Apysaka

 

Jau daugiau nei savaitę laikėsi giedra, bekraštėje dangaus žydrynėje kur ne kur baltavo menkas debesėlis, oras jau kelios dienos buvo įkaitęs bemaž iki trisdešimties laipsnių, – tokia kaitra gegužyje išties atrodė neįprastai, netgi keistokai. Jeigu nebūtum savomis akimis regėjęs, nieku gyvu netikėtum, kad dar nė mėnuo nepraslinko, kai balandį, gaudžiant šventų Velykų varpams, dausos barstė sniegą, net mėgino pustyti: ne, ne taip jau ir mažai prisnigo, o sniegas suvis ištirpo tik prieš patį Atvelykį, po šilto šeštadieninio staiga prapliupusio lietaus, kurio gausiai palaistyti sužaliavo žolynai, pradėjo sprogti krūmai ir medžiai. Užteko vos kelių parų, kad beržai, drebulės, gluosniai žaluma pasidabintų; nelyginant ilgiau busdami, niekur nesiskubindami, vėliau pradėjo žaliuoti klevai, kurie augo palei taką, nusitiesusį iki seno ir rūpestingai puoselėjamo sodo. Kaip klevai, taip ir obelys, išsikerojusios vienuolyno sode, ką tik pradėjo sprogti. žaluma dar sparčiau galėjo suvešėti ir išplisti, jei ne vėsokos žvaigždėtos naktys.

Kaip ir kasryt, kai Živilė nubudo, dar viskas skendėjo tamsoje. Tačiau Kantrienė nesivartė pataluose, nemėgino dar, nors ir trumpam, bent kol ims brėkšti, kokią valandėlę snustelėti, o ropštėsi iš lovos į elektrinį vežimėlį, stengėsi kuo greičiau susitvarkyti rytinius reikalus ir šilčiau apsirengusi leidosi klevais apsodintu taku į sodą. Nepaisydama ankstaus ryto vėsos, ji skubėjo, kad suspėtų pasitikti tekančią saulę. Moters rankos, kaip ir kojos, buvo pažeistos paralyžiaus, todėl ji nepajėgė greitai apsirengti – ir prie darbų Živilė sugaišdavo bent tris kartus ilgiau, nei užtruktų sveikas žmogus. Todėl, kad spėtų susitvarkyti, ji keldavosi anksčiau – taip jau buvo pripratusi... Sykį, gana ilgokai sagstydamasi palaidinės sagas, ji pagalvojo, kad lėčiau apsirengdama ar ką nors kita darydama ne vien tiktai lavina, mankština sustirusius, nejudrius rankų pirštus, bet stiprina ir charakterį, ugdo kantrybę ir valią. Šios savybės labai reikalingos neįgaliam žmogui.

Tekančią saulę ji beveik kasryt pasitikdavo prie vienos obels, iki kurios pasistengdavo laiku atriedėti elektriniu vežimėliu. Živilei regėjosi, kad šita obelis yra išskirtinė visame sode; moteris juto, kad šitas medis labiau nei kiti skleidžia ramybę ir ją guodžia, kad šalia jo kamieno ar po šakomis būdavo jauku stovėti; čia drąsiau ir lengviau ji įstengdavo prisiminti slogius dalykus, net apmąstyti tai, ką buvo lemta patirti; vienuolyno sode lengvai atsipalaiduodavo, pamiršdavo praeities negandas, nutoldavo nuo tikrovės ir panirdavo į gaivias svajones. Buvimas ryto ramybėje jai prilygo lyg ir savitai maldai, lyg ir meditacijai prieš rytines pamaldas, kuriose ji dalyvaudavo kartu su vienuolėmis.

kas gi buvo ta neįgaliųjų vežimėliu judanti moteris? Ne, ji nebuvo piligrimė, ne nusidėjėlė, nusprendusi melstis vienuolyno prieglobstyje, už ką nors atgailauti. Živilė paprasčiausiai neturėjo kur gyventi. Na, taip – Kantrienė tapo bename... Nors ją pažinojusiems tuo buvo sunku patikėti. Iki tol, kol antstoliai neišvarė jos iš nuosavo buto...

Tąryt ji kažkodėl neskubėjo, visai nesistengė kuo greičiau nuvažiuoti iki sodo, iki savo obels: jos vežimėlis vos judėjo taku, kartais net sustodamas. Vis pakeldama aukštyn akis, pažvelgdama į tik pradėjusias sprogti klevų šakas, mintimis Živilė sugrįždavo į vasarą: tada ji čia pirmąsyk buvo apsistojusi, tada šį taką gaubė vešli laja, pro ją nesimatė dangaus, lapija saugojo taką ir nuo nesmarkaus lietaus, – tie, kuriuos sode užklupdavo lietus, glausdavosi klevų alėjoje. Dabar gi, šviesėjančiame dangaus fone dar tik besiruošiančios žydėti klevų šakos atrodė tarsi piešinys, kuris auštant vis labiau švytėjo, žėrėjo, net tviskėjo: ne tiktai klevų šakos, bet ir sode augančios obelys.

O jos pačios obelaitė Živilei įstabiausiai atrodė. Iš jos kamieno stiebėsi penkios storos šakos. Viena šaka buvo keistokai nuskelta, nelyginant žaibas į ją būtų trenkęs: ji atrodė negyva, nežaliavo, net ir vasarą neišleido jokio ūglio. Moteris prisiminė, kokios vešlios buvo vasarą kitos šakos... Jai regėjos, kad šakos vešėjo tarsi tik sau, atskirai, net nesusipindamos savomis šakelėmis, net lapeliais nesusiliesdamos. Jų atskirtis atrodė keistokai patraukli, bet sykiu ir glumino. Ši obelis tarsi įkūnijo Kantrių šeimą...

Kiekvieną akimirką vis labiau aušo, greitai turėjo išlįsti užtekėjusi saulė, kurios spinduliai jau glostė klevų viršūnes. Žiūrėdama į sodą Živilė matė, kaip žaismingai spinduliai jau šokčioja obelų, taip pat ir jos obelaitės šakose; ji pamanė, kad reikėtų paskubėti. Nenujautė, kad šį rytą nebus lemta prie medelio priartėti, paliesti jo vėsoko kamieno. Netikėtai išgirdo malonų, patikimą ir jau tapusį jai artimą kunigo Jurgio balsą:

– Sveika, mieloji. Ar nesušalote? Matau, kad jau senokai lauke.

– O... Tai jūs, – atsisukusi džiaugsmingai tarė Živilė. – Tebūnie pagarbintas, kunige Jurgi. Ačiū už rūpestį. Ne, tikrai ne, man visai nešalta, neblogai apsirengiau. Turbūt ir ši diena bus karštoka. Smagi ankstaus ryto vėsa. Rytais aš atsigaunu. Man gera būti vienuolyne ir jūsų globoje.

– Džiugu girdėti, mieloji! – šūktelėjo pusamžis vyras ir, priėjęs prie jos, išskėtė rankas, tarsi laimintų. Tada uždėjo jas ant pečių ir tarė: – mus visus globoja Dievulis. Tik pažvelkit, kaip viskas atgiję, žaliuoja, tuoj tuoj pražys... Aš irgi mėgstu ankstyvus rytmečius, kai aušta, kai teka saulė.

– Tai jau taip, kunige... Atrodo, čia viskas teikia ypatingą ramybę, kuri tarsi dvelkia savotiška palaima.

– Oi, kaip gražiai pasakyta, – pagyrė kunigas. – Žinot ką, eikim pas mane gerti arbatos. Iki pamaldų dar daugiau kaip valanda... Eime, – šelmiškai prisimerkė. – Galėsime kartu ir papusryčiauti, vakar sesuo atnešė iškepusi pyragą. Drauge bus gardžiau...

Nors ji dar nebuvo spėjusi privažiuoti prie savo obels, kad ją paliestų, kad pasisveikintų, kad su ja tyloje pabuvusi pradėtų dieną, bet negalėjo atsispirti nuoširdžiam siūlymui. Niekis atrodė ir tai, kad su visais šį sykį nepusryčiaus. Juk kartais tyčia ji nieko iki pietų nevalgo, nes nevaikščiodama pradėjo stambėti, o nuo padidėjusio svorio tik dar sunkiau judėti, reikia daugiau pastangų, kad įsiropštų į vežimėlį. Moteris suprato, kad didelio pilvuko ji visai nepajėgs pakelti, lašiniai trukdys net lovoje apsiversti.

Vargu ar pati Živilė žinojo, kiek sykių su kunigu Jurgiu ji gėrė arbatą ar mėgavosi kvapnia kava, nelengva būtų suskaičiuoti visus jųdviejų pasisėdėjimus: kai kurie jų užsitęsdavo ištisas valandas kalbantis apie gyvenimą, apie tai, kas gali būti skaudu ir kas pajėgia labiausiai praskaidrinti slogią nuotaiką, išblaškyti nerimą, pradžiuginti sielą. Juodu šnekėjosi apie viską, gvildeno įvairias temas, aiškinosi buitines problemas, kurios atrodė menkos smulkmenos, bet kartais keldavo didelių rūpesčių, stengėsi įminti ir būties slėpinius, aptarti žmonių santykius, taip pat nusakyti asmeninį santykį su Dievu. Moteris kunigui išklojo kone visą savo gyvenimą. Ne, to daryti niekas jos neprašė, kunigas Jurgis lyg ir vengė klausinėti: jei ko ir paklausdavo, tai labai atsargiai, tarsi iš tolo, užuolankomis... Neretai ji nė nesuvokdama, kad yra paklausta, lyg pati sava valia imdavo šnekėti, pasakoti, atvirauti. Atrodė, kad išsipasakoti jai labai reikėjo, – ir ji neklydo: atvirumas lyg kokius akmenis nuritino nuo sielos staiga užgriuvusias negandas, netektis, skriaudas, kad šiek tiek atsitiesusi Živilė vėl tęstų vilties paieškas. Kai moteris ketino eiti išpažinties, kunigas Jurgis pasakė, kad tai nėra būtina, nes jų bendravimas atstoja išpažintį. Jis patikino, kad jos nuodėmės jau išrištos. Nors ir Živilei regėjosi, kad jų bendravimas išties yra daugiau nei išpažintis prie klausyklos langelio, bet negalėjo sutikti su kunigu Jurgiu, kad esanti vos ne šventoji... Ne, – purtė galvą, – jokia ji šventoji, jokia ji kankinė, ir nenori tokia būti, ji tik geidžia gyventi, ištverti, nepalūžti, netapti našta artimiesiems, ypač savo vaikams: na, taip, ji yra trijų vaikų motina. Živilė patyrė, kad kiekvienam savas skausmas, nors ir pats menkiausias, yra stipriausias. Nelengva apibūdinti, apibrėžti, nusakyti, pamatuoti dvasios skausmus, kančias, kurias sukelia vidiniai pergyvenimai, nematomos žaizdos, kurios lyg ir neturėtų palikti randų.

Šiame vienuolyne Živilė apsistojo jau ne pirmą sykį: praėjusią vasarą šioje Dievo palaimintoje vietoje jai pagyventi pasiūlė Jonė Kreivienė, kuri ją, tapusią bename, ir priglaudė – apgyvendino savo įmonės patalpose. Apsukri moteris buvo ta Jonė: nors ir pati ištikta negalios, taip pat judanti vežimėlyje, bet sugebėjo tapti verslininke, įsteigė socialinę įmonę, kurioje dirbo net penki neįgalūs žmonės. Ko tik jie nedirbino šioje įmonėje: ir papuošalus, ir suvenyrus, galanterijos ir kitus gaminius, netgi siūdino minkštus, spalvotus, mielus žaislus. Nors dirbantieji šiek tiek ir pavargdavo, darydami įvairius dalykus iš odos, popieriaus, medžiagos skiaučių, sagų, net ir akmenukų, bet buvo patenkinti ir dėkingi savo darbdavei Jonei. Gaudami algą jie galėjo šiek tiek geriau gyventi: jei ne darbas, verstųsi tik iš neįgalumo išmokų, reikėtų labai taupyti, pinigų užtektų susimokėti už telefoną ir internetą, o apie kitas pramogas liktų tik pasvajoti. Dirbantys neįgalūs žmonės sykiais išgalėjo apsilankyti ir koncertuose, ir teatre. įmonėje dar dirbo Jonės vyras Vytenis, kuris ir vairuodavo, ir kitokius darbus atlikdavo, o už įmonės buhalteriją buvo atsakinga Kreivių dukrytė Aleksandra, kuri prieš metus apsigynė ekonomikos bakalauro diplomą ir įstojo į magistrantūrą. Taigi akivaizdu, kad šioje socialinėje įmonėje buvo plėtojamas Kreivių šeimos verslas. Bet argi tai galėjo ką nors nustebinti? Tikrai ne. Tai nebuvo jokia naujiena, tai buvo įprasta. Jonė šį verslą pradėjo vadovaudama vienai nevyriausybinei neįgaliųjų organizacijai. Būdama savo pačios įkurtos organizacijos prezidentė, Kreivienė užmezgė reikalingus ryšius valdžios institucijose, o svarbiausia – su įtakingais Darbo biržos asmenimis. Be šių ryšių kažin ar būtų ji taip lengvai įsteigusi įmonę, gavusi finansinę paramą? Mėgdavo Jonė dažnai kartoti, kad jos vyras Vytenis ir dukrytė Aleksandra skausmingai išgyvena neįgaliųjų problemas, net naktimis negali užmigti, ir kone kasdien vis primindavo, kad jų šeima, dirbdama neįgaliųjų įmonėje, prisideda spręsdama likimo nuskriaustų žmonių problemas ir spartina jų integracijos procesą. Dar ji mėgo džiaugtis, kad jos mergaitė, gabi jauna specialistė, atsisakė geresnių darbo siūlymų, pavyzdžiui, komerciniame banke, kur ir alga būtų solidesnė, ir puikios galimybės kilti karjeros laipteliais. Anot tos lapės Kreivienės, mieliausia dukrytė apsisprendė pasiaukoti ir likti su neįgaliaisiais, kurti jų gerovę. Jonė mėgo kartoti, kad jiems padeda Dievas. Beje, kasdien eidavo į bažnyčią. Tačiau toks didelis pamaldumas žadino prieštaringas mintis: žavėjo ir sykiu stebino, rodėsi perdėtas, dvelkiantis davatkiškumu.

Kada Živilė apie Jonės gerumą papasakojo Gedui, apie neįgaliuosius rašančiam žurnalistui, jis perspėjo ją, kad per daug nepasitikėtų savo geradare; sakė, kad dažniausiai daug meldžiasi tie, kurie daug ir nusideda. Nereikia pamiršti, kad šiais laikais niekas nieko neduoda šiaip sau – už dyką, – perspėjo Gedas. Tačiau buvo sunku juo patikėti: Živilė negalėjo taip greitai įžvelgti Jonės savanaudiškumo. Be to, ji negalėjo įtarti jokios klastos, apgavystės ar veidmainystės: ne, to, kas ateityje atsiskleis, ji net sapnuoti negalėjo... Nors buvo įvairiausių šnekų ir visokių svarstymų, dėl kurių ir pačią Živilę vis dažniau apnikdavo abejonės, vis labiau netikėjo, kad neįgaliųjų organizacijose ir įmonėse ištisos vadovų šeimos dirba tik iš altruizmo, bet ne dėl to, kad tai yra pakankamai pelninga. Abejones stiprino ir nuogirdos apie vadovų sau bei artimiesiems įsigytus namus, vilas ar poilsiavietes prie ežerų... Apie užsienio kurortuose praleistas atostogas... Kartais apie prabangą ir patys viršininkai prasitardavo. galbūt netyčia, o gal norėdami pasipuikuoti? Ir tai nesunku suprasti: ko verta prabanga, jei ją turi slėpti ir apsimetinėti, kad esi toks pats, kaip visi, jei net į darbą negali eiti geriau apsirengęs, o jei kartais prireikia išsikviesti taksi, turi būti atsargus, kad nieks nepamatytų, – esi pasmerktas jausti nuolatinę baimę, būti budrus, kad kas nors neįtartų ko negero, blogo nepamanytų. Beje, Gedas kartą prasitarė, kad Jonė jo teiravosi apie butų kainas sostinės senamiestyje.

Ne, taip greitai Živilė negalėjo liautis pasitikėti Jone, įtarti savo geradarės, kuriai jautė didžiulį dėkingumą už tai, kad pasiūlė pagyventi čia, pati dar ir atvežė į šitą vienuolyną. Ne visur tvyro tokia ypatinga ramybė kaip čia: jauku ir vienuolyno celėje, ir ilguose skliautuotuose koridoriuose, ir jaukioje koplytėlėje; net sode regėjosi, kad kažkas laimina iš aukštybių, nelyginant debesyse ar dangaus žydrynėje nugrimzdęs angelas, kuris lėtai mojuodamas sparnais skleidžia palaimą. Čia viską gaubė jaukios ramybės ir pamaldžios palaimos skraistė, kurios globa suteikia saugumo kūnui ir sielai. Neretai moteriai regėjosi, kad ji ne vežimėlyje sėdi, o yra pakilusi ligi lubų, ligi medžių šakų, ligi rausvų stogų, ligi bokštelio su blizgančiu kryžiumi, arba skrieja iki paties dangaus skliauto, – regėjo save aukštybėse, sakytum per sapną...

Praėjusiais metais, visai netyčia ir nenorėdamas išgąsdinti, kunigas užklupo Živilę vienuolyno sode, prie obelaitės: susimąsčiusi ji apžiūrinėjo šakas, tarsi mėgintų suskaičiuoti dar tebeaugančius ir neprinokusius obuoliukus. Užkalbinta iš netikėtumo net krūptelėjo, lyg būtų nesitikėjusi, kad ją tokią, nugrimzdusią į savo apmąstymų verpetus, kas pastebės. Kunigas atsiprašė, kad išgąsdino, o ji tik nusišypsojo ir nuleido akis, lyg pačiai būtų nesmagu dėl netikėto susidūrimo. Tuomet ir papasakojo apie savo obelaitę, ką joje įžvelgė, atskleidė savo ir šeimos sopulingą likimą, paženklintą nesibaigiančiais išmėginimais bei netektimis.

Pirmasis išmėginimas ją užklupo jau gimstant: tuomet ateinančią į pasaulį mergaitę ištiko negalia, kuri paženklino visą jos gyvenimą. Vis dėlto negalima skubotai nuspręsti, kad jos likimą įtakojo negalia, o gal buvo atvirkščiai: pats gyvenimas – likimas turėjęs ir turįs didesnės įtakos pačiai negaliai?

Ak taip, turbūt reikia pasakyti Živilės negalios pavadinimą ir priežastį. Tai vaikų cerebrinis paralyžius, dažniausiai kylantis dėl gimdymo metu ištikusios traumos. Kai sykį duktė paklausė apie savo negalią, motina vaizdžiai paaiškino, kad jai gimstant įvyko avarija, tuomet ji buvo sužalota ir liko neįgali. Norėdama kuo daugiau sužinoti apie savo negalią, mergaitė ieškojo informacijos įvairiose, net ir medikams skirtose knygose. Tačiau nedaug ką pavykdavo aptikti, o ir tos pačios žinios būdavo lakoniškos, neretai labai neaiškios, painokos ir prieštaringos... Živilė sužinojo, kad cerebrinį paralyžių gydyti, reabilituoti šios negalios ištiktą vaiką reikėtų pradėti kuo anksčiau. Delsimą diagnozuoti ir pradėti gydymą nebūtų įžūlu prilyginti nusikaltimui. uždelsus būna daugiau komplikacijų, kurias vis sunkiau įveikti taip, kad liktų kuo mažiau negalios ženklų. Jau daug vėliau, Lietuvai išsilaisvinus iš sovietinės santvarkos, Živilė nugirdo, kad cerebrinio paralyžiaus neretai yra sužaloti tie vaikai, kurių motinoms buvo lemta patirti Sibiro tremtį. Jos mama buvo ištremta už humoristinę dainušką apie Staliną ir driskius stribukus, pažeminimą kentė ir grįžusi į Lietuvą, ją nuolatos sekė KGB pakalikai, o svarbiausia – Živilės motinai buvo uždrausta ne tiktai siekti aukštojo mokslo, bet ir įgyti kvalifikuotą specialybę... mamai buvo nelengva prisiminti skausmingą patirtį, apie ją pasakodama neįstengdavo susivaldyti nepravirkusi, po slogių prisiminimų ji dar ilgokai negalėdavo atsigauti, todėl Živilė mamytės nedrįso daug klausinėti ir smalsauti. Pradėjus jai pasakoti, duktė stengėsi nutraukti skaudžius ir jaudinančius prisiminimus, tikindama, kad jaudintis ir vėl iš naujo išgyventi košmarą nėra gerai, tai kenkia ne vien pačios mamos sveikatai, bet taip pat ir jai, jos dukrytei, nesveikai mergaitei. Taip pat dukra nedrįso mamytės smulkiau klausinėti apie tą nelemtą ją ištikusią negandą, niekada neklausė, kas dėl to kaltas. Tik kartais viena sau pamanydavo, kad gimdydama ją mamytė galėjo būti dar silpna, neatsigavusi nuo arešto, žiauraus tardymo, ciniško teismo ir absurdiško nuosprendžio, tremties ir lagerio... Žinojo tik tai, kad medikai ir jai neskubėjo diagnozuoti negalios. Mama pasakojo apie savo susirūpinimą, nes mažylė buvo nerami, neėmė žaislų, keistai laikė rankutes ir kojytes kryžiavo: jų negalima buvo nei ištiesti, nei išžergti... O pediatrė vis modavo ranka, stengdamasi raminti tėvus, gydytoja sakė vis tą patį, tarsi sena ir suraižyta plokštelė kartojo, kad kūdikis yra normalus, tik išlepęs. Slinko dienos, savaitės ir mėnesiai, Živilytė lėtai vystėsi, be to, vis stiprėjo kojyčių ir rankyčių traukuliai. Tik tada, kai mergaitei buvo jau beveik metukai, tėvai kreipėsi į kitą specialistę, kuri ir diagnozavo Živilei negalią.

Živilei pasakojant, kunigas Jurgis negalėjo nesistebėti šia moterimi, jos ištverme, kad ji vis randa jėgų atsitiesti, prisikelti, kartais jam regėjosi, kad niekada ilgam ji nebuvo ir nėra praradusi vilties, kuri žmonėms yra tokia pat svarbi, kaip ir paukščiams sparnai. Tiesa, kartą ji prasitarė, kad nuo įvairiausių sunkumų, skaudžiausių likimo smūgių jautėsi palūžusi, neslėpė, kad ne sykį buvo praradusi tikėjimą, bet tai tęsdavosi neilgai, gal keliolika minučių, paskui ji susivokdavo, kad netenka kažko svarbaus, praranda savo esybę, ir įstengdavo grįžti į sau įprastą būseną, vėl atgaudavo pusiausvyrą, tapdavo savimi. Labiausiai kunigą džiugino tai, kad ji nepyksta ant tų, kurie yra ją nuskriaudę, kad ji beveik viską visiems geba atleisti. Tačiau jai prireikdavo daug pastangų, kad suprastų kitų suktumą, šlykščius poelgius, apgaules, veidmainystes. Ji buvo tikra, kad nuo šių blogybių labiausiai kenčia atviri bei patiklūs. Nukenčia tie, kuriuos gana lengva prisijaukinti, padaryti taip, kad šie pasijustų esantys itin artimi, reikalingi, brangūs.

Suvokiu, kad būti nuoširdžiai nėra saugu, bet likti užsidariusi ir įtari negaliu, nemoku ir nenoriu, – kartojo Živilė. Šypsojosi išties būdama laiminga ir dėkinga tėvams, kad jie nepatikėjo tais medikais, kurie tvirtino, kad jų dukrytė neatsistos ir niekada negalės savarankiškai vaikščioti. Tačiau ji vaikščiojo. Suprantama, tai kainavo daug. Sunku net įsivaizduoti, kiek ištvermės ir pastangų prireikė Aukaičiams ir jų mažylei, kol ši pradėjo ropoti keturiomis, galop atsistojo ir ėmė mokytis vaikščioti. Nemažai ištvėrusi ir būdama kantri tuomet, kai skaudėdavo, penkiametė mergaičiukė galų gale žengė: reabilitacija sanatorijose – įvairios procedūros, mankšta, masažai Živilytę pastatė ant savo kojyčių. Ak ne, mamai nebuvo sunku penkerius metus kasdien ant rankų dukrą nešioti į mankštas ir masažus, daug sunkiau moteriai buvo priprasti prie smalsių ir skaudžiai varstančių žvilgsnių. O kai kurie gatvėje sutikti žmonės gėdindavo mergaitę, kad jai, tokiai jau dičkei, nederėtų būti ant rankų: juk mamai sunku. Motina prie to priprato ir įstengdavo nekreipti dėmesio, bet Živilytei visados būdavo skaudu: dažniausiai ji įsikniaubdavo mamai į petį, o kartais neištvėrusi iškišdavo liežuvėlį, tegul sau mano, kad ji išdykusi ir neklaužada... Sykį motinos paklausta, ar užaugusi dukra ją nešios ant rankų, Živilytė, tarsi jau tuomet būtų žinojusi savo ateitį, nedvejodama atsakė, kad tikriausiai ji negalės mamytės nešioti, tiesiog neturės tam laiko, nes reikės savus vaikus auginti.

Nors ir vėlokai mergaitė pradėjo savarankiškai žingsniuoti, jos žingsneliai gana greitai tvirtėjo. Ne, negalia nepranyko – Živilė liko šluba, jos rankos drebėjo. Bet ji kartu su sveikais lankė vidurinę mokyklą, sėkmingai ją baigė, tačiau toliau mokytis mergina nesiryžo. Nedrįso bent pamėginti stoti į universitetą. Nors mokykloje pamėgo literatūrą, pradėjo rašyti eilėraščius ir neprastai mokėsi, bet dėl negalios teko užmiršti svajonę studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Jei kas būtų paakinęs... Tačiau niekas jos neragino studijuoti, netgi nepasiteiravo, ar mergina turi kokią nors svajonę? O ta svajonė dar ilgai neblėso. Živilė daug skaitė, domėjosi ne tik grožiniais kūriniais, bet ir jų recenzijomis, interpretacijomis, literatūros teorija, mėgstamų rašytojų gyvenimais, kartais ir pati rašė. Knygos ir kūryba jai teikė atgaivą, ypač po monotoniško namudinio darbo, kurį gaudavo iš gamyklos. Darbas buvo toks: reikėjo išrinkti, atskirti, išrūšiuoti sumaišytas detales, vinis, varžtus ir dar bala žino ką. Mat sovietmečiu visi neįgalieji buvo priversti bent keletą metų padirbėti tam, kad gautų invalidumo pensijas, kurių nemokėjo, jei žmogus nebuvo dirbęs bent metų ir neturėjo reikiamo darbo stažo. Tos pensijos labai jau menkos, bet vis geriau nei nieko. Absurdu dvelkė faktas, kad už visai nedarbingus neįgaliuosius tekdavo padirbėti artimiesiems. Atrodė, kad Sovietų sąjungoje vaikai negalėjo būti pripažinti invalidais, tokiu būdu paslepiant negalios ištiktus vaikus, tarsi nė nebūtų tokių, kurie gimdavo nesveiki, ir tokių, kurie vėliau tapdavo neįgalūs.

Tos obelaitės nuskelta šaka Živilei simbolizavo jos vyro Žilvino lemtį. būdama paauglė, ji nė nedrįso rimtai pagalvoti, jog kada nors atsiras toks jaunuolis, kuris ją pamilęs ves... Ne, ji nieku gyvu nesitikėjo ištekėti, nors visa savo esybe geidė ir pamilti, ir būti mylima, norėjo patirti bučinius ir glamones, galima sakyti, kad tiesiog beprotiškai troško patirti visa tai, ką patiria jos bendraamžiai. Ji smalsiai klausydavosi draugių pasakojimų apie vaikinus, apie gundančius malonumus ir nesutarimus, apie paikus barnius, dažniausiai dėl menkniekių, kivirčus, po kurių būna labai neramu, nyku, it koks didžiausias ir sunkiausias akmuo spaustų širdį. Klausantis draugių kalbų jos veidą išmušdavo raudonis, sunkokai sekdavosi paslėpti keistą visą kūną krečiantį virpulį. Nors Živilė mokėjo ir galėjo šokti, vaikinai retai ją kviesdavo: jei ir kviesdavo, tai šokdindavo kitaip, ne kaip visas paneles, tarsi bijotų ją priglausti. O ji pati prisiglausti nedrįso. Paauglystėje Živilė jausdavo skaudžią atskirtį, iki pat sielos gelmių persmelkiantį keistą maudulį. Tuomet ji labiausiai juto, kad yra kitokia, kad skiriasi nuo kitų bendraamžių dėl negalios.

Jai Žilvinas buvo paties likimo siųstas vyras. Atrodė, kad tai Živilė pajuto per pirmąjį susitikimą, tąkart, kai Žilvinas į namus atvežė darbo; jau tada Aukaitei jis pasirodė ypatingas, kitoks nei kiti vaikinai ir vyrai: jai atrodė, kad kitaip skamba jo balsas, saviti jo ištarti žodžiai, akyse spindi nuoširdumas, jo žvilgsnis buvo lyg seniai pažįstamo, mielo, artimo žmogaus. Tą pirmąjį kartą, atvežęs darbą, į kambarį sunešęs dėžes su įvairiausiomis detalėmis, kurias reikėjo surūšiuoti, Žilvinas nesiskubino išeiti, lyg ieškodamas dingsties, kad galėtų ilgiau pabūti. Ir kitus kartus delsdavo, paprašydavo gerti, gavęs stiklinę vandens prisėsdavo ir lėtai gurkšnodavo, vis kalbėdamas, kažką pasakodamas, kartais išprovokuodamas Živilę paatvirauti, papasakoti apie save. Galop atvykdamas jis ėmė atsinešti saldumynų. Skanaudami saldainius, gurkšnodami kavą ir bendraudami juodu tik po geros valandos prisimindavo, kad laukia darbai. Žilvinas vis dažniau užsukdavo pas Aukaičius, ne tik darbo reikalais, bet ir šiaip, neslėpdamas, kad pasiilgo Živilės. Juodu sykiu praleisdavo beveik kiekvieną vakarą, susitikdavo ir savaitgaliais. Lankė teatrus ir koncertus, iš kurių grįždami dalindavosi įspūdžiais, net pasiginčydavo apie matytus dalykus. Žilvinas jai padėdavo atlikti gamyklos darbą, o jam plušant Živilė skaitydavo savo kūrybą.

Kartais dingojosi, kad išties ji šį draugą iš pačių dausų išsiprašė; tuomet, kai jautėsi prislėgta skaudžios vienatvės, prisišaukė jį savo maldomis. Tik Žilvinas taip puikiai ją suprasdavo, kad nereikėjo nieko jam sakyti, užtekdavo jai tik pagalvoti ir dirstelti draugui į akis, ir jis jau žinodavo jos mintis, norus, rūpesčius, abejones, kartais atspėdavo netgi svajones. Sužinojęs, kad Živilė laukiasi kūdikio, nė kiek nesutrikęs, Žilvinas paprašė jos rankos. Tuomet jis ramino ne tik ją, bet ir jos tėvus, prašė, kad nesijaudintų, nes viskas bus gerai... Ramino, nors neretai ir patį užplūsdavo dvejonės, prislėgdavo nerimas, kurio ne itin lengvai atsikratydavo, nepajėgė taip paprastai, vienu mostu nuo savęs nusimesti. Slėpė tą nerimą ir dvejones, kad tiktai Živilė, besilaukianti pirmagimio, jaustųsi saugi ir dar labiau iš džiaugsmo švytėtų.

Tačiau pati moteris anaiptol nebuvo tikra, kad tvirtai apsisprendė gimdyti. Gal būtų palūžusi, it liauna smilga palinkusi, gal būtų pasidavusi medikų patarimams, net griežtokiems raginimams apsigalvoti ir nutraukti nėštumą, jei nebūtų jautusi tokio stipraus Žilvino supratimo ir palaikymo, jei visa savo esybe nebūtų įsitikinusi, kad jis nuoširdžiai ir tvirtai apsisprendęs, net pasiryžęs susieti su ja savo gyvenimą.

Nesitikėjo Kantriai tokio smūgio, kokį patyrė apsilankę pas ginekologę. Živilė išgirdo:

– Šiaip viskas atrodo lyg ir gerai... Nors per anksti ką nors konkrečiai sakyti. Praėjo tik dvi savaitės. Per mažai, kad kas matytųsi. Tačiau... Dėl negalios nepatarčiau jums gimdyti... Kaipgi šitaip nesisaugojote? Su kuo atėjote? Su vyru... Labai gerai, – gydytoja, išlindusi į koridorių, pasikvietė Žilviną. – Ar žinote, kuo jūs rizikuojate?! Aišku, kad nepagalvojote apie pasekmes, apie apsisaugojimą... Ši moteris gali pagimdyti nesveiką ar negyvą kūdikį. Gali ir pati mirti...

Žilvinas staiga atsistojo, nematydamas prasmės ką nors dar sakyti, aiškinti, prieštarauti gydytojai, ir išsivedė žmoną.

Abu iki pat namų tylėjo, nė nenorėdami prisiminti gydytojos paistalų. Taip, paistalų – kaip dar kitaip vadinti išankstines gydytojos nuostatas nėščios neįgaliosios atžvilgiu.

Tačiau ir iš motinos dukra nieko gero neišgirdo. Papasakojusi apie vizitą pas ginekologę, Živilė tiesiog apstulbo išgirdusi mamos reakciją: mama burbtelėjo, kad gal vertėtų paklausyti gydytojos ir, kol nevėlu, nutraukti nėštumą... Negi mama jau nepasitiki Dievu, nuo kurio priklauso labai daug kas? Veikiausiai ji nepagalvojo, ar Dievas nori, kad būtų nutrauktas dukros nėštumas, veikiausiai netgi neprisiminė, kaip ir pati numojo ranka į medikus, kurie tikino, kad jos Živilytė niekados nepajėgs vaikščioti savomis kojytėmis?.. Buvo sunku patikėti, kad mama išties taip manė, buvo įsitikinusi, kad jos dukra bus laiminga atsisakiusi motinystės dovanos. O gal mama tik norėjo išmėginti, ar dukros apsisprendimas gimdyti yra tvirtas? Veikiausiai taip ir buvo. Supratusi, kad Živilė sprendimo nepakeis, mama ją apkabino, šitaip išreikšdama palaikymą, kurio dukrai labiausiai reikėjo. Tuomet Živilė ištarė: „Ačiū...“ Mamos glėbyje ji pasijuto palaiminta.

Akivaizdu, kad Živilės Aukaitės ir Žilvino Kantrio santuoka buvo neįprasta, nes retokai, ypač sovietų laikais, sveiki vyrai į žmonas ėmė neįgalias moteris. Nepaisant to, jų šeimos gyvenimas klostėsi gana sėkmingai, regėjosi, kad jų sąjunga išties palaiminta ir globojama dangaus. Skaidrūs ir viltingi jausmai užplūdo, į pasaulį atėjus pirmagimei Vidmantei, sveikai, guviai mergaitei. Rodės, kad sėkmingas gimdymas sudraskė ir išsklaidė visus paistalus, abejones, dvejones tarsi juodus debesis. Jokios negeros mintys, abejonės nekamavo tuomet, kai po kelerių metų moteris ėmė lauktis antrojo vaikelio. Tuomet į pasaulį atėjo dukrytė Vaidutė. Trečiojo susilaukė sūnaus Šarūno. Nors pats Žilvinas niekad neprasitarė, neprisipažino, bet žmona jautė, kad jis labai norėjo sūnaus.

Na taip, retai pasitaiko tokių rūpestingų vyrų, koks buvo Žilvinas. Atrodė, tarsi jis visai neturėjo savo pomėgių, niekuo daugiau nesidomėjo, neturėjo draugų, beveik niekada neužtrukdavo po darbo, visada skubėdavo namo, šeima jam buvo svarbiausias rūpestis. grįžęs iš darbo, nors ir pavargęs, jis nesėdėdavo prie televizoriaus, neskaitydavo laikraščių, bet žaisdavo, kalbėdavosi su vaikais, padėdavo Živilei namų ruošoje, kai ji dar dirbo namudininke, daug darbų padarydavo už ją. Todėl keisti ir nesuprantami Kantrienei atrodė kaimynių nusiskundimai savo vyrais, kad jie nieko nepadeda, kad sunkoka jų prisiprašyti pakeisti perdegusią elektros lemputę, o ką jau kalbėti apie kitus namų ūkio darbus. visos tarškėdavo, kad retokai antrosios pusės iš darbo namo grįžta laiku: vis jiems atsirasdavo nenumatytų reikalų ar seniai regėtų bičiulių, su kuriais užklysdavo paplepėti į alubarį, kur smagius jaunystės nuotykius prisimenančius juos užklupdavo vidurnaktis... Na, ir ką gi tiems vyrams galima padaryti, visi jie tokie, visiems po sunkios darbo dienos reikia atsigauti, – atlaidžios žmonos lyg pateisindavo saviškius, buvo patenkintos, kad nors negauna lupti. Živilė joms prieštaraudama mėgino tvirtinti, kad jos Žilvinas ne toks, bet moterys tik ranka numodavo, kad Kantrių šeimos nėra ko ir lyginti su kitomis, nes jos ir Žilvino santuoka yra kitokia, keista ir neįprasta.

Kartais žmona susirūpinusi, net suabejojusi, ar viskas gerai, klausdavo, gal Žilvinas norįs kur nors nueiti, prasiblaškyti, kaip tą daro kiti vyrai? Jis tik nusišypsodavo, kad darbe užtektinai prasiblaškąs, be to, per dieną spėja pasiilgti namų, į juos grįžęs atsigauna, pailsi... Žilvinui atrodė, kad pati Živilė turėtų dažniau kur išeiti, nes juk kiauras dienas leidžia namie. Laikui bėgant, reikėjo vis labiau taupyti pinigus, vis rečiau Kantriai drauge galėjo nueiti į teatrą, koncertą, vis daugiau ko reikėjo dukroms. Norėjosi ir sūnų palepinti: kaipgi jam nenupirksi naujo žaislo, žaidimo, dviračio, slidžių?

Dešimt metų Živilė neturėjo kur ir su kuo išeiti: su sveikomis moterimis, kaimynėmis, nesisekė bendrauti, ką jau kalbėti apie artimesnę draugystę. O neįgalių merginų, moterų ji nepažinojo, retai kada jas pamatydavo ir gatvėje. Jeigu ir pamatydavo, kad kuri šlubuoja pasiremdama lazdute, tai kas iš to: argi pulsi kalbinti, susipažinti... Ne, taip elgtis ji nebūtų išdrįsusi. Živilei atrodė, kad neįgaliųjų nėra daug: Vilniuje ir Kaune gal tik koks šimtas. Ji žinojo tik vieną aklą poetą ir vieną neįgalų rašytoją, lankėsi jų vakaruose, bet nedrįso ko nors paklausti. Būtų taip ir nesužinojusi, kad Lietuvoje yra ne šimtai, bet šimtai tūkstančių neįgaliųjų, bet vieną dieną netikėtai suskambo telefonas: pažįstama moteris papasakojo apie slapta veikiantį neįgalių žmonių būrelį ir pakvietė į susitikimą. Ilgai Živilė svarstė, ar vykti. Norėjosi pamatyti, koks ten sambūris, bet jautė ir baimę: sužinojo, kad ta veikla pogrindinė, valdžia jai nepritaria, milicija net išvaikė keletą tokių susitikimų... Tai priminė sovietų nuslopintus neramumus Budapešte, Prahoje, o ir Kaune po Romo Kalantos susideginimo. Vykti į susitikimą ji tvirtai nusprendė tiktai tada, kai sužinojo, kad ten bus ir tasai neįgalus rašytojas, kuris atrodė užsigrūdinęs kaip plienas, ir kurio dalyvavimas bent iš dalies užtikrino, kad šįsyk sambūrio milicija neišvaikys.

Neįgalių žmonių būrelio susirinkimas vyko pačiame Lietuvos pasienyje, regis, visų užmiršto, apleisto bažnytkaimio negyvenamoje sodyboje. Senas namas stūksojo užkaltomis langinėmis. Tvartas be durų ir skylėtu stogu atrodė tarsi vaiduoklis. Tik didžiulė daržinė geriausiai tiko pasislėpti nuo vėjo ar lietaus. Tačiau oras pasitaikė geras, lengvas vėjokšnis maloniai gaivino. mažai kam norėjosi lįsti po stogu, beveik visi spietėsi lauke; dalis atvykėlių tilpo nušienautame atšlaime, kiti braidė po aukštai sužėlusią pievą, ant žolės tiesėsi atsivežtus patiesalus, ant kurių ir sėdosi. Keistai atrodė tiek daug įvairiausių negalių ištiktų žmonių: be kojų, be rankų, negalinčių vaikščioti, sėdinčių vežimėliuose, šlubų, su ramentais ar lazdomis. Akimirksnį pasidingojo, kad čia – Ubagų sala. Stebint juos buvo matyti, kad beveik visi vienas kitą pažįsta, kad labai vieni kitų pasiilgę. Kone visi jie sveikindamiesi apsikabindavo, neretai ir pasibučiuodavo. Atrodė, kad tik viena Živilė čia nieko nepažįsta, kad tik ji stovi vieniša, stovi ir stebi, norėdama priprasti ir suvokti, kur pakliuvusi. Neilgai nuošalėj stoviniavo, veikiai ją užkalbino ilgaplaukis vyriškis, kuris stebėjosi, kad ji vieniša, kvietė į savo draugiją, kuri įsitaisiusi pievoje jau vaišinosi, valgė sumuštinius, gurkšnojo gal girą, gal alų, o gal dar ką stipresnio, garsiai ir linksmai kalbėjosi. Kažin ar būtų nuo jos atstojęs tas raišas ilgaplaukis. Tik tada nuėjo sau, kai Živilė pasakė, kad negali niekur eiti, nes privalo sulaukti savo vyro. Sumelavo, jai laukti nereikėjo, pats Žilvinas jos lūkuriavo atokiau automobilyje. Moteris neužtruko: pasibaigus oficialiajai daliai, neįgaliajam rašytojui perskaičius meilės eilėraščių, suskambus pirmajai dainai, Živilė grįžo pas vyrą, pati nesuprasdama, kodėl ilgiau negali čia likti. Ji tik pasakė Žilvinui, kad nori namo. nieko neklausinėdamas jos žmogus kaipmat užvedė automobilį.

Abu apie tą išvyką vengė kalbėti, kuo greičiau norėjo pamiršti.

praslinkus daugiau kaip metams, kai jau buvo įsisteigusi Lietuvos invalidų draugija, vėl paskambino moteris, telkusi neįgaliuosius kultūrinei veiklai: dainuoti, deklamuoti, vaidinti... To klubo vadovė manė, kad ir neįgalieji gali įsijungti į tuomet jau įsisiūbavusią Dainuojančią revoliuciją. Ši veikla Živilę sudomino, ji pradėjo dainuoti ansamblyje, deklamuoti, netgi vaidinti. Bendraujant su neįgaliais žmonėmis, jai daugsyk teko išgirsti nuostabą, kad yra ištekėjusi už sveiko vyro. dauguma neįgaliųjų buvo įsitikinę, kad sveikiesiems nėra lengva suprasti negalios ištiktą žmogų, todėl nėra protinga kurti šeimą su sveiku partneriu, tokia šeima retai bus darni, tvirta ir jausis laiminga. Neįgaliesiems pritardavo ir nemažai sveikųjų. su tuo Živilė negalėjo sutikti: ji pati nebūtų tekėjusi už nesveiko vyro, nes buvo įsitikinusi, kad šeimoje nors vienas sutuoktinis turi būti sveikas. Neginčijama vaikų teisė turėti nors vieną sveiką tėtį ar mamą, nes abiejų neįgalių tėvų vaikas turėtų jaustis per daug nuskriaustas likimo, nevisavertis... Tačiau kartais Živilė manė, kad tokios mintys yra tik paistalai, nes suprato, jog sunkumai užgrūdina, subrandina aukštesniems tikslams ir gyvenimo siekiams.

Palyginus su kitomis moterimis, Živilė nedaug laiko praleisdavo prie veidrodžio, nemėgo nei labai puoštis, nei žiūrėti į save. Dažniausiai dirsteldavo į veidrodį tik išeidama iš namų ar rytais šukuodamasi, bet niekada nesidažė nei lūpų, nei blakstienų. Būtų nelengva tai atlikti drebančiomis rankomis. Vis dėlto kelissyk svarstė: kodėl Kantrys ją išsirinko, pamilo, vedė ir nenustojo mylėti? Dėl melsvų akių, dėl šviesių ir vešlių plaukų, dėl putlių lūpų, dėl vis paraustančių skruostų, o gal dėl didokos krūtinės? Dar spėliojo, kodėl Žilvinas lyg ir niekados nekreipė dėmesio, lyg visai nepastebi, kad ji šlubuoja ir kad jai dreba rankos? Žinoma, kad klausė ir jo paties... Ir jis tada, netikėtai užkluptas, nė nežinojo, ką atsakyti, tik skėstelėjo rankomis ir paslaptingai, beveik pašnibždomis tarė: na kaipgi, mieloji, galima į tokius klausimus atsakyti, jei meilė yra akla...

Tarsi perkūnas iš giedro dangaus – taip netikėtai Žilviną ištiko stiprus infarktas, kuris akimirksniu sustabdė jau atgulusio nakties poilsiui ir užmigusio vyro širdį. Niekas negirdėjo, kad kada nors jis būtų sakęs, jog jam ką skaudėtų, ar blogai jaučiasi, tik vieną vakarą atsigulė, užmigo – ir ryte nepabudo. Klydo tąryt žmona manydama, kad jos žmogus apsimeta miegąs, kaip nesyk jau buvo daręs, sumanęs papokštauti... Žilvinas amžiams užmigo, palikęs Živilę, kuriai teks pakelti skaudžią netektį, nelengvą našlės dalią ir pasirūpinti vaikais. Ir nors pačiai reikėjo paguodos, Kantrienė turėjo būti stipri, kad įstengtų paguosti vaikus.

Kiekvienas savaip išgyvena artimųjų netektis. Ar galėtų būti kitaip? Kažin... Taip pat nevienodai Žilvino mirtis paveikė Kantrių šeimos narius, jų gyvenimus.

Kodėl taip, už ką?! – sudvejojusi Dievo teisingumu, laidodama vyrą klausė Živilė, teiravosi tų, kurie reiškė jai ir vaikams užuojautą; to paties paklausė net ir kunigo. Šis sutrikęs nieko neįstengė paaiškinti, tik liepė našlei melstis už savo mirusį vyrą. Moteris meldėsi, daug daugiau nei kada nors anksčiau: prašė ir amžinos šviesos Žilvinui, ir sėkmės savo vaikams, meldė ir sau stiprybės. Meldėsi, bet kartais kildavo nei šiokios, nei tokios mintys, sielą užplūsdavo nerimas, kuris tarsi koks kirminas pradėdavo graužti. Tuomet moteriai atrodydavo, kad veikiausiai nė nereikėjo tekėti, kad jai nebuvo lemta sukurti šeimos, kad tai padariusi ji tarsi peržengė kažkokią ribą, o dabar viskas grįžta į savo vietas: ji vėl vieniša. Bet suprasdavo, kad knaisiotis po praeitį ir joje ieškoti klaidų nėra gerai, negali jaustis vieniša, nes turi dukras ir sūnų, nes prisimena tuos, kurių nėra šalia... Prisimena ir Žilviną... Būdama vienuolyne Živilė atrado ryšį su gamta, pajuto bendrystę su medžiu, o melsdamasi vis dažniau pajusdavo ir Aukščiausiojo būvimą šalia.

Regis, menkiausiai tėvo netektis paveikė vyresniosios dukters gyvenimą. Nors sunku pasakyti, ką išties jautė Vidmantė: nėra paprasta įvertinti jausmus. Kaipgi galima išmatuoti sielvartą, jei nėra tokio prietaiso, kuris fiksuotų sielos virpulius.

Vidmantė jau studijavo, ruošėsi tekėti – tėtės mirtis tik vieniems metams nukėlė jos ir Augustino Gusto vestuves. Tie metai buvo kupini ne tik laukimo. Tai buvo dvejonių, įvairiausių išmėginimų, svarstymų laikas – jie dar labiau vienas kitą pažino, jausmai dar labiau subrendo. Mamai regėjosi, kad tie laukimo metai išgrynino Vidmantės ir Augustino santykius, taigi sustiprino jų būsimą santuoką. Nors Vidmantė jau gyveno su Augustinu, bet, dukrai apsilankius, Živilė kaipmat suprasdavo, kada būsimųjų sutuoktinių santykiai yra šiek tiek pašliję, o kada puikiai klostosi. Tiesa, vyresnioji niekada nesiskųsdavo, nepasakodavo apie nesutarimus, ginčus, bet mamai žodžių nereikia – savo vaikus supranta ir be jų.

Kantrienė stengėsi vienodai mylėti visus tris savo vaikus. kartais suabejodavo, ar tai jai pavyksta? Živilė jautė, kad iš visų vaikų artimiausia jai Vidmantė, su kuria dalijosi beveik visais rūpesčiais, vargais, dvejonėmis, nebijojo paklausti patarimo. Taip jau nutiko, kad tik vyresnėlė, iš vaikų vienintelė, liko čia, Lietuvoje – gimtame krašte susisuko lizdą ir ėmė mokytojauti.

Gal Živilei vertėtų gyventi pas mylimiausią Vidmantę, kartu su darnia Gustų šeima, bet ji nenori maišytis artimų žmonių gyvenime. Ji vis dar nori turėti savo gyvenimą, kuriame galėtų tvarkytis savarankiškai.

Išklojusi savo požiūrį, Živilė įdėmiai pažvelgė į kunigą Jurgį, norėdama įsitikinti, ar jis teisingai ją suprato, ar nesiūlys dar kartą apsvarstyti šios galimybės, ar ji neklysta, stengdamasi žūtbūt likti laisva, gal nedera manyti, kad kitiems gali tik kelti rūpesčius, būti našta... Tačiau kunigas, kantriai išklausęs, taip pat pažvelgė jai į akis ir valandėlę patylėjęs ramiai pakėlė puodelį su atvėsusia kava, paragino gurkštelėti. Tai moteris suprato kaip kunigo pritarimą.

Daug labiau tėčio netektis pakeitė Vaidos Kantrytės gyvenimą. Kai tėtis iškeliavo į amžinybę, Vaida prieš kelias dienas buvo išlaikiusi abitūros egzaminus ir ruošėsi žygiui su baidarėmis. Ji norėjo atsikvėpti su draugais, kad grįžusi vėl stvertų užrašus ir vadovėlius, ruoštųsi stoti į universitetą. Veikiausiai būtų pasisekę... Patyrusi skaudų likimo smūgį, Vaida neįstengė susikaupti mokslams ir niekur neįstojo. Po nesėkmės mergina nusprendė išvykti, paliko namus vildamasi užsimiršti svetur.

pati Vaida nesiskundė gyvenimu vakaruose, tikino, kad pakankamai užsidirba, nors prisipažindavo, kad neretai tenka keisti darbus, bet apie pačius darbus kalbėti vengė. Laiškus namo Kantrytė vis rečiau rašydavo... Tiesa, atvykdavo į Lietuvą, bent kartą per metus, bet apie save nedaug pasakojo. Mama jautė, kad dukra vis labiau tolsta nuo artimųjų, o gal ir nuo savęs, tampa vis svetimesnė. Kartais Živilę užplūsdavo nerimas, kad Vaida gali visai pradingti. Ką reiktų daryti? kur ir kaip savo dukters ieškoti? Tačiau – argi mama ką nors galėjo pakeisti? Kol dar buvo sava pastogė, savi namai, Kantrienė dukrą paragindavo grįžti, mėginti stoti į universitetą, siekti savo tikslo. Vaida tylėdavo ar pasakydavo, kad šiemet dar negali sugrįžti, neturėjo laiko sėdėti prie knygų, atgaivinti žinių, ir galop užtikrindavo, kad kitais metais tikrai grįš.

pastogės Kantriai neteko dėl Šarūno kaltės. Tėvo mirtis keturiolikmetį paauglį labai prislėgė. Živilė matė, kad sūnus keičiasi, nebenori kalbėtis, lyg ir vengia su ja susitikti, sėsti prie vieno stalo, gerti arbatą ar šiaip su ja pabūti. Anksčiau Šarūnas atviraudavo su tėčiu, tad jis žinojo beveik visas sūnaus bėdas ir džiaugsmus. Motina jautė, kokia skaudi Šarūnui tėvo netektis, puikiai suprato, kad ji turi daugiau dėmesio skirti sūnui, kaip įmanydama stengtis jam atstoti tėvą. Živilė stengėsi prie jo priartėti, bet jos pastangos buvo tuščios. Šarūnas užsisklendė, vis ilgiau kažkur užtrukdavo, kartais visai negrįždavo namo. Paskambinęs pranešdavo, kad pasiliks dirbti naktinėje pamainoje, o grįžęs kuo greičiau šmurkšteldavo į savo kambarį, kuriame ir tūnodavo užsidaręs, įbedęs akis į knygą ar kompiuterį. sūnus vengė pažvelgti motinai į akis. Živilei Šarūno žvilgsnis atrodė keistas, kitoks nei anksčiau. Paklaustas, kas yra, jis tik numodavo ranka patikindamas, kad viskas gerai, tik galbūt šiek tiek pavargęs. Mama negalėjo įtarti jokios didelės blogybės, tik pamanydavo, kad sūnus nusilpo, kad persitempė, patardavo kreiptis į medikus. Apie keistoką Šarūno elgesį Živilė užsiminė dukterims, bet jos negalėjo paaiškinti, kas jų broliui nutikę. Vaidai brolio elgesys nelabai rūpėjo, o Vidmantei regėjosi, kad Šarūnui nieko blogo nėra, kad jo keistas elgesys praeis, tik reikia palaukti.

Galop Živilė priprato prie uždaro Šarūno būdo, abejingumo net savo išvaizdai. Mama atsargiai primindavo sūnui, kad iš namų neišeitų susivėlęs. Tuomet sūnus paskubomis perbraukdavo plaukus, burbtelėdavo, kad neturi laiko, ir išlėkdavo pro duris. Živilė tikėjo, kad jis dirba statybose, kad vakarais lanko kažkokią suaugusiųjų mokyklą. Jis neprašė pinigų, sakydavo, kad užsidirba, nors niekados nepasigyrė alga, nė lito neparnešė namo.

Tą dieną Živilė nieko nelaukė ir niekur neketino eiti. Kas antrą dieną vykdavo į neįgaliųjų klubą, kur nors kitur vis rečiau išsiruošdavo. Ji neturėjo noro be tikslo klajoti po miestą, žioplinėti po parduotuves, apsimesti, kad kažko ieško, dairytis į lūžtančias nuo įvairių prekių lentynas ir spindinčias vitrinas. Ir ne tik dėl prastos nuotaikos. Išeiti jai buvo vis sunkiau, nes kojos vis labiau ir dažniau neklausė. eini per gatvę, privalai paskubėti, kad spėtum, kol dega žalias šviesoforo signalas, tik staiga kojos apsunksta, tarsi į jas kas būtų švino pripylęs. Suprato, kad vienai mieste jai vis pavojingiau.

Bloga žinia užklupo nelauktai. Živilė buvo prisnūdusi, kai netikėtai suskambo durų skambutis. skambėjo gana trumpai, tad fotelyje susirietusi šeimininkė net nesujudėjo. Po minutėlės pasigirdo dar trys skambučiai, nekantrūs, gal net piktoki. tapo aišku, kad skambina ne sapne, bet į duris. Pajutusi, kad kūnas sustiręs, ji garsiai šūktelėjo, kad yra namie ir esantysis už durų tegu palaukia. Atidarė. Tai buvo paštininkė, atnešusi registruotą pranešimą Šarūnui nuo antstolių. pažįstama paštininkė nedvejodama patikėjo jį Živilei. Jei ne įtartinas sūnaus elgesys, tikriausiai ji nebūtų atplėšusi to voko, nesvarbu, iš kur jis atsiųstas. Tačiau antstolių pranešimas sukėlė siaubingą nerimą. Ji tikėjosi, kad tai koks priminimas sūnui apie nedidelę skolą, kurią būtina grąžinti, o gal apie nesumokėtą baudą. Deja, perskaičiusi Živilė sužinojo tai, ko visiškai nesitikėjo. Perskaitė, kad per mėnesį turi išsikraustyti iš savo buto, kad butas atiteko bankui už prieš metus vaiko paimtą, bet negrąžintą paskolą. Veltui stvėrė telefoną, skambino nurodytais numeriais, tikėdamasi, kad tai kažkoks nesusipratimas, paprasčiausia klaida, bet bankas ir antstoliai patvirtino, jog niekas nesuklydo.

Negi tikrai niekas nesuklydo, duodamas Šarūnui tą paskolą? Nejaugi kalta ji pati, kad sūnui užrašė butą? negi Živilė galėjo pasielgti kitaip? Ar galima kaltinti motinos meilę ir pasitikėjimą?

tą vakarą Šarūnas grįžo vėlokai. Motina laukė, norėdama paklausti, kodėl jis taip pasielgė, kam jam prireikė tokios didelės paskolos, kur ją išleido? Trumpindama neramų laukimą, Živilė paskambino Vidmantei, norėdama šiaip pasikalbėti, vengdama užsiminti apie tą siaubingą pranešimą. Vis dėlto dukra suprato, kad kažkas negerai, norėjo ateiti pas mamą, bet Kantrienė dukrą nuramino, jog nieko blogo nenutiko. veikiausiai Vidmantė tuo patikėjo. Argi nėra įprastas toks liūdnas mamos balsas?

Belaukiant grįžtančio vaiko, motinos galvoje sukosi įvairiausios mintys, kurios maišėsi su prisiminimų nuotrupomis. Ji negalėjo patikėti, kad tapo bename, kad dabar galbūt teks raustis šiukšlių konteineriuose. Prisiminė, kaip sykį, kai dar Žilvinas buvo gyvas, o Živilė dažniau peržengdavo namų slenkstį ir eidavo pasivaikščioti, jos žvilgsnį patraukė prie vieno šiukšlių konteinerio palinkęs pusamžis vyras su panašaus amžiaus, o gal kiek jaunesne moterimi: apiplyšusiais, purvinais drabužiais vilkinti porelė knisosi šiukšlėse ir į savo maišus grūdo tai, ką pavykdavo rasti, – kas jiems pravers, ką bus galima parduoti įvairiose supirktuvėse, prasimanyti šiek tiek pinigų. Kantrienė stabtelėjo, jai buvo smalsu pamatyti, ką jie ten randa. Tačiau liko nieko nepešusi, driskius, ją pastebėjęs, šūktelėjo ir ėmė mojuoti strypu, kuriuo knaisiojosi po šiukšles. Gal jie pamanė, kad Živilė nori prie jų prisijungti, kėsinasi į konteinerius, stovinčius jų teritorijoje. Dabar atrodė, kad tie valkatos nuspėjo jos ateitį...

Galop Živilė užmigo pavargusi nuo kankinančio laukimo, nuo savigraužos, nuo sunkių minčių, sumaišties ir neatsakytų klausimų. Tikriausiai ir dėl to, kad grįžęs Šarūnas šmurkštelėtų į savo kambarį, net nepastebėjęs fotelyje įmigusios mamos.

Jau paryčiais Šarūnas, eidamas iš tualeto, pamatė miegančią motiną. šalia fotelio pastebėjo nukritusį voką. perskaitęs, kas jį atsiuntė, Šarūnas viską suprato, paties pranešimo jam skaityti nebereikėjo. Ėmė svarstyti, kaip jam dabar elgtis su motina, ką jai sakyti, kaip paaiškinti, ką padarė. Tačiau jis ir pats dar nelabai suvokė, kas nutiko, kodėl taip pasielgė, kodėl stengėsi užsimiršti? Įniko į narkotikus, siaubingai prasiskolino. Sulaukė grasinimų. būtinai reikėjo grąžinti skolas, be to, norėjosi toliau svaigintis. Tuomet ir sumanė bankui užstatyti butą ir taip prasimanyti pinigų. Šarūnas tą ir padarė, nesukdamas galvos, kaip atsiskaitys su banku, ir visai nesupratęs, kas nutiks, jei negrąžins paskolos.

Ilgokai jis stovėjo žiūrėdamas į miegančią motiną ir neįstengdamas sugalvoti, ką jai pasakyti. Žinojo, kad gali išeiti, kol ji dar miega, kaip buvo įpratęs po tėvo mirties. Bet taip elgtis jau nebegalėjo. suvokė, kad nuo šiol jis privalo keistis, vadinasi, neturi teisės niekur bėgti nuo atsakomybės.

Atsimerkusi ir pamačiusi priešais save klūpantį sūnų, motina nenustebo. Šarūnas glostė mamos ranką, žvelgdamas jai į akis tarsi grįžęs iš ilgos kelionės. Nė vienas iš jų neskubėjo nieko sakyti, bijodami, kad žodžiai nepertrauktų vos užsimezgusio ryšio, artumo, kurio taip seniai nepatyrė.

– Mama, esu kaltas, – pagaliau nutraukė tylą Šarūnas. Jis prisipažino, kad įniko vartoti narkotikus, prarado namus, bet pasižadėjo iš visų jėgų kapanotis iš svaigalų liūno. Nieko nesakydama sūnui, Živilė labai atsargiai pirštais perbraukė jo garbanas, tarsi norėdama parodyti, kad nepyksta ir juo pasitiki. Po kurio laiko pamėgino atsistoti, bet neįstengė to padaryti be sūnaus pagalbos. Pirmą sykį Živilė išsidavė, kad kartais pati nebegali paeiti. Tokiems atvejams, kai kojos visai nebeklausydavo, Kantrienė buvo pasiruošusi – įsigijo ramentą, kurio dar niekam nerodė, tik būdama viena pratinosi vaikščioti juo pasiramstydama. Tą rytą ji pasakė sūnui, kur tas ramentas užkištas ir paprašė atnešti. Nuo šiol ramento nebeslėpė, dažniausiai jo prireikdavo rytais, keliantis iš lovos, ar ilgėliau pasėdėjus, kai kojos sustirdavo. kojos apsunkdavo vis dažniau, vis labiau neklausė, todėl moteris ilgainiui turėjo sėstis į vežimėlį.

Živilė suprato, kad jos sveikata nebūtų taip smarkiai pašlijusi, kad ilgai dar nebūtų reikėję jokių ramentų ir vežimėlių, jei ne tie skaudūs likimo verpetai, jei gyvenimas būtų tekėjęs ramesne vaga, be staigių posūkių. Tačiau gyvenimas nėra upė, pavaizduota žemėlapyje, nufotografuota ir vaizdžiai aprašyta. negalima pasirinkti ar ištirti likimo maršrutų ir kelių. Nors kartais atrodo, kad negandoms žmogus jau būna pasirengęs ir nepalūžta.

Moteris buvo įsitikinusi, kad niekados nereikia prarasti tikėjimo ir vilties, nes tai patys svarbiausi ramsčiai, padedantys ištverti netikėtai užgriuvus nelaimėms. Reikia tikėti Dievą, tikėti likimu, ateitimi ir pasikliauti artimu žmogumi, nors jis ir labai suklydo.

Neretai Živilė pagalvodavo, kad galėjo netekti sūnaus, jei tąsyk būtų jį išplūdusi ir neatleidusi už padarytą žalą, už prarastus namus ir sukeltą širdgėlą, jei nebūtų patikėjusi jo ryžtu ropštis iš svaigalų kemsynės, jei nebūtų tiek daug maldavusi Dievo, kad šis sustiprintų sūnaus ryžtą ir neleistų nusilpti jo valiai tada, kai užplūs silpnumo valandėlė ar sustiprės gundymai.

Šarūnas apsigyveno pas seserį Vidmantę. Jis tvirtai pasiryžo vaduotis nuo pražūtingos priklausomybės, žinojo, kad privalo gyventi saugioje aplinkoje ir dabar jam būtina artimų žmonių parama. Gustų šeimos pastogė jam puikiai tiko. Vidmantė ir Augustinas mokėjo neįkyriai pasiteirauti apie praėjusią dieną, kaip sekėsi darbe, kokios naujienos iš Priklausomybės ligų centro, kokios pagalbos jam reikėtų? Gustai ir patys domėjosi, kuo galėtų padėti šiam vyrukui, su Šarūnu aptardavo, kas padėtų pamiršti kvaišalus ir grįžti į įprastą gyvenimą.

Šarūnas buvo labai užsiėmęs, po darbo lankydavosi Priklausomybės ligų centre, kur jį konsultavo gydytojai, kur bendraudavo su tokio paties likimo žmonėmis, bet kone kasdien rasdavo laiko aplankyti motiną. Likusi bename, Živilė apsigyveno Jonės Kreivienės įmonės patalpose, kuriose pavakariais, po darbo, dažniausiai likdavo viena, tarsi kokia sargė. sūnus stengdavosi kuo ilgiau pabūti su mama. Gerdami arbatą juodu šnekėdavosi. Šarūnas jautėsi laimingas, kad pagaliau nebeturi ko slėpti, kad gali būti atviras, džiaugėsi, kad įstengia nevartoti narkotikų. Net ir pačiam atrodė keistoka, kad taip lengvai sekasi. Gal dar nebuvo taip smarkiai prie kvaišalų įpratęs?

Dabar su mama jam buvo smagu ne tik šnekėtis, bet ir tylėti. Kartais gurkšnodami žolelių arbatą juodu visą valandėlę nepratardavo nė žodžio, tiesiog tylėdami žiūrėjo vienas į kitą. Sykį sūnus paklausė, ką likusi viena mama veikia, o sužinojęs, kad ji dažniausiai meldžiasi, kalba rožinį, Šarūnas paprašė drauge pasimelsti. Toks sūnaus prašymas Živilę nudžiugino. Jai buvo gera tąsyk su sūnumi melstis, kažkaip pakiliai, džiugiai ir viltingai iš jųdviejų lūpų skambėjo „Tėve mūsų“. Regėjosi, kad jiems melstis tąsyk padėjo pats dangus, kurio žydrynė tviskėjo besileidžiančios saulės spinduliuose.

Nuo to karto Šarūnas, atėjęs pas mamą, visada su ja sukalbėdavo kad ir vieną maldą.

Tą dieną sūnus užsuko anksčiau, apie pietus. atėjo neįprastai linksmas, net ir klausti neprireikė, viską pats kaipmat išklojo. Jis sužinojęs, kad prie vienos tarp miškų įsikūrusios bažnyčios susibūrė panašaus likimo žmonių bendruomenė. Šie žmonės taip pat kažkada svaiginosi, tačiau dabar yra pasiryžę blaiviai gyventi. Apie tai sužinojęs, jis nudžiugo, užsidegė tuojau pat ten nuvykti. Buvo tikras, kad su jais bendraudamas, dirbdamas ir melsdamasis greičiau atgaus pasitikėjimą savimi ir taps tvirtesnis. Taip pat norėjo pasidalyti savo patirtimi: kaip jis pateko į narkotikų voratinklį ir kiek daug prarado, kol atsikvošėjo... atrodė, lyg staiga jam būtų išdygę sparnai, kurie veikiai suplasnos ir jį pakels. Živilė neprisiminė, ar tokį sūnų kada nors matė. Regėjosi, kad jų maldas Dievas jau išgirdo.

Šarūnas nuvyko į miškuose pasislėpusį kaimą, kuriame gyvenamos buvo vos penkios sodybos, o daugybė trobų stūksojo užkaltais langais. Trys namai, esantys netoli jaukios rąstinės bažnytėlės, skyrėsi iš kitų, buvo naujai apkalti lentomis ir nudažyti. buvo galima numanyti, kad juos remontavo bendruomenės nariai, kurie patys čia ir gyveno. Jei ne ta „Grąžinimo į viltį namų“ bendruomenė, kaimas atrodytų išmiręs.

Kaip tik toks tas kaimas pasirodė Šarūnui ir jį atvežusiai Vidmantei, kai jų golfas, pasišokinėdamas miško keliuku, atriedėjo prie bažnytėlės. Niekur nesimatė nė gyvos dvasios. Tiesa, tolėliau ganėsi nedidelė karvių banda, būrelis avių ir šyvas arklys. Bažnytėlėje vyko pamaldos. Įėję vidun, juodu nepasijuto esantys svetimi, ką tik atsibastę, regėjosi, kad čia jau daug kartų yra buvę. besimeldžiantieji į juos nekreipė jokio dėmesio, net akies krašteliu nedirstelėjo, bet linkėdami ramybės tiesė jiems rankas lyg seniems geriems pažįstamiems. Šarūnas pasijuto taip, tarsi seniai čia būtų apsistojęs, jau gyvenęs tarp miškų ir meldęsis šioje bažnytėlėje. Jis buvo tikras, kad čia pasiliks, tikėjo, kad atsiras jam vietos.

Taip ir nutiko. Jį mielai priėmė į bendruomenę ir Šarūnas greitai su visais susibičiuliavo. artėjo vasaros vidurys.

Tarp miškų Šarūnas išbuvo kone pusmetį, iki pačių Trijų Karalių. Tuomet pasikvietė jį „Grįžimo į viltį namų“ bendruomenės vadovas kunigas Steponas ir pasiūlė vykti į Vokietiją, kur taip pat veikė panaši bendruomenė. Ten jam reikėtų daryti tą patį, ką dabar: melstis, dirbti ir dalytis savo patirtimi su kitais. Nė kiek nesudvejojęs Šarūnas iškart priėmė pasiūlymą.

Sužinojusi, kad po savaitės ir sūnus paliks tėvynę, Živilė apsiverkė. ašaros riedėjo skruostais ne tik iš džiaugsmo, kad mato žvalų, nenustygstantį vietoje, laimingą Šarūną, kuriam ši kelionė neabejotinai buvo labai svarbi ir reikalinga, bet ir iš apmaudo, kad vėl teks išsiskirti. Matydama sūnų, su juo kalbėdama ar tylėdama, moteris jautėsi laimingiausia pasaulyje. nors ir neturėjo savo pastogės, net savo kampo, tačiau užmezgė ryšį su Šarūnu, o tai buvo didžiausia dovana ar atlygis už skaudžias netektis. Živilei buvo skaudu dėl to, kad ji nujautė, jog, sūnui išvykus, vėl pasijus vieniša, kaip jautėsi po Žilvino mirties. Tiesa, Šarūnas žadėjo po kelių mėnesių iš Vokietijos parvažiuoti. Jam grįžus, Kantrienė tikėjosi apsigyventi socialiniame būste, kurį ruošėsi paskirti savivaldybė.

Živilė vėl turės savo pastogę, kurioje galės ir tvarkytis kaip tinkama, nebereikės bijoti, kaip prisiglaudus Jonės įmonės patalpose, kad ne vietoje susidėjo savo daiktus.

Gana dažnai, kartais net keliskart per savaitę, Živilė sulaukdavo sūnaus laiškų. juose buvo daug šiltų sakinių mamai ir gerų, džiaugsmingų naujienų. Šarūnas gyrėsi, kad jam puikiai sekasi Vokietijoje, vienuolyne, kur glaudžiasi panašaus likimo žmonės, kad jis vis geriau kalba ir rašo vokiškai, nors prisipažino, kad melstis svetima kalba jam nesiseka. sūnus pradžiugindavo mamą ne tik laiškais, gana dažnai ir paskambindavo. kartodavo, kad jos labai pasiilgo. Išvykdamas Šarūnas sakė, kad Vokietijoje nebus ilgiau kaip tris mėnesius, tad Živilė tikėjosi greitai sulaukti sūnaus. Tačiau sykį jis pranešė, kad vokiečiai siūlo pasilikti ilgiau ir tapti bendruomenės vadovo padėjėju, žada mokėti algą. Živilė jautė, kad jei tik prasitartų, kaip smarkiai pasiilgo sūnaus, ir paprašytų grįžti, jis viską mestų ir parlėktų. Tik ar toks jos poelgis nebūtų pernelyg savanaudis? Motina suprato, kad sūnus dabar jaučiasi reikalingas, o svarbiausia – ir gerbiamas.

Živilė neišsidavė nuliūdusi, kad greitai neteks pamatyti sūnaus, džiugiai jį pasveikino. Pravirko tik baigusi kalbėti. Nepaisydama dar neišėjusios namo Jonės, ji kūkčiojo delnais užsidengusi veidą. Luktelėjusi įmonės vadovė pasiteiravo, kas nutiko. Nors guosti globotinės nebuvo nusiteikusi.

Živilės guosti ir nereikėjo. nuo paraudusių skruostų braukdama paskutines ašaras, moteris paaiškino, kad pravirko iš džiaugsmo. Kaip nesidžiaugsi, jei Šarūnui Vokietijoje viskas kuo puikiausiai klostosi, net ir darbą gavo. Didžiuodamasi motina ėmė pasakoti apie sūnų, ir veikiausiai dar ilgai būtų nebaigusi kalbos apie jo sėkmę, koks jis pasikeitęs, tapęs švelnus ir rūpestingas, bet dirstelėjo į rūškaną Jonę ir nutilo supratusi, kad geradarei tai ne itin patinka. Atrodė, ji tuoj sprogs iš pavydo.

Tą vakarą likusi viena Živilė daugiau nebeverkė, tik meldėsi ir svajojo, kad greitai galės džiaugtis savo pastoge, kad laukia malonūs rūpesčiai – teks tvarkytis namus, nors tai tik socialinis būstas, bet vis tiek savas.

Kai paskambino iš savivaldybės valdininkas, tvarkantis socialinio būsto reikalus, Živilė apsidžiaugė, bet jos džiaugsmas buvo ankstyvas. Paklausta, ar dirba, ji nustebo, argi nežino, kokia jos negalia ir koks jos amžius? Kai moteris patvirtino, kad niekur nedirba, vyras ėmė ją gėdinti, kad negražu šitaip apgaudinėti, nes gauta iš „Sodros“ informacija rodo, kad ji dirba. Išvadino apgavike ir numetė telefono ragelį.

Akimirksniu Živilės akis uždengė juoda marška, tapo negera dėl nujaučiamos apgavystės. Kaip išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas? Dingtelėjo, kad nereikia skubėti, kad ne dabar, ne šiandien, bet rytoj, per naktį apgalvojusi, ką turi daryti, mėgins sužinoti teisybę. Neapleido nuojauta, kad ji gali būti įdarbinta šitoje Jonės įmonėje. Nutuokė ir kuo: ogi sarge. Tik algą pasiimdavo vadovė.

Paskambinus į „Sodrą“ ir į Darbo biržą, nuojauta pasitvirtino.

Taigi, žurnalistas Gedas buvo teisus perspėjęs, kad nereikėtų pasitikėti Jonės gerumu. Sužinojusi, kad yra taip skaudžiai apmulkinta, Živilė nusprendė rasti Gedą, norėjo pasitarti, kaip galiausiai sutvarkyti šį bjaurų reikalą. Tačiau vienintelio galimo patarėjo telefonas buvo išjungtas.

Ryte vežimėliu į darbą atriedėjo Jonė Kreivienė, atsainiai pasisveikino ir pasiteiravo, kaip laikosi Živilė. O ta ėmė pyškinti, lyg tąnakt išties būtų sargavusi:

– Ak, viršininke, naktužė ramiai praėjo. Nors jaučiau, kad gali visko būti, nutikti, bet suklydau... Šį kartą suklydau... Nieks nesitrynė apie langą, nešūkavo, nesikeikė, nesiglamžė, nieks nesibeldė, nesibrazdino apie duris, tik porą kartų kažkas paklebeno durų rankeną, galbūt tik netyčia prilietė. Pelių krebždesio, cypimo ar lakstymo nesigirdėjo... Argi nežinote, kad anksčiau visko pasitaikydavo?.. Tiesa, to jums niekada nesakydavau. Maniau, kad ir pati žinote, nenorėjau jūsų trukdyti. O tokių ramių naktų kaip ši retai pasitaikydavo. Tokios naktys, sako, būna prieš audrą. Argi tai ne tiesa? Nors dabar tokie laikai, kad neaišku, kuo tikėti, kad nebūtum apmulkinta, tiesiog apiplėšta, išsunkta lyg citrina ir numesta, niekam nebetinki – tai niekam tavęs ir nereikia.

Sužinojusi, kaip ja pasinaudojo, Živilė iš tiesų jautėsi lyg išsunkta citrina.

O Kreivienė atrodė rami, gal tik trumpam sutriko. Akivaizdu, kad toks atvejis jai nebuvo staigmena, ir ji žinojo, kaip elgtis ir ką sakyti.

Anot Jonės, dabar jau nieko nepakeisi. Živilė gali kreiptis į teismą, bet vargu ar įrodys, kad buvo mulkinama. Juk likusi be pastogės gyveno čia, o kas patvirtins, kad nedirbo įmonėje, kad nežinojo, jog yra įdarbinta, ir kad negavo algos. Pasirodo, Živilė viską darė savo noru, tai rodo ir pasirašytas prašymas, kurį Kreivienė pakišo priglaustai benamei. Parašas tikrai buvo jos. Živilė prisiminė: pasirašyti tuščiame lape jos paprašė „geradarė“, kuriai atseit buvo smalsu, kaip paralyžiaus sužaloti pirštai laiko rašiklį ir geba rašyti. Dabar paaiškėjo, jog Jonė prašė pasirašyti tam, kad turėtų saugiklį, jei klasta išaiškėtų. Suktoji globėja sakė, kad nesijaučia pernelyg kalta, kad gali tuoj pat ją atleisti iš darbo, kita vertus, Živilė gali pas ją gyventi kiek tik panorės – tol, kol susiras, kur įsikraustyti. Tačiau Kantrienė tik troško, kad Jonė kuo greičiau užsičiauptų, paliktų ją ramybėje, tada būtų lengviau nuspręsti, kur dabar dėtis. Jautė, kad net iki pietų bus sunku ištverti.

Živilė apsirengė ir elektriniu vežimėliu išbirbė į tuščią daugiabučio kiemą. Šio namo pusrūsyje ir glaudėsi savo pastogės netekusi moteris. Ji nenumanė, kur toliau keliauti, bet suprato, kad kieme ilgiau stoviniuoti neverta, jei nenori susitikti su darban skubančiais socialinės įmonės darbuotojais. Išriedėjo į gatvę ir šaligatviu pasileido į pakalnę nedidelio skverelio link, kuriame sustojusi galės ramiau pamąstyti.

Devintą valandą ryto jau buvo šviesu, bet gana vėsoka, pirmųjų balandžio dienų saulės spinduliai spėjo ištirpdyti net ir mažus sniego lopinėlius, menkai debesuotas dangus ir vis šiltėjantis oras žadėjo malonią pavasario dieną.

Tada nieks nesitikėjo, kad žiema netruks grįžti, kad per Velykas prisnigs.

Tuščiame skverelyje buvo jauku, plikose plačiašakėse, senokai negenėtose liepose čirškė žvirbliai ir krankė varnos, tiktai niekur nesimatė balandžių. Galbūt juos išbaidė koks valkataujantis katinas ar šuo?

Tą rytą Živilei rūpėjo tikrai ne paiki karveliai, išdykėliai žvirbliai ar įžūlios varnos. Tik akimirką ji girdėjo paukščių sutartines, vėliau viskas nutolo. Ji užsimerkė ir mėgino prisiminti pašnekesius su Jone, jos laikyseną, elgesį, judesius, veido bruožus ir išraiškas. Tą rytą viskas atsiskleidė kitaip, nei atrodė anksčiau, viskas dvelkė apgaule. O bjauriausias atrodė jos apsimestinis gerumas. Tiktai vienas Jonės pasakytas dalykas Živilei atrodė teisingas: nepradėti su ja bylinėtis, nesikreipti į teismus ir jokios teisybės neieškoti. nežinia, kiek tam laiko, jėgų, kantrybės prireiktų, ir dar neaišku, kas laimėtų.

Živilė persikraustė pas Gustus, apsigyveno tame pačiame kambaryje, kuriame keletą mėnesių glaudėsi Šarūnas. Čia jis paliko savo drabužius ir daiktus. Motinai jie netrukdė, atvirkščiai, apžiūrinėdama, liesdama ir kilnodama sūnaus daiktus, motina jautė malonumą, atrodė, kad Šarūnas nėra toli išvykęs, kad tik kažkur išėjo ir greitai turėtų parsirasti, gal grįžti iš darbo, dingojosi, kad jis dabar ir nakvoja tame kambaryje. Živilė pralinksmino sūnų, su juo pasidalijusi savo įspūdžiais, patiriamais apsigyvenus jo kambaryje. Smagu buvo išgirsti iš Vokietijos paskambinusio sūnaus juoką. Tai buvo pati geriausia paguoda, suteikusi vilties, kad pagaliau ims sklaidytis negandų ūkanos.

Su Gustais Živilė sutiko Kristaus prisikėlimo šventę. Smagus buvo pasiruošimas šv. Velykoms. Vidmantė laukėsi pirmagimio ir nebedirbo. Abi moterys tvarkė namus, velykiniam stalui gamino valgius, kepė sausainius, bandeles ir pyragą, galop margino kiaušinius. Ruoša ėjosi sklandžiai, jos dirbo neskubėdamos, pasitardamos, pasišnekėdamos apie gyvenimą, prisimindamos Vaidą su Šarūnu ir amžinybėn iškeliavusį tėtį.

Dar prieš apsistodama pas Gustus Živilė pamanė, kad būtų gera pagyventi vienuolyne, kuriame vasarą jau teko būti, kuriame patyrė įstabią palaimą ir ramybę. Prisiminė kunigą Jurgį, nepaprastai nuoširdų ir įžvalgų ganytoją, malonų pašnekovą, gebantį ir paguosti, ir patarti. Jo patarimai tik nurodydavo, apie ką reikia pamąstyti, kur ieškoti sprendimų ar atsakymų į iškilusius klausimus.

Taigi ji panoro vykti į vienuolyną, sutikti kunigą Jurgį, aplankyti savo obelaitę, šalia kurios būdavo gera melstis ir lengva mąstyti. Ne iš karto prasitarė Vidmantei apie savo norą. tik per Atvelykį pasakė, kai įsitikino, kad duktė puikiai jaučiasi, kad jai nereikalinga jokia pagalba. Pagalbos galėjo prireikti po gimdymo. Be to, gyvendama pas Gustus, Živilė pastebėjo, koks rūpestingas Augustas, Živilei primenantis jos pačios vyrą Žilviną.

Atvykusi į vienuolyną, apsitvarkiusi savo celėje, pasimeldusi koplyčioje, Živilė vežimėliu nudardėjo į sodą prie savo obelaitės. Jos plikose šakose čirškė varnėnai, tai nuskrisdami, tai vėl sugrįždami į savo inkilą. Smagu turėtų būti sparnuočiams, nes po žiemos sugrįžę jie randa namus, nieks jų nesugriauna, neatima, o kartais net atnaujina ar įkelia naujus.

Diena pasitaikė vasariškai karšta, tik iš nesužaliavusių obelų buvo aišku, kad dabar pati gegužės pradžia. Živilė apsidairė, kur galėtų pasislėpti nuo kaitros. Sodo pakrašty pastebėjo pavėsinę, kurios apskritas rausvai dažytas stogas, paremtas rąstu, atrodė kaip raudonviršio kepurė, ir pasuko tenai. Privažiavusi artyn pamatė, kad joje sėdi graži maždaug jos metų moteris. Ji nejudėjo, žvelgė kažkur į tolumas pro belapius medžius ir vielinės tvoros tinklą. Vėjas plaikstė palaidus plaukus ir plazdeno pilką, beveik žemę siekiantį sijoną. Moteris mąstė, galbūt svajojo. Panašiai prie savo obels sėdėdavo ir Živilė, kažkur klajodama mintimis. Živilė suabejojo, ar derėtų trikdyti nepažįstamosios vienatvę, bet kai jau sukosi grįžti, moteris sujudėjo, pažvelgė į ją, lėtai judančią vežimėliu, ir pamojo ranka, kviesdama privažiuoti. Po akimirkos ji pamojo dar kelissyk, neleisdama Živilei abejoti jos kvietimu.

Prie pavėsinės ją pasitikusioji maloniai pasisveikino:

– Labas, mieloji!

– Laba diena... Man malonu...

– Jūs – naujokė?

– Nežinau, ar galiu vadintis naujoke... – suabejojo Živilė. – Šitame vienuolyne aš jau ne pirmą kartą. Net turiu savo obelį.

– Jūs tą obelį pasodinote?

– Ne, ką jūs... Ji senokai čia pasodinta, bet praėjusią vasarą aš su ja susipažinau. Man ta obelaitė labai artima, prie jos man gera pabūti. Mes pasikalbame. Ji mane išklauso ir paguodžia.

– Suprantu... Aš taip pat kartais su kuo nors kalbuosi, klausiu patarimo, kad ir dangaus ar horizonto. Suprantu. Kai nelieka su kuo bendrauti, tinka bet kas. Ir medis tinka... Jums per šilta saulėje, važiuokite vidun, pavėsinėje daug vėsiau.

– Dėl to aš ir čia... Negalėdama ištverti šilumos, nutariau sudrumsti jūsų vienatvę...

– Tai ir gerai, man ji jau įgriso. Aš – Elena.

– O aš – Živilė, – pasakė įriedėjusi į pavėsinę, kurioje buvo gaiviau. – Kaip smagu... Gal neperšalsiu?

– Dėl savęs esu rami. Atvykau, kai dar buvo sniego, ir manau, kad esu užsigrūdinusi.

– Gal vienuolyne šventėte Velykas?

– Deja, ne... Velykas praleidau labai liūdnai, net dukra su savo draugu neįstengė manęs prablaškyti. Pagailėjau jų ir paraginau, kad išeitų kur nors... Pamaniau, kad kitur jiems bus smagiau, nei su liūdna motina. Pasakiau, kad norėčiau likti viena... Manęs jie nesuprato, išėjo tarsi išvaryti. Nuo to pasijutau dar šlykščiau...

– Suprantu tave... Atleiskite, jus...

– Ne ne. Viskas gerai, kreipkimės viena į kitą „tu“, Živile.

– Suprantu, Elena. Ir aš tai esu patyrusi. Tačiau apie savo gyvenimą šiandien nenoriu pasakoti, gal kitą kartą... Tikiuosi, dar čia pabūsi, neišvyksi?

– Oi ne, tikrai neišvyksiu iš šio mielo ir nepaprastai jaukaus Dievo prieglobsčio. Jei apvaizda leis, norėčiau šiame vienuolyne pabūti visą gydytojos man skirtą nedarbingumo laiką, dar dešimt dienų. Juk čia pati geriausia sielos gydykla.

– Ak, kaip taikliai pavadinai šitą nuostabų kampelį, šitą vienuolyną... – Živilė nuleido akis ir kiek paraudo, lyg norėdama kažko paklausti, bet nedrįsdama.

– Kas nutiko?..

– Ne, nieko tokio. Tik pamaniau, kas tave taip nuliūdino? Nedrąsu prašyti, kad papasakotum savo sielvartą... – tarė, norėdama išgirsti skaudžią šios moters istoriją, žinojo, kad klausydamasi Elenos ji nors trumpam pamirš savo žaizdas.

– Aš ir pati geidžiu kam nors išsipasakoti, atsiverti, gal tuomet palengvėtų... Juk ir tau palengvėja, kada atsiveri?

– Taip... Po pokalbių su kunigu Jurgiu man palengvėja.

– Jis nuostabus... Argi ne taip? – Elena nusišypsojo ir paraudo.

– Taip, jis tikrai yra nuostabiausias ganytojas ir mūsų sužeistų sielų gydytojas... Ir vis dėlto, kas sužalojo tavo sielą?

– Mūsų šeimoje, – pradėjo Elena, – viskas klojosi puikiai. Su vyru pasistatėme namą. Užauginome ir dukrą. Nieko mums netrūko, tikrai nieko. Nedaug ir pykomės, retai dėl kažko priekaištavome vienas antram, o apie neištikimybę ir minčių nebuvo. Atrodo, kad nebuvo... Negaliu prisiminti, kad būtume kažkaip vienas kitu nepasitikėję, priekaištavę, kėlę pavydo scenas. Mes studijavome viename kurse, o baigę studijas atšokome vestuves. Net ir sapnuot nesapnavau, kad viskas, kas per dvidešimt metų buvo sukurta, sugrius per akimirką, kaip kortų namelis. Nemaniau, kad taip paikai gali pasielgti vyras, su kuriuo pragyvenau tiek metų. pasirodo, kad jo visai nepažinojau. Gal jo jausmai man niekados nebuvo tikri? Dabar atrodo, kad su manimi jis gyveno užsidėjęs kaukę...

Vieną vakarą vyras grįžo iš darbo kažkoks nesavas, paprašė, kad atsisėsčiau, pastatė nugertą butelį viskio ir taureles. Pasakė, kad turime kažką svarbaus aptarti. Aš net žvakę uždegiau, kad būtų jaukiau. Jis neprieštaravo, pripylė taureles. Vos nenusikvatojau, kai paragino išgerti, kad būtų drąsiau, tarsi mes kokie vaikėzai. negera nuojauta suspaudė širdį, atrodė, kad tuoj tuoj atsitiks kažkas baisaus... Pagaliau jis prašneko, nuleidęs akis, vengdamas žiūrėti į mane, tarsi prasikaltęs vaikas, mėginantis prisipažinti. Vis stabčiodamas ištarė, kad mūsų gyvenimas turi keistis... Pamaniau, kad gyvenimas turėtų keistis todėl, kad užaugo Ieva, mūsų dukra... Tuomet nieko naujo jis nepasakė. Mūsų gyvenimas jau pasikeitė: Ieva gyvena su draugu. Jokia staigmena, jei jie netrukus susituoks... Gal ji apie tai jau pranešė tėčiui? Tačiau vyras paneigė mano spėliones, patikino, kad Ieva čia niekuo dėta... Tai jis nusprendė keisti savo gyvenimą, nes suprato, kad reikia palikti namus ir šlietis prie pirmosios meilės Aidos.

Akimirką pamaniau, kad tai nevykęs pokštas, negalėjau patikėti, kad mano vyras šitaip pasielgtų... Be to, Aidą puikiai pažįstu, pažįstu visą jos šeimą, su kuria mes gana artimai bičiuliavomės, lankėmės vieni pas kitus, drauge praleisdavome šventes. Vyras neslėpė, kad vyresnėse klasėse jis su Aida draugavo, eidavo į šokius. Tarp jų atseit buvo platoniška meilė, tik bučiniai, daugiau nieko…

– Na, na... – lyg paragino tęsti susidomėjusi Živilė, nutraukdama pauzę.

– Na ir ką... Ogi nieko... Prašiau, kad atsikvošėtų, o jis atsakė, kad man pačiai reikia atverti akis, kad pagaliau suprasčiau, kas iš tikrųjų dedasi. Man patarė sekti Aidos vyro pavyzdžiu, kuris iš karto suprato, kad sena meilė nerūdija. Bet juk tai vaikiška! O jis nusišypso ir ima aiškinti, kad tik vaikai geba nuoširdžiai mylėti. Nebeklausiau, ar bent kada nors mylėjo mane. Ėmiau raudoti. Palikęs mane virtuvėje, jis susirinko būtiniausius daiktus ir išėjo. Žinau, kad iš pradžių jie gyveno viešbutyje, paskui išsinuomojo butą. Neretai juos matau: eina susikibę, įsimylėję kaip paaugliai. Aš nebegaliu būti, juo labiau gyventi tame name, kuriame kiekviena kertė, kiekvienas daiktas, net ir mažiausios smulkmenos primena ilgai kurtą, bet žaibiškai sugriuvusį mūsų gyvenimą. Tikriausiai vertėtų namą parduoti. Tiesa, ne dabar, kai oficialiai išsiskirsime... – pasiėmusi nosinaitę, Elena ėmė šluostyti skruostais pabirusias ašaras.

– Na, nereikia... O aš tai likau bename...

– Ką? – pro ašaras paklausė.

– Taip, nebeturiu savo pastogės... Bet juk žadėjau savo gyvenimą papasakoti kitą dieną.

– Gerai... Palauksiu rytojaus... Jei panorėsi, galiu tau namą parduoti... Daug neprašysiu...

– Man namo tikrai nereikia, ir pinigų visai neturiu. Viską rytoj išpasakosiu. Mano gyvenimas negailestingas, siunčia smūgius vieną po kito, tik laikykis... Gal pati neskubėk, dar gali viskas susitvarkyti...

– Ne, mūsų santykiai jau nesusitvarkys, niekados jau nebus tokie, kokie buvo... Jei ir sugrįžtų vyras, jei ir išmaldautų mano atleidimo, nepasitikėjimas liktų amžiams kaip juoda praraja tarp mūsų. Negi to reikia?

Kitą dieną Živilė papasakojo Elenai savo gyvenimą, pasidalijo savo netektimis ir likimo smūgiais, kuriuos patyrusi, išgyvenusi gebėdavo susitvardyti, sukaupti jėgas ir vėl pakilti, neprarasti vilties ir tikėjimo. Ji išpasakojo našlės ir benamės gyvenimą. Į kvaišalus įklimpusio, bet išsikapanojusio Šarūno atsivertimas priminė biblinę sūnaus palaidūno istoriją. Koks nuostabus ir gražus atrodė Živilės atleidimas sūnui, palaikymas ir tikėjimas, kad Šarūnui pavyks išsivaduoti iš narkotikų. Ar tai nepanašu į stebuklą?

– Gal protingiau palaukti, neskubėti parduoti namo? – išklausiusi Živilę, žvelgdama į tolį, kur jau beveik nusileidusios saulės spinduliai nuspalvino retokus plunksninius debesis, paklausė Elena.

Turbūt ji tikėjosi Živilės pritarimo, kad jai nereikėtų skubėti. Tačiau sėdinti vežimėlyje moteris tylėjo, net nelinktelėjo galva. Ji nusprendė nieko nepatarinėti, juk neįmanoma pažinti kitų gyvenimo. Pasakodama Elena galėjo nepaminėti ko nors svarbaus, kas leistų objektyviai įvertinti padėtį ir teisingai patarti.

Pastebėjusi, kad laikas į pamaldas, Živilė įjungė savo karietos varikliuką.

Tą rytmetį, kai Živilė pas kunigą vaišinosi namie kepta rugine duona su skilandžiu, gardžiu pyragu ir kvapnia kava, kažkas pasibeldė į zakristiją. Nustebęs kunigas Jurgis pakilo atidaryti durų.

– Labas rytas, jūs pas mane? – su kažkuo pasisveikino ir išėjo. Neilgai užtrukęs, kunigas grįžo. – Jūsų ieško Aleksandra... Galiu ją įleisti?

– Tikriausiai Jonės dukra? Įleiskite, jei...

– Na... – tarė plačiau praverdamas duris kunigas Jurgis, – prašau, prisijunkite prie mūsų kuklių pusryčių...

Aleksandra Kreivytė atrodė labai pasikeitusi, nors nedaug tebuvo praėję laiko, kai Živilė ją matė. Atrodė, kad Jonės dukra mažai miegojusi, išsekusi ir rūpesčių prislėgta. Pakviesta stovėjo neskubėdama užeiti į vidų, jos akyse tvenkėsi ašaros.

– Sveika... – pirmoji pasisveikino Živilė, stengdamasi neišsiduoti, kad yra nustebinta tokio netikėto apsilankymo. – Jei atvykai, užeik. Matyt, kažkas svarbaus nutiko, jei mane susiradai?

– Labas, – žengė viešnia į vidų. – O taip... Atsitiko... Mano mamą ištiko insultas... Tu ją turbūt prakeikei!

– O Viešpatie! – išsigando Živilė.

– Tikriausiai, kunige, dabar pas jus prisiglaudusi atgailauja! – šūktelėjo mergina, rodydama pirštu į vežimėlyje susigūžusią Živilę.

– Viešpatie, ar proto netekai, Aleksandra?

– Mano protas vietoje. Kai mama atgavo sąmonę ir pradėjo kalbėti, pirmiausia pasakė, kad tu ją prakeikei... Pati esi prakeikta ir kitus prakeiki... Juk taip!..

– Ką čia paistai, atsikvošėk...

– Na, užteks, nurimkite pagaliau, nepamirškite, kur esate... – prabilo suglumintas kunigas. – Nedera švaistytis tokiais kaltinimais. Esu tikras, kad Živilė niekam nėra blogo linkėjusi... Beje, netikiu ir prakeiksmais. O už tavo vargšę mamą siūlyčiau pasimelsti. Už valandėlės aukosiu mišias. Jonę aplankysiu. Rytoj. Kur ji?

– Ligoninėje.

– Na ir gerai... Dabar paduokite viena kitai rankas. Nurimkite ir išgerkite kavos. Tikėkite, kad gėris nugalės.

– Ką čia pamokslaujate, kunige! – sušuko Aleksandra ir kaip viesulas išdūmė iš zakristijos.

Kunigas Jurgis tik skėstelėjo rankomis. Atrodė, kad jis susikrimto dėl to, kad kažką ne taip padarė, kad turėjo kaip nors kitaip pasielgti, turėjo tą merginą paguosti.

Vis dėlto Aleksandra pasiliko mišiose, per kurias priėjo ir išpažinties, ir priėmė šventąją komuniją, ir pasimeldė už motiną... O po mišių kaipmat pradingo.

Kitą dieną kunigas aplankė Jonę ligoninėje. Sugrįžęs nuramino Živilę, kad Jonė sveiksta, kasdien jaučiasi vis stipresnė, paralyžius traukiasi ir yra vilties, kad ji vėl bus tokia, kokia ir buvo. Labiausiai Živilė nudžiugo išgirdusi, kad ligonė nori ir nuoširdžiai prašė, jog ji pasimelstų už jos sveikatą. Ligonės prašymas užtikrino, kad ji apie Živilę nieko blogo nemano, o gal niekados ir nemanė.

– Jei galite, jei išties nepykstate už padarytas skriaudas, sukalbėkite kelias maldas, kad Dievas Jonės neapleistų... Ji tiki, kad jūsų maldos jai padeda sveikti, – atsargiai, supratingai, jokiu būdu neįsakydamas kalbėjo gerasis ganytojas.

– Dėkoju, kunige Jurgi, už nuostabias naujienas ir prašymą. Nuo jo kaipmat mano siela nušvito. dabar mano siela tokia giedra, lyg šio pavasario dangus. Aš ir taip dažnai už ją meldžiausi, prašydama Viešpaties. Tačiau štai... Vis tiek ją ištiko insultas. Apkaltino, kad... Kad ją prakeikiau... – tarė nudelbusi akis.

– Baikite sielotis dėl tokių nesąmonių. Ligos gali apnikti dėl nervų, dėl pergyvenimų, dėl sąžinės graužaties. Kartais tik bėdai ištikus žmogus atsikvoši ir ima gailėtis dėl savo blogių poelgių.

– Taip... Aš būtinai pasimelsiu už Jonę... Klausėte, kunige, ar nepykstu? Nežinau... Nežinau, ar aš moku pykti. veikiausiai nemoku, o gal ir nesugebu.

Jis patylėjęs tarė:

– Man metas ruoštis mišioms.

Visi nekantriai laukė lietaus, kuris tik per Atvelykį tirpdė sniegą, o vėliau nė lašas neiškrito ir dangus dažniausiai buvo giedras. Žvalgydamiesi po dangų, visi viltingai nužvelgdavo kiekvieną didesnį ir tamsesnį debesį: bet vieni kabodavo sau nejudėdami dangaus pakraščiuose, kiti – plaukdavo kažkur pro šalį.

Vieną dieną pilkšvi ir tiršti debesys aklinai užtraukė dangaus mėlynę. Tačiau jie tik paslėpė saulę. Ore tvyrojo slegianti tvankybė, išsilaikiusi kone iki paties vakaro.

saulei leidžiantis už debesų, Živilė sėdėjo pas savo obelaitę, pirštais brau-kė per vėsoką jos kamieną, vis pažvelgdama į žiedus kraunančias šakas. Moteris spėjo, kad ši naktis bus lietinga, trankoma perkūno ir skrodžiama žaibų. Spėjo, jog ši tvankybė ilgai nesitęs. Spėjo ir neapsiriko.

Supypsėjo mobilusis, pranešdamas apie atskriejusią žinutę, kuri buvo trumpa: „Atsiprašau už viską... Pasimelsk...“ Živilė atsakė, kad jau meldėsi, ir žadėjo dar nesyk prisiminti Jonę savo maldoje. Netrukus telefonas suskambo varpeliais, išgirdusi šią melodiją tiesiog pašokdavo iš džiaugsmo, žinodama, kad skambina Šarūnas.

– Labas vakaras, vaikeli.

– Sveika, mama, – jo balse virptelėjo džiaugsmo gaidelė.

– Man malonu tave tokį laimingą girdėti. Net ir nereikia klausti, kaip tau sekasi...

– Tai jau tikrai, mama. Tu net neįsivaizduoji, kokių naujienų tau turiu!

– Na?.. Klok greičiau! Nekankink savo mamos!

– Ar teisybė, kad tu manęs beprotiškai pasiilgai?

– Kam dar klausi, sūnau?.. Negi pats nežinai?

– Žinau... Aš irgi labai tavęs pasiilgau, mamyte... Tu gali atvykti ir gyventi su manimi. Ir lėktuvo bilietą nupirksiu...

Živilė neteko amo, jai buvo nelengva patikėti tuo, ką sakė sūnus: akimirksniu regėjosi, kad vaikis juokauja.

– Ką sakei? Pakartok! – šūktelėjo tikėdamasi išgirsti, kad sūnus pats greitai atvyks, galbūt visam laikui sugrįš.

– Taip, mam... – išgirdo Živilė ir pokalbis nutrūko. Išgirstas „taip“ patvirtino, kad Šarūnas nepokštauja, kad jis tikrai rūpinasi, jog ji vyktų į Vokietiją ir apsigyventų su juo.

Staiga pakilo vėjas. Buvo aišku, kad bet kurią akimirką gali prapliupti labai stiprus lietus. Živilei teko kuo skubiau leistis klevų alėja į vienuolyną.

Varė savo vežimėlį kaip įmanydama greičiau, aišku, stengdamasi neapvirsti. Bet Živilė nespėjo, iki pastato likus kokiems dešimčiai metrų, ją užklupo liūtis. Būtų kiaurai permirkusi, bet staiga kažkas virš galvos išskleidė didžiulį margą skėtį. Jį laikė šalia basomis per patižusį taką einanti Elena. Ji nusišypsojo Živilei.

Nuo tos dienos, kai moterys paskutinį sykį bendravo, praslinko pusantros savaitės. Per tą laiką jos tik pasisveikindavo susitikusios valgykloje ar koplyčioje. Atrodė, tarsi vengtų viena kitos: gal todėl, kad norėjosi pabūti vienoms, ypač Elena skubėjo viską kuo geriau apmąstyti, o Živilė nedrįso trukdyti savo naujajai pažįstamai suvokti ir įvertinti gyvenimo pokyčių.

Tik tada, kai nuo liūties ir vėjo pasislėpė įstiklintame vienuolyno prieangyje, abi lengviau atsiduso.

– Na va... – pasakė Elena, iškišusi pro duris nupurtyti šlapio skėčio. Vėjo gūsis vos neišplėšė jo iš rankų ir nenusinešė į tamsą. Plykstelėjo žaibas, nušviesdamas klevų alėją ir blaškomus sodo medžius. Nuo griausmo suvirpėjo prieangio stiklai, regis, nedaug trūko, kad subyrėtų. – Ohoho, – įtraukusi skėtį ir uždariusi duris, moteris pritūpė ir baikščiai pažvelgė į Živilę, kurios veidas, silpnai apšviestas lemputės, atrodė nušvitęs, jame nebuvo nė menkiausio nerimo ar išgąsčio.

– Dėkui tau, jei ne tu, būčiau smarkiai sulyta... – padėkojo susigūžusiai Elenai. – Bijai?

– Taip, nuo vaikystės bijau žaibų, – prisipažino uždėjusi ledinius ir virpančius delnus ant ramių ir šiltų Živilės rankų.

– Ne, – papurtė galvą šioji, – ne, negaliu patikėti... Kas tada mane pasitiko ir apsaugojo nuo liūties?

– Tada dar nežaibavo, – skvarbiomis akimis žvelgdama į ją, atsakė moteris.

– O man toks oras patinka. Jis toks, kaip mano gyvenimas.

– Dabar jau ir mano... Tačiau aš tokio nenoriu. bijau žaibų nuo vaikystės. Bijau visokių permainų. Tie smūgiai nepaprastai skaudūs ir siaubingi.

– Na taip, skaudūs, bet prie smūgių tenka priprasti. Jie žmogų užgrūdina. Tik reikėtų laikytis, stengtis ištverti ir neištižti...

Dar vienas gūsis smogė į prieangio stiklus. Po akimirkos ir žaibai nušvietė medžius, lyg į pakalnę dardantis vežimas nudundėjo griaustinis. Elena dar labiau susigūžė, nuleido galvą, kaktą priglaudė prie Živilės kelių ir delnais suspaudė jos rankas.

– Na, na, – tarė Živilė, – nieko nenutiko... Jau rimsta... Atrodo, kad visas siaubas jau tolsta...

– Sakai, tolsta? – nepatikliai perklausė Elena. – Juk gali grįžti ir dar stipriau trenkti... Pamiršau išjungti telefoną... Kur jis? – naršė sidabrinės striukės kišenes. – Tikriausiai palikau celėje...

– Galėčiau tau paskambinti, – Živilė mostelėjo ranka. – Nėra ryšio... Dingo, kai pirmą kartą nugriaudė perkūnija. Kalbėjausi su sūnumi, bet mūsų pokalbis nutrūko. Sakyk, koks tavo numeris?.. – surinkusi jį paskambino, bet veltui. – Tikriausiai palikai celėje...

– Tikriausiai... Na, eime greičiau iš šios siaubingos vietos...

Beveik visą naktį siautėjo vėjas, kartais beprotiškai pašėldavo, kaukdamas lyg koks žvėris pralėkdavo pro langą, tai vėl aprimdavo. Tačiau visai ramu tapo tiktai prieš pat aušrą.

Įprastą Živilės gyvenimo slinktį sujaukė ne tik audra, bet ir Šarūno skambutis. Jai nedavė ramybės nutrūkęs pokalbis su sūnumi. Netikėtas, sugluminęs ją ir neaiškiai pasibaigęs. Ji tarsi spėjo išgirsti sūnaus kvietimą atvykti į Vokietiją, tarsi suprato, kad jis kvietė ne trumpam paviešėti, bet ilgiau pagyventi, galbūt visam laikui, kol jis pats ten bus... Kas žino dabar, kiek ten užtruks: mėnesį, pusmetį, keletą metų?.. Oi ne, ji nesutiks ilgam išvykti iš Lietuvos. Nors ir benamė, nors čia patyrusi skriaudų, apgauta, nė nemėginusi ieškoti teisybės.

Po neramios nakties Živilė neskubėjo keltis, važiuoti į sodą pas savo obelaitę, gulėjo ir galvojo apie nutrūkusį pokalbį su sūnumi, laukė, kada jis vėl paskambins ir viską paaiškins, baigs sakyti tai, ko vakar nespėjo. Ryšys buvo geras, bet telefonas tylėjo.

Živilė atsikėlė vėliau nei įprastai. Iki pusryčių dar buvo likęs kone pusvalandis. Pusryčių ji laukė prieangyje, iš kurio matėsi pilkšvas dangus. Nebuvo stipresnio vėjo, kuris bent kiek sukrutintų medžių šakas. Po liūties daug kur telkšojo balos, be guminių batų čia neišsiversi. Vis dėlto lauke jau vaikščiojo kelios moterys, išėjusios įkvėpti ryto gaivos. Viena tų moterų – Elena – oranžiniais guminiais batais klampojo klevų alėja. Šviesiai pilka striuke ir tamsiomis kelnėmis, žengdama plačiais žingsniais, ji priminė gandrą. Ėjo neskubėdama, žiūrėdama sau po kojomis. Visai priartėjusi kilstelėjo galvą ir pažvelgė į vienuolyno prieangį – pamatė Živilę, pamojo ranka ir paspartino žingsnį.

– Labas rytas! Tai prisigandrinėjau! Et, koks tyras oras...

– Sveika... O aš patingau keltis. šią naktį nelabai sekėsi užmigti.

– Kad ir aš prastai miegojau. Tačiau atsikėliau ir visai nesigailiu. Ko gailėtis, jei vis tiek neužmiegi. Dabar puikiai jaučiuosi... O audros būta baisios. Žaibas skėlė į vieną obelį.

– Ką sakai? Ar tik ne į maniškę pataikė? Ką tai obeliai padarė? Ar smarkiai ją sužalojo?

– Tvojo į tą, kuri be šakos...

– Ta ir yra mano obelėlė, kitos tokios sode nėra… – Živilė susimąstė, valandėlę patylėjo. – Kur trumpa, ten ir trūksta...

– Ne, – papurtė galvą Elena, vėsiomis rankomis suimdama šiltus Živilės pirštus, – ne, niekas netrūko, nelūžo, tik kamieną įkirto, bet nedaug.

– Stipriau įkirsti neįstengė. Ji, kaip ir aš, užgrūdinta, stipri, tokia ta mano obelaitė. O pavasarį – ji dar stipresnė, pilna gyvasties. Po pamaldų nueisiu jos pasveikinti...

Papusryčiavusi ir pasimeldusi, Živilė išdardėjo į sodą pas savo obelaitę. Oras buvo gaivus, net vėsokas. balos klevų alėjoje nuslūgo, buvo aišku, kad iki pietų liūties pėdsakų neliks nė ženklo, vanduo išgaruos ar susigers į žemę. Živilė jautėsi žvali ir puikiai nusiteikusi, kad ir po bemiegės nakties. Privažiavusi prie žaibo įkirstos obelaitės, vos uždėjusi ranką ant sužeisto kamieno, Živilė išgirdo skambant telefoną. Tai buvo ilgai lauktas skambutis.

– Labas, sūnau!

– Labas rytas, mamyte... Kas ten vakar atsitiko?

– Nieko baisaus. Naktis buvo audringa. Tikriausiai dėl perkūnijos ir nutrūko mūsų pokalbis?

– Ar vakar supratai mane?

– Ne, ne visai, Šarūnai...

– Ko nesupratai, mamyte? Nusipirk lėktuvo bilietą ir skrisk pas mane. Berlyno oro uoste pasitiksiu. Ne, aš ir bilietą tau nupirksiu.

– Kaip? Taip paprastai?

– O ką... Aš kalbėjau su Vidmante ir viską sutariau.

– Kaip? Aš taip nepratusi, man reikia pagalvoti, kaip šitaip galima... Viską palikti, mesti...

– Ką palikti, mesti?

– Lietuvą, sūnau.

– Niekas tau nesako, kad turi išvykti iš Lietuvos amžiams, lyg į tremtį... – staiga pokalbis vėl nutrūko.

Tapo aiškiau. Žvelgdama į pražydusios obelaitės šakas, glostydama jos vėsų kamieną, moteris mėgino išgirsti, ką jai medis patartų? Sode be perstojo zujo ir čirškė varnėnai, dūzgė bitės.

Ne į tremtį juk: jei nepatiks, galima bus grįžti.

Telefonas vėl prabilo tik po valandos, bet ta valanda prabėgo taip greitai, kad Živilei neprailgo stovėti po savo baltuojančia, čiulbančia, dūzgiančia obelimi, nenusibodo liesti ir glostyti šiurkštaus obelaitės kamieno, jo užsitraukusių žaizdų ir šiąnakt padaryto žaibo įkirtimo. Atrodė, kad laikas sustojo ir obels šakos skleidė ramią palaimą, kuri tirpdė dvejones.

Atsiliepusi moteris išgirdo ne Šarūno balsą, ne tą, kurio laukė.

– Labas, mama, – pasakė Vidmantė.

– Labas. Kaip šaunu, kad paskambinai. Šar...

– Ir jis man skambino... Aš viską žinau. Būtų gerai, kad rytoj grįžtum pas mus. Namie viską aptarsime. Galiu ir šiandien, dabar tavęs atvažiuoti.

– Ne, ar pablūdai, mano mergaite!.. – lyg išsigandusi suriko Živilė. – Man reikia atsisveikinti, padėkoti... Juk nedingsiu kaip kokia nusikaltėlė, nieko nesakiusi, nepaaiškinusi... Atvažiuok ne anksčiau rytojaus vakaro... Drauge vakarinių mišių paklausysime.

– Gerai, mama, kada nori. Lauk. Tu būtinai turi vykti pas Šarą.

– Išvarai?

– Oi ne, mamyte. Ten tu atsigausi. Man jis trumpai spėjo papasakoti, koks ten gyvenimas.

– Nepyk. Iki rytojaus.

– Sudie, mam...

Baigusi kalbėti, Živilė pastebėjo visai šalia stovinčią Eleną. Nė nepajuto, kada ir iš kur ji atėjo.

– Na ir ką? – pasmalsavo, kai Živilė pakėlė į ją akis, kupinas džiugesio, nerimo. – Na na, su sūnumi?

– Ne... Su dukra. O ir Šarūnas skambino. Prašo, kad skrisčiau pas jį pagyventi. Dar niekad neskridau lėktuvu...

– Bijai?

– Nežinau... Tikriausiai nebijau... – nutilo ir susimąstė žvelgdama į gyvybe alsuojančias obels šakas ir glostydama žaibo įkirstą kamieną. – Atrodo, kad jai visai neskaudėjo... Žydi sau ir viskas, tos pašėlusios nakties lyg nebūta...

– O taip, žydėjimo metas nuostabus... – netikėtai pasigirdo kunigo balsas.

– O! Pas mus ir kunigas atėjo, – nudžiugo Elena.

– Tai šaunu, – nusišypsojo Živilė, – jau būčiau jūsų ieškojusi, kunige Jurgi.

– Kam reikia manęs ieškoti, mielosios mano, juk niekur nedingau. Per tokį pasakišką žydėjimą tikra šventvagystė būtų pradingti.

– O Živilė tuoj išplasnos, – tarė Elena.

– Na jau?! – nelabai supratęs, šūktelėjo kunigas. – Pavasarį paukščiai atplasnoja, grįžta...

– O Živilė jau pakėlė sparnelius išskristi...

Kunigas surimtėjo, lyg klausdamas žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą moterį. Živilė atrodė truputį nuliūdusi, bet jos akyse spindėjo ilgesys ir viltis.

– Taip, gerasis ganytojau, rytoj turėsime atsisveikinti, manęs pasiimti atvažiuos dukra.

– Kodėl? – suglumęs skėstelėjo rankomis. – Galite dar pabūti. Lyg minėjote, kad čia patinka, kad niekur kitur taip gerai neatsigaunate kaip pas mus, o čia taip smagu, kai žydi sodas.

– Vakar paskambino sūnus. jis nori, kad atvykčiau į Vokietiją. Ir dukra Vidmantė ragina skristi...

– O kaip pati?

– Net nežinau, kunige... Esu sutrikusi: ir norisi skristi, ir gaila... Nežinau, ir ko man gaila, juk nei savo namų, nei savo kampo neturiu, bet vis vien gaila...

– Gal nenori palikti Vidmantės? – pasmalsavo Elena.

– Oi ne, – nusišypsojo Živilė, – tikrai ne... Dėl savo vyresnėlės gyvenimo esu patenkinta. Tuoj būsiu močiutė. Net sunku patikėti, kad jau... – šnekėjo pralinksmėjusi. – Žinoma, šiek tiek liūdnoka, kad būsiu ne Lietuvoje, kai gims mažylis. Ką padarysi... Vėliau jį pamatysiu, vėliau pamyluosiu. Ir Vidmantė įkalbinėja vykti pas Šarūną. Gal aš tikrai jam esu reikalinga.

– Ir pati turbūt sūnaus pasiilgote... – glostydamas jos ranką, tarė kunigas. – Patikėkite, mieloji Živile, ten jums nebus blogai. Man teko lankytis toje vokiečių bendruomenėje, ji bičiuliaujasi su mūsiškiais „Grįžimo į viltį namais“. Abi šios bendruomenės vaduoja žmones iš šėtoniškų priklausomybių žabangų... Domėjausi ir neįgaliųjų reikalais Vokietijoje... Oi, kokios puikios ten jiems sąlygos.

– Ir aš manau, – pritarė Elena, – kad Živilei reikia vykti į Vokietiją. Mano draugė su neįgaliu vyru iškeliavo į Londoną ir tenai pasijuto kaip rojuje. Ji įsidarbino slauge pensione. Vos tik jie įsikūrė Anglijoje, juos kaipmat aplankė socialinė darbuotoja, išsiaiškino, ko jos vyrui trūksta, informavo apie neįgaliam žmogui teikiamas socialines paslaugas ir skiriamas pinigines išmokas. Ten net ir neįgalus atvykėlis nepaliekamas be socialinių institucijų priežiūros.

– Negi ten taip tikrai yra? Čia iki šiol iš socialinės rūpybos skyriaus niekas manęs neaplankė, nepasidomėjo, kaip gyvenu ir kuo galėtų man padėti. Jei teisybę sakot, tai daugiau neįgaliųjų į užsienį išvyktų... – lyg ir dvejodama pasvarstė Živilė.

– Tikriausiai taip ir bus po kelerių metų... – neprieštaravo Elena.

– Na jau, – skėstelėjo rankomis kunigas, – nereikėtų taip liūdnai nusiteikti. Kas žino, kas bus po kelerių metų? Galbūt gyvenimas ir pas mus ims taisytis. Reikia neprarasti vilties, kad pagaliau ir valdžia susipras, išmoks tvarkyti valstybę ir išvykėliai ims grįžti atgal į Lietuvą.

– Mane kamuoja nostalgija dar neišvykus...

– Ne, mieloji Živile, to negali būti. Jūs neemigruojate, tik vykstate paviešėti pas sūnų, kad jam būtų lengviau ištverti tėvynės ilgesį, – šyptelėjo kunigas.

– Negi ir Šarūną kamuoja ilgesys?

– Net neabejoju, kad taip, jis pasiilgo ir jūsų, ir Lietuvos. Juk sakėte, laiške yra rašęs, jog puikiai išmoko vokiškai, bet melstis gali tik savo gimtąja kalba. žmogus nutautėja tada, kai ima mąstyti svetima kalba. Manau, kad neapsirinku manydamas, jog malda neatsiejama nuo mąstymo, vadinasi, tam būtina gimtoji kalba.

– Pradžioje buvo žodis, – priminė Elena.

– Taigi... – kunigas pritariamai nusišypsojo ir pakėlė akis į puošnią ir gyvybingą obelį. – Tik paklausykite, kas tose šakose dedasi, tikros pavasario linksmybės, anot Kristijono... Ir varnėnai tik zuja, rūpinasi namais. Oi, koks bičių dūzgimas. Tik pažiūrėkite... Galėčiau ilgiausiai stebėti visa tai ir klausytis.

Likusią dienos dalį ir jau atsigulusi į lovą, ilgai negalėdama užmigti, Živilė mąstė apie kunigo Jurgio žodžius. Vadinasi, nostalgija apsigyveno ir Šarūno viduje, vis pakutena jo sielą, atgaivina prisiminimus. Dėl sūnaus ji jautėsi rami. Žinojo, kad netrukus vėl jį pamatys. Motina įsivaizdavo, kaip sūnus pasitiks ją oro uoste, kaip puls prie jos, švelniai prisiglaus ir ilgai nepaleis.

Galvodama apie sūnų, Živilė prisiminė Vaidą. Jau baigias antras mėnuo, kai apie savo dukrą nieko negirdėjo, nesulaukė jokios žinutės, sveikinimo su šventomis Velykomis. Ir Vidmantė nieko apie seserį nežino. Gali būti, kad Vaida jau jų nepasiilgsta, vis rečiau prisimena motiną, seserį ir brolį, gal jai neberūpi artimieji ir mintimis negrįžta į tėvynę. Galbūt savo naują gyvenimą ji kuria be jokių įsipareigojimų, visiškai laisva ir nepriklausoma. Ar įmanoma?

Kantrienė buvo įsitikinusi, kad nedera išsižadėti praeities, atsisakyti įsipareigojimų savo genčiai, tautai, prigimčiai, nutraukti saitų su artimaisiais... Tokie žmonės, nukirtę savo šaknis, vadinami mankurtais. Argi gali žaliuoti medis be šaknų? O žmogus?

Vargu...

Živilė vis galvojo apie Vaidą, meldėsi už ją, Dievo prašydama, kad apsaugotų dukrą nuo mankurtizmo. Prisiminė savo mergaitę nuo pačios kūdikystės, ropojančią keturiomis, mėginančią stovėti ir pradedančią vaikščioti. Pirmiausia mažylė pradėjo tipenti įsitvėrusi baldų, palei sienas, bet gana greitai, regis, po trijų dienų nesilaikydama įveikė kelis metrus, atkeliavo nuo fotelio iki sofos ir nusijuokė, džiaugdamasi savo pergale. Tuomet Žilvinas linksmai šūktelėjo, kad ši mergina bus kieto būdo ir gyvenime neprapuls. Ir jis neapsiriko. Vaida užsispyrusi, jei ką nors sumanė – jos neperkalbėsi, įvykdys nepaisydama jokių kliūčių ar sunkumų.

Taip pat tvirtai ji nusprendė išvykti, palikti artimuosius ir kurti savo gyvenimą. Tuomet niekas nebūtų pajėgęs Vaidos sulaikyti. Niekas nė nemėgino.

Likus dviem valandoms iki vakarinių pamaldų, atvažiavo Vidmantė. Tokiu metu Živilė dar jos nelaukė, buvo sode, po savo obelaite, grožėjosi vaiskia žaluma, žiedais bei dangumi, kuriame kybojo pūkiniai debesys, nuspalvinti besileidžiančios saulės spindulių.

Kažin ar Vokietijoje yra tokių sodų? Jei taip, kai ji nuskris pas sūnų, jie bus jau nužydėję ir užmezgę vaisius. Gal Vokietijos vienuolynuose kitokie sodai, visai nepanašūs į Lietuvos? Živilė negalėjo įsivaizduoti vienuolyno be sodo. Jai atrodė, kad jei ne sodas, tai bent parkas ar skveras šalia būtinai turėtų būti.

Živilė norėjo atsisveikinti su pamėgta obelimi, juk nežinia, ar dar grįš kada čia, ar ras savo medį. Daug kas jai gali nutikti.

Lagaminas jau sukrautas, viskas sutvarkyta, liko tik nueiti į vakarines pamaldas, atsisveikinti su vienuolėmis ir čia apsistojusiomis moterimis, su Elena ir, suprantama, su kunigu Jurgiu. Pastarąjį Živilė dabar pamatė ateinantį su Vidmante. Ėjo jie abu tylėdami, tarsi prislėgti, nors paprastai kunigas mėgsta bendrauti su atvykėliais, pasakoja apie vienuolyną, jo apylinkes ir šių vietų gyventojus.

Pagaliau juodu priartėjo ir kunigas Jurgis prabilo:

– Na štai, sakiau, kad ją surasime...

– Pasirodo, kad mamytė manęs nelaukia, – šyptelėjo Vidmantė ir apkabino Živilę. – Labas, mamyte. Kad žinotum, kaip tu šauniai atrodai. Be kunigo nebūčiau tavęs radusi.

– Na jau! Galėjai paskambinti…

– Kad pamiršau telefoną namuose.

– Kaip galėjai pamiršti, juk niekur nereikėjo skubėti, nesitikėjau, kad taip anksti pribūsi... Gal kas nutiko?

Vidmantė nuleido akis ir patylėjusi tarė:

– Taip, mama... Tik nesijaudink...

– Sakyk greičiau, kas nutiko? Kas nors Vaidai?

– Ne, Vaidai nieko blogo...

– Iš kur žinai, kad Vaidai viskas gerai?!

– Žinau, Šarūnas šįryt sakė, kad neseniai ją sutiko Vokietijoje. Vaida dirba vieno lietuvio krautuvėje pardavėja. Sakė, kad pasiilgo mūsų. Ji apsidžiaugė sužinojusi, kad greitai pamatys ir tave...

– Na štai, viskas į gera... Dievas mano prašymus bus išgirdęs, kunige... – pažvelgė į žydinčias obels šakas.

– Dievas yra maloningas, jis žino, ką daro, nors kartais jo sprendimai nėra mums lengvi ir aiškūs, – ištarė kunigas, uždėdamas ranką ant Kantrienės peties. – Šiandien mirė Jonė.

– Ką? – nustėro Živilė.

– Taip, – patvirtino kunigas, – taip, amžiną jai atilsį. Ką tik man paskambino Aleksandra. Ji prašė, kad būtinai jums praneščiau.

– Ne... – purtė galvą Živilė, – kokia nesąmonė, vakar dar su ja kalbėjau telefonu. Ji džiaugėsi, kad sveiksta, dėkojo už maldas, tikėjo, kad mano maldos ją stiprina. Aš jai viską atleidau ir meldžiausi... Jonė neturėjo mirti!

– Tačiau... – lyg apgailestaudamas tarė kunigas. – mums lieka su Jone atsisveikinti ir pasimelsti už jos sielą. Tegu jai Dievas būna gailestingas.

– Kada laidos? – paklausė Živilė.

– Sužinosime, – atsakė Vidmantė. – Tau Šarūnas lėktuvo bilietą nupirko. Po savaitės išskrisi.

– Gerai... Išskrisiu po laidotuvių... Ar mane pakvies į laidotuves?

– Tikriausiai pakvies... – spėjo Vidmantė.

– Aleksandra tikrai nori, kad mes abu dalyvautumėm. Jei nenorėtų, nebūtų manęs prašiusi, kad būtinai jums pasakyčiau, – užtikrino kunigas Jurgis. – Galėsime drauge nuvykti.

– Dėkui, kunige Jurgi, – ištarė Živilė.

– Nėra už ką. Aš turiu reikalų, jau eisiu. O ką jūs veiksite? Jei neskubate, palaukite mišių...

– Aš niekur neskubu, – atsakė Vidmantė ir klausiamai pažvelgė į motiną.

– Tada mes liekame pasimelsti už Jonės vėlę...

– Na, dabar dar valandėlę pabūkite čia ir pasigėrėkite žydinčiu sodu. Čia tikras rojaus kampelis. Na, mielosios, man jau metas, – kunigas ryžtingai nusisuko ir nuėjo spartindamas žingsnį.