Kovo dvidešimt penktosios vakarą Rašytojų klube buvo pristatytos dvi Viktorijos Daujotės (Daujotytės) eiliuotų tekstų knygos „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose“ (2010) ir „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“ (2012), parašytos žemaičių (varniškių) tarme ir bendrine lietuvių kalba. Vakaro vedėjas Vladas Braziūnas akcentavo, kad 2013-ieji – tarmių metai. Tad V. Daujotytės knygos, atsiradusios dar iki oficialiai paskelbiant Tarmių metus, negalėjo būti parašytos kitaip, „kaip ta vienintele prigimtine kalba“. Poetas tvirtino, kad tai kūriniai, mokantys mus įsiklausyti. Tad susirinkusieji galėjo pasimėgauti ne tik šviesiais V. Daujotytės tekstais, bet ir pasiklausyti žemaitiško žodžio, skaitomo aktorės Editos Zizaitės ir įdainuoto etnomuzikologės Loretos Sungailienės.

Pirmoji apie V. Daujotytės knygas prabilusi dr. Brigita Speičytė šmaikštavo: „pastaraisiais metais profesorės pastangomis buvau šiek tiek sužemaitinta.“ Literatūros tyrinėtoja atkreipė dėmesį, kad jau pirmojoje knygoje „Balsai ūkuose“ autorė savo rašymą žemaitiškai aiškina pratarmėje, kurioje tekstai siejami su moteriška giminės linija, Žemaitės balsu, jos prozos tradicija. moterų likimo punktyras yra ryškus Žemaitės apsakymų rinkinio „Laimė nutekėjimo“ pagrindinės temos pratęsimas. Antrojoje knygoje „Gyvenu viena“ kalbama senos, vienišos moters, gyvenančios tėvų ir protėvių sodyboje, balsu:

Gīveno vīna, būno vīna, vuo

gal ė ne, tunkē sunerta vėsk’as,

naišardīsi, runkiuojūs vardus

gėminies, sīkēs supainiuoju,

pradedo skaičiūti ėš nauji, tuo

sava gīvenėma vės naapeino,

ruoduos, ka tėk bėškis, al’ nier

krašta, nier, ka nieka visā

nabūto, ka nieks naalsūtu.

B. Speičytė teigė, kad nutolstama nuo Žemaitės ir „priartėjama prie kito žemaičių moterų literatūros poliaus – Šatrijos Raganos, jos apysakos „Sename dvare“. Knygos „Gyvenu viena“ herojė panaši į „Sename dvare“ vaizduojamą veikėją – bobutę, kurią lanko dvaro vaikai. Abiejose knygose moterys – prigimtinės kultūros liudytojos, kurių sukaupta gyvenimo išmintis liudija žemdirbių kultūros antiką. Pastebima ir dar viena literatūrinė analogija – knygos herojė primena žemaitišką Marcelijaus Martinaičio Kukučio moterišką variantą: „moteris liudija prigimtinės kultūros savaimingumą, iš kurios žemaitis Kukutis semiasi karnavalinės energijos – išjudinti tai, kas gyvenime sustingę, nebegyvybinga.“

Literatūrologė kalbą apie V. Daujotytės knygas baigė pabrėždama, kad „žemaičių tarmė eilėse atsiskleidžia kaip savarankiška kalba, kuri, perteikta bendrine kalba, labiau primena vertimą, kur pakinta leksika, eilutės struktūra, intonacija, teksto apimtis ir jo reikšmė. Knygoje ryšku, kad tų pačių dalykų neįmanoma pasakyti bendrine kalba taip, kaip tarme, namų kalba. Žemaičių tarmė atsiskleidžia kaip savita poezijos kalba“.

Literatūros kritikas, poetas Justinas Kubilius nusprendė vakaro metu kalbėti žemaitiškai. Pasakęs, jog „dabar visi esame emigravę iš savo tarmių į bendrinę kalbą“, pasidžiaugė pasirodžiusiomis profesorės knygomis, pripažindamas, kad tokių lengvų, paprastų tarmiškų tekstų dar nebuvo skaitęs. knygoje nesipuikuojama savo tarme, tekstai nėra etnografiški, nesiekta pademonstruoti sakmių, patarlių, priežodžių ar knyginės išminties žinojimo. J. Kubiliaus nuomone, eilės parašytos tarsi „iš dūšios“, perteikia ne tik moters buitį, bet ir dvasios erdvę, todėl šnekėjimo tikrumas, paprastumas, nuoširdumas prisodrintas išminties kristalų.

Knygų leidėja Danutė Mukienė taip pat kalbėjo žemaitiškai. Moteris pasakojo apie knygų, parašytų žemaičių tarme, leidimą. Padėkota visiems, prisidėjusiems prie jų pasirodymo, pasidžiaugta profesorės knygomis, teigiant, kad „tai didelė dovana žemaičiams“.

V. Daujotytė kalbėdama didžiąją dalį dėmesio skyrė ne savo knygoms, o subtiliausiai žemaičių tarme rašiusių autorių prisiminimui, tam „kad viskas atsistotų į savo vietas, kad suprastume, kiek kas gali, kaip padaroma ir kur vis dėlto yra viršūnė“. Profesorė paskaitė Žemaitės, Romualdo Granausko kūrinių ištraukų, atkreipė dėmesį į svarbiausius jų pasaulėjautos akcentus, pabrėžė unikalų kalbos pajautimą.

V. Daujotytė kukliai reagavo į išsakytus pagiriamuosius žodžius, nedrįsdama knygose esančių savo kūrinių vadinti eilėraščiais, tai, profesorės žodžiais, tik „teminiai tekstai“. Pasidžiaugė puikiais fotografais (Jonu Daujočiu, Danute Mukiene, Jonu Strazdausku, Arvydu Šliogeriu, Virginija Valuckiene), kurių nuotraukos papildo knygas: „mane jaudino fotografai, slapti keleiviai, kurie galėjo nuvažiuoti į mano kraštą, nežinodami nei tų kelių, nei kelelių, ir nuojauta aptikti patį centrą.“

Profesorė taip pat dalijosi mintimis, ką kiekvienam žmogui suteikia tarmė, jo prigimtoji kalba: „Daug dalykų atsiveria, kai leidiesi tarmės keliu, prie kurių niekaip kitaip negalėtum prieiti, nes kalba veda. Prieiname prie kažko, kas mums dar gali būti svarbu.“ Tad knygų atsiradimas kilo tarsi iš noro susigrąžinti, apginti tai, kas prarasta: „Aštuoniolika metų išbuvusi tame žemės pakraštyje ir beveik trisdešimt metų neturėdama, kur grįžti, aš viską tarsi turiu, viską atsimenu. Užtenka, atrodo, tik įjungti kažkokį atsiminimo lauką, įeiti į jį, tas pasaulis skleidžiasi, rodosi. Tai tas kitas gyvenimas, kurį aš kartais vadinu savo nenugyventu, atsarginiu gyvenimu. Būčiau galėjusi gyventi šitą gyvenimą, būčiau galėjusi mokėti visą gyvenimą šnekėti tik vienintele tarme, o dabar esu dvikalbė, nebegaliu to paslėpti. Bet gyvenimo galimybė, atsarginio gyvenimo nujautimas išliko taip, kad lyg jaučiu, jog būčiau įpareigota tą gyvenimą ginti, grąžinti žodžius daiktams, kurių jau nebėra, žodžius seniems medžiams, žodžius vėjui aukštuose medžiuose, žiūrėjimui į labai gilų šulinį.“

Vakaro metu ne kartą aidėjo žemaičių tarmė, tačiau pati profesorė nesiryžo kalbėti žemaitiškai: „siauras mano tarmės plotelis, labai man svarbi lietuvių kalba, bendroji lietuvių tautos kalba, negalėčiau be jos gyventi, negalėčiau be jos jausti pasaulio.“ Tačiau profesorė žemaitiškai prabyla knygose, kuriose vaizduojama galėjusio būti, bet nenugyvento gyvenimo galimybė.

 

Fausta Radzevičiūtė