Recenzijos, anotacijos

 

Kęstutis Navakas, Akvilė Žilionytė. Visi laiškai – žirafos. – Vilnius: Vaga, 2011– 2012. – 148 p.

 

Kęstučio Navako ir Akvilės Žilionytės laiškai, ilgai klajoję po „Šiaurės Atėnų“ lygumas, 2012 m. sugulė į knygą, kurios spalva glumina ir sykiu intriguoja ne mažiau nei pavadinime įrašytas žvėris – žirafa. Žmogui, kuris gyvenime su knyga susiduria panašiais intervalais kaip žemė su didelių gabaritų kometomis, šio laiškų rinkinio į rankas imti nerekomenduoju (lygiai taip pat įspėti derėtų ir prie tradicinių agrarinių naratyvų teberymančius, kurie vis dėlto laiko save literatūros mylėtojais). Tad nors ketvirtajame knygos viršelyje Danutė Kalinauskaitė teigia iš anksto besidžiaugianti už skaitytojus ir užjaučianti kritikus (skaitydama laiškus nuolat mintyse jai dėkojau už tokį supratingumą), tačiau išties įdomu, kokiai auditorijai yra skirtas šis tūkstančio egzempliorių tiražas.

Žirafinėti drauge su laiškų adresantu(-e) ir adresatu(-e) nėra lengvas uždavinys. Viena iš priežasčių – jų pasauliuose viskas kitaip: „Mano batų dėžė pilna knygų, knygų lentyna pilna batų, burna pilna gėlių, gėlių vazonai pilni cukraus <...>. Mano puodai pilni drabužių, spinta pilna morkų, cukrinė pilna pieno“ (p. 20). Sapno logika grįsti tekstai atskleidžia dažniausiai, atrodytų, neįmanomus požiūrio kampus į vieną ar kitą objektą, reiškinį, tačiau, kaip teigia Laimantas Jonušys, „tiedu čiulbuonėliai mus nejučia įtikina. O tada viskas įmanoma...“

Sapno ir realybės dialektiką galima laikyti vienu iš knygą laikančių banginių (ar vėžlių, ar dramblių, ar... žirafų), nes laiško adresa(n)tei Akvilei sapnai turi neabejotiną pranašumą: „Vis tiek labiau mėgstu miegoti ir sapnuoti nei knygas skaityti. Sapnai paveikesni, beveik visada sapnuoju seilėdamasi, o su knygom taip neapsiseilėsi, taip nepatrūkčiosi ir nesimalsi“ (p. 21). Čia pat pateikiamas ir vienas iš šios knygos skaitymo raktų – signifikanto ir signifikato ryšio nebuvimas. Skaitytojas raginamas išsilaisvinti iš kolektyvinės sąmonės simbolikos: „Atsipalaiduok ir amžinai vaizdo klipuose gyvensi – čia tavo meilės simbolis galės būti ir arklys, šokantis tango ritmu“ (ten pat). Adresa(n)tui Kęstučiui realybė yra medžiaga sapnams, ir nors jis teigia, kad yra „amžinas sapnų mokyklos antrametis“ (p. 23), vis dėlto jo „sapnavimai“ ne tokie jau padriki: „Aš savo tekstų sapnuose daug nuoseklesnis, verpiu vieną siūlą, tik mano siūlas turi ne du galus, o neribotą jų skaičių“ (p. 25).

Dar viena kertinė šių tekstų žirafa – dėl susirašinėjančiųjų amžiaus skirtumo (ir tai juntama bei matoma pačiuose tekstuose, nebūtina tikrinti faktų susirašinėjančiųjų veidaknygės profiliuose) susidarantys mokytojo– mokinio santykiai, kuriuose retsykiais girdėti didaktizmo gaidelės:

Netikiu, kad išsyk matytum pasaulį kaip energiją, o ne pasaulį kaip pranešimą. Tačiau tavo tekstai spinduliuoja kaip atominės elektrinės. Na, taip, paaugliški jie, net vaikiški. Tačiau ta vaikystės prasme, kuria įmanoma nupaišyti šunį su dvidešimčia kojų (p. 17).

Tau vienas siūlas dar nebūtinas, atrodo, kad dar neapsidairei, tarp kokių sienų keliauji, na, čia, žinoma, jaunystės džiaugsmų elementas (p. 25).

Tačiau po kurio laiko pats adresa(n)tas Kęstutis prisipažįsta pajutęs, tarsi „viskas, ką berašyčiau, turi didaktinę nuosėdą, kurios labiausiai pasauly nemėgstu. O netapti didaktiški galime tik likę vaikais“ (p. 93).

Išlaikyti ryšį su viduje esančiu vaiku (psichologų terminija, angl.: inner child) adresa(n)tui yra svarbu. Kaip tik vaikystėje sapno ir realybės perskyra yra sąlygiška, kai riba gali pasislinkti tai į vieną, tai į kitą pusę. Tuo tarpu kalbėdamas iš dabarties perspektyvos, adresa(n)tas rašo: „Atrodo, kad ir esam nusikaltėliai, išdavę kadaise mumyse buvusį vaiką, užvėrę visas jam buvusias duris ir pasirinkę vienas, neva geriausias. Dabar žvelgiam į vienaprasmį dangų, kuriame tiek daug ugnies ir vandens, tačiau didelės kavamalės juo jau nebeskraido“ (p. 57).

Laiškuose vis paminimas vaikas Gabrielius tampa gija, jungiančia laiškų adresa(n)tą su nutolusiu vaikystės pasauliu. Vaikas gali pasakyti, „jog senovėje žmonės buvo juodi ir balti“ (p. 70), ir tai nepasirodys kvestionuojama, nes viskas yra paremta garsiuojuЧто вижу, то пою“ principu. Tokie vaikiško mąstymo inkliuzai („su vaiku Gabrieliumi ėjom į negyvų žvėrių muziejų. Vėliau jisai dievagojosi ten matęs vienaragio iškamšą“, p. 86) apnuogina dviejų adresa(n)tų kuriamą, norimą išgyventi, bet iš tiesų taip ir liekančią deklaracijų, manifestų lygmenyje pasaulio-sapno iliuziją.

Didelė dalis tekstų – apsimėtymai sukompiliuotais vaizdais, citatomis (kurių vėliau pradedama baidytis), tarpusavio paslaptys, kurios nebylios kitiems („O žinai, kodėl mūsų ekranizacijoje vakarinę [kursyvas – K. N.] aušrą pakeičiau rytine? Neabejoju, kad žinai“, p. 119), žaidimas „Siūlai, siūlai susivykit, siūlo galo nepalikit“ (skaitytojui). Ir čia Vitalio Čepkausko iliustracijos man tapo kitu raktu į šiuos, retsykiais atrodytų, beprasmius tekstus: kaip koliažuose susisluoksniavę veidai ar kiti objektai, taip ir laiškuose vietomis slypi keli prasmės sluoksniai ir juos sudarantys kontekstai, iš kurių vienas – būtinai tarptautinis (su Julio Cortázaru, Georgu Gordonu Byronu, Vladimiru Nabokovu, Franzu Kafka ir t. t.), kitas – vietinis (su MKČ, Aidu Marčėnu ir kt.), o likę žodžiai, sakiniai, pastraipos atlieka puošybinę funkciją, kaip kad tos spalvotos, vingiuotos, raitytos ir tiesios linijos aplink ir ant V. Čepkausko iliustracijų. Kad skaitytojas atidžiau įsižiūrėtų, nes, pračiuožus paviršiumi, tikroji mintis taip ir liks nesuvokta.

Daugiausia tokių prasminių sluoksnių aptikti pavyksta adresa(n)to Kęstučio laiškuose, iš kurių savo žirafišką snukutį kyšteli gyvenimo garstyčiomis bei krienais pagardinta patirtis.

Viename iš laiškų Akvilei bandoma suformuluoti, kas yra kūryba: „Kūryba <...> ir yra tokie nežinia ką ženklinantys judesiai. Tarsi plauktum. Jei nedaryčiau šių judesių, paskęsčiau. Tada man išsyk taptų geriau, nes nuolatinė kūryba užknisa labiau nei nuolatinis popsas“ (p. 86). Tačiau atsisakyti jos taip pat nėra paranku, nes „nuolatinė kūryba išryškina ne tik kelius, bet ir kelių galus“ (ten pat). Tad atsiduriama situacijoje lakštingala negali nečiulbėti – kūryba užknisa, bet tai vienintelis būdas, „kad nors maža srovele pasižymėtume savo dvasines teritorijas“ (p. 88).

Nelieka nepaminėti ir tie, kuriems nuolatinė kūryba nesukelia diskomforto. Grafomanai nuo poetų, anot adresa(n)to, skiriasi tuo, kad pastarieji tik stovi poezijos sargyboje (p. 92). Naujieji poezijos barbarai, kaip juos įvardija laiške save aiškiai prie poezijos sargybinių (dėl to net neverta ginčytis) priskiriantis Kęstutis, bando imituoti kad ir tą patį laiškuose nuolat linksniuojamą A. Marčėną, todėl atrodo „labai drąsūs, it kokie nesugaunamieji keršytojai“ (ten pat). Tačiau tokie labai greitai identifikuojami ir paliekami kažkur paraštėse:

Veik visi ką nors imituojame, esame savotiškos ilgo žaidimo intarsijos. Viktorija Daujotytė rašė, kad geras eilėraštis gali būti pradėtas rašyti prieš šimtą ar daugiau metų, nežinia kieno. Tebūnie. Tik žinau, kas neturėtų čia tą eilėraštį baigti. Nes yra žmonių, kuriuose jis sustoja, suakmenėja ir virsta stalaktitais su stalagmitais (p. 93).

Algirdas Julius Greimas knygoje „Apie netobulumą“ daug dėmesio skyrė estetinei pagavai, kuri suvokiama kaip specifinis ryšys, susidarantis tarp subjekto ir objekto. Estezė ištinka netikėtai, lūžtant kasdienybei ir susijungiant žmogui bei pasauliui. Tokį susijungimą prisipažįsta patyręs ir laiškų adresa(n)tas:

Tad štai, sėdi sau bunkery, skaitai knygas, pasaulis siaurėja puslapis po puslapio, o tu pletiesi, kol supranti, jog išsiplėtei, tačiau tapai dvimatis, lyg tave kažkas išplojo. Tokios būklės dar spėtum šūktelėti, jog Ema Bovari – tai tu, tačiau staiga ima kažkas tave ir praveria. Ir lyg iš praverto miegamojo iš tavęs krinta klevo lapo spalvos šviesa, grąžinanti tau trečiąjį matmenį. Tai rodo, kad knyga jau išgėrė tavąjį kraują ir perpylė savąjį (p. 82).

Knygos, nesukeliančios estezės, laikomos nieko vertomis („į ugnį jas“, ten pat).

Perskaičius knygą pasidaro aišku, kad ji – sąmoningas iššūkis skaitytojui. Ir nors abu susirašinėjantys puikiai žino skaitančiųjų lūkesčius („Na, nereikia tikėtis, kad žmonės nelaukia iš mūsų Anderseno pasakų. Laukia. Mes jiems turim papasakot, juos pagraudint, ir kad po to liktų sentencijos pavidalo įspūdis“, p. 18), o adresa(n)tas deklaruoja save kaip tarnaujantį žmonėms („Ir aš pasiduodu tokiai žmonių įtaigai, rašau, ką jie nori skaityti“, ten pat), tai tėra akių dūmimas, nes iš tikrųjų vargšelis skaitytojas yra mėtomas ir vėtomas lingvistinių, stilistinių, siurrealistinių ir kitokių -istinių teksto srovių ir vėjų. Tada belieka liūdnai palinguoti galva ir žiūrint į degančias laiškų žirafas sumurmėti: arklys, arklys, arklys...