Recenzijos, anotacijos

 

 

Pavasaris bus kaip visuomet. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 208 p.

 

Erikos Drungytės sudaryta ir versta šiuolaikinių latvių poetų antologija „Pavasaris bus kaip visuomet“ – pirma antologijos statusu įvardyta latvių poezijos vertimų į lietuvių kalbą knyga. Anksčiau išleisti latvių poezijos rinkiniai – „Mūza ateina nuo Dauguvos“ (1963), „Varpai“ (1968), „Mes atėjome į šį pasaulį“ (1983) – nėra pažymėti kaip antologiniai, nors jų sudarymo principai gana panašūs: to paties regiono ir daugmaž to paties laikotarpio kūrėjai su savo ryškiausiais kūriniais. Kostas Korsakas „Vertėjo žodyje“ primena, kad „šis rinkinys [„Mūza ateina nuo Dauguvos“ – A. V.] nepretenduoja būti latvių poezijos antologija. Jame nėra visos eilės įžymių latvių poetų kūrybos pavyzdžių, nėra antologijai būdingųjų kūrinių vertimų“ ir kad antologijos parengimas yra „ne vieno vertėjo pajėgų ir užmojo reikalas“, o šiuo atveju „eilėraščiai buvo parenkami versti grynai vertėjo nuožiūra“.

Šių rinkinių vertėjų ir sudarytojų tikslas buvo panašus: pristatyti ir išversti geriausius vieno ar kito laikotarpio latvių poetų kūrinius. K. Korsakas pasirinko penkiolika poetų. Kaip ir dera pirmąkart taip plačiai reprezentuojant kaimynų poetinį žodį, daugiausia vietos, vos ne trečdalis knygos, buvo skirta latvių tautos dainiaus J. Rainio lyrikai, prie jo šliejosi pokario kartos poetai, su kuriais draugavo K. Korsakas. Žvelgiant iš šių dienų, aiškiai pastebima, kad rinkinio kūrinių atranką sąlygojo to meto leidybinė atmosfera: dominuoja socialistinio realizmo tematiką atitinkantys eilėraščiai su vienu kitu lietuviško skambesio posmu.

Po penkerių metų (1968) „Vagos“ leidykla išleidžia šeštojo ir septintojo dešimtmečio „veržliųjų“ ir „ramiųjų“ kartų latvių poetų antologiją, nors knyga taip neįvardyta. Septyniolikos poetų kūryba pristatoma autorių pavardžių abėcėlės tvarka, nė vienam iš jų nesuteikiama išskirtinesnė pozicija. Po veržlaus latvių poezijos suklestėjimo tarpsnio, kai atsiskleidė O. Vaciečio, I. Zieduonio, M. Čaklajo, V. Belševicos talentas, įvyksta pažintis su septintojo ir aštuntojo dešimtmečio jaunųjų latvių poetų dešimtuku – rinkinys „Mes atėjome į šį pasaulį“. Iš šio dešimtuko vėliau raiškia poetika ir stilistika išsiskyrė U. Bėrzinis, L. Briedis, J. Ruokpelnis, M. Zalytė. Tai buvo Vilniaus ir Rygos jaunųjų rašytojų bendradarbiavimo kūrybinė išraiška (latviai irgi išleido panašaus formato jaunųjų lietuvių poetų kūrinių vertimų rinkinį).

Latvių poetinio žodžio lietuviškąjį kontekstą įvairiu metu papildė atskiri A. Čako, I. Zieduonio, M. Čaklajo, U. Bėrzinio, K. Skujenieko, J. Ruokpelnio, L. Langos, J. Kronbergo poezijos rinkiniai. Ši knygų visuma kuria gana raiškų kaimyninės tautos meninio žodžio vaizdinį, turintį beveik šimtmečio poetinį horizontą.

Antologijos „Pavasaris bus kaip visuomet“ sudarymas ir vertimų publikavimas pirmąkart įprasmino kūrybinę ir leidybinę laisvę, kurios nebuvo rengiant ankstesniuosius poezijos rinkinius. Knygoje pristatoma šešiolika poetų, gimusių 1944–1988 m. ir sugrupuotų chronologine amžiaus tvarka. Karlis Vėrdinis įžangos žodyje informatyviai charakterizuoja kiekvieno antologijos dalyvio vietą ir vaidmenį latvių literatūroje, jų poetikos savitumą.

Lietuvių skaitytoją pirmiausia pasitinka trys ryškiausi poetai, pastarųjų dviejų dešimtmečių spiritus movens: U. Bėrzinis (1944) ir L. Briedis (1949) tęsia savo kūrybines paieškas, o P. Brūverio (1957–2011) kūrybinį vitalizmą netikėtai nutraukė mirtis. U. Bėrzinio žvilgsnis daugiasluoksnis: su jam artimos Rytų literatūros ir Korano latviškąja interpretacija, persipinančiais jo sielai giminingų poetų Cz. Miłoszo, P. Brūverio kūrybos motyvais. Kiekviena U. Bėrzinio eilėraščio eilutė – suspaustos emocijos ir slėpiningo ritmo frazė.

L. Briedžio poetinis mąstymas irgi multikultūrinis. Tikriausiai tai įtakoja jo kaip vertėjo patirtis. Daugiau nei keturiasdešimtyje poezijos ir vertimų knygų su L. Briedžio vardu rasi jo pamiltą vertikaliąją poetinės minties kryptį, apgaubtą giliu mąslumu, tarsi stovėtum prie jo Didžiosios Upės kranto, kur „amžinybė tampa kaskart vis ilgesnė“ (p. 36). Šių dienų L. Briedis yra išsilaisvinęs iš ankstesnės sukaustytos tradicinės silabotoninės eilėdaros gniaužtų; beje, kaip visi šių dienų jaunosios kartos poetai. Tai aiškiai liudija šioje antologijoje publikuojamų eilėraščių forma.

Ne vienas literatūros kritikas pabrėžė virtuozišką P. Brūverio stilistiką, kuriai būdinga neįprastai tiesmuko suvokimo ir minties įprasminimo įtaiga; pavyzdžiui, kad ir pasijusti strazdu ir apginti nuo nugriovimo praeities palikimu užgriozdintą malkinėlę. Šis poetas kūrė taip, kaip tvirtino eilėraštyje „Ars poetica“: „kiekvieną eilėraštį rašyk / tarsi paskutinį“ (p. 49).

E. Drungytės vertimo meistriškumo pavyzdžiu gali būti P. Brūverio eilėraštis „Kikilis, zylužė ir kapitonas Džekas“ – tai grakščiai tautosakiškai instrumentuotas kongenialus originalo atitikmuo.

Žeberas (1958) – vienas ironiškiausių ir sąmojingiausių latvių menininkų. Jo vardu pradedamas pristatymas tų poetų, kurie dar yra kūrybinių paieškų kelyje. Šio dailininko tekstuose (vos ne kasdieniškos kalbėsenos tonacijos) sodrūs potėpiai su juodojo humoro, sarkazmo ar absurdo spalvomis virtuoziškai žaidžia su iki skausmo pažįstamomis kasdienybės realijomis.

Su L. Langos (1958) poezija lietuvių skaitytojas susipažino 2008-aisiais – tuomet pasirodė E. Drungytės išverstas rinkinys „Vienišieji“. poetės kūryba skleidžia R. M. Rilke’s poetinio pasaulio latviškosios interpretacijos dvelksmą. Emocionali, įtaigi, intelektuali, spalvinga kalba eilėraščio eilutę prisodrina raiškiomis metaforomis, svaigiais minties šuoliais, spalvingais įvaizdžių pasažais; šiam pasakojimui surandama atitinkama forma ir ritmas.

E. Raupą (1962) latvių kritika vadina radikaliausiu latvių poezijos reformuotoju, viduriniosios kartos lyderiu. Kažkur šmėkštelėjo toks palyginimas: jo tekstų santykį su tradicine eilėdara būtų galima lyginti nebent taip, kaip aukštąją matematiką su pirmos klasės aritmetika. E. Raupo eilėraštis – aliuzijų grandinė: „Pabandyk / įkelti pliusą / arba kablelį tarp dviejų / žvaigždžių ir laimingoji / pora bus / jau mirusi“ (p. 84).

J. Elsbergas (1969, poetės V. Belševicos sūnus, poeto K. Elsbergo brolis) žinomas kaip lietuvių poezijos vertėjas į latvių kalbą. Mėgsta santūrią formą, jo mintis ir vaizdai ramiai slenka tarsi sulėtintoje projekcijoje: „ramus aš esu. man tiktai / žodžių trūksta“ (p. 97); „niekur neiti ir sėdėti vienoj vietoj“ (p. 102).

M. Salėjui (1971) būdingas neskubrus pasakojimas apie jį supantį pasaulį, žmones.

R. Mežavilka (1971) dienoraščio forma asmeninio gyvenimo nuojautas perkelia į poetinių jausenų aplinką. Pernai ji pasuko į prozą – debiutavo romanu „Gimę Latvijai“.

A. Auzinia (1975) ir I. Gailė (1976) debiutavo vienu metu. Greta moteriškai trapaus A. Auzinios žodžio (antologijoje kur kas įtaigesni jos eilėraščiai proza) I. Gailė skausmingiau ir aštriau preparuoja ją supančią aplinką. Ypač eilėraštyje „Migla“ (to paties pavadinimo rinkinys pelnė 2012 m. O. Vaciečio premiją). Pasak pačios poetės, ji rašo apie tai, kas jai skauda.

Dainuojantis, muzikuojantis poetas P. Dragūnas (1976) į savo kūrybą įsileidžia religijų simbolius, siurrealistines vizijas, fantasmagorinę prisilietimų atmintį.

Spalvinga, ironiška literatūrologo K. Vėrdinio (1979) ir M. Pujato (1982) poetinė proza. Sodrus A. Vigulo (1987) žodis. Veržlus A. Uostupas (1988): „nebūsime tokie kaip Neruda kuris nesibodėdavo pavargti“ (p. 192).

Žvelgiant į antologijos poetus, atėjusius į literatūrą Latvijos nepriklausomybės metais, galima tvirtinti: tai originalūs, kol kas stilistiškai sunkiai nuspėjami menininkai, kurie į nacionalinį literatūros kontekstą stengiasi įterpti ir klasikinę poezijos patirtį, ir šių dienų novatoriškus ieškojimus, išlaisvėjusią filosofiškesnę laikyseną, ironiją, multikultūrines aliuzijas, taip pat ir stereotipines formas. Vienur tai suskamba meniškai įtaigiai, kitur ilgoki vinguriuojantys tekstai ima panėšėti į plepų, nedisciplinuotą poetinį hiphopą. Tad ir šioje atrankoje yra vienas kitas meniškai nelygiavertis antologijai tekstas, turįs ne tiek išliekamąją, kiek išlekiamąją iš mūsų atminties vertę.

Šešiolikos poetų antologijoje dominuoja postmodernistinė poetika, ryžtingai tariusi sudie silabotonikai. Šiai ištikimesni išliko vyresniosios kartos latvių poetai, kurių atstovų, kūrybingai rašiusių nepriklausomybės metais, šioje knygoje, deja, nėra.

Jaunosios kartos latvių menininkai nemėgsta monotonijos estetikos, kaip ir penkiapėdžio jambo. Neretai dėl supanašėjusios poetikos sunku atskirti vieną poetą nuo kito. pasinaudodami radikalizuotomis poezijos išraiškos priemonėmis jie žengia į metaforų labirintą ir tenai neria į fenomenologinę būtį, kuri skaitytojo vaizduotei dažnokai tampa suvokimo spąstais.

Palydėdama savo vertimus Erika Drungytė primena: „Dabar yra toks metas, kai kyla daug grėsmių mažoms tautoms, jų kalboms ir unikalioms kultūroms. Mums būtina palaikyti kitus. Ir padaryti nors po mažą darbelį, kad būtų ateities istorija, gyvoji istorija. kad mūsų anūkai turėtų ką prisiminti, turėtų ką tęsti...“

Tačiau kaip apsiginti nuo mūsų kasdienybės politikos abejingumo kultūrai? Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministerijos remia ir apdovanoja talentingiausius abiejų tautų literatūros vertėjus, tačiau, deja, tokio bendradarbiavimo nėra tarp Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministerijų, nėra panašios kultūrinių mainų paskatos, kad ryškūs meninio vertimo darbai susilauktų solidesnio abipusio pripažinimo ir įvertinimo.

Užverčiame jaukaus šiuolaikinio kaimynų poetinio žodžio antologiją „Pavasaris bus kaip visuomet“ su U. Bėrzinio palinkėjimu: „Te džiaugsmingos bus šio teksto eilės, / tegyvuos jos per amžių amžius.“