Šiemet poetei, eseistei, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei Onei Baliukonei būtų sukakę 65-eri. „Visa yra viena“, – ne kartą yra pabrėžusi pati poetė. „Visa yra viena“, – jautriai ir subtiliai tą išgyvenome rugsėjo 24-osios vakarą Rašytojų klube Vilniuje, O. Baliukonės tapybos darbų apsuptyje žvelgdami į jos paveiksluose plevenančius šviesiuosius angelus, skambant poetės taip mėgtos violončelės ir fortepijono garsams, vakaro svečių prisiminimams bei, žinoma, Onės poezijos žodžiams iš leidyklos „Naujasis lankas“ išleistos knygos „Onė Baliukonė. Eilėraščiai“.

„Džiaugiamės galėdami leidinių serijoje „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“ pristatyti dar vieną talentingą poetą, šįkart – poetę. Šią leidinių seriją pradėjome 2007 m. šiame vakare irgi dalyvaujančio Algimanto Baltakio eilėraščių knygele. mūsų pagrindinis tikslas leidžiant šios serijos knygas – poezija sudominti kuo daugiau skaitytojų“, – kalbėjo šio projekto vadovas Petras Palilionis. Čia pat jis prisiminė maždaug prieš pusę amžiaus, pažinties su One Baliukonyte pradžioje, pranašiškai surimavęs: „One, One Baliukone, tavo lūpos vėjo skonio.“

„Ši poezijos knyga – tai jau aštuonioliktoji mūsų leidyklos knyga iš minėtos leidinių serijos“, – turėjo kuo didžiuotis leidyklos „Naujasis lankas“ direktorius Vidmantas Zavadskis, pabrėžęs, kad maždaug trečdalis jų išleidžiamų knygų ir yra poezijos.

  

Dabar ir rytoj, ir po šimto, po tūkstančio metų

Kad būtum laiminga... Kad būtum graži ir jauna.

O bitės jau neša į avilius amžiną medų –

<...>

Pakilt ir sparnais atsimušti į atvirą langą –

Ir virsti šviesa – – –

 

– taip tą vakarą aktorės Birutės Mar lūpomis vėrėsi O. Baliukonės poezijos pasaulis. Ir plėtėsi jis eilėraščiais „Balta suknelė“, „Toj žaliojoj gelmėj...“, „Šviesa stebuklinga, užliejusi bundantį miestą...“, „Sekmadienis“, „Šokėja virš liepto per prarają...“

Ypač ryškus poetės asmenybės bei kūrybinio kelio pasaulis vėrėsi klausantis literatūrologės, profesorės, šios naujos knygos sudarytojos, taip pat 2008 m. išleistos monografijos „Šokėja virš liepto per prarają (Onės Baliukonės kūryba)“ autorės Viktorijos Daujotytės. Pradžioje išgirdome profesorės prisiminimų apie Onutę Baliukonytę, dar VU studentę, o vėliau – jau apie Onę Baliukonę ir vis labiau ezoterėjančią jos poeziją bei bandymą tapyti – „vieną netikėčiausių dalykų Onės gyvenime“. „Knyga sudaryta iš ankstyvųjų poetės rinkinių. Beveik iš to laiko ir nuotrauka antrajame viršelyje, kurioje ji visa švytinti – 1983-iųjų metų „Poezijos pavasario“ laureatė...“ – pabrėžė profesorė toliau tęsdama mintis apie „didžiąją poetės kūrybos slaptį ypatingoje rimo pagavoje, vibracijoje“, apie „dažną šviesos ir grėsmės kaitą jos poezijoje“ ir, aišku, apie ryškią Onės prigimtį, kurioje, literatūrologės nuomone, glūdėjo ir aistra, meilės godulys, ir azartas, rizika... Dar apie skvarbų kūrėjos žvilgsnį ir gebėjimą staiga pamatyti tai, ko kiti dar nemato, bei aštrumą banalybei, menkumui, prisitaikėliškumui... Apie savotišką Onės mokyklą „Moksleivyje“, kurią praeidavo į redakciją siunčiantieji savo pirmuosius bandymus jaunieji literatai. Dar išgirdome profesorės pacituotas iš 1982 m. „Poezijos pavasario“ almanache skelbtos anketos Onės Baliukonytės mintis apie kūrybinį procesą „kaip darbą, savotišką konstravimą“ ir „sieną, kurią vis dėlto gali pramušti...“ Tragiškuoju aspektu V. Daujotytė susiejo keturis dzūkų poetus: Antaną Kalanavičių (Onės bendrakursį, kurio kūrybą poetė ypač vertino), Onę Baliukonę, Sigitą Gedą, Stasį Stacevičių. „Jie regimi vienos tragiškos šviesos atšvaituose“, – baigdama pabrėžė.

Nedidukė, / plonytė, / įstrižomis / Siamo katės akimis, / porceliano liemeniu, / primenančiu kinų vazą, / trapi, / miniatiūriška... – vėl lyg gyvos Onės paveikslas iškilo klausantis poeto A. Baltakio skaitomo eilėraščio „Sesuo Ona (Onė)“ iš ciklo „Trys seserys vienuolės“. ryškiausiuose poeto prisiminimuose – Onės tėviškė, Kančėnų mokyklėlė, jos iniciatyva organizuoti poezijos renginiai bei pernykštės „Laukinės vaivorykštės“ – taip pavadintas Dauguose vykęs poetės atminimui skirtas Poezijos pavasario renginys, tikimasi, tapsiantis tradiciniu.

Kad iš tiesų pamatytum / mirusiuose gyvuosius / užtenka vienos / nematomos / trečiosios / akies, – tai dar šiek tiek „baliukoniškosios poezijos“, to vakaro įspūdžių užsklandai iš eilėraščio „Tapus...“ Tai tarsi ano šviesiojo Onės Baliukonės nutapyto angelo, trečiąja akimi skvarbiai žvelgiančio iš anapus, sielos atlieptis.

 

Onutė Bradūnienė