Nerijus Cibulskas. NUTRINAMI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 72 p.

 

2012 metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios knygos konkurso laimėtojas Nerijus Cibulskas į poezijos pasaulį žengia su rinkiniu „Nutrinami", pasirodžiusiu prieš pat Poetinį Druskininkų rudenį. Iš debiutuojančio poeto, įveikusio net penkiolika konkurso dalyvių, lauktume drąsių ar net drastiškų kūrybinių naujovių, pabodusių metaforų ardymo, kalbos eksperimentų, įvairių improvizacijų ir paties neigimo paneigimo. O ir solidūs konkurso komisijos nariai, atvėrę šiai knygai vartus į gyvenimą, nuteikia viltingai.
N. Cibulsko knygoje avangardistinių eksperimentų nėra, bet tai nenuvilia, greičiau priešingai: eilėraščiai kreipiasi į mus kaip į poetinei kūrybai jautrius skaitytojus, kreipiasi lyg ir tradiciškai, be egocentriškų išsišokimų, kuriais dažnai yra linkę provokuoti pradedantys autoriai.
Pirmuoju rinkinio eilėraščiu „Apologija" autorius tarsi įrašo save į pasaulinės literatūros kūrėjų gretas: „Jeigu Poe turi varną, o Geda varnėną, / aš turiu kovarnį, vientisą aiškiausios / pavasario nakties lydinį. / <...> Jeigu Tranströmeris kviečiasi šarką / savo poezijos burtais, aš kviečiu / susigūžusį paribio pranašą" (p. 7). Erudicija, pasaulinės literatūros išmanymas kartojasi ir kituose rinkinio eilėraščiuose: juose vis išnyra Džonatanas Livingstonas žuvėdra, Sergejus Jeseninas, džiazas ar miesto vaizdiniai. Aiškus autoriaus polinkis į literatūros klasiką, tradicines temas ir vertybes, o taip pat dėmesys tvirtai eilėraščio formai. Gal pirmajai XXI a. autoriaus knygai tokios orientacijos ir ištikimybė konvencijoms yra netikėtos, bet užtat patikimos.
Rinkinyje dominuoja mišri poetika, kuriai būdingas ir naratyvumas, ir naujos, gyvos metaforos paieška, ir dėmesys vidaus pasauliui, intelektualesnė poezija, ryški ritmika. Tiesa, dėl naratyvumo eilėraštis kartais pernelyg priartėja prie prozinio teksto, kai tarytum vieninteliu jo poetiškumo argumentu lieka pasakojimo išdėstymas eilutėmis, – greta originalumo trūkumo tai būtų antroji šio rinkinio yda.
Knyga sudaryta iš dviejų dalių – „Suglamžyti paukščiai" ir „Nutrinami", – bet apskritai rinkiniui būdingas teminis vientisumas, racionali tvarka, nuoseklumas. Eilėraščio žodžiu siekiama nušviesti subjekto savastį, į kalbos lygmenį iškelti neaiškios, neramios dvasios būsenas, bet tam veiksmui gilioji žmogaus sąmonė lengvai nepasiduoda. Savęs ir kito nepažinumas slegiantis, bet vis dėlto įveikiamas: „ir budriai save sergėji / prasagstai gilius dvasios marškinius / kad būtų ramiau kad nereiktų / iš tikrųjų prabusti" („Pabudimas", p. 19). Rinkinyje subtiliai akcentuojamas atminties išlaisvinimo ir išsisakymo poreikis, atsiranda dialoginio kalbėjimo su kitu, kitais ir per kitą, dažnai poetinės komunikacijos partneriu tampa tikrovės dalelė, arba tiesiog siekiama įsižiūrėti į pasaulį, susikalbėti su juo.
Skaitant N. Cibulsko eilėraščius mintys nejučia krypsta į Czesławo Miłoszo subtilios detalės poetiką, per kurią atskleidžiama giliausia tikrovės sandara: „Nuo to momento, kai tikrovė pranoksta galimybes ją įvardyti, ji gali būti atakuojama tik aplinkiniais keliais, per jos atspindžius, kurie kam nors objektyviai pasirodo" („Poezijos liudijimas", 2010, p. 97). Per panašius atspindžius tikrovės link keliaujama ir N. Cibulsko eilėraščiuose; čia daiktai „sugyvinami", įsižiūrima į juos, leidžiama jiems atsiverti: sausas viduržiemio prakaitas, trys slėpynes žaidžiantys mėnesiai, budėjimas prie gulinčių durų, tarp suverstų daiktų vos išsitenka balta spalva, sniegas ilsisi, žaisdamas savo nematomais kontūrais ir t. t. („Įtvirtinimai", p. 8–9). Priskiriant daiktams jiems neįprastas, logiškai nederančias „žmogiškas" savybes (durys juk niekuomet neguli, spalva negali neišsitekti ir pan.) atsiranda įtrūkis, leidžiantis akimirksnį susidurti su tuo, kas įprastai po kasdienybės šydu neregima, ką vadiname gilumine „tikrove". Žvilgsnis į detalę taip pat gali tapti žvilgsniu į savo paties vidujybę: „Vienąsyk sapnuoju, kad snaigė yra mano gyvenimas. / Jis irgi akrobatiškai vartosi tuščioj stiklinėj, sukasi / aplink miniatiūrinį miesto bokštą. <...> Tačiau sapno kraštinės netruks lūžti be garso, / net ir mano snaigei galiausiai reikės ištirpti. / Stoviu prie lango susikaupęs, žvelgiu į save" („Metas išpažinti", p. 10). Įsižiūrėjimas į snaigę tampa išsisakymo galimybe ir prielaida lyriniam subjektui susitikti pačiam su savimi.
Įdomu dar ir tai, kad daiktai ir žmonės tarsi susikeičia vietomis, pirmiesiems suteikiamos „žmogiškos" savybės, o žmogus sudaiktinamas: „Čia net oras skvarbesnis, keliauja / į prietaisus, palaikančius mano gyvastį, / mano nedarnų spurdėjimą. / Apmaldo triukšmą minčių celėse" (p. 13); „Nakčia mudviem įprasta apsikeisti paukščių balsais, kurių kietas audinys iškloja baugią ausų tuštumą" („Žiemos viršelis", p. 15). Eilėraščio subjektas tarsi darosi svetimas pats sau, tampa vienu tarp daugelio, praranda savastį ir savąjį laiką, kurį tenka atrasti netiesiogiai, vaikštant aplinkkeliais. Tai, kas paprastai suvokiama kaip integralios žmogaus esatys (vaizduotė, siela), čia darosi autonomiška ir gyva, yra lyg atskirta nuo žmogaus: „vaizduotė šmėkščioja / įsiaudrinusi nuo tavo miego / nuo visų pagirių / kurios įsismelkusios sieloje" („Pabudimas", p. 19); „Esu audros epicentras, / tiek bepaliečiamas, kiek manęs nebėra" („Epicentras", p. 36).
Į gana svarbią knygos ypatybę dėmesį atkreipė ir jos redaktorius Aidas Marčėnas: rinkinyje atsisakoma sąvokos „mirtis", šiaip aptinkamos daugelio jaunųjų poetų darbuose, ji išstumiama, tarsi paneigiama, ir taip kuriamas amžinybės nuojautos įspūdis. Viena vertus, rinkinyje aiškėja ciklinio laiko pajauta: sklaidant lapus rudenį keičia žiema, šią – pavasaris, be to, milošiškam, o galbūt net prustiškam žvilgsniui susidūrus su konkretybe, į eilėraštį staiga įsiveržia prarasto laiko, Vilniaus laiko patirtys. Autoriaus dėmesys laikui, jo apmąstymai ir tiesioginio jo patyrimo siekis – kaip tik šitai rinkiniui suteikia ypatingos vertės. Tekste nuolat iškyla rašomos ir trinamos atminties vaizdinys, strofos išsidėsto tarsi laiko kristalai, į ilgą vėrinį veriami stiklo karoliukai, kuriuose uždaromas laikas, „suskliaudžiama kasdienybė".
Nors recenzentas Rimvydas Stankevičius atsargiai vertina autoriaus savivoką: „Ką gi, dar nedaug apie šį autorių žinoma, dar nedaug apie save žino ir jis pats" („Žvalgytuvės", „Respublika", 2012 m. spalio 25 d.), dėmesį savo buvimui iracionaliame laike ir siekį griežta eilėraščio forma suvaldyti egzistencinę asmens kaitą gana racionaliai išsako pats N. Cibulskas trumpose biografinėse pastabose: „Su šiuo pasauliu pirmą kartą pasilabinau šalto vasario dieną, jau tada azartiškai balansuodamas ant ribos, trumpam suliejančios žiemą ir pavasarį. Augau sparčiai, ir tėvai, mane stebėdami, kartkartėmis pagalvodavo, kad tapsiu laikrodininku. Jie šiek tiek buvo teisūs. Mano tekstuose pačiais įvairiausiais pavidalais ir šešėliais įsikūnija praeičių, dabarčių ir ateičių laikas. Tiksliau – mėginu jį įkūnyti, suveržti miniatiūriniais eilėraščio formos smagračiais, krumpliaračiais... Tačiau, kaip ir priklauso, laikas visada sėkmingai net nenukentėjęs ištrūksta."
Laiko ištrūkimo-sučiupimo žaidimas eilėraščiuose pinasi, sieja juos vieną su kitu: „Sulankstyk mano kalendorių, jame / yra tik valandos, nebežinančios, / į kurią pusę slinkti" („Kusudama", p. 17); „Perskeltas balandis, o viduje vis vien / nieko nėra. Tik tas pats mėnuo, / nužiestas iš nekontroliuojamos užmaršties" („Nevietinis", p. 18). Pastanga sugauti laiką ir išsaugoti jį blunkančioje atmintyje, neleisti ištrinti. Pasilikti miesto, senojo universiteto atspindžius, užčiuopti jų dvasią ir klodus tarp krankiančių varnų ir praskrendančių kovarnių, išsaugoti trapią dabar akimirką: „Iš nuobodulio vitrinų žvelgia naujausios kolekcijos <...>. Alėjos medžių grotos perveria blėstančią šviesą / ir baigiasi už dangaus varpinė. / Tenka apgraibomis keliauti įteikto adreso kryptimi, / pagaliau atsimušti į paskutinę eilę. / Tai namo numeris, nepaženklintas butas / ir iš laiptinės puolantis paukštis" (ten pat). Tai poezija, paženklinta ryškiu miestiškumo įspaudu ir įtampos tarp objektyvaus išorinio pasaulio būties ir subjektyvaus lyrinio subjekto laiko žyme.
Miestas įsibrauna į žmogaus sąmonę, įsirašydamas joje kažką nutrina ir šiek tiek pasilieka, kad taip pat būtų trinamas. Tačiau jo patirčių atplaišas drauge su kitais prisiminimais galima susigrąžinti, ištraukti į eilėraštį iš giliausių kerčių.
Miesto istorijos liudytojais ir kartu pačiu laikiniausiu elementu, esančiu tik čia ir dabar, tampa jo paukščiai – varnai, krankliai, – tamsieji miesto šešėliai, vis sutinkami sklaidant knygos lapus. Zylės, be tvarkos renkančios kuklius aronijų rožinius, kovarnis, nutrėkštas ant šlapio žiemos viršelio, apšiurusi varna, išgriebta iš prisiminimų, ledinėje srovėje trūkčiojantis paukštis, – tai vis tipiškos miesto pamėklės, metaforos efektingumu galinčios varžytis tik su melsva kate, pasiklydusia ant Žvėryno stogų.
Ši pirmoji eilėraščių knyga verta atidaus skaitytojo dėmesio. Į literatūrą jos autorius ateina be siekio šokiruoti, priblokšti, pasakyti kažką esmingai naujo. Jis ištikimas klasikinės poezijos gairėms, tačiau ne kažką mėgdžioja, o subtiliai kuria savo poetinį kelią, ieško savo prarasto laiko, todėl ateityje šio autoriaus kūryboje egzistencinių praradimų jausenas tikriausiai dar reikšmingiau papildys ir nauji poetiniai atradimai.