Viktorija Daujotytė. Laisvojo mąstymo properšos. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 302 p.

 

Skaitant naują Viktorijos Daujotytės literatūrologinės eseistikos knygą „Laisvojo mąstymo properšos", pirmiausia mintys kyla apie autorės mąstymo būdą, kuris tuo pačiu metu yra ir konceptuali metodologija. Tai, be abejo, fenomenologija – kaip literatūros psichologija ir psichoanalizė: žmogaus dvasinių būsenų fiksavimas. Mąstymo būdas ypatingas, nes jis prasideda nuo knygos, bet eina į gyvenimą: tokios autorės nuostatos ir toks santykis su kūryba supina literatūros ir gyvenimo tiesas į dialektišką visumą: literatūra išskleidžia žmogaus pasaulį, kreipia į egzistencinę tikrovę, o tas pasaulis suvokiamas per literatūrą – kaip ypatingą estetinį savimonės aktą. Taip fenomenologinis mąstymas, bent jau V. Daujotytės knygose, įgyja egzistencinio konkretumo ir stiprios etinės bei vertybinės įtampos. Kuo įdėmiau kontempliuojamos giliosios kūrinio esmės, tuo labiau priartėjama prie paties kūrėjo dvasios ir prie jo egzistencinės problemos, be kurios nebūtų ir kūrybos. Todėl daugiametį Sigito Gedos kūrybos skaitymą nuosekliai vainikuoja autoriaus asmenybei, jo gyvenimo dramai skirta monografija „Tragiškasis meilės laukas", kurios, manau, jau niekas nepranoks ir panašios neparašys. Nes taip arti prie šio poeto dvasinių šaltinių dar niekas nestovėjo. Todėl ir laikau V. Daujotytės fenomenologinį metodą ypatingu gyvenimo tarp knygų ir žmonių būdu – artimu meditacijai, egzistencinei ir humanistinei psichoanalizei, ar net savotiška religine veiklos forma. Nes taip skaitant ir interpretuojant literatūrą einama prie sakralaus būties lygmens – prie fundamentalaus gyvybės principo ir jos substancinės sklaidos žmogaus dvasinėje veikloje.
Etinės ir egzistencinės intencijos kyla iš žmogaus laisvės galimybės: tik laisvos dvasios asmenybė gali apsispręsti ir įsipareigoti morališkai. Laisvės idėja užkoduota jau knygos pavadinime. Mąstymas properšose – tarsi tiesos ieškojimas tuštumoje, nes tuštuma ir yra laisvės galimybė. Anot budizmo filosofijos: tuštuma yra visų daiktų motina. Tuštuma, kaip ir sakrali tyla, yra būtis – neužgriozdinta konvencijomis, išankstinėmis nuostatomis, nedeformuota stereotipų. Aišku, sąmonės properša yra ir pavojinga, nes joje galima netekti atramų, taip pat ir savasties. Tačiau knygos autorę nuo visiško reliatyvizmo gelbsti instinktyviai jaučiama gyvybė – kaip fundamentalus visų tiesų ir vertybių pagrindas.
Tai, kas pasaulyje jau yra, suvokiama kaip būtina, nes nebepakeičiama. Išsipildžiusi tikrovė apriboja mūsų laisvę, nes neleidžia daryti pakeitimų, tikrovėje nesame laisvi. Todėl laisvė suvokiama kaip atvirų galimybių erdvė, kurioje viskas yra tarsi nebūtina, bet užtat geidžiama. Laisvės idėja apskritai susijusi su geismu, nes tai valios būti erdvė.
Kažkoks gyvenimo tikrumo geismas mus pasmerkia laisvei – norui būti kažkuo daugiau, nei esame dabar, suvokti kažką daugiau, nei mums yra duota mūsų faktiškoje dabartyje. Ir tai meta mus nuo saugių dabarties lyčių į atviras galimybių properšas.
Visos knygos paradoksas yra toks: nuo laisvės mąstyti neįmanoma pabėgti, bent jau kai kam, nes „sąmonė neišeina atostogų" (p. 14). Tačiau mąstymo laisvei reikia ypatingų sąlygų – būtina susitvarkyti dabarties žinių ir žinojimo lauką. Nes tarp mąstymo laisvės ir neišmanymo nėra nieko bendro. Knygos autorė gali būti laisva todėl, kad yra sistemiška: ji susikūrė tvarką savo pasaulyje, susistemino literatūros žinias. Ir tai padarė rūpestingai, kaip kaimo žmogus savo daržą prie namų padalija lysvėmis. Juk mąstymas ir yra tvarkos darymas, patirčių jungimas į prasmingas visumas. Autentiškas mąstymas ne supainioja mus spekuliatyviais išvedinėjimais, bet išaiškina ir kažką užbaigia, chaosą paverčia kosmosu. „Mąstyti – vadinasi, gryninti, valyti, skaidrinti, paprastinti kalbą" (p. 35). Tvarka mąstymui suteikia saugumo, todėl net ir spontaniškiausi minties impulsai iškyla iš sutelkto ir tvarkingo mąstymo pagrindų.
Sąmonė laisvo mąstymo properšose turi galimybę nušvisti, t. y. suvokti kokią nors svarbią tiesą ir rasti būdą ją pasakyti – įkelti į kalbą. Mąstymas yra egzistencijos įkėlinėjimas į kalbą – kaip į sąmonės, savimonės ir savižinos lauką. Todėl ir mūsų sąmonės laukas – tos pačios gražiai išlygintos vagos, minčių ir būsenų dermė, didėjantis pasaulio ryšių suvokimas, vis stiprėjanti metaforos jėga. Nes metafora yra tai, kas jungia atsitiktinumus į prasmingas visumas. Būties tiesą į žmogaus sąmonę galima įkelti tik metaforomis, tik taip ji išlieka gyva, ir tik taip ontologinė tiesa tampa žmogiškąja tiesa. Nes mintys yra tarsi koks kraujo pulsas: „Minties tvinksnis – toks pat aiškus, girdimas kaip kraujo" (p. 12).
Laikantis tokio metodologiško nuoseklumo prieiname prie išvados, kuri jau išsakyta hermeneutinėje tradicijoje, kad yra faktų kalba ir yra prasmių kalba (kurios atitinka vadinamuosius dvasios ir gamtos mokslus). Pirmoji yra racionali ir instrumentinė, antroji – intuityvi ir metaforiška. V. Daujotytė nuosekliai ir kategoriškai pasisako prieš instrumentinį žmogaus santykį su pasauliu ir prieš instrumentinę kalbos funkciją, kai ji taikoma žmogaus dvasinei veiklai aprašyti. Tai irgi metodologiškai nuosekli etinė nuostata ir moralinis imperatyvas, kuriuo žmogiškosios kūrybos draustinis saugomas nuo technokratinio mokslo invazijos. Todėl jos kūrybinga literatūros kritika tarsi aidu atliepia tokiai pačiai kūrybingai Arvydo Šliogerio filosofijai, taip pat išnyrančiai iš laisvojo mąstymo erdvių.
Metaforos yra gyvoji žmogaus kalba, o loginis, racionalus mąstymas yra determinuotas ir išduodantis žmogų, ignoruojantis jo unikalią egzistenciją. Todėl metafora būtina, ji leidžia sąmonei pasiekti holistines būties visumas ir į jas tarsi atsiremti. Sėkmingą kūrybinį mąstymą turėtų vainikuoti „metafora, kurioje tikrovės daugiau nei pačioje tikrovėje" (p. 272).
Kalba gali būti suvokiama ir instrumentiškai, kaip komunikacijos priemonė, kuri asmenis ne atveria vienas kitam, bet nutolina. Todėl autorė, sakytume, paklusdama gyvybės balsui (nes sąmonei vadovauja gyvoji tvarka), žmogiškąją tikrovę, esančią tekstuose ir ne tekstuose, aprašo ne ją atakuodama agresyviais metodologiniais instrumentais, bet lyg kūniškai, lyg jusliškai, savo rašymu tarytum lytėdama ar glostydama žmonių gyvenimus, išlikusius gyvojoje, metaforiškoje grožinės literatūros kalboje. Tokias nuostatas įtaigiai skelbia skyriuje „Apie įrankius ir metodologinius „įrankius" (p. 75).
Filologinės veiklos lauke su tokiais įsitikinimais V. Daujotytė yra toli gražu ne vieniša. Be minėto A. Šliogerio, jai giminiškas būtų Marcelijus Martinaitis ir kiti lietuviškojo mąstymo kūrėjai. Jie saugo lietuvių kalbos teritoriją: kaip mūsų gyvenimą, kaip žmogiškuosius mūsų namus. Iš kalbos sutvertas ir aptvertas pasaulis, mūsų bendro galvojimo erdvė. O sąmonės pagrindas, be abejo, yra gyvybė, kuri mus visus ir individualizuoja, ir jungia. „Lietuviškasis galvojimas yra persmelktas gyvybės jutimo. Visa, kas kaip nors žmogui yra, yra gyva; su gyvu reikia kaip su gyvu, atsargiai" (p. 27). Kaip šioje knygoje išsakyta Broniaus Radzevičiaus kalbos reikšmė: „Tikrovė; labai daug tikrovės" (p. 247).
Šitie asmenys ne šiaip yra įsikūrę kalbos pasaulyje, ne vien jį tvarko ir prižiūri, bet tarsi jame neišsitenka, vis dažniau stoviniuoja prie kalbos tvoros, prie žodžio vartelių ir įdėmiai žiūri, kas atsiveria per žodį, kas yra anapus tos žmogiškojo buvimo tvoros, anapus mąstymu sutverto pasaulio. Taigi žodis čia įgyja ir metafizinę reikšmę, nes jis yra nuoroda į nežodinę ir net nežmogišką realybę, todėl esmingiausias literatūros metaforas ir reikia aiškintis fenomenologinės kontempliacijos būdu – koncentriškai sukantis apie semantinę sąvokos ašį, kontempliuojant jos kilmę ir prasmių gelmę.
Žodis mums daiktą nurodo jį neišvengiamai sužmogindamas, priartindamas prie mūsų mąstymo, paversdamas jį mūsų savasties dalimi – nes mūsų mąstymas sudarytas iš kalbos, – bet tuo pačiu tą daiktą ir prarasdamas. Tai, kas darosi mums artima ir suprantama, kas tampa mūsų mąstymu, jau nebėra daiktas savaime: mąstydami apie daiktus ir juos įsisąmonindami mes tuo pačiu juos ir prarandame. Mes jaučiame daiktiškosios, ar kūniškosios, tikrovės tiek, kiek jos yra likę žodyje, kuris vienu metu lyg ir išauga iš daikto realybės, ir kartu jau yra sąlygiška, antrinė, sužmoginta tikrovė.
Taigi žodis ir atidaro mums vartus į būtį, nes pats yra būtis, bet kartu jis mus ir uždaro kalbos lauke, neleisdamas mąstyti gyvenimo kažkaip kitaip, ne per kalbines, žodines reikšmes. Taip kalba ir žodis tampa svarbiausia mąstymo intriga, ir jis mus savo paslaptinga prigimtimi nuolatos gundo: nes ir nurodo tikrovę, ir ją paslepia. Tikrovė tik švysteli žodyje kaip atspindys, sąmonėje kažkas nušvinta – lyg ženklas iš anapus, bet mes vis tiek liekame savo kalbėjimo laisvėje ir nelaisvėje, kiekvieną kartą patirdami tikrovės suvokimo negalimybę. Tačiau kaip tik šie mąstymo nušvitimai, priartėjimas prie žodžio versmių ir šaltinių, gaivina ne tik mūsų sąmonę, bet ir visą kalbos kūrybą, literatūrinį ir egzistencinį mąstymą. Be šių neracionalizuojamų nušvitimų būtume sustingę savo teorijose, o mūsų mąstymas ir kalba būtų mirusi, kaip būna mirę nebegyvi medžių lapai arba visokios organiškojo pasaulio fosilijos. Gražu, tvarkinga, sistemiška, bet nebegyva.
Todėl šitas tikrovės nušvitimo metodas ir vadinasi fenomenologija (tai tik pavadinimas, galėtume pavadinti ir dzenu, ir satori, ir samadhi, ar kaip panašiai). Svarbu pats principas: nuo loginių tikrovės konstrukcijų ir naratyvinių schemų, kurios yra sintakse paversta būtis, mes imame kontempliuoti atskirą, vienetinį žodį, sąvoką, vaizdinį. Todėl šis metodas yra koncentriškas ėjimas ratu apie tą vienetinį vaizdinį, ratas po rato gilinantis į jį – niekuomet nepasiekiant tos gelmės pagrindų, nes juose esame mes, mūsų singuliarinis . Tasai niekada nėra daugiskaitinis, taip ir tikrojo suvokimo objektas visuomet yra vienetinis, singuliarinis. Fenomenologinis mąstymas – tai lyg jogos kontempliacijos principas – ekagrata, sąmonės sutelkimas į vieną tašką, o šis sąmonės spindulys nušviečia ne tiek pažinimo objektą, bet per objektą įvyksta paties mąstančiojo, mąstymo principo savižina.
Kas nušvinta mąstymo properšoje? Kažkokia esminė gyvybės tiesa, savaiminė mūsų būtis iki mūsų buvimo, tai džiaugsmingas gyvenimo pojūtis, kylantis tarsi iš palaimingo nežinojimo – lyg laikas iki pažinimo nuopuolio. ekstazišką gyvybės šviesą skleidžia patys paprasčiausi dalykai, jei tik juos prisimename iš savo „nekaltybės amžiaus" (Williamas Blake'as). Kaip antai: „Šviesos progumėlė sąmonėje – dar pradžių pradžioj, bet nuo jau atsimenamos akimirkos, kai ankstyvą pavasarį kalbinau ką tik pražydusią margaspalvę, nežinojau, kaip kitaip man džiaugtis, kaip džiaugtis vienai, nesikreipiant, nelaukiant, kad kas nors atsakys" (p. 12). Tai singuliarinė ekstazinė patirtis, įvykusi ties lemtinga laiko riba, kai dar nėra racionalios komunikacijos galimybių, bet užtat yra stiprus gyvenimo jausmas (tą jausmą kun. Česlovas Kavaliauskas ir vadina šventumo patirtimi). Galutinė bet kokios prasmės prasmė yra stiprus gyvenimo jausmas. Ir sąmonės nušvitimas visada autentiškas, asmeniškas ir unikalus, kaip ir religinis išgyvenimas, štai kodėl jis ryškinamas glostančiu fenomenologiniu kalbėjimu, o ne technologinių universaliųjų metodologijų instrumentais.
V. Daujotytės fenomenologiniai tekstai ir yra toks nuolatinis vaikštinėjimas po gimtosios kalbos lankas, vis įsižiūrint į vienus ar kitus gėlynus, žolynus ir bandant įžvelgti jų gyvybės paslaptį ne pasitelkiant racionalistinius ir technologinius mąstymo instrumentus, ne loginę vivisekciją, bet metaforišką, rišantį ir tarsi glostantį mąstymą. Kad išgąsdinta proto galios gyvybė, tiesa ir prasmė neišsprūstų. Fenomenologinis metodas yra gyvybės jaukinimas, o kartu – ir jos saugojimas, kur sauganti sąmonė ir saugomasis objektas visuomet išlaiko savo autonomiją, nesunaikina vienas kito, bet paremia ir palaiko vienas kitą (juk daiktas, anot A. Šliogerio, mums yra transcendentinis).
Kuo ypatingas tas stovėjimas prie kalbos tvoros ir žodžio vartelių? Tuo, kad toje vietoje mes susitinkame ne su šiaip anonimiška kosmine tikrove, ten mes nujaučiame esant mūsų saugotojus, kalbėjimo kūrėjus ir mūsų gimdytojus: fenomenologinių patirčių lauke atsiranda mūsų artimieji – tėvai, seneliai, giminės ir visos kitos gyvybės šaknys, kurios mus visus gražiai suriša ir saugo tada, kai mūsų jau nebesaugo niekas: intelektualinė veikla, technologinė kultūra ir visa kita, kur net pats mąstymas įsakmiai verčiamas instrumentišku, daiktišku. Štai šioje vietoje mes bendraujame su tikrove tiesiogiai ir jautriai, liesdamiesi rankomis, o ne kokiais instrumentais.
Kaip minėta, V. Daujotytės kūrybinis kelias ypatingas tuo, kad ji ilgą laiką rūpestingai tvarkėsi literatūros ir kalbos teritorijoje, rinko, tvarkė, sistemino – kaip daržo lysves kaimo sodyboje. Ir kai jau viskas tarsi sutvarkyta, ima gręžtis į žmones, kaimynus. Iš pradžių kuriamas labai asmeniškas santykis su kūrėjų asmenybėmis, su jų gyvenimais, o paskui, kiek nedrąsiai, žingsnelis po žingsnelio į jos tvarkomą kalbėjimo pasaulį ateina artimieji – tėveliai, babūnėlė ir visi kiti – su savo senoviškais daiktais ir sunkia žemaitiška tarme. V. Daujotytė tarsi įsileidžia juos, savo artimuosius, pro kažkokius instrumentinių metodologijų nepastebėtus vartelius, iš pradžių juos saugodama, nedrąsiai, bet vėliau vis labiau atiduodama jiems savo kalbą, savo balsą, kalbėdama jau ne tik su literatūros klasikais, bet visų pirmiausia tuos klasikus pasitikrindama pokalbiais su savo gyvenimo žmonėmis ir daiktais. Maironis yra Maironis tik tiek, kiek jis gali skambėti giminės žmonių kalbėjime, kiek jungiasi su jų atminimu.
Nors tų žmonių nebėra, bet jie švysteli atmintyje ir yra atgaivinami per žodį, kuris išlaiko savo spalvas (taip juk parašyti „Perrašai" (2005), dvikalbės knygos „Balsā ūkūs / Balsai ūkuose" (2010), „Gīvenu vīna / Gyvenu viena" (2012). Eilėraščiai kaip tik yra tas stovėjimas prie kalbos ir žodžio vartelių, gręžiantis į tikrą žmogaus buvimą, ir kartu pati tikriausia savižina, kurios nesuteiks jokios teorinės konstrukcijos. Ir A. Šliogerio metaforiška kalba – vis labiau krypstanti nuo klasikinio filosofinio diskurso prie metaforiškos daikto realybės – tai tas pats mąstymas ir jo logika.
Toks fenomenologinis kalbėjimas, sukant nepaliaujamus ratus apie tuos pačius žodžius, daiktus ir artimuosius, tas ekagarta, sąmonės sutelkimo kelias, moksliniu požiūriu yra neinformatyvus, nes nieko aiškaus nesuformuluoja, nepateikia konkrečių išvadų, tarsi nepasako nieko naujo – nes tokiame pasaulyje nieko naujo ir negali būti, jame yra tik kalbėjimosi su savimi procesas. Todėl A. Šliogerio ir V. Daujotytės knygos konfliktuoja su akademine konjunktūra, o ypač su dabartiniu informacinės kultūros pasauliu: čia randasi episteminis konfliktas, nesusikalbėjimas, plyšys tarp informacinio žinojimo nauda pagrįsto mąstymo ir gyvybinio kalbėjimosi, žmogiškojo bandymo susikalbėti.
Šių asmenų knygas laikau žmogiškumo teritorija, kurioje saugoma autentiška žmogiškojo buvimo prasmė. Bet tik tokią ir tematau literatūros funkciją – žmogaus gyvenimo saugojimą, prasmės kūrimą, atremiant mūsų vertę ne į instrumentišką godų protavimą, bet į tą tikrovę, kuri yra iki kalbos, kuri sukuria kalbą ir pati joje atsispindi.
O episteminis konfliktas tarp žmogiškų ir instrumentinių bei informacinių metodologijų – jau ne V. Daujotytės knygų, o modernėjančio pasaulio problema. Mums svarbu turėti tokią literatūrą, kurioje būtų daug tikrovės. Ir ne mažiau tikro kalbėjimo apie literatūrą.