Niekam nededikuoju

 

Akūbas – karalius

Choras ir profsąjungos

Nelaimėliai ir ministrai

Miestiečiai kaimiečiai

Kekšės ir gėjai

ir kiti veikėjai

 

JAUNSUMA. Eik ir tu miegoti.

LIEPSNA. Kaip aš dabar užmigsiu išgirdusi tokią žinią?

JAUNSUMA. Na, nėra taip blogai. Mes jauni, tik pradedame gyventi, galėjome ir apsirikti.

LIEPSNA. Aš neapsirikau. Reikėjo anksčiau apie tai pagalvoti, kol nesugadinai manęs.

JAUNSUMA. Na ką gi aš sugadinau? Dabar daug kas taip daro: pasitikrina – jei netinka, išsiskiria ir ieško tinkamesnio.

LIEPSNA. Lyg spyną kamarai rinktumeisi. Kaišioji raktą ir žiūri, kuri lengviau rakinsis.

JAUNSUMA. Na, tavo palyginimas gal ne visai tikslus. Vis dėlto gyvenimo draugą reikia rinktis atsakingai.

LIEPSNA. Tai ko iškart skubėjai į mano lovą, kodėl anksčiau nesirinkai? Kam apie mėnulį man kalbėjai, kam žadėjai kopėčiomis mane į jį užkelti? Aš kaip kvailė patikėjau.

JAUNSUMA. Na, atleisk, jaunas buvau, kraujas užvirė tave pamačius.

LIEPSNA. Dvi savaitės praėjo, tik dvi savaitės, ir tu sakai, kad jaunas buvai, o dabar, vadinasi, senis?

JAUNSUMA. Atleisk, Liepsna, nežinau, kas nutiko, tik širdis kužda, kad nemyliu tavęs, nenoriu apgaudinėti, geriau iškart baigti. Paverksi dieną kitą ir pamirši, susirasi geresnį. O mane kaip tik ir tarnyboje paaukština, visai laiko neturėsiu, vis tiek negalėčiau pas tave lankytis. Ar geriau būtų, jei atrodytų, kad slapstausi nuo tavęs? O dabar viskas sąžiningai, be apgaulės.

LIEPSNA. Tai kodėl jaučiuosi apgauta?

JAUNSUMA. Nežinau. Čia tavo psichologinės problemos. Aš tau sąžiningai prisipažinau. Kada nors suprasi mane ir atleisi. Turiu eiti. Lik sveika.

Choras (choras, susidedantis iš aštuonių ar daugiau aktorių, gali būti pasitelkiamas per visą spektaklį, vietomis palaikantis arba nepritariantis kuriam veiksmui ar pasisakymui, gali atlikti ir minios vaidmenį).

Šalis pašlovinta

Per amžius nuo senovės.

Tu niekada nepatyrei vergovės,

Laisva buvai visada.

KARALIUS AKŪBAS. Kas kūrė šitą himną?

PONTELIONAS. Jūs pats. Tai Tautinė giesmė.

KARALIUS AKŪBAS. Tikrai? Betgi kokia nevykusi. Ar aš galėjau parašyti tokį šlamštą?

PONTELIONAS. Už tą šlamštą Jums paskyrė Nacionalinę premiją.

KARALIUS AKŪBAS. Dabar, manau, parašyčiau geriau.

PONTELIONAS. Jūs jau septynis kartus perkūrėte. Kaskart vis geriau. Ir kiekvieną kartą Jums skiria Nacionalinę premiją.

KARALIUS AKŪBAS. Kūrėjas niekada nebūna visiškai patenkintas savo darbu.

PONTELIONAS. Žinau. Gal jau eisite miegoti?

KARALIUS AKŪBAS. Jūsų Didenybe.

PONTELIONAS. Jūsų Didenybe.

KARALIUS AKŪBAS. Man regis, tu labiau nori miego, todėl ir siūlai man gultis, kad palikčiau tave ramybėje, o juk iš tiesų aš labiausiai pavargstu valdydamas valstybę, bet, kaip matai, dar esu žvalus. Įdomu, nuo ko gi tu taip pervargai, senas tinginy?

PONTELIONAS. Aš nepervargau, tiesiog rūpinuosi Jumis. Ryt Valstybės Tarybos posėdis, Jums reikia pailsėti.

KARALIUS AKŪBAS. Žinau, žinau. Dėl to ir neskubu gultis, noriu pagalvoti. Juk valstybėje krachas, kur čia užmigsi. O man pranešė paskutinę akimirką. Ko anksčiau tylėjo? Kodėl nuo manęs slėpė?

PONTELIONAS. Jūs būtumėt nepatikėjęs. Aš seniai sakiau, kad tie mokesčiai, kuriuos nakčia pakėlėte, prie gero neprives. Ir kiti Jums sakė.

KARALIUS AKŪBAS. Kas sakė? Boba Vienakė? Tai ji visada niekus pliauškia.

PONTELIONAS. Ir aš sakiau.

KARALIUS AKŪBAS. Ką tu, senas perdyla, išmanai apie finansus? Finansai – tai ne šiknos krapštymas.

PONTELIONAS. Žinau, žinau. Bet žmonės vis tiek nepatenkinti.

KARALIUS AKŪBAS. Nedėkingi padarai. Ar maža aš jais rūpinuosi, per naktis nemiegu?

PONTELIONAS. Naktimis Jūs geriate, todėl ir nemiegate. Ir aš per Jus neišsimiegu.

KARALIUS AKŪBAS. Tau tik miegoti, nieko tu daugiau nežinai. Valstybė, piliečiai tau nusispjaut.

PONTELIONAS. Vis dėlto Jūs per daug geriate. Jums reiktų užsikoduoti. Arba vaikščioti į AA.

KARALIUS AKŪBAS. Kas tai yra? Kokia slapta organizacija?

PONTELIONAS. Visai ne, Jūs pats leidote jai veikti. Tai Anoniminiai alkoholikai.

KARALIUS AKŪBAS. A, šitie. Taip, taip. Bet kaip aš ten eisiu, juk mane visi pažins.

PONTELIONAS. Anaiptol. Ten visi anonimai, todėl nebūtina prisistatyti karaliumi, pakaks, jei prisistatysite santechniku.

KARALIUS AKŪBAS. Nemanau, kad tai geras patarimas. Karalius turi būti laisvas nuo visokių įtakų ir įsipareigojimų.

PONTELIONAS. Tada bent dviratį paimtumėt, pasivažinėtumėt po kraštą, sustiprėtumėt ir pamatytumėt, kaip žmonės gyvena, mažiau apie butelį galvotumėte.

KARALIUS AKŪBAS. Aš ir negalvoju. Įpilk lašiuką prieš miegą. Tai kaip patartum keisti mokesčius?

PONTELIONAS. Manau, reikia mažinti, žmonės bankrutuoja ir nešdinasi velniop iš šalies. Lieka tik vaikai ir seneliai, greit iždo surinkt nepajėgsit.

KARALIUS AKŪBAS. Gerai, užteks, daugiau nepilk. Sakai, mažinti. Iš ko tada dvaras gyvens, iš ko tau algą mokėsiu?

PONTELIONAS. Jau ir taip pusę metų negaunu.

KARALIUS AKŪBAS. Turi pakentėti, juk matai, kad valstybėje sunkmetis. Bet savo atsiimsi, su kaupu. Tik reikia plano. Kaip manai, gal kam paskelbti karą?

PONTELIONAS. Tik karo mums trūko. Verčiau eikite miegoti.

KARALIUS AKŪBAS. Atnešk man tą žurnalą.

PONTELIONAS. Kokį?

KARALIUS AKŪBAS. Puikiai žinai, kokį, neapsimesk.

PONTELIONAS. Jūs geriau žmoną susiraskite, kam Jums tie žurnalai.

KARALIUS AKŪBAS. Lengva pasakyti. Dvidešimt metų ieškau.

PONTELIONAS. Už Jūsų kiekviena mergina tekės, Jūs tik išsirinkite. Pirštu pamosite arba įsaką paskelbsite, jei jau abejojate, kad nesutiks.

KARALIUS AKŪBAS. Kad visos, kurias iki šiol rodei, kažkokios defektuotos – tai tas, tai anas, pats žinai. Gal naujų turi?

PONTELIONAS. Ryte parūpinsiu daugiau portretų.

KARALIUS AKŪBAS. Gerai, o dabar duokš žurnalą.

PONTELIONAS. Pribaigs Jus tas žurnalas, geriau pailsėtumėte, Jūsų Didenybe.

KARALIUS AKŪBAS. Kaip tik ir pailsėsiu. Labanakt, Pontelionai. Butelio neišsinešk, palik, pats įsipilsiu.

PONTELIONAS. Žurnalą po durimis pakišiu. Labanakt, Jūsų Šviesybe.

KARALIUS AKŪBAS. Mat koks, amžinai nepatenkintas, dar priekaištauja. Nedėkingi dabar žmonės, oi ne. Pirmiausia, ką turiu padaryti, tai atstatyti pasitikėjimą valdžia ir lojalumą karaliui, be to nebus ir ekonominio pakilimo. Kai siela švari, tada ir kišenėse nejauti švilpiančių vėjų. Reikės užrašyti šią sentenciją.

PONTELIONAS. Jūsų Didenybe, Jūsų Didenybe.

KARALIUS AKŪBAS. Aš miegu. Šalin.

PONTELIONAS. Jūsų Didenybe, laikas keltis.

KARALIUS AKŪBAS. Eik velniop.

PONTELIONAS. Viskas paruošta, vanduo šiltas, minkštas rankšluostis, šlepetės prie lovos, metas pabusti. Paskui dar apatinius pasikeisim, kelkitės, Jūsų Didenybe.

KARALIUS AKŪBAS. Kodėl tavęs dar niekas nepakorė? Pasirūpinsiu, kad būtum nuteistas kaip valstybės išdavikas.

PONTELIONAS. Čia mineralinis vanduo, atsigaivinkite.

KARALIUS AKŪBAS. Kodėl man kiekvieną rytą taip nežmoniškai skauda galvą?

PONTELIONAS. Vėl visą butelį išgėrėte, tai nėra ko norėti.

KARALIUS AKŪBAS. O gal čia nuo tavo mineralinio, kaip manai? Kokią bjaurastį kasdien man kiši, a?

PONTELIONAS. Pats geriausias mineralinis vanduo, iš Jūsų karališkojo šaltinio. Daktarai nustatė, kad jis tinkamiausias Jums gerti.

KARALIUS AKŪBAS. Tinkamiausias! Tai kodėl man vemti nuo jo norisi?

PONTELIONAS. Išsivemti Jums būtų neprošal.

KARALIUS AKŪBAS. Gal kas į tą šaltinį dergia, kaip manai? Priešai kokie, arba tie, kurie manęs nekenčia?

PONTELIONAS. Visaip gali būti. Tokių daug rasis.

KARALIUS AKŪBAS. Tai ką, jo niekas nesaugo, šaltinio?

PONTELIONAS. O kas saugos, kad algų niekam nemokate. Tiesa, kabo prie jo lenta su užrašu „Objektas saugomas valstybės“, bet ką gali žinoti.

KARALIUS AKŪBAS. O tu pats gėrei šį vandenį?

PONTELIONAS. Ne, o kam? Jei Jūs sakot, kad jis bjaurus, tai aš tikiu.

KARALIUS AKŪBAS. Negalėtum kokį kartą alaus atnešti?

PONTELIONAS. Alus skirtas prasčiokams, karaliams jis netinka.

KARALIUS AKŪBAS. Ir kodėl visi taip nori būti karaliais? Čia man tie apatiniai?

PONTELIONAS. Kam kitam?

KARALIUS AKŪBAS. Kodėl jie rožiniai?

PONTELIONAS. Todėl, kad moteriški, kitokių nepavyko gauti, niekas skolon neduoda.

KARALIUS AKŪBAS. Prakeiktas Atliejus. Užspaudė iždą ir net karaliui naujoms glaudėms pinigų gaili. Reiks jį atleisti.

PONTELIONAS. Negausite pritarimo. Norint jį pakeisti, Jums reikia trijų penktadalių Valstybės Tarybos narių sutikimo. Tiek niekada nesurinksite. Atliejus savo kišenėje laiko reikiamą skaičių jam palankių narių.

KARALIUS AKŪBAS. Velniop Keistituciją, velniop demokratiją, tegyvuoja karalius!

PONTELIONAS. Žodžiai, tik žodžiai. Iš tikrųjų Jūs nieko negalite.

KARALIUS AKŪBAS. Ką tu ten vakar kalbėjai apie dviratį?

PONTELIONAS. Sakiau, kad neblogai būtų Jums prasimankštinti, pasivažinėti po šalį.

KARALIUS AKŪBAS. Aš taip ir padarysiu. Šiandien pat. Dviratis – pati pažangiausia susisiekimo priemonė. Ir neteršia gamtos kaip arkliai ar jaučiai. Be to, prasimankštinti man tikrai ne pro šalį, lašinių priaugau. Liepsiu susisiekimo ministrui dviratį paskelbti prioritetine transporto priemone, o jų gamintojus atleisti nuo pelno mokesčio. Mieste įsakysiu palikti tūkstantį geltonų dviračių, kad gyventojai galėtų jais važinėti. Supranti?

PONTELIONAS. Nemanau, kad tai geras sumanymas. Žmonės išvogs tuos dviračius, nes neturi ko valgyti.

KARALIUS AKŪBAS. Betgi dviračių nesuvalgys.

PONTELIONAS. Man regis, tai jau išmėginta, tik nieko iš to neišėjo.

KARALIUS AKŪBAS. Na, jeigu jau buvo, tai nesikartosiu, nenoriu nieko mėgdžioti. Maniau, kad tai mano sumanymas. Jau neliko neatrastų dalykų, kad ir ką sumanytum, viskas jau kada nors buvo. Tampa nuobodu gyventi – jokių siurprizų. Na, ar man tinka šios glaudės?

PONTELIONAS. Kaip Jums siūtos. Bet paskubėkit – Valstybės Tarybos posėdis turi prasidėti. Visi susirinkę, skubiai užkąskite ir eikite.

KARALIUS AKŪBAS. Nieko, palauks. Taip ir eisiu, karalius aš ar ne karalius?

PONTELIONAS. Karalius karalius, kad Jus kur velniai.

KARALIUS AKŪBAS. Nesikeik, Pontelionai.

PONTELIONAS. Aš ir nesikeikiu, bet nors kelnes kokias užsimaukite, nejuokinkit žmonių! Rūmai pilni žurnalistų, portretistai, kad juos kur skradžiai, pasiruošę įamžinti Jus drobėse.

KARALIUS AKŪBAS. Tegul mato – karalius toks pat žmogus ir gali būti nuogas. Visiems dabar sunkmetis. Pripūsk padangas ir įdėk sumuštinių. Palauk, žadėjai naujų mergelių portretų.

PONTELIONAS. Ak taip. Čia naujausios mūsų karalystės merginos, visoms ne daugiau dvidešimties.

KARALIUS AKŪBAS. Matai, visai neblogos.

PONTELIONAS. Čia dabar taip atrodo. Parodyčiau tas, kurias prieš dvidešimt metų rodžiau, irgi sakytumėt, kad gražuolės, o tada – tai tas negerai, tai anas netinka.

KARALIUS AKŪBAS. O kaip jos dabar atrodo, po dvidešimties metų? Turbūt nepalyginsi su šitomis?

PONTELIONAS. Suprantama, per dvidešimt metų jos pasikeitė.

KARALIUS AKŪBAS. Todėl ir sakau, kad vertėjo palaukti. Ir šita graži, pažiūrėk.

PONTELIONAS. Tikrai.

KARALIUS AKŪBAS. Su karpa nereikia, atmesk iš karto. Tu gi žinai, Pontelionai, – jokių defektų.

PONTELIONAS. Bet šiaip ji tikrai graži, o karpą galima nupjauti.

KARALIUS AKŪBAS. Ne ne, jos turi būti tobulos, nepriekaištingos. Taigi, lieka keturios.

PONTELIONAS. Dar galima šitas dvi atmesti, nes jos ne mūsiškės.

KARALIUS AKŪBAS. O kas jos?

PONTELIONAS. Imigrantės, šita rusė, ana – žydė.

KARALIUS AKŪBAS. Tai kaip čia suprasti – visi emigruoja, o šitos dvi imigravo? Rusė ir žydė? Ar tau, Pontelionai, nekeista?

PONTELIONAS. Atvirai kalbant, tai ir man keista.

KARALIUS AKŪBAS. Dvi geriausios žvalgybos valdybos pasaulyje.

PONTELIONAS. Dar pridėkite amerikonus.

KARALIUS AKŪBAS. Taip taip, dėdė Semas nepralenkiamas. Sužinok viską apie tas imigrantes, kas jos, ko čia nori, kiek pinigų turi. Tik neišsiduok, leisk suprasti, kad karalius jas nusižiūrėjo į žmonas. O jei nieko bloga neaptiksi jų anketose ir jos man patiks, tai galės ir tikėjimą pakeisti. Bet labiausiai prie širdies man ši. Kas ji tokia?

PONTELIONAS. Liepsna. Ji iš tolimo kaimo. Poryt galėsime pristatyti.

KARALIUS AKŪBAS. Nereikia, patys pas ją nukaksim. Dviračiais.

PONTELIONAS. Karūną bent užsidėkite, kad ją kur velnias tokią tarnystę.

KARALIUS AKŪBAS. Sėsk ir tu, kiaušinį suvalgyk, išgerk kavos.

PONTELIONAS. Ačiū, Jūsų Kilnybe.

KARALIUS AKŪBAS. O sakyk, Pontelionai, iš kur tu pats esi? Tavo vardas toks keistas, negirdėtas.

PONTELIONAS. Iš Lėktuvos.

KARALIUS AKŪBAS. Ir kur ji yra? Ar toli?

PONTELIONAS. Kad nelabai. Už dviejų valstybių.

KARALIUS AKŪBAS. Tu matai, netoli, o nieko apie ją negirdėjau. Papasakok, kokia ta šalis, kokie ten žmonės ir kodėl iš jos išvykai?

PONTELIONAS. Šalis kaip ir visos: upės, ežerai, miškai... Bet jau žmonės, lėktuviai, tai blogesni nei šunys, tik riejasi, tik loja vieni ant kitų kaip pasiutę. Daug triukšmo, o naudos – jokios. Kol tarpusavy pešasi, kas tik nori jų žemę šimtmečiais trypia ir grobia ką nori, o anie apsiginti nesugeba. Pabodo ta jų betvarkė ir išėjau dar jaunas į pasaulį, kol pas tamstą apsistojau.

KARALIUS AKŪBAS. Aš patenkintas tavo darbu, Pontelionai. Kaip supratau, ne visi lėktuviai tokie kaip tu?

PONTELIONAS. Nesakau, kad visi paskutiniai niekšai, yra ir gerų žmonių, bet rėksniai nustelbia dorus žmones ir kaskart vis nuveda Lėktuvą į naują okupaciją.

KARALIUS AKŪBAS. Klausyk, o gal man karą paskelbti ir užpulti Lėktuvą, jei sakai, kad jie nesipriešins? Iždą papildytume ir savo prestižą pasaulio akyse pakeltume, kaip manai?

PONTELIONAS. Kaip lėktuvis, neturėčiau pritarti tokiam sumanymui, bet toks žingsnis Jums būtų naudingas. Paprasti lėktuviai, galit būti ramus, tikrai nesipriešins, šieną grėbs kaip grėbę, kai per jų žemę eisit. O valdžios vyrai, visokio plauko funkcionieriai iškart į užsienį pabėgs, per upelį kelnes pasiraitoję perbris, arba prisiderins prie naujos valdžios ir bus paklusnūs, lyg amžius Jums būtų tarnavę.

KARALIUS AKŪBAS. Čia tai bent dyvus porini! Ar gali būti tokie bestuburiai tie lėktuviai?

PONTELIONAS. Na, kaip ir visur, pasitaiko vienas kitas nepritapėlis – toks tai susidegina arba kokį atsišaukimą ant tvoros pakabina, bet dauguma tikrai neturi stuburo, lankstūs kaip žilvičiai.

KARALIUS AKŪBAS. Ką gi, Pontelionai, jei pavyks šitas žygis, paskelbsiu tave Lėktuvos gubernatoriumi.

PONTELIONAS. Tai ačiū, Jūsų Didenybe, mokėsiu juos valdyti.

KARALIUS AKŪBAS. Gerai, dabar paduok kokį chalatą. Ir invalido vežimėlį. Išgąsdinsiu Atliejų ir jo kompaniją. Tik kad jis, bjaurybė, veikiau apsidžiaugs, nei išsigąs.

Miesto aikštė. Ši scena beveik neturi nieko bendra su likusia pjesės dalimi ir apskritai nelabai reikalinga, todėl režisierius gali ją praleisti ir neskaitęs. Bet jei nutartų panaudoti savo spektaklyje, tai ji nebūtinai turi būti šioje pjesės vietoje, gali būti vaidinama per pertrauką arba prieš spektaklį, kaip tik norima.

Gali būti vaidinama ir scenoje, ir teatro fojė arba žiūrovų salės pakampėse, šitaip žiūrovus įtraukiant į veiksmą. Žodžiu, visa tai, kas parašyta žemiau, gali vykti bet kur, bet kada ir bet kokia pasirinkta tvarka.

Aikštėje statomas ešafotas. Marširuodamas po aikštę groja ugniagesių orkestras. Amatininkai demonstruoja savo amatus ir prekiauja dirbiniais: kalvis kūrena ugnį ir kala peilius, kepėjai kepa duoną, audėjos audžia juostas ir taip toliau. Keliaujantys akrobatai rodo sudėtingus triukus, čigonai groja gitaromis, dainuoja ir šoka, daug vaikigalių, kurie taikosi ką nors nugvelbti. Matyti ir kariuomenės bei policijos žmonių.

Kartkartėm pasirodo ir ryškios išsipusčiusios prostitutės (choras entuziastingai jas palaiko).

Į visą mugės šurmulį turi būti įtraukiami ir žiūrovai

Kontrabandininkas. Kontrabanda iš pirmų rankų – tabakas, degtinė, avižos! Pigi kontrabanda! Pirk, nesigailėsi!

Miestietė. Vėl ešafotą stato. Kam dabar galvą kirs?

Miestietis. A, kas jį žino. Ar daug čia reikia? Ne taip pagalvok, ne taip pažiūrėk – ir nėr makaulės. Kad jį kur velniai tokią valdžią.

Miestietė. Va va, ir nulėks pačiam kopūstas, jei liežuvio neprirakinsi.

Miestietis. Kad tave kur velniai, geriau neklausinėk, moterie, eik kur ėjusi.

Kontrabandininkas. Kontrabanda, pigi kontrabanda!

Policininkas. Klausyk, žinau, kad jau susimokėjai mūsų pamainai. Turiu prašymėlį – sumokėk už rytdieną, velnias, vakar visas „šaibas“ kazino prapyliau, nesisekė, o šiandien tikrai žinau, kad raudona iškris, visą banką paimsiu, šiandien, jaučiu, mano valanda. Padėk.

Kontrabandininkas. Gerai, bet jei į priekį, tai sumokėsiu kaip už dieną, bet užskaitysi dvi.

Policininkas. Gerai, gerai, sutinku, nei ryt, nei poryt manęs nematysi. Dėkui, nepamiršiu.

Kontrabandininkas. Kontrabandinės prekės!

Rūmų salė. Ceremonmeisteris skelbia:

Jo Didenybė Karalius!

Visi stojasi, girdėti replikos:

Pagaliau.

Pusė dienos praėjo.

Maniau, nesulauksiu.

Kad jį kur galas.

Alkoholikas prakeiktas.

Į salę įrieda invalido vežimėlis su pusnuogiu Karaliumi. Visi pasibaisėję aikteli.

Choras ploja ir šaukia „Valio“

Šūksniai:

Kas nutiko?

Viešpatie, kas gi čia dabar?

Sargyba!

Jūsų Didenybe!

KARALIUS AKŪBAS. Nurimkit, laisvai.

Policijos viršininkas. Jūsų Didenybe, aš... aš pasirengęs...

Sveikatos ministras. Tuoj pat kvieskit greitąją. Paduokit mano rankinę. Jūsų Didenybe, aš pamatuosiu kraujospūdį.

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Aš sakiau, kad valstybė pavojuje!

KARALIUS AKŪBAS. Nieko nereikia, man viskas gerai. Tiesiog jūs labai anksti susirinkote, aš nespėjau kaip reikiant prabusti ir kojos dar nutirpusios. Galite mane pamasažuoti.

Sveikatos ministras. Mielai, Jūsų Didenybe, atsigulkite čia, prašau.

Atliejus. Na, iš tikrųjų nėra taip anksti, kaip Jūs sakote, Jūsų Didenybe, jau gerokai po pusiaudienio.

KARALIUS AKŪBAS. Tikrai? Matyt, mano laikrodis sustojo. Gal ūkio ministras teiksis jį sutaisyti?

Ūkio ministras. Būtinai, Jūsų Šviesybe, atsiųsiu meistrą.

KARALIUS AKŪBAS. Puiku, tuo pačiu ir bakelį tualete sutvarkykit, kiekvieną kartą turiu kišti ranką ir ten kažką judinti, kad pradėtų į jį rinktis vanduo. Tai siaubinga!

Sveikatos ministras. Nurimkit, Jums negalima jaudintis.

Kultūros ministras. Tai skandalinga, kur matyta, kad karalius kęstų tokią netvarką!

Atliejus. Ramiau, nesikarščiuokit, juk girdėjot – viskas bus sutvarkyta. Neverta dėl tokio mažmožio kelti erzelio. Verčiau pradėkime darbą!

Kultūros ministras. Bet karalius iš tiesų vargsta, tai matyt net iš apdaro.

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Kur ritasi mūsų šalis, kur pagarba sostui ir tradicijoms?

KARALIUS AKŪBAS. Dėl apsirengimo ministras teisus, štai kokias šiandien gavau glaudes.

Visi aikteli. Choras švilpia

Atliejus. Bet jos Jums labai tinka, Jūsų Šviesybe, kaip nulietos.

KARALIUS AKŪBAS. Tai dėl to, kad rūpinuosi savo figūra. Tik jos moteriškos, kitų nepavyko gauti. Tai šitaip valstybė rūpinasi valdovu? O gal Jūs, finansų ministre, parodysite savo kelnaites?

Kultūros ministras. Tikrai, parodykite, aš reikalauju.

Atliejus. Jūs, gerbiamas kultūrininke, verčiau rūpinkitės Valdovų rūmų rekonstrukcija, o ne mano apatiniais. Mes dar svarstysime šį klausimą ir reikalausime išsamiai paaiškinti, kodėl darbai vyksta taip vangiai.

Kultūros ministras. Ir paaiškinsiu, aš neturiu ko slėpti.

KARALIUS AKŪBAS. Taigi, kiek supratau, Atliejus turi ką slėpti. Pereikime prie darbotvarkės. Koks pirmas punktas?

Atliejus. Jūsų penkiasdešimtmetis.

KARALIUS AKŪBAS. Oi, kada dar jis bus!

Atliejus. Ne taip ir negreitai, už trijų mėnesių. Turime pradėti ruoštis.

KARALIUS AKŪBAS. Argi jau šalyje nėra svarbesnių klausimų, ar žmonės viskuo patenkinti?

Atliejus. Žmonės niekada nebus viskuo patenkinti, tad verčiau nė nesistengti jiems įtikti.

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!

KARALIUS AKŪBAS. Dabar nėra laiko, jūsų protestas atmestas. O koks ten triukšmas aikštėje, kodėl toks bildesys?

Teisingumo ministras. Ten statomas ešafotas, juk rytoj bus vykdoma mirties bausmė.

KARALIUS AKŪBAS. Mirties bausmė? Kartuvės? Pirmą kartą apie tai girdžiu.

Sveikatos ministras. Ne kartuvės, o giljotina, taip humaniškiau.

Teisingumo ministras. Na kaipgi neprisimenate, Jūsų Didenybe? Juk Jūs atmetėte to maištininko malonės prašymą.

KARALIUS AKŪBAS. Neprisimenu. Nenoriu, kad kas nors būtų baudžiamas mirties bausme. Juk tai siaubinga.

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!

Kultūros ministras. Visiškai pritariu, tai antihumaniška, pasaulis mūsų nesupras.

KARALIUS AKŪBAS. Taip taip, mes turime skaitytis ir su viešąja nuomone, be to, manau, jeigu žmogus maištavo, tai gal turėjo tam pagrindo. Ar kas nors tyrė jo nusiskundimus?

Socialinių ir darbo reikalų ministras. Žmogus skundėsi, o kaipgi. Reikalavo darbo, paskui pašalpų, sakė, kad neturi iš ko gyventi ir panašiai, grasino skųstis Tarptautiniam žmogaus teisių teismui. Pats nežino, ko nori. Galų gale sakė, kad tokią valdžią reikia versti su šakėmis. Įsivaizduojate? Juk tai brutalu!

Sveikatos ministras. Tikrai, durtinių žaizdų gydymas labai komplikuotas ir brangus, tvarsčiai, tepalai ir nuolatinė slauga.

KARALIUS AKŪBAS. Kokie dar renginiai numatomi šiomis dienomis?

Kultūros ministras. Vyks vaikų piešinių konkursas tema „Te visad šviečia saulė“. Jis prasidės įvykdžius mirties bausmę.

KARALIUS AKŪBAS. Na, jeigu piešinių konkursas, tada tebūnie ir bausmė, vienas kitą atsveria.

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!

KARALIUS AKŪBAS. Užsičiaupkit. Kas dar?

Kultūros ministras. Poryt profsąjungų mitingas, tema man nežinoma. Gal socialinių reikalų ministras informuotas, o šiandien po pietų, tai yra netrukus, prasidės gėjų paradas.

KARALIUS AKŪBAS. Ir tokių mes turim?

Kultūros ministras. O kaipgi, jų yra visur, kodėl turėtų ir pas mus nebūti? Netgi iškilusis Mikelandželas nespjovė į tą pusę. Tiesa, masiškumu mes dar neprilygstame kitoms valstybėms, viskam reikia laiko.

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protest...!

Karo ministras. Mūsų ministerijos žinioje tokių „degradų“ nėra. Mes mokame teisingai nukreipti jaunuolių orientaciją, tam yra orientavimosi pratybos, jie bėgioja po miškus su žemėlapiais rankose, ieškodami nurodytų objektų ir tokiu būdu įpranta gyventi pagal nustatytus orientyrus.

Choras nepritariamai ūžia

KARALIUS AKŪBAS. Sakai, Mikelandželas? Tai svarus koziris. Reiks pažiūrėti per balkoną į tą paradą.

Atliejus. Jokiu būdu, Jūsų didenybe, žmonės Jus neteisingai supras. Be to, dėl to, kad Jūs nevedęs, gali kilti nereikalingų interpretacijų.

Nedrąsiai įeina Ceremonmeisteris

Ceremonmeisteris. Jūsų Didenybe, prašau man atleisti, bet pas Jus labai atkakliai jaunieji... jaunieji... mm, gėjai, atleiskite.

KARALIUS AKŪBAS. Gerai, kviesk juos.

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!

Dauguma ministrų. Dėl dievo meilės, nereikia.

O, siaube!

Išsigimėliai!

KARALIUS AKŪBAS. Įleisk.

Choras persirikiuoja suformuodamas vaivorykštę. Palaiko gėjus

Jaunieji gėjai.

Mes esam jaunieji

netradicinio sekso gerbėjai.

Aukojame Jums, Prakilnybe,

Trapią savo nekaltybę.

(Labai nustemba, išvydę Karalių su chalatu ir rožiniais apatiniais)

Nežinojome, kad ir Jūs dalyvausite.

KARALIUS AKŪBAS. Dar pažiūrėsim. Ko siekiate šia demonstracija, jaunieji?..

Jaunieji gėjai (kalba po vieną). Pritraukti kuo daugiau žmonių į savo gretas, Jūsų Šviesybe.

Net ir didysis Mikelandželas nespjovė į mūsų pusę.

KARALIUS AKŪBAS. Už ką gi jūs pasisakote, meldžiamieji?

Jaunieji gėjai. Už lyčių lygybę, Jūsų Didenybe.

KARALIUS AKŪBAS. Ir viskas? Tik dėl to čia atėjote?

Jaunieji gėjai. Ne. Mus jaudina tarnyba armijoje.

Teko girdėti, kad vaikinams ten bandoma įdiegti tik vieną orientaciją.

Mes nenorime keistis. Norime išsaugoti savo identitetą.

KARALIUS AKŪBAS. Lytinį paveldą, taip sakant. Mes kaip tik apie tai ir kalbėjome su karo ministru. Manau, jis sutiks įsteigti vieną padalinį kitokios orientacijos kariams, juk taip, ministre?

Karo ministras. Tiesą pasakius, Jūsų Didenybe...

KARALIUS AKŪBAS. Aš juk sakiau, viskas susitvarkys. Galite eiti, jaunieji... hm... mėgėjai.

Jaunieji gėjai. Širdingai dėkojame, Jūsų Šviesybe. Lauksime (reikšmingai mosteli galva į Karaliaus apdarą).

Karo ministras. Bet atleiskite, Jūsų Didenybe...

KARALIUS AKŪBAS. Taip taip, žinau, orientavimosi pratybos, žemėlapiai rankose. Niekas to ir neatšaukia, bet negalime dabar viešai išsakyti savo pozicijos, kai visas pasaulis žiūri į mus ir laukia mūsų reakcijos. Juk taip?

Kultūros ministras. Kaip tik taip, neturime teisės suklysti. Tokie paradai, Jūsų žiniai, vyksta visame pasaulyje ir yra labai populiarūs.

KARALIUS AKŪBAS. O dar tas Mikelandželas. Todėl orientuokitės tuose miškuose tyliai ir be nusiskundimų.

Karo ministras. Nusiskundimų mūsų žinyboje nebūna, Jūs tai žinote, Jūsų Didenybe.

KARALIUS AKŪBAS. O dabar, Gausuma, noriu, kad užrašytum, man atėjo įkvėpimas.

Kultūros ministras Gausuma. Aš pasiruošęs, Jūsų Šviesybe.

KARALIUS AKŪBAS.

Tėvyne mylima,

kartoju mintyse

ir žvilgsnį savo nenuilstamą

kreipiu kasdieną

kiaurai per sieną.

Regiu laukus ir klonius,

pievas ir šilojus,

regiu, kaip beria grūdą

į dirvą artojas,

o stuboje

moteris jo laukia ir

vaikai namų darbus

uoliai kartoja.

Kol kas tiek, pratęsim kitą kartą.

Kultūros ministras Gausuma. Tai nuostabu, Jūsų Didenybe.

Kiti ministrai ir Choras. Bravo.

Puiku.

Talentas.

KARALIUS AKŪBAS. O dabar noriu pranešti, kad ruoštumėtės karui.

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!

Visi. Kaip karui?

Kokiam karui?

Neišgirdau, ką pasakė?

O su kuo kariausim?

Karo ministras. Seniai reikėjo, pritariu. Duot tiems šunsnukiams į kailį.

KARALIUS AKŪBAS. Pulsim Lėktuvą.

Visi. Lėktuvą?

Kas tai?

Tu ką nors girdėjai?

Ką pasakė?

KARALIUS AKŪBAS. Tai

„Yra šalis,

Kur upės teka

Linksmai tarp girių ūžiančių

Ir meiliai tarpu savęs šneka

Prie giesmininkų vieversių.

Ten prakaitas aplieja žmones

Prie vasaros sunkių darbų,

Ir prastas aprėdas marškonis

Apdengia sąnarius visų“.

(Ministrai pasirengia ploti, kažkas šūkteli: „Bravo“, bet Karalius rankos mostu sustabdo)

Tai ne mano, tai citata.

Visi (nusivylę). Aaaaa...

KARALIUS AKŪBAS. Geografijos reikalų ministras supažindins mus su šia šalimi.

Geografijos reikalų ministras. Na taip, paskubomis dabar kažin ko ir nepasakysiu, bet tai maža šalis, ne per toliausiai nuo mūsų, gyventojų mažai. Kiek pamenu, visada kieno nors būdavo užgrobta, tik dabar yra laisva, taigi tinkamą metą pasirinkote žygiui, Jūsų Didenybe. Tik ar daug naudos iš to turėsime, tai abejoju, jokių iškasenų ta šalis neturi, be to, labai nualinta perėjūnų.

KARALIUS AKŪBAS. Nauda yra politinė, pranešime pasauliui, kad mes galingi ir su mumis reikia skaitytis. Kita vertus, ši ekspansija bus tik pradžia.

Karo ministras. Bravo, Jūsų Didenybe, paskui pulsime Rusiją, mano sena svajonė nužygiuoti iki Uralo.

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!

Socialinių ir darbo reikalų ministras. Aš tai čia įžvelgiu ir ekonominę naudą. Juk yra žinoma, kad karas, maras ir suirutė daugiausia pasiglemžia pagyvenusius žmones. O kad betvarkė kils, tai avims aišku. Vadinasi, galime tikėtis ženklaus išlaikytinių, t. y. pensininkų armijos sumažėjimo.

Sveikatos ministras. Maro gal ir nebus, bet visokios venerinės ligos tikrai paplis. Nemanau, kad dėl jų sumažės pensininkų.

Karo ministras. Netveriu savo kailyje, Jūsų Didenybe, einu pranešti, kad balnotų žirgus.

KARALIUS AKŪBAS. Neskubėkite, gerbiamasis Petliejau, arklių mums neprireiks.

Karo ministras Petliejus. Nesupratau, Jūsų Šviesybe, kaip mes nusigausime iki lėktuvių?

KARALIUS AKŪBAS. Dviračiais. Taip bus daug pigiau, sutaupysime nepirkdami avižų ir išsaugosime neužterštą gamtą. Susisiekimo ministras jūsų žinybą jais aprūpins. Ar visi kariai moka naudotis dviračiais?

Karo ministras Petliejus. Šiandien pat pradėsime mokymus.

Susisiekimo ministras. Dviračiai – labai pažangi transporto priemonė. Žygis dviračiais bus palankiai vertinamas pasaulio visuomenės ir niekas nedrįs pasmerkti agresijos. Tiesą sakant, tai netgi ir neatrodys kaip kažkokia agresija, šiaip nekaltas pasivažinėjimas. Genialiai sugalvota, Jūsų Didenybe.

KARALIUS AKŪBAS. Kas dar nori pasisakyti?

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!

Ceremonmeisteris. Jūsų Didenybe, pagal reglamentą dabar dvi minutės opozicijos pasisakymui.

KARALIUS AKŪBAS. Gerai, tegul kalba. Skaičiuok laiką.

Ceremonmeisteris. Kalbėk, Boba Vienake.

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Ačiū. Ponai, noriu pasakyti – kur mes einame? Kur tai matyta, kad karalius dėvėtų tokius apatinius. Gėda!

Toliau. Mirties bausmė. Pasakykite, ar dar yra pasaulyje tokia šalis, kurioje už kitokią nuomonę kapotų galvas? Apsijuoksime, draugai. Protestuoju!

O piešinių konkursas? Po mirties bausmės! Tai stačiai pasityčiojimas! Kokį pavyzdį rodome vaikams? Ir dar – kokia konkurso tema?! Kaip galime norėti, kad mums visada šviestų saulė, kai šalyje toks skurdas? Protestuoju!

Arba tas karas. Gal Jums protas pasimaišė? Kai šalyje tiek dirvonuojančios žemės, kai karinį potencialą galime nukreipti į žemės ūkį, Jūs išsiunčiate jį nežinia kur, į kažkokią Lėktuvą. Protestuoju!

Toliau – emigracija...

Ceremonmeisteris. Laikas. Dvi minutės praėjo.

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!

KARALIUS AKŪBAS. Puiku. Dėkojame Bobai Vienakei.

Ministrai. Nusišnekėjo.

Kaip visada.

Nieko naujo.

Choras nereaguoja, abejingai lošia kortomis ir geria alų

KARALIUS AKŪBAS. Beje, apie emigraciją tikrai būtų pravartu pagalvoti.

Tyla

Kokie bus pasiūlymai?

Pasigirsta balsas: „Uždaryt sienas!“

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!

KARALIUS AKŪBAS. Kas taip pasakė? (Pauzė) Na?

Policijos viršininkas. Čia aš, atleiskit, leptelėjau.

KARALIUS AKŪBAS. Puiku. Labai drąsi mintis. Spaudžiu dešinę. Kuo jūs vardu?

Policijos viršininkas. Kroviejus, Jūsų Didenybe.

KARALIUS AKŪBAS. Kroviejus. Jūs, regis, kol kas tik policijos viršininkas? Skiriu jus ministru. Policijos reikalų...

Atliejus. Taip nesakoma.

KARALIUS AKŪBAS. Tikrai, tada, sakykim, vidinių reikalų, juk čia vidiniai reikalai, kaip manot? Arba vidaus reikalų ministru. Alga kol kas lieka ta pati, pats suprantat.

Kroviejus. Kad aš ir tos jau seniai negaunu.

Karalius prieina ir paliečia išsipūtusią Policijos viršininko kelnių kišenę

KARALIUS AKŪBAS. Bet baudomis iždas taip pat nepasipildė, ar ne? Taigi, tada tegul taip ir lieka. Beje, o kaip kontrabandos reikalai? Ar policija išsprendė šią problemą?

Kroviejus. O taip, galima sakyti, jos neliko. Galima sakyti, kad tai buvo prioritetinis mūsų uždavinys.

KARALIUS AKŪBAS. Puiku, sveikinu. O mintis uždaryti sienas – gera, seniai apie tai galvojau.

Geografijos reikalų ministras. Bet pasaulis, atleiskit, Jūsų Šviesybe, nesupras tokio mūsų sprendimo.

Kultūros ministras. Tai bus atsitraukimas nuo demokratijos pamatų. Žmonės sukils.

KARALIUS AKŪBAS. Mes paaiškinsim, kad tai tik laikini nepatogumai. Karantinas dėl paukščių gripo epidemijos. Pridėkit kiaulių gripą ir... kas dar galėtų būti, daktare?

Sveikatos ministras. Siūlyčiau gonorėjos epidemiją, labai panašūs simptomai.

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!

KARALIUS AKŪBAS. Priimta, paukščių, kiaulių gripo ir gonorėjos epidemija. Sienos užsidaro, visa šalis ruošiasi tėvynės gynybai, skelbiama ypatinga padėtis.

Karo ministras. Bravo!

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Protestuoju!

KARALIUS AKŪBAS. O dabar kviečiu visus į bufetą gausiai pasivaišinti.

Opozicijos lyderė Boba Vienakė. Pro... pritariu! Pirmyn į bufetą!

Kiti. Valio!

Seniai reikėjo.

Ką pasakė?

Labai išalkau...

Visi išeina

Atliejus. Norėčiau, Jūsų Didenybe, trumpam Jus užlaikyti.

KARALIUS AKŪBAS.

Ką pasakysi, gerbiamas Atliejau?

Ar svarbų reikalą turi tu į mane?

Atliejus.

Be reikalo Jūs dedatės lyg

būtumėt karališkam teatre.

KARALIUS AKŪBAS.

O ne, visai ir ne be reikalo.

Visas gyvenimas juk –

tik didelė scena.

Atliejus.

Nemoku eilėmis kalbėti...

KARALIUS AKŪBAS.

Tau puikiai sekas.

Gal ko išgersi

Prieš leisdamasis į šnekas?

Atliejus.

Jūs žinot, kad negeriu aš vyno.

KARALIUS AKŪBAS.

Galiu pasiūlyt džino,

degtinės, o gal šampano?

Atliejus.

Geriausiai tiks vanduo iš krano.

Skubu prie reikalo.

Kaip drįstate Tarybos posėdyje

rodytis tokia „uniforma“?

KARALIUS AKŪBAS.

Jei būtum kiek dosnesnis,

nereiktų raudonuoti dėl manęs.

Ar kur matyta, kad

kaulytų karalius pinigų

smulkioms išdaigoms?

Atliejus.

Jums niekada nėra gana,

Jūs nuolat geriate.

Smulkioms išdaigoms

per daug jau išlaidaujate.

Ar galima Jums iždą, sakykite,

valstybės patikėti?

KARALIUS AKŪBAS.

Neįsismaginki, Atliejau,

juk vis dėlto tai aš karalius

ir šalį aš valdau, ne tu.

Atliejus.

Taip taip, kaip įsakysit,

tik pagal Keistituciją

finansus aš prižiūriu,

tad teikitės susivaldyti,

Jūsų Didenybe.

KARALIUS AKŪBAS.

Dar pažiūrėsim, kiek ilgai

juos prižiūrėsi. Pakeisti

Keistituciją galiu.

Atliejus.

Negalite, deja,

Jūsų Šviesybe.

KARALIUS AKŪBAS.

Ir kodėl gi ne?

Atliejus.

Neturite trijų penktadalių palaikymo

Valstybės Taryboje.

KARALIUS AKŪBAS.

Susiskaičiavai? Nepamiršk, Atliejau,

paskelbiau ypatingą padėtį,

kol vyksta karas,

galiu ir be kieno nors pritarimo

elgtis kaip tinkamas

valstybės reikaluose.

Atliejus.

Karas dar nevyksta,

bet jei Jums nieko neišdegs,

turėsit atsakyt už pasekmes.

Pradėjote žaidimą rizikingą.

Kas mintį Jums pakišo apie Lėktuvą?

Ar laikas tokioms avantiūroms dabar,

kai šalis giliai įbridusi į skurdą?

KARALIUS AKŪBAS.

Atliejau, tu pyksti,

kad tavo valdoma Taryba

pasidavė šiai mano avantiūrai

taip lengvai.

Matei, kaip sveikino mane

karo ministras ir kiti?

Ar juos tikrai valdai?

Ar tik ne dėl kėdės ministro

tu taip išsigandai?

Juk jei pasiūlysiu tave pakeisti,

kaip nelojalų sostui bailį, išdaviką,

negausiu pritarimo, tu manai?

Atliejus.

Taip nenutiks, ne vienas

man skolingas.

Esu numatęs daugiau ėjimų,

nei Jūs galvojate, į priekį,

tad nesipykime geriau.

Tebūnie karas, jei Jums taip norisi,

bet vargas, jeigu nelaimėsite,

apginti Jūsų negalėsiu.

Nebent...

KARALIUS AKŪBAS.

Ką sugalvojai, niekše?

Atliejus.

Na, kam gi taip grubiai?

Artėja Jūsų jubiliejus.

Būtų gerai kartu ir vesti,

kiek galit vaikščiot vienas?

Be to, ir sostui įpėdinio reikia.

KARALIUS AKŪBAS.

Žinai, kaip tik ir aš

šiandieną apie tai galvojau.

Koks sutapimas!

Atliejus.

Ir ką gi ruošiatės Jūs vesti?

Ar jau nusižiūrėjot porą?

KARALIUS AKŪBAS.

Taip, net dvi, tik nežinau,

kurią man pasirinkti –

rusę ar žydę. Ką patarsi?

Atliejus.

Nedarykit šito, Jūsų Didenybe,

nesupras tauta, tai priešiškos

mūsų mentalitetui tautos.

Be to, gi ir pas mus yra

kilmingų netekėjusių merginų.

KARALIUS AKŪBAS.

Na na, ir ką tu siūlai?

Atliejus.

Savo dukterį Grosmindę.

Tai yra sąlyga.

Sąlyga privaloma.

Tik ji ir jokia kita,

tada paliksiu Jus ramybėje.

Kaip panorėjęs viešpatausite.

KARALIUS AKŪBAS.

Aš pagalvosiu, gali eiti.

Ne, palauk. Palik man

dar kelis šimtus,

kišenėj nė skatiko,

o per išeigines vykstu

pasižvalgyt po šalį.

Tavo pasiūlymą

kartu ir apsvarstysiu.

Atliejus.

Kaip išvykstate?

Kas Jus lydės?

KARALIUS AKŪBAS.

Išvykstu inkognito,

palydos nereikės.

Susitiksime pirmadienį.

Ačiū (paima pinigus) ir sudie.

KARALIUS AKŪBAS. Pontelionai!

PONTELIONAS. Aš čia, karaliau.

KARALIUS AKŪBAS. Kada išmoksi kreiptis „Jūsų Didenybe“?

PONTELIONAS. Koks kitas klausimas?

KARALIUS AKŪBAS. Kitas klausimas yra tas, kad mes tučtuojau, nedelsdami turime vykti pas tą...

PONTELIONAS. Rusę?

KARALIUS AKŪBAS. Ne, kaip ji?

PONTELIONAS. Žydę?

KARALIUS AKŪBAS. Tu pats žydas. Tą mūsiškę. Negaliu aštrinti dabar situacijos su visokiais rusais ar žydais. Bet privalau tuoj pat, šį savaitgalį vesti.

PONTELIONAS. Dvidešimt metų neprisiruošėt, o dabar per dieną apsisprendėt. Kas nutiko?

KARALIUS AKŪBAS. Bjaurybė Atliejus sumanė man savo iškamšą iškišti.

PONTELIONAS. Savo dukterį? Jums? Taigi ji baidyklė. Ji gal net Jūsų vienmetė?

KARALIUS AKŪBAS. Na ne, ji jaunesnė, bet tai dar nereiškia, kad man galima visokias senienas, užsigulėjusius egzempliorius pardavinėti.

PONTELIONAS. Ką Jūs atsakėt?

KARALIUS AKŪBAS. Kad pagalvosiu kelias dienas gulėdamas kur nors gamtoje. Ar dviračius paruošei?

PONTELIONAS. O kaipgi? Ir sumuštinių įdėjau, kavos į termosą pripyliau.

KARALIUS AKŪBAS. Būtinai turim ją surasti, tą...

PONTELIONAS. Liepsną?

KARALIUS AKŪBAS. Taip, ir vesti, nes jei Atliejus apvesdins su savo dukra, tai paskui nužudys mane. Kam aš būsiu daugiau reikalingas, kai jo dukra bus karalienė?

PONTELIONAS. Toks variantas įmanomas, kitaip ko jis lįstų arčiau sosto su savo senmerge. Tai parazitas.

KARALIUS AKŪBAS. Ne parazitas, tiesiog žaidėjas. Kaip ir aš.

PONTELIONAS. Na, koks Jūs žaidėjas? Jūs tik geriate.

KARALIUS AKŪBAS. Nesakyk, Pontelionai. Šiandien gudrų ėjimą padariau. Paskelbiau šachą, tai yra karą tavo tėvynei. Atliejus buvo apstulbęs, dauguma Tarybos buvo mano pusėje ir mane sveikino. Galėjau ir Atliejų atleisti, tuo metu būtų pritarę. Jei tik būčiau žinojęs, ką man ruošia Atliejus, tikrai būčiau pasiūlęs tą klausimą svarstyti. Kitą kartą tokios euforijos jau nebus. Nebent pergalingai pasirodysime kare. Tu neapgavai manęs, tikrai lengvai paimsime Lėktuvą?

PONTELIONAS. Oi, čia nėra kuo abejoti. Problemų nebus, lėktuviai išlakstys kaip zuikiai, prižadu.

KARALIUS AKŪBAS. Gerai, Pontelionai, galėsi valdyti paskui tą savo Lėktuvą.

PONTELIONAS. Gaila bus palikti tarnybą pas Jus, Jūsų Didenybe.

KARALIUS AKŪBAS. Eik tu, melagi ir sukčiau. Vežk geriau pas Liepsną.

Choras vaizduoja žvaigždes, mėnulį ir išraiškingai mėgdžioja nakties garsus

JAUNSUMA. Nuo pat mažens svajojau patekti į mėnulį. Mane traukė mėnulis, jis toks nenuspėjamas, besikeičiantis, toks tikras, kaip žmogus. Kaip draugas, visada maniau, kad mėnulis yra mano bičiulis. Tau taip nebuvo?

Giesmė. Man irgi visada patiko mėnulis, toks vyriškas ir labai gražus. Tik kai tave pamačiau, supratau, kodėl mėnulį lyginau su vyru. Tu primeni jį.

JAUNSUMA. Tikrai? Žinai, dabar sumaniau, kaip iki jo nusigauti. Tereikia surinkti kokių penkių kaimų kopėčias į krūvą, surišti jas ir pakelti, kad stovėtų stačiai, ir tada, manau, būtų galima pasiekti mėnulį. Ar liptum su manim?

Giesmė. Aha, tik bijau, kad galva svaigs.

JAUNSUMA. Tai niekis. Reikia nežiūrėti apačion ir nesvaigs. Visą laiką žiūrėk viršun, tik viršun, galvą užvertusi į mėnulį. Va taip. (Bučiuoja užvertusią į mėnulį galvą Giesmę) Tu tokia graži, Giesme, aš būtinai paimsiu tave drauge į mėnulį.

Giesmė. Aš eisiu su tavim, Jaunsuma.

I veiksmo pabaiga