Tėvynės varpai

Kas dabar bepasakys, ar labai senas ir žilas buvo išminčius, konstatavęs, jog niekada nereikia siekti svajonės paversti tikrove. Arba padaryti tai, ko kadaise nepadarei. Šiaip ar taip, nepaprastai protingas buvo tas išminčius. Aišku, jei ne iš jo paties klaidų toji tiesa nulipdyta... Nors vargu. Juk jeigu vasarą nebūtų buvę nuspręsta pakeliui į Zarasus kiek nukrypti nuo kurso ir pasukti į Rokiškio kraštą, taip aštriai nebūčiau to suvokusi ir aš. Ko būtent?.. Ogi kad Jono Strielkūno eilėraščio posmas „Kurgi tu, poete, išėjai? / Juk tenai, už paskutinio spindžio, / Tebelaukia Salos, Kamajai / Taip, kaip Strazdo arba Vienažindžio“, tiesiai šviesiai sakant, visiška nesąmonė. Na, tik nereikia iškart įsižeisti / susižeisti – normalus tas posmas!.. Ir visas eilėraštis. Tačiau niekas nė vieno iš jų ten nebelaukia. Ir, atrodo, seniai.

po pasivaikščiojimo aplinkui Kamajų bažnyčią, po vieno kito žvilgsnio į aukštoje žolėje skendinčias kapines ima rodytis, jog daugybę metų žmogus nėra čia kojos įkėlęs. Mat jeigu būtų, kaipgi šitaip kapų neprižiūrėtų?!. (Juk pas mus kapinių kultas: alpinariumai, takeliai, dekoratyviniai krūmai, spalvingi gėlių darželiai...) O jeigu nėra žmonių, kas begali laukti?!. Na, nebent tas gal dar nė pusės amžiaus nenugyvenęs pilietis... Juk ne bet kur, o ant suolelio, prie pat paminklo Antanui Strazdui. Per šitokį karštį!.. Tad išsyk lieki sužavėtas ištikimybės ir begalinio atsidavimo. Tiesa, tuojau pat taps aišku, kad ne Strazdui... Bet trauk jį devynios. Svarbiausia, kad paklaustas, ar žino, kur Strazdas palaidotas, žmogus mandagiai pasuka galvą ton pusėn, kur stovi klausiantysis... Ir iš pradžių net atrodo, kad stengiasi išgirsti klausimą. O kad paskui tik sumosuoja rankomis tarsi kokiais sparnais, visai natūralu. Kuriems galams tu čia jam reikalingas, jei nieko neturi?!. Na, jei yra tokių svarbių darbų, pavyzdžiui, įsispitrijus spoksoti į kiek tolėliau esančios krautuvės duris. Kas žino – gal kaip tik tuo momentu, kai tu „po dušam“ bendrausi su nepažįstamais ornitologais, ieškančiais kažkokio paukščio pėdsakų, pro parduotuvės duris tik šmurkšt ir išnirs koks iš matymo savas tipelis... Su „bambaliu“ stipriausiojo. Savaime aišku, tokios brangenybės niekas taip sau rankose nesineš – slėps vidinėje palaikio švarko kišenėje. Arba tiesiog užantyje. Na, gal dar bato aule... Ale juk vis tiek suprasi, kad turi!.. Kaip aiškino vienas seniai nebevartojantis alkoholikas su dideliu stažu, tai, turi žmogus ar ne, išduoda tiesiog jo laikysena. Eisena. Mat jei turi, eini ne susikūprinęs, vos vilkdamas kojas (na, sausros kamuojamas), o drąsiai. Iškėlęs galvą kiek tiktai įmanoma. Tiesa, kai termometro stulpelis visai prie trisdešimties, maža vilties ten ką pamatyti... Nebent visai vakarop. Juk jeigu po vakarykščios jėgų ir taip vos per nago juodymą, karštis kimba kaip reikiant.

Viena, kas Kamajuose išties gražu, – brukas. Arba akmenimis grįsta aikštė. Kaip aikštingai, suraukusios kaktą mestelėtų kiekvieną dieną „ant kablų“ vaikštančios panelės, – priemonė kojoms išsilaužyti. Kaip konstatuotų kokie „pričiuožę“ romantikai, – bent viena aliuzija į Strazdo pasaulį. Juk gal anuomet čia taip pat būta aikštės... Kurion parapijiečiai sugužėdavo ko nors nusiderėti ir nupirkti ar nenuleisti ir parduoti... O ir pats jų ganytojas nudėvėta palaike sutana ateidavo turgun pasižmonėti. Keista tik, jog aikštė pačiame Kamajų centre su akmeniniu paminklu Strazdui, kaip pasakytų koks žodžio kišenėje neieškantis žemaitis, „blizga ir spragčioja“, o vos už keleto žingsnių – piktgėlynai (juk jeigu yra toks leksikos vienetas kaip „piktžolynai“, tikriausiai, nė šis lietuviškų žodžių darybos taisyklėms neprieštarauja). Matyt, kaip daugelyje miestų ir miestelių, ne per seniausiai centrinės aikštės rekonstrukcijos būta pagal kokį nors Europos Sąjungos struktūrinių fondų pinigais finansuojamą projektą. Nors, kita vertus, ko čia per daug stebėtis – juk ne kitaip ir visoje Lietuvoje. Jeigu rajonų centrai tvarkomi, prižiūrimi, atokesniuose miesteliuose, kaimuose – kaip visai kita respublika. Nors taip dažniausiai sakoma Lietuvą lyginant su sostine. Juk Vilniui – visa, kas geriausia: visos investicijos, visi projektai, visi festivaliai ir t. t., ir t. t. O provincijai?!. Nors ir ten žmonės gyvena. Daugelis net visko to paties, ką turi sostinės gyventojai, nori. Nors kažin, kaip ten iš tikrųjų su tais norais... Mat, kaip tikina gerai fiziologiją išmanantys specialistai, ilgą laiką dėl kokių nors priežasčių savo funkcijų negalintys atlikti, neturintys sąlygų savo paskirties pateisinti organai iš dalies atrofuojasi. Apmiršta. O norai? Jeigu nesi toks stiprus, kad pats pajėgtum keisti aplinką, ji keičia tave. Kuo stipresnis, tuo lėčiau... Bet dažnai – negrįžtamai.

Tad nežinia, ar bent keletą metų pagyvenęs, pavyzdžiui, Salose, labai jau besiveržtum domėtis, kur gastroliuoja Nekrošius ar Koršunovas, ką pastaruoju metu išleido Parulskis ar pastatė Cholina. Na, gal į tą būrelį prie krautuvės ir neitum... Juk jeigu niekuomet neturėtum nė lito kišenėje, t. y. kiti negalėtų tikėtis, jog kada nors ir tu pastatysi, niekas galimybės dykai „kaifuoti“ nesuteiktų. Kur ten! Nors anam gaisro gesintojui, kuris, pasičiupęs „bambalį“, pro parduotuvės duris movė lauk ne tik nesumokėjęs, bet net ir neišgirdęs pardavėjos sakant kainos, niekas tos brangenybės iš rankų neišplėšė. Vos peržengęs parduotuvės slenkstį, rodos, vienu judesiu atsuko kamštelį... Paskubom pakėlė „bambalį“ prie lūpų... Ir, kaip koks bajoras, plačiai išsižergęs, atlošęs galvą, užsivertė. „Paskui, paskui sumokėsiu, kai maisto pirksiu!“ – sumurmėjo jis, skubindamasis pro parduotuvės duris. Ir supratinga pardavėja nesivijo. Netgi nepyko. Matyt, ne pirmą sykį taip...

„Ar tiktai ledą ir tepirksite?“ – imdama penklitį, klausia šypsodamasi pardavėja. „Taip, tokią karštą dieną užtenka“, – atsakau. Ir nukreipiu žvilgsnį sau po kojomis – leidžiu suprasti, kad ilgėliau su ja bendrauti itin didelio noro neturiu. „Bet jūs turbūt kokia menininkė – jau taip apsirengusi!..“ – nepaiso mano norų. Ir neatitraukia akių nuo lininės prakaitu permirkusios palaidinės, keleto ant dešiniosios rankos užmautų medinių apyrankių. O kai pasidedu ant prekystalio margą iš kažin kokio pluošto išaustą kuprinę, moteriškė beveik rankomis suploja: „Ir tašė jūsų kokia! Viskas suderinta...“ Tad nė nemano paleisti netgi tada, kai, paskubomis piniginėn susižėrusi grąžą, pasisuku durų link: „Turbūt jau tikrai ne iš čia esate... Iš toli atvykote?..“ galiausiai pasiduodu: „Taip, iš toli. Ieškome šiuose kraštuose tokių asmenybių kaip Strazdas, Vienažindys, Širvys atminimo įamžinimo...“ – „Nėra pas mus tokių“, – jau nebe smalsiu, o labai ramiu žvilgsniu atsako mano pašnekovė. Betrūksta tik, kad pridurtų – „išsikėlė, čia nebegyvena“. O kokių septyniasdešimties vyriškis, prieš mane pirkęs keletą ledų ir gabalėlį tepamo kepenų pašteto, visą tą laiką prastovėjo kiek atokiau nuo prekystalio, kairiajame kampe, tiesiog suakmenėjęs. Vienoje pozoje. Nemačiau jo išeinančio netgi ir tada, kai įsėdau mašinon ir išsilukštenau iš popierėlio ledą.

„Ar čia, Salose, kaip nors įamžintas Strazdo, Vienažindžio ar Širvio atminimas?“ – klausiu jau nebe balzakiško amžiaus ir rūsčios išvaizdos bibliotekininkės. „Gal tu žinai – ar čia kas nors yra susiję su Strazdu, Vienažindžiu ar Širviu?..“ – greituoju būdu peradresuoja klausimą iš kitos patalpos staiga išnirusiai jaunesnei moteriai. „Ne, pas mus ne. Tik Kamajuose yra paminklas Strazdui“, – tuojau pat atsako ši. „O daugiau?..“ – neatstoju. „Na, nebent ką mokykla Kamajuose turi surinkusi. Tikriausiai kad turi“, – palengva dėlioja žodžius – svarsto – vyresnioji. „Vadinasi, nėra tokio dalyko, kaip Strazdo muziejus?..“ – netikiu. „Dvare yra žvejybos muziejus“, – jau tvirtai ir trumpai atsako. „Tai kad jis ten nedirba – tik porą kažkokių neaiškių vyrų sutikome...“ – konstatuoju. „Kokių neaiškių?!“ – nesuprasi, ar labiau nustemba, ar tiesiog supyksta. Nors aš nedetalizuoju. Tegu ir lieka taip, kaip pakrikštijau, – neaiškūs. tai bene vienintelis šiuo atveju tinkamas žodis be labai ryškios konotacijos. Ir kad chtoninės jėgos visai į nagą nepaimtų – visai juodos mintys nekiltų – greičiau iš čia į Dusetas!.. Juk ten Sartai, ten žirgai... Ten „lietuviškas beržas“.

Tiktai ieškoti to beržo teko ilgai. Netgi žinovų padedamiems. „Paminklas Širviui?.. Yra. Paėjėkite štai šita gatve šiek tiek į priekį... Pamatysite paštą... Ir kitoje pusėje bus medinis paminklas“, – užtikrintai, tad beveik be atsikvėpimo išpyškino vienas iš budėtojų prie Kazimiero Būgos paminklo. Šalia jo ant suoliuko sėdinti moteriškė, matyt, savo žiniomis abejojo – nė burnos nepravėrė. Nors abiejų pozos vienodos – ant krūtinės sukryžiuotos rankos. Tik kažin ar tai reiškė atsiribojimą, užsidarymą nuo vienas kito emocinio lauko... Visų pirma, matyt, – kad nuo priverstinės prastovos taip nepurtytų ir būtų tvirčiau sėdėti. Mat kai galiausiai radę medinį paminklą beržui grįžome, moteriškės jau nebebuvo. Vietoje jos ant suolelio sėdėjo vyriškis... Ir abu jie kažko kantriai laukė. Galiausiai tasai naujokas (na, nematytasis) ryžtingai atsistojo ir nužingsniavo skersai gatvę. Pro aukštus medinius vartus įsmuko į kiemą... O antrasis, paminklų „žinovas“, lėtai nusekė paskui... Ir kol anas išėjo, stovėjo prie aukštų medinių vartų priglaudęs ausį. Deja, netrukus pro vartus išsliūkinusio bičiulio veido išraiška vilties neteikė... Nuleista galva ir lėta eigastis bylojo – nėra. Ir gal dar ilgai nebus. Tad be žodžių vienas paskui kitą budėtojai ir vėl užėmė savo vietą prie Būgos paminklo. Tačiau po keleto minučių iš kažkur atsirado trečias... Plačiais greitais žingsniais priėjęs prie sėdinčiųjų viena ir ta pačia poza – ant krūtinės sunertomis rankomis, jis kažką burbtelėjo... Ir patraukė krautuvės link. Tiedu – kaip kokios voverės plyktelėję nuo suolo – buvo beseką paskui... Tačiau kadangi anas nė neatsigręžė, matyt, išsyk suprato, jog jiedu tam, kaip sakoma, ne lygis. Juk jis tos dienos didvyris – tuojau parneš!.. Ir keisto blizgėjimo įgavusiomis akimis abu liko laukti. Tik jau stovėdami.

Kai geru žodžiu minėdami paminklų „žinovą“ nuėjome iki pašto, priešais jį iš tiesų išvydome medinę skulptūrą. Tik ne Širviui, o partizanams. Tad, pasidairę pačių įvairiausių stilių ir meno krypčių skulptūrų parkelyje prie seniūnijos, nusprendėme paieškoti dar kokio gerai informuoto. Vieno namo kieme, prie pat gatvės, garbaus amžiaus moteriškė apžiūrinėjo gėles. „Truputėlį grįžkite atgal, pasukite į dešinę... Paėjėkite iki parko – ir pamatysite“, – ramiai ir užtikrintai paaiškino ji. Ir patikėjome. Kaipgi netikėsi, jei pats svetimame krašte nieko nežinai?!.

Parke, šalia ant kalnelio rymančio „lietuviško beržo“, budėtojų nesutikome. Nors suolelių ten – iki valiai. „Aš toks vienas, velnioniškai vienas...“ Bet nieko stebėtino – netoliese nėra nė vienos parduotuvės. Net ir karšta, kaip tądien visur kitur, ten nebuvo... Kaip dideliame pavėsyje. Labai dideliame. Tad pasėdėjome valandėlę – atsikvėpėme... Tiesa, ta tuštuma, atskirtis nuo aplinkui besiglaudžiančio miestelio veikė savotiškai. Tarsi kokiame nors ne šios žemės kampelyje būtume. Tiesa, netoliese įrengta nedidelė pakyla rodė, jog kartais čia būna žmonių. Tikriausiai nemažai. Mat, kaip galima spėti, būtent čia vasarą vyksta visi Dusetų masiniai renginiai. Tad ir šiukšlių, matyt, tomis dienomis netrūksta... O tąsyk buvo švaru. Net per daug. Juk sunku įsivaizduoti, kad parke, kur daug suoliukų, ant jų ar šalia jų nebūtų ne tik tuščių alaus „bambalių“, bet net ir skardinių nuo sidro. Tiktai gabalas silikatinės plytos ant neįprastai aukšto beržo skulptūros postamento... Tad galiausiai pradėjo rastis stačiai nejaukumas. Sakome, o gal dar nuvažiavus ir į Gipėnus?..

Bet juk būna dienų lyg tyčia – nieko gero ten nepešėme. Na, Vienažindžio senelio sodybą radome... Kaipgi nerasi, jei prie pat kelio rodyklė! Užtat žinių iš ant klėties, kurioje įrengtas muziejus, durų pakabintos informacinės lentelės – kaip iš žilo ožio pieno. Kadangi ten nurodytas telefonas, kuriuo esą galima skambinti, kad muziejų atrakintų, paskambinome... Deja, atsiliepti niekas nesiteikė. Na, taip – esame labai kalti – skambinome jau po penkių!.. Tačiau, viena vertus, laikas, kuriuo atsiliepiama, nurodytas nebuvo. kita vertus, juk paprastai vadinamuoju darbo telefonu atsiliepi netgi ir ne darbo laiku. Net jei ir nesi nei ugniagesys, nei greitosios medicinos pagalbos felčeris. Juk neatsiliepęs nežinosi, ko ir kas norėjo – o gal praleisi ką nors labai svarbaus?!. Tačiau Zarasų krašte, kaip matyti, mąstoma visai kitaip. Įtardami, kad raktą nuo muziejaus gali turėti sodybos gyventojai, bandėme prisiskambinti ir jiems. Tik ne telefonu, o prie durų įrengtu skambučiu. Tačiau kad ir kiek to išradimo mygtuką maigėme, durų niekas neatvėrė. O ir kieme, pilname žaislų ir įvairių kitų su vaikais susijusių dalykėlių, jokios gyvybės nebuvo. Tad... Beliko pasidžiaugti, kad vis dėlto radome tą vietą, kuri mena liūdesio dainių, ir... Nors liūdesys juk, kaip teigia Kahlilis Džibranas, – tik džiaugsmas be kaukės. O kas begali būti geriau už džiaugsmą?

Jau matau, kaip vienas skaitytojas suraukia kaktą, o viena, nelabai aišku, ar labiau sutrikusi, ar supykusi, skaitytoja net garsiai pasvarsto: „Ir ką tuo norėta pasakyti? Kad visa Lietuva – vien tik alkoholikai?!.“ Dideliam jos nusivylimui, tikrai ne. Nors netrūksta ne tik taip manančių, bet ir nuolat kartojančių. O jie taip elgiasi, matyt, tik todėl, kad atokiuose provincijos miesteliuose bei kaimeliuose išties daug gurkšnojančių... Bet juk kiekvienas turi teisę gyventi taip, kaip nori! Na, o užvis geriausiai yra pasakęs kažin koks galvočius – nėra nusikaltimas gyventi taip, kaip nori, bet nusikaltimas – taip, kaip nori tu, versti gyventi kitus. Tad geriau apie tai ir nesvarstyti. Nors kontekstas, tenka pripažinti, gana tinkamas: alkoholis – tarsi koks „Diklofosas“ muses – smegenyse žudo neuronus... O po kiekvieno užgėrimo didėjant jų kapinėms, mąžta atminties.

visa, ką norėjau pasakyti, pernelyg trivialu: niekada nereikia siekti svajonės paversti tikrove. Nesvarbu, kokia toji svajonė. Na, kad ir nuvažiuoti paieškoti Strazdo, Širvio ar Vienažindžio pėdsakų. Kodėl? Todėl, kad nėra nieko makabriškesnio už atmintį. Dar niekas niekada taip nesakė? Ir tegu. Svarbu, kad bent kartą vis dėlto apie tai pagalvojo. Kadangi nepagalvoti neįmanoma – iš tiesų taip ir yra. Juk ne kas kitas, o atmintis gali numarinti... Arba prikelti iš numirusiųjų. O kas gali būti kraupiau už viena arba kita?!.