplua.

XX a. pradžios autentiką stiprina A. Tapino išmanieji senažodžiai ir naujadarai – goglai (akiniai), šiltasodis (alchemiko Basanavičiaus šiltnamis ant stogo), šiltąsotis (termosas), pedalmynis (dviratis), parasolis (skėtis), bendranamis (pigūs butai proletarams), plunksnagraužiai (žurnalistai), vingriai (apsukrūs tipai, teikiantys įvairias paslaugas), vėjagaudis ir t. t.

Populiarioji literatūra turi daug universalių dėmenų, paprasčiau tariant – stereotipų, tad kiekvieno kūrinio sėkmė – kiek stereotipai atgaivinti, perkurti ir papildyti lokaliais bruožais. Šiuo požiūriu „Vilko valanda“ yra atitinkantis stimpanko estetiką savitas kūrinys, ir svarbiausia – nestokojantis pozityvumo (gal tik pernelyg optimistiškai įsivaizduojama lietuviškojo identiteto padėtis), o šiaip romano Vilnius – keliantis pasididžiavimą išskirtinis XX a. pradžios miestas Europoje („Net ir apniukusią dieną Vilniaus vaizdai svaigino“, p. 240).

Literatūra gali klausti – kas būtų, jeigu būtų... Andriaus Tapino romano paantraštė „Kvapą gniaužiantys nuotykiai KITOKIAME Vilniuje“ pasiteisina – sukurta alternatyvi istorija: smagi, jaudinanti, žaisminga, savotiškai visavertė. Neramumas kyla tik vienas – ar jaunam neišsilavinusiam skaitytojui (tiksliniam šios knygos adresatui) patraukli fikcinė versija nepakeis tikros istorijos? Išgalvotoji turėtų būti papildinys, svajonė, bet ne pakaitalas. Anot istoriko Zenono Norkaus, populiari beletristika nepretenduoja, kad „pateikiamų įvykių versijos atitiktų istorikų pateikiamą vaizdą, tačiau savo paveikumu istorinei atminčiai gali tą vaizdą toli pranokti“ (Jörn Rüssen, „Istorika“, 2007, p. 23). Iškalbinga – nelygu patikima.