Birželio 6 dieną Rokiškyje įteikta šeštoji rašytojo Liudo Dovydėno literatūrinė premija. Galbūt simboliška, kad šeštoji premija įteikiama būtent šeštojo mėnesio šeštąją dieną. Dar porą šešetukų galima surasti prisiminus L. Dovydėno biografijos faktus: jo gimimo metai – 1906-ieji, o Valstybinės premijos laureatu tapo 1936 m. už romaną „Broliai Domeikos“, kuriame vaizdavo kaimo kasdienybę, žmonių buitinius ir psichologinius konfliktus. Dar vieną šešetuką randame prisimindami kitus jo apdovanojimus: 1996 m. už nuopelnus Lietuvai tuometinis šalies vadovas Algirdas Brazauskas L. Dovydėną apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Tikriausiai ši šešetukų virtinė šįkart laimę atnešė poetui, prozininkui, eseistui, daugelio kitų literatūrinių premijų laureatui Donaldui Kajokui.

 

2007 m. Lietuvos rašytojų sąjunga, įamžindama iškilaus lietuvių prozininko L. Dovydėno atminimą, kartu su rašytojo sūnumi, žinomu fotomenininku Jonu Dovydėnu, įsteigė kasmetinę jo vardo premiją už lietuvišką romaną. Pirmuoju šios premijos laureatu tapo rašytojas Romualdas Granauskas už romaną „Rūkas virš slėnių“. 2009 m. šią premiją pelnė Leonardas Gutauskas už romaną „Daiktai“, 2010 m. – Vytautas Martinkus už romaną „Žemaičio garlėkys“, 2011 m. – Valdas Papievis už romaną „Eiti“, 2012 m. – Vladas Kalvaitis už romaną „Sustiprinto režimo barakas“.

 

L. Dovydėną pelnytai galima laikyti vienu produktyviausiu prieškario Lietuvos kūrėjų. Jis yra išleidęs daugiau kaip dvidešimt knygų – romanų, apysakų, apsakymų rinkinių. Yra spausdinęs draminės kūrybos, publicistikos, memuarų. Atskirų jo kūrinių versta į latvių, estų, suomių, rusų, anglų ir kitas kalbas. Didelę kūrybos dalį sudaro vaikams skirti kūriniai. Jubiliejiniais 2006 metais (minėtos 100-osios L. Dovydėno gimimo metinės) Vilniaus universiteto studentė Bernadeta Bumblauskaitė parašė diplominį darbą apie L. Dovydėno pasakas.

 

Teko L. Dovydėnui paragauti ir kario duonos Husarų pulke, dirbti bibliotekininku, žurnalistu, leisti ir redaguoti laikraščius. Dirbo ir vadovaujantį darbą: 1938 m. paskiriamas Lietuvių rašytojų draugijos sekretoriumi, 1940 m. buvo TSRS okupuotos Lietuvos Liaudies seimo atstovas, Seimo pirmininko pavaduotojas, Švietimo komisariato darbuotojas. 1940 m. rugpjūčio 25 d. išrinktas LTSR AT prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Šios pareigos prasidėjus karui jam vos nekainavo gyvybės. 1944 m. Dovydėnų šeima pasitraukė į Vakarus. 1949 m. L. Dovydėnas persikėlė į JAV, apsigyveno netoli Skrentono, Pensilvanijos valstijoje. Jautė nostalgiją Lietuvai, tėviškei, todėl sukūrė gimtinę primenančią sodybą, kurioje prabėgo du jo gyvenimo dešimtmečiai. Nors ir gyveno užsienyje, savo dvasia jis buvo Lietuvoje, gimtajame Rokiškio krašte, kurio labai ilgėjosi, svajojo aplankyti.

 

Tiesioginė Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešosios bibliotekos ir L. Dovydėno pažintis užsimezgė jam apsilankius tėviškėje 1998 metais. Gimtojo Čedasų krašto žmonių atsiminimuose – 1999-ieji, kada buvo minimas Čedasų miestelio 500 metų jubiliejus. Tąkart rašytojas atsiuntė laišką-sveikinimą kraštiečiams, kuriame savo gimtąjį kraštą aprašė taip gražiai, kaip niekas kitas. 2002 m. šio miestelio pagrindinė mokykla netgi pavadinta L. Dovydėno vardu (2009 m. vasario 27 d. Rokiškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Čedasų Liudo Dovydėno pagrindinė mokykla buvo likviduota).

 

L. Dovydėno atminimo įamžinimui Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešoji biblioteka 2012 m. išleido bibliografijos rodyklę „Liudas Dovydėnas. 1906–2000“. Jos viršelius puošia fotomenininko J. Dovydėno įamžinti pienių žiedais geltonuojančių Trumpiškio kaimo laukų vaizdai. Šis leidinys sulaukė tiek moralinio, tiek ir finansinio J. Dovydėno palaikymo.

 

Rašytojas L. Dovydėnas su žmona Elena į Lietuvą nuolat gyventi sugrįžo 1998 m. Tvarkė gausią savo kūrybą, grupavo, kai ką taisė, rašė pastabas – rengė spaudai „Rinktinius raštus“. Tačiau pabaigti šio darbo nebesuspėjo (mirė 2000 m. liepos 4 d.). Toliau šiuo darbu rūpintis ir jį finansuoti teko sūnui J. Dovydėnui.

 

Šiemet Liudo Dovydėno premijos teikimo iškilmės vyko netradicinėje aplinkoje – Šv. Juozapo koplyčioje. Gimtajame L. Dovydėno Rokiškio krašte ši premija teikta ketvirtąjį kartą, ir vis stengtasi surasti kitą vietą: Rokiškio krašto muziejuje, L. Dovydėno gimtojo Trumpiškio kaimo laukuose penktųjų tarptautinių artojų varžybų metu, Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešojoje bibliotekoje ir pagaliau Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios Šv. Juozapo koplyčioje. Koplyčia pastatyta 1883 m., o suprojektavo ją architektas Georgas Verneris. Koplyčios sienos sumūrytos aukštu daugiakampiu, pereinančiu į kupolinį stogą su gotišku bokšteliu. Čia yra nedidelis balkonėlis ir, žinoma, altorius, ant kurio renginio metu garbingą vietą surado šios premijos kaltininkas – D. Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Tai jau antrasis rašytojo romanas, pasakojantis apie trisdešimtmetį programuotoją Gabrielių Aušautą, po brolio žūties nutarusį ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame Ežero pakrantėje. Čia jis atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, kur beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų, o greta realių veikėjų atsiranda ir veikia nesybės. Savarankišku veikėju tampa ir pats Ežeras.

 

Romanas sukvietė daug svečių į Rokiškį, į premijos teikimo iškilmes, surengtas Lietuvos rašytojų sąjungos bei Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešosios bibliotekos. Ir vieta parinkta galbūt kiek mistinė, primenanti senuosius laikus, jų didybę. Kaip pasakė poetė Erika Drungytė, „pasirenkant vietą premijos teikimui, buvo pataikyta į dešimtuką“. Premijos laureatą paskelbė ir pasveikino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Antanas A. Jonynas, šios premijos vertinimo komisijos pirmininkas prozininkas Danielius Mušinskas, komisijos narės: poetė, vertėja ir literatūros kritikė E. Drungytė, literatūrologė Donata Mitaitė. D. Kajoką pasveikino poetas, savaitraščio „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas, leidyklos „Tyto alba“, išleidusios šį romaną, redaktorės Eglė Bielskytė ir Palmira Mikėnaitė, pats premijos mecenatas, fotomenininkas J. Dovydėnas.

 

Laureatui tradicinį rokiškėnų sūrį padovanojo Rokiškio rajono meras Vytautas Vilys, o LR Seimo narys Vytautas Saulis įteikė rožių. Bibliotekininkai pagerbė rašytoją užjuosdami jam simbolinę juostą, o L. Dovydėno gimtojo Čedasų krašto bendruomenės atstovai vainikavo laureatą ąžuolo vainiku. Sveikinimo žodžiai skambėjo ir iš Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ narių lūpų, skaitytojų vardu kalbėjo Aurika Aurylė. Iškilmėse dalyvavęs 2012 m. L. Dovydėno literatūrinės premijos laureatas V. Kalvaitis taip pat linkėjo sėkmės savo kolegai.

 

Padėkos žodį tarė ir pats premijos laureatas D. Kajokas, atvykęs į renginį kartu su žmona. L. Dovydėno bei D. Kajoko žodžiais į susirinkusiuosius kreipėsi aktorė Olita Dautartaitė, paskaičiusi šių žymių rašytojų romanų ištraukų. Muzikinę atmosferą kūrė Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos smuikininkių ansamblis, vadovaujamas Laimos Kanopienės, bei solistė, šios mokyklos mokytoja Asta Vajegienė. Padėkos žodžiai skambėjo ne tik garbingam svečiui, bet ir šeimininkui, Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios dekanui Vilniui Viktorui Cukurui, priėmusiam į savo šventovę tiek garbingų svečių.

 

 

 

Rita Viskaitienė

 

J. Keliuočio viešosios bibliotekos

 

skyriaus vedėja

 

 

Birželio 6 dieną Rokiškyje įteikta šeštoji rašytojo Liudo Dovydėno literatūrinė premija. Galbūt simboliška, kad šeštoji premija įteikiama būtent šeštojo mėnesio šeštąją dieną. Dar porą šešetukų galima surasti prisiminus L. Dovydėno biografijos faktus: jo gimimo metai – 1906-ieji, o Valstybinės premijos laureatu tapo 1936 m. už romaną „Broliai Domeikos“, kuriame vaizdavo kaimo kasdienybę, žmonių buitinius ir psichologinius konfliktus. Dar vieną šešetuką randame prisimindami kitus jo apdovanojimus: 1996 m. už nuopelnus Lietuvai tuometinis šalies vadovas Algirdas Brazauskas L. Dovydėną apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Tikriausiai ši šešetukų virtinė šįkart laimę atnešė poetui, prozininkui, eseistui, daugelio kitų literatūrinių premijų laureatui Donaldui Kajokui.

2007 m. Lietuvos rašytojų sąjunga, įamžindama iškilaus lietuvių prozininko L. Dovydėno atminimą, kartu su rašytojo sūnumi, žinomu fotomenininku Jonu Dovydėnu, įsteigė kasmetinę jo vardo premiją už lietuvišką romaną. Pirmuoju šios premijos laureatu tapo rašytojas Romualdas Granauskas už romaną „Rūkas virš slėnių“. 2009 m. šią premiją pelnė Leonardas Gutauskas už romaną „Daiktai“, 2010 m. – Vytautas Martinkus už romaną „Žemaičio garlėkys“, 2011 m. – Valdas Papievis už romaną „Eiti“, 2012 m. – Vladas Kalvaitis už romaną „Sustiprinto režimo barakas“.

L. Dovydėną pelnytai galima laikyti vienu produktyviausiu prieškario Lietuvos kūrėjų. Jis yra išleidęs daugiau kaip dvidešimt knygų – romanų, apysakų, apsakymų rinkinių. Yra spausdinęs draminės kūrybos, publicistikos, memuarų. Atskirų jo kūrinių versta į latvių, estų, suomių, rusų, anglų ir kitas kalbas. Didelę kūrybos dalį sudaro vaikams skirti kūriniai. Jubiliejiniais 2006 metais (minėtos 100-osios L. Dovydėno gimimo metinės) Vilniaus universiteto studentė Bernadeta Bumblauskaitė parašė diplominį darbą apie L. Dovydėno pasakas.

Teko L. Dovydėnui paragauti ir kario duonos Husarų pulke, dirbti bibliotekininku, žurnalistu, leisti ir redaguoti laikraščius. Dirbo ir vadovaujantį darbą: 1938 m. paskiriamas Lietuvių rašytojų draugijos sekretoriumi, 1940 m. buvo TSRS okupuotos Lietuvos Liaudies seimo atstovas, Seimo pirmininko pavaduotojas, Švietimo komisariato darbuotojas. 1940 m. rugpjūčio 25 d. išrinktas LTSR AT prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Šios pareigos prasidėjus karui jam vos nekainavo gyvybės. 1944 m. Dovydėnų šeima pasitraukė į Vakarus. 1949 m. L. Dovydėnas persikėlė į JAV, apsigyveno netoli Skrentono, Pensilvanijos valstijoje. Jautė nostalgiją Lietuvai, tėviškei, todėl sukūrė gimtinę primenančią sodybą, kurioje prabėgo du jo gyvenimo dešimtmečiai. Nors ir gyveno užsienyje, savo dvasia jis buvo Lietuvoje, gimtajame Rokiškio krašte, kurio labai ilgėjosi, svajojo aplankyti.

Tiesioginė Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešosios bibliotekos ir L. Dovydėno pažintis užsimezgė jam apsilankius tėviškėje 1998 metais. Gimtojo Čedasų krašto žmonių atsiminimuose – 1999-ieji, kada buvo minimas Čedasų miestelio 500 metų jubiliejus. Tąkart rašytojas atsiuntė laišką-sveikinimą kraštiečiams, kuriame savo gimtąjį kraštą aprašė taip gražiai, kaip niekas kitas. 2002 m. šio miestelio pagrindinė mokykla netgi pavadinta L. Dovydėno vardu (2009 m. vasario 27 d. Rokiškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Čedasų Liudo Dovydėno pagrindinė mokykla buvo likviduota).

L. Dovydėno atminimo įamžinimui Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešoji biblioteka 2012 m. išleido bibliografijos rodyklę „Liudas Dovydėnas. 1906–2000“. Jos viršelius puošia fotomenininko J. Dovydėno įamžinti pienių žiedais geltonuojančių Trumpiškio kaimo laukų vaizdai. Šis leidinys sulaukė tiek moralinio, tiek ir finansinio J. Dovydėno palaikymo.

Rašytojas L. Dovydėnas su žmona Elena į Lietuvą nuolat gyventi sugrįžo 1998 m. Tvarkė gausią savo kūrybą, grupavo, kai ką taisė, rašė pastabas – rengė spaudai „Rinktinius raštus“. Tačiau pabaigti šio darbo nebesuspėjo (mirė 2000 m. liepos 4 d.). Toliau šiuo darbu rūpintis ir jį finansuoti teko sūnui J. Dovydėnui.

Šiemet Liudo Dovydėno premijos teikimo iškilmės vyko netradicinėje aplinkoje – Šv. Juozapo koplyčioje. Gimtajame L. Dovydėno Rokiškio krašte ši premija teikta ketvirtąjį kartą, ir vis stengtasi surasti kitą vietą: Rokiškio krašto muziejuje, L. Dovydėno gimtojo Trumpiškio kaimo laukuose penktųjų tarptautinių artojų varžybų metu, Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešojoje bibliotekoje ir pagaliau Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios Šv. Juozapo koplyčioje. Koplyčia pastatyta 1883 m., o suprojektavo ją architektas Georgas Verneris. Koplyčios sienos sumūrytos aukštu daugiakampiu, pereinančiu į kupolinį stogą su gotišku bokšteliu. Čia yra nedidelis balkonėlis ir, žinoma, altorius, ant kurio renginio metu garbingą vietą surado šios premijos kaltininkas – D. Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Tai jau antrasis rašytojo romanas, pasakojantis apie trisdešimtmetį programuotoją Gabrielių Aušautą, po brolio žūties nutarusį ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame Ežero pakrantėje. Čia jis atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, kur beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų, o greta realių veikėjų atsiranda ir veikia nesybės. Savarankišku veikėju tampa ir pats Ežeras.

Romanas sukvietė daug svečių į Rokiškį, į premijos teikimo iškilmes, surengtas Lietuvos rašytojų sąjungos bei Rokiškio rajono savivaldybės J. Keliuočio viešosios bibliotekos. Ir vieta parinkta galbūt kiek mistinė, primenanti senuosius laikus, jų didybę. Kaip pasakė poetė Erika Drungytė, „pasirenkant vietą premijos teikimui, buvo pataikyta į dešimtuką“. Premijos laureatą paskelbė ir pasveikino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Antanas A. Jonynas, šios premijos vertinimo komisijos pirmininkas prozininkas Danielius Mušinskas, komisijos narės: poetė, vertėja ir literatūros kritikė E. Drungytė, literatūrologė Donata Mitaitė. D. Kajoką pasveikino poetas, savaitraščio „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas, leidyklos „Tyto alba“, išleidusios šį romaną, redaktorės Eglė Bielskytė ir Palmira Mikėnaitė, pats premijos mecenatas, fotomenininkas J. Dovydėnas.

Laureatui tradicinį rokiškėnų sūrį padovanojo Rokiškio rajono meras Vytautas Vilys, o LR Seimo narys Vytautas Saulis įteikė rožių. Bibliotekininkai pagerbė rašytoją užjuosdami jam simbolinę juostą, o L. Dovydėno gimtojo Čedasų krašto bendruomenės atstovai vainikavo laureatą ąžuolo vainiku. Sveikinimo žodžiai skambėjo ir iš Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ narių lūpų, skaitytojų vardu kalbėjo Aurika Aurylė. Iškilmėse dalyvavęs 2012 m. L. Dovydėno literatūrinės premijos laureatas V. Kalvaitis taip pat linkėjo sėkmės savo kolegai.

Padėkos žodį tarė ir pats premijos laureatas D. Kajokas, atvykęs į renginį kartu su žmona. L. Dovydėno bei D. Kajoko žodžiais į susirinkusiuosius kreipėsi aktorė Olita Dautartaitė, paskaičiusi šių žymių rašytojų romanų ištraukų. Muzikinę atmosferą kūrė Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos smuikininkių ansamblis, vadovaujamas Laimos Kanopienės, bei solistė, šios mokyklos mokytoja Asta Vajegienė. Padėkos žodžiai skambėjo ne tik garbingam svečiui, bet ir šeimininkui, Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios dekanui Vilniui Viktorui Cukurui, priėmusiam į savo šventovę tiek garbingų svečių.

 

Rita Viskaitienė

J. Keliuočio viešosios bibliotekos

skyriaus vedėja