Petras Venclovas. Iš tamsos į tamsą. – Vilnius: Versus aureus, 2012. – 296 p.
„Iš tamsos į tamsą“ – vieno žmogaus gyvenimo istorija. Ji papasakota jau septintą kryželį įpusėjusio bevardžio personažo, kurio meninis paveikslas romane yra ir ryškiausias, ir reikšmingiausias.
Anot leidėjų, „beveik visus romano skyrius galima skaityti kaip atskirus kūrinėlius, iš kurių sumontuota keliamatė daugiaspalvė, daugiaprasmė mozaika“. Iš tikrųjų, klausomės ilgos istorijos, kurios pasakotojas vis nutyla ir pasirenka kitą jos vietą ir laiką, palieka daug laisvės skaitytojo vaizduotei ir nuojautoms. Skaitydamas jauti, kad romanas neturi siužeto spyruoklės, kuri įsuktų kompozicijos dantračius, verstų laukti naujų įvykių.
Galbūt skaitome architekstualų „novelių romaną“? Kažin, nes ne visus pasakotojo gyvenimo epizodus – dvidešimt knygos skyrių – galėtume drąsiai vadinti novelėmis. Yra tikrai novelėms artimų skyrių – „Nušvitimas“, „Nuokrypis“, „Spygliuota riba“ ar „Gentainiai“, tačiau daugiau tokių („Maištas“, „Moterų pasaulis“, „Permainų nuojauta“ ir pan.), kurių teisę būti pasakojimo dalimi pateisina tik žanrinis kūrinio sumanymas, o autoriaus reikalavimai jų novelistinei sandarai ar meninei prabai gerokai mažesnė.
Taigi skaitinėti romaną atskirai po skyrių verčiant juos į noveles nesiūlyčiau. Autorius, knygos paantraštėje užrašęs „romanas“, pakvietė būtent romano skaityti. Kodėl turėtume nepaisyti žanrinės konvencijos, neigti romano lūkestį? Šis lūkestis, be abejonės, lemia atitinkamus žanrinius reikalavimus kūrinio struktūrai ir jo estetinei galiai.
Kaip visuomet įtaigus yra balsas sau, kuris kartu kreipiasi, atrodo, ir į tave, skaitytoją. Savo gyvenimo istoriją kaip analitinius prisiminimus romano personažas pasakoja antruoju asmeniu. Skaitome literatūrinį Aš–Tu dialogą, dažnai virstantį į pasakojimą kitomis asmens formomis. Kai kurie įvykiai matomi ir visažinio akimis. Vis dėlto pasakojimas išlieka subjektyvus – psichologinis. Tiesa, proto prižiūrimas jis nevirsta į „vidinius laiko srautus“, nebalansuoja ant sąmonės ir pasąmonės ribos. Įvairūs antraeiliai romano veikėjai papildo pasakojimą savais balsais ir įvykių interpretacijomis. Taigi atsiranda stilistinis daugiabalsiškumas, kuriame skaitytojas gali išgirsti ir save patį.
Daug literatūrinių ir kultūrinių intertekstų. Jau pirmajame romano sakinyje minimas maištingasis poetas Arthuras Rimbaud, paskutiniame puslapyje cituojamas biblinis išminčius Koheletas, o trijuose šimtuose puslapių tarp jų įsiterpia daugybė kitų citatų – vardų, literatūros, dailės, architektūros, teatro, kino kūrinių vaizdinių.
Romanas neturi dedikacijos, epigrafų, tačiau perskaitai vieną po kitos jo skyrių antraštes ir formuojasi ne tik intertekstualūs, bet ir paratekstualūs „susigalvotų“ kūrinio reikšmių srautai. Jie sustiprėja teksto pabaigoje, kai pamatai romano visumą ir gali bandyti įvardyti jo idėją ar bent tematiką.
„Iš tamsos į tamsą“ siužetinių vaizdų (skyrių) temos sukasi apie žmogaus „pasirengimą“ mirti, arba pasakotojo gyvenimą kaip jo paties įprasminamos „mirties projektą“. Tokį klausimų ratą daugelis įvardija kaip „egzistencialistinį“.
Visi romano epizodai provokuoja skaitytoją apmąstyti „ribinę“ – mirties – situaciją, o ir pasakotojas sau (ir skaitytojui) iškelia daugybę su ta situacija susietų tiesmukų klausimų.
Štai jau „Prologas“ (beje, pavadintas „1947-ieji. Užmigęs dauboje“) pristato klausimus, kuriuos iki paskutinio knygos puslapio svarsto romano protagonistas. Prieš šešiasdešimt metų dauboje prie upokšnio matyto mirusio (partizano? stribo? studento? provokatoriaus? nušauto? nusišovusio?) ir nepalaidoto jaunuolio palaikai yra daugiareikšmis ir simbolinis vaizdas, jame – visi galimi socialiniai ir individualūs pasirinkimai, gimusiojo gyventi kryžkelės. Memento mori! Atmink mirsiąs! Vienuoliai taip atsisveikindavo, o pasakotojas su mumis taip pasisveikina. Ir toliau skirtingi mirties įvaizdžiai skaitytojo vaizduotę žadins visuose romano skyriuose. Oksimoronas nušvitusi tamsa juose vis kitaip jungs personažo gyvenimo pradžią su pabaiga ir atvirkščiai.
Taigi sakyčiau, jau prologas paragina įspėti žmogaus gyvenimo kelio mįslę, suvokti, kodėl toks, o ne kitoks buvo pasirinktas ir nueitas.
Kiti skyriai palaipsniui gausina pradines kelio mįslės reikšmes. Ne tik vaizduodami vaikystės, paauglystės, studijų, darbo, šeimos, ligos ir kitus gyvenimo epizodus. Pasakotojo atmintis daug reikšmių „siūlų“ atriša ir iš naujo suriša: kelio retrospektyva yra analitinė. Žodeliais „o gal“, „galbūt“, „o jeigu“, „atrodytų“ daugindamas klausimų ir nepabaigiamų atsakymų skaičių, pasakotojas prieina prie paskutiniųjų romano eilučių ir čia lyg upės žiotyse paspendžia bučių, kuriuo bando sugauti visus ankstyvesnius savo klausinėjimus:
Paskutinis klausimas gali būti ir toks: ar iš tikrųjų gyvenai savo gyvenimą? O gal tik įsivaizdavai, kad gyveni? Buvai artimas ar svetimas pačiam sau ir kitiems?
Tikriausiai į šį klausimą neatsakysi. Juk turėjai į jį atsakyti visu savo gyvenimu. Kai kam, sako, pavyksta. O tau?
(p. 392)
Tikrai, už visus filosofinius klausinėjimus svarbesnis personažo gyvenimas. Tai, ko jis savaime klausia.
Ką sako mums dar viena žmogaus gyvenimo istorija, prisiminta ir papasakota nuo gimimo iki mirties?
Aišku, savo paties gimimo neprisiminsi. Kol tebegyveni, savosios mirties patirčių neapsakysi. Tad abi ribines situacijas romano pasakotojas pakeičia į joms sąlygiškai tik artimus gyvenimo epizodus.
Pirmasis. Tėvui bepilant „gazolį“ į degančios žibalinės ropinę, ji užsiliepsnoja. Užsiliepsnoja ir nosį prie lempos per arti prikišęs jo mažas sūnus. Tėvui tenka ir jį gesinti – nardinti į „kubilą su Velykų alui užmerktu salyklu“ (p. 35). Sugrįžti vaikui sudegėliui į gyvenimą, pasveikti – skaũdžios, jau daugiau ar mažiau jo sąmonės apšviestos sutemos, kuriose prigimties jėgos ieško kelio šviesos link.
Antrasis. Vietoj tikrosios mirties, tarkim, tėra dešimties valandų tamsa operacinėje, išnykusi sąmonės tikrovė, sustojęs laikas. Ir tada vėl – pojūčių ir minčių lėtas radimasis reanimacijos palatoje.
Tarp sąlygiškų gimimo ir mirties vaizdų – aštuoniolika tikrų ir kitaip sąlygiškų gyvenimo būsenų, kurios išsirikiuoja vienamatėje šešiasdešimt penkerių metų vyriškio laiko juostoje. Išsirikiuoja, mano akimis, nebūtinai tik iš tamsos į tamsą, kaip teigia romano antraštė, o greičiau iš šviesos į šviesą. Nors esama ir mistinių ar magiškojo realizmo poetika skaitytojui pristatytų pasakotojo gyvenimo įvykių, tačiau „nesatis“ ir „nebūtis“ skleidžiasi tik per racionalų žiūros tašką. Ar jį valdo (iškreipia) aistros ir instinktai, gal išaiškintų psichoanalitinė personažų analizė. Tačiau ir po jos, matyt, galėčiau sakyti panašiai: pasakotojo gyvenimas – sunki kelionė šviesos „aukštupių“ savyje ir giminėje link. Asmeniškos šviesos aukštupiai – tiek tos tamsos, kurią patiria ir apie kurią pasakoja „Iš tamsos į tamsą“ protagonistas.
Nors epizodai pasakojami beveik nesukeičiant jų vietų personažo biografijos ašyje, tik perskaitęs knygą iki pabaigos, tik įveikęs paskutinį jos teksto slenkstį – vėl ir vėl pasikartojančių, kiek pabostančių klausimų apie mirtį ir svarstymų, kaip esi pasirengęs mirti, prisodrintą „Epilogą“, skaitytojas pamato visus punktyrus – šviesius ar kiek nušvitusius svarbiausius pasakotojo gyvenimo įvykius ir tamsius tarpus tarp jų, jau gali juos susidėlioti aiškesne tvarka – vaikystės, paauglystės, studijų ir vėlesniais metais.
Apytikrė personažo biografija atrodytų šitaip: gimęs paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais ir augęs šiaurės rytų Lietuvoje, kaime netoli Biržų, akis į akį ne sykį susidūręs su partizanais ir stribais, patyręs, ką jo tėvams reiškia kolchozas, svajojęs tapti poetu, įkvėptai studijavęs Vilniaus universitete lietuvių filologiją, drąsiai mintyse ir ne taip drąsiai gyvenime konfliktavęs su sovietiniu režimu, trumpai pamokytojavęs, dirbęs aukštosios mokyklos bibliotekininku; jis užaugino du sūnus, net triskart vedė (antrą kartą po skyrybų – pirmąją savo žmoną), trečias kartas nemelavo – galime kalbėti apie laimingą pagyvenusios poros santuoką; apdegęs, bet nesusprogęs nei kartu su „rupūžine granata“, motinos nuo stribų paslėpta po sergančio sūnaus pagalve, nei su paties į laužą įmesta šovinių apkaba, išgyvenęs dvi sudėtingas širdies operacijas, regėjęs ne vieno artimo ir svetimo žmogaus mirtį, ne sykį svarstęs, ar nevertėtų nusižudyti; svarbiausi (aišku, sąlygiški) išgyvenimai – jau minėtas „atakimas“ po „susideginimo“, šviesotamsa arba nušvitimas per visišką Saulės užtemimą 1954 metų vasarą: pasaulio sankūros – erdvės ir laiko metamorfozių ir vaiko (pasakotojo) būsimo gyvenimo déjà vu vizija, jos sąsajos (suvoktos tik vėliau) su M. K. Čiurlionio „Rex“, W. A. Mozarto „Requiem“, literatūros klasika, antikos miestų architektūra ir pan., pirmoji meilė, pirmoji „pažinta“ moteris, socialiniai politiniai apynasriai, artimųjų mirtys ir porą akistatų su savąja nebūtimi, vyriška moterų (žmonos ir meilužių) patirtis, patriotiškumo fasadai ir jo vidus, pabaigai – giminės ir genties medžio šaknys ir šakos, jo žiedai ir vaisiai…
Pasakotojo gyvenimas sovietmety ir nepriklausomybės laikais yra panašus į daugelio kitų to laikotarpio žmonių. Nelengvas, bet ar turėjo jis būti lengvas? Nelaisvas ir nelaimingas, bet ar turėjo būti laisvas ir laimingas? Ne partizanaujant ar gulaguose šąlant tekėjęs, bet ar turėjo visi į partizanus išeiti, kai Stalinas su lietuviais kovojo kitaip negu su Krymo totoriais? Vis dėlto pasakotojas netapo ir sovietų pakaliku, ir į komunistų partiją nestojo. Vidinėje emigracijoje neramiai (su)laukė permainų. Pašlijusi sveikata arba pareigingi slaugytojai galbūt sutrukdė eiti visur su dainuojančios revoliucijos pirmeiviais – drąsiausiais patriotais. Jo pasaulis – su tauta ir tėvyne, dora ir grožiu, bet – be Dievo. Taigi skaitydamas jauti, kad vidiniam dramatizmui rastis ir didėti šaltinių ar „jėgų“ – per akis. Ir tai, kad pasakotojas bevardis, man regis, ir simboliška, ir prasminga. Tuo pat metu klausi savęs, kodėl tas vidinis dramatizmas, netgi daugėjant pasakotojo biografinių įžvalgų, lieka nuo skaitytojo paslėptas, kodėl savaime neišsiveržia jo etiniai ir kitokie „egzistenciniai“ šaltiniai?
Minėtas pasakojimas antruoju asmeniu gali būti paveikus tokių šaltinių versmėms. Juk taip pasakojant stilistiniai visų galimų reikšmių klodai sudėtingėja, bet lieka vieningi. Įtaigesnė savianalizė, meditacija. Asmenybinės įžvalgos įgyja gelmės – Aš ir Kito tapatumo. Šitaip sovietinis ir posovietinis pasakotojo pasauliai, jų racionalizuoti matmenys susijungia (arba bent susitinka) su archetipine individo gyvybės ir mirties patirtimi, galima sakyti, ir – paslaptimi. Šitaip pasakotojo (kaimo žmogaus, kuriam jo gimtinės vietovaizdis reikšmingesnis už abstraktų tėvynės ar valstybės vaizdinį) pirmapradžiai sąmonės blyksniai vis platėja, kol pavirsta savo priešybe – pasakotojo (miesto žmogaus, kuriam reikšmingesni abstraktūs, kasdien jo vartojami kultūros objektai) sąmonės prievarta visiems reiškiniams. Šitaip žmogaus laisvos valios (netgi pasirenkant mirtį) klausimas sujungiamas su Kažkuo, kas yra Kitas (brolis ar sesuo, draugas ar priešas, moteris ar žmona, partija ar valstybė ir t. t.), ir neleidžia būti laisvam, tai yra doram, sąžiningam, tikinčiam, kuriančiam ar panašiai laimingam. Gyvybės ir mirties giminystė čia taip pat kai ką reiškia, ji individualiai ir ne vien individualiai prasminga.
Sakyčiau, būtent mano išryškintuose „šitaip“ vyksta personažo-pasakotojo vidinė drama, balansuojanti ant tragedijos ribos, kuriai kaip skaitytojas negalėčiau(-jau) likti abejingas. Pajusti realų psichologinį ir kitokį tikrumą, stiprų charakterį. Suvokti, kodėl savižudybė traukia, bet jos visada atsisakoma, o „praleista proga“, kai nuo mirties išgelbsti kardiochirurgai, pirmapradiškai džiaugiamasi. Kodėl pasakotojas ėmėsi šio darbo – pasakoti savo gyvenimo istoriją.
Tiek senas ir banalus motyvas memento mori, tiek ir moderniosios (egzistencinės, psichoanalitinės, fenomenologinės) jo variacijos, kurių atšvaitų romane nemažai matyti, tėra tos vidinės, vis neišryškėjančios dramos ornamentika. O šios (filosofinio psichologinio žargono) romane galėtų būti gerokai mažiau, tuomet skaitytojas paprasčiau priartėtų prie pasakotojo arba personažo giliųjų patirčių, galbūt pats išgyventų estezę, arba nušvitimą, bent kiek panašų į autoriaus aprašytą penktame skyriuje – prigimtinių ir kultūrinių realybių susiliejimą, kai skaitytojas ir pasakotojas, arba jo tekstas, vienas kitą atpažįsta ir sutampa. Juk visi vertingesni egzistencinės tematikos kūriniai išsiskiria ypatinga ribinės situacijos pajauta, iš kurios savaime kyla visi egzistenciniai nušvitimai kaip klausimai ir atsakymai.
Kažkodėl tokio (visuminio) romano skaitymo džiaugsmo asmeniškai neišgyvenau.
Iš dalies dėl to kalta mano paties literatūrinė nuostata, arba tai, ko šiandien dažniausiai laukiu iš kūrinio (ji – individuali ir čia ne vieta plačiau apie ją kalbėti), tad viliuosi – rasis kitokių – labiau patenkintų – skaitytojų. Iš dalies galėčiau ir autoriui papriekaištauti. Rašydamas apie autentiškus gyvenimo metafizikos slėpinius, jis pats turi būti nuėjęs netrumpą dalį savo gyvenimo kelio, išgyvenęs akistatą su mirtimi, prisikėlęs (sakykim, bent iš laikinos, taigi tariamos nebūties), vėl ėjęs, vėl rinkęsis – „projektavęs“ ateitį. Akivaizdu, P. Venclovas – toks autorius, ir jo romano personažas šią patirtį turėtų (ir tegalėtų) perimti vienu būdu – tik kaip individualų savo pasakojimo tekstinės raiškos atvejį.
Tokio individualumo knygoje stinga, jo negali pakeisti net plati filosofinė ar psichologinė retorika. Iš romano protagonisto gyvenimo sunkiai išplaukia savaiminis atsakymas (nebūtinai vienareikšmis) į jau cituotą „paskutinįjį“ pasakotojo klausimą apie gyvenimo tikrumą ir svetimumą. Visų egzistencinių klausimų ir papasakotų epizodų esatys šiame pasakojime neaprėptos vieninteliu ir tikrai individualiu asmenišku pasakotojo rūpesčiu, kuris sujungtų visus epizodus. Palieka neįminta ir pasakotojo kelio mįslė. Neįminęs gyvenimo mįslės, anot Vydūno, pats žūsti.
Sakyčiau, egzistencializmui būdingos iš fenomenologijos perimtos būtiškosios pasaulėjautos nuostatos, tarp kurių – išskirtinis dėmesys pasaulio daiktiškumui ir kalbos galimybėms jį reikšti. Tokio dėmesingumo romane daugiau tik ruožuose arti tamsos: iš jų išnyrant arba į juos grimztant pasakotojo sakinius veikia ne tik analitinis protas ar intuityvi akimirkos galia, bet ir visas jo gyvenimo patyrimas. Vis dėlto dažniausiai teksto sintaksę valdo ne pãčios egzistencinės būsenos ar pirminė daiktiškoji gelmė, o tik tam tikros rūšies atmintis – racionalioji jos forma, kuriai nepavaldūs, tarkim, lemtingai prarastojo laiko slėpiniai, pasiekiami tik ypatingos – estetinės – patirties būdais. Romane erdvėlaikis pasikeičia bent dvidešimt (kiek yra skyrių) kartų, bet kalba tik retsykiais (pavyzdžiui, taip nutinka penktame skyriuje, kur erdvės ir laiko pajauta ypatinga) atrodo susijusi su tais didžiaisiais būties matmenimis. Ar kalba tik jų instrumentas, ar ir pati yra būties sandas?
Ar ne per ją girdime (jaučiame) žmogaus gyvybės ir jo gyvenimo dramatizmą?
Pusiau novelinė romano prigimtis tik trukdo jį išgirsti. Teksto ir skaitytojo vienovės turbūt visada daugiau, kai autorius romano formą (stilių) kuria užrašydamas ir perrašydamas pradinį sumanymą (pavadinkime – pagal graikus – tai romano έ) kaip savo patyrimą. Šis, mano manymu, visada būdamas vientisas, neleidžia (ir neatleidžia) riktų ne tik romano kompozicijoje (struktūroje), tai yra jo fabulos ir siužeto sąsajose, teksto paratekstuose, intertekstuose, hipertekstuose ar architekstuose, bet ir sukuria visokeriopą pasakojimo (sakinių ir apskritai kalbos) ritmą, padeda išvengti nereikalingos kūrinio ornamentikos – filosofinės, literatūrinės, politinės ir kitokios retorikos. Atveria egzistencinį pasakojimo rūpestį. Antraip lieka tik nujaučiamas romano personažo vidinis dramatizmas.
Tai, aišku, tik recenzento klausimai ir spėjimai, kuriuos diktuoja jo pasirinkta romano estezės ribų interpretacija (kitiems ji gal tik juokinga). Kas iš romano lauktų ko kito, pavyzdžiui, autoriaus kartos likimo ar vyriško pasaulio pažinimo džiaugsmo, liktų daugiau patenkintas: romane skaitytojas lengvai atpažins XX a. antros pusės ir pačios XXI a. pradžios kultūrinius istorinius ir visai nesenus įvykius, Lietuvos valstybės ir jos piliečių vertybines orientacijas, pasaulėjautos lūžius.
Vis dėlto „Iš tamsos į tamsą“ – romanas apie ne vien autoriui prasmingą ir dramatišką patirtį. Jo individualumas – ir visos autoriaus kartos patirties galia. Pagrindinio bevardžio personažo vidinis dramatizmas ar tragizmas, tegu ir neišryškintas, tačiau juntamas kaip etinių, seksualinių, politinių, literatūrinių ir kitų kultūrinių galių priešprieša, yra reikšmingas ir simboliškas: mirties ir gyvybės sankirta – žmogaus dvasinės patirties alfa ir omega, ties šia sankirta, kaip egzistencijos riba, pasirenkamas ir įprasminamas kiekvieno mūsų gyvenimo kelias.
Nežinau, ar P. Venclovas visam laikui paliko kultūrinę tikrovę, kurios literatūrinėmis formomis jis puikiai žaidė apysakose ir iš dalies net romane „Kartybių taurė – iki dugno“, bet gerai, kad atsigręžė į pirmapradę ir asmeniškai išgyventą tikrovę. Pasirodo, tragiškosios ar bent dramatiškos tematikos visada esama visai arti. Savyje. Keliauti į jos aukštupius yra prasminga, ir tos kelionės rašymo negalima vadinti geresniu ar prastesniu literatūriniu žaidimu. Tai – kažkas daugiau.