Nuotr. iš asmeninio archyvo

 

 Koncertas gyvenimui

neatskiriamos atsisakymo seserys

laikosi kartu

visuomet:

 

jos kėlėsi ir krito,

kėlėsi ir krito,

kartojo tai dar ir dar

daugiau, nei buvo prisakyta, daugiau,

nei pačios įsivaizdavo,

 

kad gali, bet –

vis tais pačiais kūnais skaisčiais,

valingais smakrais

 

nemirtingos mirtý,

nekaltybėj ištvirkusios, tarpstančios atsisakymuose.

po gelsvom suknelėm – randai

 

tvyksi

lyg amalas.

 

kol kitos svajojo, jos prakaitavo

veriančius blyksnius

tvankiose salėse.

 

jos neklausia,

kas bus už Tai

ar kas TAI yra,

prožektorių lempų akinamos

 

neįžiūri mūsų,

tarsi bulvių maišai

sudribusių kėdėse,

neįmanomų,

 

jos įsitempia,

nuryja gumulus,

gniaužtus gerklėse,

pamažu atsileidžia

jų pirštai

šąlantys

 

ir kai

dirigento lazdelė nei šmaikštis

suvirpa ore,

 

mirties nebelieka –

jos griežia gyvenimą

 

Odė statulai

Statula aptikta netikėtai yra nekaltybė

drovi ji kaip peilis –

jis blyksi tikėjimu

kad laukimas ir laiko randai – dėl tavęs

 

statula yra išdidumas

net drėkstančių akių apsuptyje

kai fontanas vienatvėje savo

almėdamas krenta atgal

 

į save, statula yra išmintis

prieš kurią

be skausmo atsiskiria skausmas ir tęžta lyg bintas

atmirkęs šiltame vandenyje

 

statula yra meilė

savęs nepažįstančio dievo –

akmuo jo galvoj

ir tu, mylimoji, net tu

 

neatsispindi jo akyse

 

Šaltis yra neįmanomas

 

mūsų požemis šalia katilinės:

šiltas ir šviesus,

visa baimė susitraukia į elektros lemputę,

siūbuojančią ant laido

palubėje.

 

nusigyvenome. nei drėgmės, nei šalčio,

tik sudygusios bulvės

ir skudurai – išaugti mano drabužiai,

drabužiai, kurių nebevilkės motina, nukleipti vyro batai,

vorai ir žiurknuodžiai

plastikinėje lėkštėje.

 

tegaliu apgailėti save:

kol gyva – nepatirsiu,

ką reiškia leistis po žemėmis,

nesužinosiu, kaip giliai šaltis gelia.

 

arčiausiai gal buvo mano ranka,

kai litriniame stiklainyje

juodą skystį teliūskavo –

 

net tris uogas

tarsi slidų triušį iš skrybėlės

vienu kartu ištraukiau į šviesą.

 

dėdamasi burnon paskutinę – trečiąją –

vis dar tikėjau – tuojau

sidabro varpeliais tamsa

užlies mano spurdančią sielą,

 

deja, ji buvo tokia pat, kaip kitos –

tuščiavidurė, kiek patežusi

 

Bijau, kad radau savo motiną

bijau

kad radau savo motiną

gyvą

 

duobės dugne

nebuvo šviesų nei angelėlių

tik aš

 

besiskleidžianti

lyg gremėzdiškas pumpuras – pati sau motina

savo pačios

saulės rezginyje

 

kuo toliau

tuo labiau

 

žinau, galiu nužudyti tėvą –

ir tą auksiniais dantimis

ir tą su katiliuku ir binokliu –

be skausmo greitai ir visiems laikams

tereikia prasižioti ir blizgučiai tikrai nebus prastesni

ir supokšės fejerverkai

 

kaip tada kaip visada bučiuojamės

ir jis tai žino

 

ir man to užtenka.

bet motina –

su ja viskas kitaip:

 

ji yra

daugiau negu aš

 

jai mirties paprastos

neužtenka