Jonė Balčiūnaitė. VIEŠBUTIS. – Vilnius: Versus aureus, 2006. – 184 p. 

       Prozininkė Jonė Balčiūnaitė (g. 1948 m.) yra išleidusi penkias knygas (apysaką ir keturis romanus). Ligi šiolei žinomiausias yra jos debiutinis romanas „Situacija“ („Vaga“, 1993), kuriame autorei pavyko sukurti išraiškingą, neigiamą komjaunimo aktyvistės, partinės ir tarybinės veikėjos Gerardos Stumraitės-Rybakovos paveikslą. Tuo ryškiu neigiamu meniniu charakteriu, apibendrinančiu tarybų valdžios atėjimo ir įsigalėjimo Lietuvoje dramatizmą, prozininkė atkreipė literatūros mokslininkės V. Daujotytės dėmesį knygoje „Parašyta moterų“, apie jį, kaip apie iškalbingą socialinį stereotipą, diskutuota skaitytojų susitikimuose su autore, kalbėta mokslinėse konferencijose. „Situacija“ parašyta remiantis realistinio, objektyviojo pasakojimo būdu, kuriame, kaip žinome iš tradicijos, tuo pačiu metu (sinchroniškai) turi tinkamai derėti personažų portretinės ir kalbinės charakteristikos, vaizduojamojo laiko, aplinkos anturažas (sezono metas, paros laikas, veiksmo vieta, laikotarpio bruožai ir pan.). Tokio pasakojimo rėmuose besiskleidžiantis meninės tikrovės pasaulis neturi gilesnių potekstės „duobių“, painių užtekstinių (intertekstinių) ryšių. Poetizavimo, mistifikavimo ar kitaip besireiškiančio autoriaus-pasakotojo patoso tokioje prozoje, galima sakyti, visai nėra, arba tėra nedaug, kadangi autorius, vaizdžiai kalbant, skuba su savo personažais kuo greičiau nueiti užsibrėžtą kelio atstumą. Tai daugiau veiksmo, energingų proveržių, posūkių, sprendimų proza, balansuojanti tarp psichologinės ir detektyvinės literatūros.

       Papasakota istorija apie tarybinę aktyvistę norėta demaskuoti tarybų valdžios atstovų moralinį veidą, jų ideologijos fariziejiškumą, elgesio žiaurumą. Demaskavimo ir tendencingumo aistra romane gana stipri, todėl menkesnio talento prozininko kūrinį ji būtų pražudžiusi, bet J. Balčiūnaitė tokio likimo išvengė, kadangi savąją aistrą sutramdė lanksčia menine forma, sugebėjo pagrindinę veikėją parodyti ne tik pasakotojo, bet ir jos pačios akimis. Ryškiai psichologizuota ir sudvigubinto regėjimo (pasakotojo ir personažo) romano įžanga neatsitiktinė, kadangi autorė ruošia savo odiozinę heroję dideliam sąžinės ir gyvenimo perkratymui. Ir nors tolimesnė protagonistės vidinio pasaulio sklaida nepanaši į išpažintinę autoanalizę, nes veiksmas gula į tradicinio objektyvaus pasakojimo vagą, tačiau romane sugebėta išlaikyti aukštą psichologinę įtampą, sukurti ironija, kai kur ir grotesku padvelkiančių įspūdingų scenų, nupiešti ryškius stribų, kagėbistų, partijos funkcionierių, lagerio kalėjimo viršininkų paveikslus, iš kurių išsiskiria centrinė Gerardos Stumraitės-Rybakovos figūra, kaip nežmoniškos kainos už socializmo „laimėjimus“ simbolis. „Situacija“ po daugelio metų retrospektyviai užpildė Lietuvos pokario istorijos „baltąsias dėmes“, kurias savo kūriniuose paliko mūsų romanistai, vaizdavę „klasių kovą“, tremtį, kolūkių kūrimąsi. Romano sėkmė gali būti aiškinama ir itin rūsčia gyvenimo medžiaga, kurios autorei nereikėjo semtis iš knygų, nes ji pati su tėvais daugiau nei dešimtmetį patyrė Sibiro golgotą.

       J. Balčiūnaitės talento pagrindine ypatybe vadinčiau jos polinkį vaizdavimo objektu pasirinkti tik tokį gyvenimo faktą, atvejį ir tokį žmogaus tipą, kuris yra socialiai ar politiškai aktualus ir provokuoja pačios autorės, linkusios į dramatiškų, ribinių situacijų nagrinėjimą, idėjines aspiracijas, literatūrines ambicijas. Todėl pritarčiau leidyklos „Versus aureus“ redaktorės Margaritos Dautartienės, rengusios du pastaruosius romanus („Išijo velnias“ ir „Viešbutis“),teiginiui, kad „Jonė Balčiūnaitė – šiuo metu gal vienintelė moteris, rašanti taip aštriai apie mūsų laikų Lietuvą. Jos žvilgsnis yra skvarbus, todėl proza kartais grėsmingai priartėja prie publicistinio tono ir vertinimo“ („Lietuvos rytas“, 2006, gegužės 23, Nr. 115). Tačiau skvarbus žvilgsnis į Lietuvos dabartį, intriguojančių gyvenimiškųjų situacijų pamėgimas bei kartais publicistinis tikrovės vertinimas nepadarė J. Balčiūnaitės vienamatės realistinės ar detektyvinės-kriminalinės prozos rašytoja. Jau antrame romane „Salvinijaus Nanio virusas“ („Vaga“, 2001) ji pasuko rimtos psichologinės prozos kūrėjos keliu, tyrinėdama šiandien dažnai žiniasklaidoje aprašomą, bet literatūroje ne itin mėgstamą vaizduoti homoseksualizmo temą.

       Žvelgiant į visą J. Balčiūnaitės kūrinių panoramą, tenka konstatuoti, kad jos meninei prigimčiai dar nepaklūsta groteskinė-sąlyginė proza. Tą akivaizdžiai liudija romanas „Išijo velnias“ („Versus aureus“, 2005). Platus užmojis pavaizduoti Lietuvą, atkūrusią nepriklausomybę, parodyti nuosavybės privatizavimo, žodžio ir veiksmų laisvės, politinės demokratijos sukeltus padarinius (daugiausia neigiamus) meniškai realizuotas labai blankiai. Išties demaskuoti (na, tarkim, ironizuoti ar pašiepti) visą pirmųjų nepriklausomybės metų Lietuvoje netvarką nedidelės apimties romane iš tiesų būtų sunkus uždavinys bet kuriam prozininkui. Išsikėlusi tokią plačią temą, J. Balčiūnaitė sutriko, nesurado nei asmeninio santykio su ja, nei optimalaus stilistinio-kompozicinio jos sprendimo. Sutrikimą išduoda gremėzdiškas (ritmo, sklandumo požiūriu) stilius, prasta kalba (žodžių svarumo, taiklumo požiūriu) bei kelių siužetinių linijų padrika kompozicija.

       Drįstu teigti, kad J. Balčiūnaitė sėkmingiausiai žengia tada, kai orientuojasi į „tradicinės literatūros“ kelią. Eidama šiuo keliu, ji sukūrė romaną „Viešbutis“ („Versus aureus“, 2006), kurį galima apibūdinti kaip geriausiąjį iš visų ligšiolinių. Tai – klasikinės formos romanas, parašytas tradiciniu pasakojimo būdu. Siužetinių, kompozicinių dalių bei segmentų harmoningas sąryšis, pasakojimo tonas, tempas, stiliaus lakoniškumas – viskas čia dera, viskas grakštu ir elegantiška. O juk pasakojama apie baisius, šiurpius dalykus, kurie atsitinka po šiuolaikinio, išoriškai gražaus ir prašmatnaus, viešbučio stogu. Apie prekybą moterimis, prostituciją, narkotikų kontrabandą, valdžios korupciją daug rašo žurnalistai, tačiau J. Balčiūnaitei nepakako laikraštinės ar žurnalinės medžiagos, jos sukurti personažai byloja, kad aktuali tema pakylėta į rimtos literatūros vertą tyrinėjimo lygį. Galbūt kai kas „Viešbutį“ perskaitys kaip detektyvinę istoriją, tačiau čia pavaizduota tragedija pranoksta tik kriminalinį smalsumą keliančią schemą, kadangi po įtempto siužeto vingiais, glotniu teksto paviršiumi veriasi gilusis turinys. J. Balčiūnaitė ir „Viešbutyje“ vykdo aistringos demaskuotojos funkciją (Lietuvos kariuomenės karininkas, norėdamas kuo greičiau įsigyti gerą butą, vyksta savanoriu į Iraką, jo žmona susivilioja mafijozo pinigais), bet tai atlieka subtiliai gilindamasi į savo personažų psichologiją, meistriškai tapydama jų portretus ir svarbiausia – objektyviai, nešališkai laikydamasi skirtingų charakterių vidinės tiesos. Todėl meninės tiesos atžvilgiu „Viešbutyje“ yra lygūs visi pagrindiniai personažai: ir tragedijos auka Karolina, ir jos kankintojai Goga, Benas, ir viešbučio direktorius Martynas. Tokia meninė lygiava (kitaip tariant, vaizdavimo objektyvumas) padėjo J. Balčiūnaitei praplėsti detektyvinę romano schemą ir įgalino kurti psichologiškai autonomiškus personažus. Kiekvieno jų egzistencija atsiduria ant siaurutės briaunos, ant detektyvinei ir kriminalinei prozai būdingos ribos „vos vos“ – netyčia kryptelsi į vieną ar kitą pusę, ir situacija esmingai pasikeis. Tai, kas nutinka kasdienybėje, ir tai, ką mes pavadiname dramatišku ar tragišku atsitiktinumu, iš tikrųjų nėra banalus, statiškas priežasčių ir pasekmių tarpusavio ryšių išsidėstymas: po vienkartiškumo, atsitiktinumo skraiste slypi sudėtingas painios, slėpiningos tikrovės klodas. Jį pasiekti teįmanoma pasitelkus ir tinkamai įvaldžius dialektinį išorinės tikrovės ir gelminės psichologijos pažinimo būdą. Staigus ir tragiškus padarinius atnešęs posūkis Karolinos gyvenime atskleidžiamas visapusiškai – ir sklandžia siužetine-kompozicine romano sąranga, ir gilia psichologine analize. Pagirtinas autorės sukurtos pasakojimo instancijos lankstumas, kai subtiliai kaitomi aplinkos regėjimo ir personažų būsenų stebėjimo taškai, objektyviai suteikiama saviraiškos teisė visiems įtemptoje dramoje dalyvaujantiems personažams ir jų tarpusavio „kryžminėms“ emocinėms reakcijoms. Štai tipiški lakoniško stilistinio audinio gabalėliai:

       Goga smalsiai nužiūrėjo moterį, vengiančią jo akių, o labiausiai subjauroto veido. Stalinės lempos šviesa krito ant fotelio, kuriame ji iš pažiūros ramiai ilsėjosi. 
       Aukšta kakta, kietai suspaustos putlios lūpos, atkakliai nenorintis Gogos įžeisti žvilgsnis. Tokia, prieš sukeldama nereikalingą triukšmą, viską gerai apgalvos ir nepuls stačia galva ten, kur nepridera, o tykiai ir kantriai lauks, ką palieps daryti Goga. Uždėjęs ugnies nuplikytą ranką ant jos peties, jis pajuto moters išgąstį. Ji suvirpėjo. „Ir tas gerai“, – pamanė ir pripylė taurelę konjako <...> – Keista, – stebėjosi Goga. – Mus valdo paradoksai. Gražuolės traukia šykštūnus, romios avelės – sadistus, o karas kitame pasaulio pakrašty – ištroškusius pinigų taikdarius. Jei nebūtum tokia uoli tarnautoja ir žmona, jaustumeisi laisva. Ar labai myli savo vyrą, jeigu taip dėl jo aukojiesi? (p. 42–43). 


       Taip perteiktas pagrindinio Karolinos tragedijos kaltininko Gogos žvilgsnis į auką. O štai ir pačios aukos psichologinė reakcija:

       Išliejusi pyktį, Karolina valandėlę neramiai muistėsi ir kandžiojo lūpas. Naivi kvailė, ko ji tikėjosi, užeidama į Gogos kambarį? Svarstydama, kokios staigmenos jos dar laukia, nutilo ir įsmeigė akis į kankintoją, kuris ramiai leido save apžiūrinėti ir piktintis. Kokia dėmėta jo veido oda, plonos šnervės, nosis su kuprele, prisiplojusios prie galvos ausys... O akys, akys! Juodos, giliai dūbsančios, aplink kurias išvirtę raudoni vokai. Brrr! O kažin kas jo stambioje galvoje, aplipusioje rudais nušiurusiais plaukais? Ji ėmė laukti, kol Goga teiksis paaiškinti, kas čia vyksta, tačiau jis nė nemanė to daryti (p. 56).

       Personažų egzistavimas tarp rizikos ir atsargumo, tarp kraštutinumo ir pastovumo romane turi ir dar vieną juos, kaip literatūrinius charakterius, papildantį (praturtinantį) bruožą – savistabos, atsakomybės, sąžinės dimensiją. Kitaip tarus, autorė ne tik kuria intriguojančią istoriją apie dviejų jaunų žmonių, panorusių staigiai praturtėti, tragišką likimą, bet ir kelia sudėtingesnius socialinius, humanistinius klausimus. Sekdami jaudinamą istoriją apie viešbučio administratorę Karoliną, patekusią į mafijozų reples, ir norėdami jai žmogiškai padėti (juk tokia simpatija personažui jau rodo didelę subtilaus stiliaus įtaigą), pradedame galvoti ir apie priežastis, verčiančias mafijozus Gogą, Beną, Martyną tapti prievartautojais, sąvadautojais, moralinių normų ir juridinių įstatymų laužytojais. Įžūlių, ciniškų, plėšrių verteivų sielos kamputyje retkarčiais sucypsi sąžinės balselis, verčiantis juos ne atsisakyti savo piktų užmačių, ne tapti švelnesniais aukoms, bet keliantis jiems patiems nesuprantamą nerimą, dvasios sumaištį. Aukos (moters) ir prievartautojo psichologinius santykius įdomiai traktavo R. Kašauskas romane „Milijoną! Arba Stokholmo sindromas“, ne visai įtikinęs skaitytojus aukos mąstymo posūkiu, kai ji nusprendžia „pereiti“ į prievartautojo pusę ir tapti jo žmona. „Viešbutyje“ personažų elgesio ir mąstymo priežasčių analizė yra saikinga, lakoniška, nenukrypstanti į nereikalingus kaip, tarkim, „Salvinijaus Nanio sindrome“ dramaturginius išplėtojimus. Tačiau tai, kad autorė geba subtiliai mus, skaitytojus, paversti blogio nekentėjais ir vertinamąjį-vaizduojamąjį pradus supinti į sklandų stilistinį audinį, laikytina dideliu romano privalumu.

       „Kiekviena knyga – ieškojimas atsakymo, kas aš esu, kodėl toks esu. Mano pagrindiniai herojai intensyviai ieško savojo kelio“, – taip kalba susitikimuose su skaitytojais J. Balčiūnaitė, laikydamasi senos, daugiau realistiniams rašytojams būdingos, etinės nuostatos, kuri pavojingai ribojasi su didaktinei literatūrai artimu autorinio moralizavimo, tikrovės iliustravimo pavojumi. „Viešbutyje“ jai pavyko išsilaikyti kitoje šios pavojingos zonos pusėje. Jei ir ateity Jonė Balčiūnaitė išvengs šito pavojaus, jos plunksna turėtų sudaiginti dar ne vieną solidų romaną ar apysaką.