Valdas Daškevičius. NETIESIOGINIAI ĮRODYMAI. – Vilnius: Homo liber, 2009.

Skaitydamas trečiąjį poeto Valdo Daškevičiaus eilėraščių rinkinį „Netiesioginiai įrodymai“ galvojau, koks iš tikrųjų turėtų būti knygos ir recenzijos apie ją santykis. Svarsčiau: argi kritinis tekstas privalo apsimesti trimituojančiu šaukliu arba tapti proginiu fejerverku pasitinkant šviežiai išleidžiamą knygą. Dar universitete, per literatūros kritikos paskaitas diskutavome apie išliekamąją knygų apžvalgų vertę. O diskusijos rezultatai – gana niūrūs. Panašu, kad anotacijos ir kiti apžvalginiai straipsniai mūsų literatūros lauke yra tik blykstelėjęs vieno ar kito knyginio įvykio nušvietimas, o paskui tie tekstai tiesiog nukeliauja į praeitį, kur atilsio sugula visi kritikos darbai. Vis dėlto įmanoma, kad vėliau iš užmaršties vieną ar kitą recenziją ištrauks akademinius darbus kurpiantis studentas ar mokslinę studiją rašantis literatūrologas, bet tik tiek. Šiuo požiūriu aptariamai V. Daškevičiaus poezijos knygai – jau treji metai (išleista 2009 m.), bet manau, kad žinią apie ją perduoti, suaktualinti bei parašyti recenziją galima ir šiandien. Kartais prasminga nupūsti laiko dulkes. Gali būti, kad šis eilėraščių rinkinys darkart arba pirmąsyk pasieks savo skaitytoją.

Žvelgiant į poeto V. Daškevičiaus kūrybinį bagažą, į akis pirmiausia krinta nemažas laiko tarpas tarp pirmosios ir antrosios knygų: septyniolika metų. Paskui gana greitai, po „Misterijos“ (2006), pasirodo ir trečiasis poezijos rinkinys „Netiesioginiai įrodymai“. Vadinasi – peršasi įtarimas – kaip tik tie treji metai poetui buvo itin kūrybiškai intensyvūs, o tokio trumpo tarpinio periodo tekstai reikalaute reikalavo suguldomi į naują rinkinį. Knygos leidėjas Vilius Gužauskis konstatuoja, kad V. Daškevičius „rašo savitai, ne kažkam ar dėl kažko, bet spaudžiamas vidinės spyruoklės“ (pirmojo knygos viršelio atvartas). Žinoma, tas „savitai“ yra eilinis bet kurios leidyklos būtinasis žodis, čia jau tokia nusistovėjusi ir toleruotina komercijos klišė. Beje, ir tas rašymas – kai reaguojama į vidinės spyruoklės virpesius – gali būti pritaikomas bet kuriam poetui. Tad rinkinio anotacijoje – leidybinis triukas, ir tiek. Ir vis dėlto smalsu atsiversti šį poeto rinkinį. Su viltimi, kad raktas nuo poezijos spynos išliks sveikas, o ne sulūš (žr. knygos viršelį, kurio idėjos autorius yra pats V. Daškevičius).

Apie tą spyruoklę. Knygos pradžioje yra eilėraštis apie šį mechanizmą, kuris metaforiškai gyvena lyrinio subjekto viduje: „užsikirto sena užsispyrėlė / išimu remontuoju / atkaklios pastangos / neįveikia / jos egoizmo“ („Spyruoklė“, p. 8). Nežinau kodėl, tačiau ta metalinė užsispyrėlė man visų pirma aiškiai asocijuojasi su kūrybine krize, vadinamąja rašymo negalia. Darau tokią prielaidą, nes pastebiu, kad poetai, ieškodami apibrėžimų savo poetinių tekstų genezei, neretai pasitelkia visokių mechanizmų, technikos detalių aprašų. Tai įvairūs sraigteliai, smagračiai, kiti metaliniai niekučiai. Vis dažniau akcentuojama, kad parašytas eilėraštis yra mechaninis sutvėrimas, o ne iš pieno putos išplaukęs kūnas. Ir tie iš dalių surinkti frankenšteinai ne visuomet funkcionuoja sklandžiai: detalės dėvisi, jas reikia sutepti, keisti. Perskaitęs visus „Netiesioginius įrodymus“, iškart pasakysiu, kad V. Daškevičiaus metaforos turi to „mašinalumo“, primena neapšlifuotas sudėtingo konstruktoriaus detales, bet apie tai – kiek vėliau.

Į rinkinio „Netiesioginiai įrodymai“ pasirodymą prieš trejetą metų nebuvo garsiai sureaguota. Kultūriniuose interneto baruose aptikau vienintelę poeto Gintaro Bleizgio parašytą recenziją. O ir šis savo padriką, įvairiausių ekskursų sklidiną apžvalginį straipsnį nusprendė „parašyti ne visai apie tai, kas yra V. Daškevičiaus „Netiesioginiuose įrodymuose“, o apie tai, kas galėtų būti“. Keistas pareiškimas, nes panašiai galima sakyti, kad knyga galėjo pasirodyti, bet galėjo ir nepasirodyti. Arba – ją galima skaityti, nors įmanoma ir atvirkščiai. Tad ir kyla natūralus klausimas: kam apskritai reikėjo rašyti tokią neišsipildžiusių lūkesčių recenziją ir gaišti laiką? Pats V. Daškevičius savo eilėraščio žodžiais pasakytų: „nebūtis tai pergalė“ („Pasimatavome“, p. 77). Tekstas gali būti, bet gali ir nebūti, ne taip jau svarbu, nes nebūčiai bet kokiu atveju lemta laimėti. Ji slenka dažno V. Daškevičiaus eilėraščio paviršiumi ir palieka savo nenuplaunamą, nenutrinamą šliūžę. Tad dabar galima pakalbėti apie tai, kas ne galėtų būti šiame rinkinyje, o kas yra. Nors tas yra ir apsireiškia laikinumo, tos pačios nebūties ženklais.

Įvardyčiau, kad nebūties nuojauta šmėsteli jau pirmame rinkinio eilėraštyje „Stabtelėjimas“ (p. 7). Žvilgsniu liečiama „jūros tuščia pakrantė“ eilėraščio subjektui yra priartėjusi riba, kurios vis dar neįmanoma peržengti, o juolab sužinoti, kas yra už jos. Žemę ir vandenį skirianti linija yra tarsi tipinis taškas, kuriame atsiduria dvejojantis žmogus. Tai draskantis pojūtis, „lyg jau sugrįžau / iš kelionės / lyg dar iškeliausiu“. Tačiau iš eilėraščio paradoksaliai dvelkia pavydėtina ramybe. Paskutinė „Stabtelėjimo“ eilutė vykusiai galėtų nusakyti su laikinumu kovojančio žmogaus situaciją: tai „būsena be pabaigos“.

Minėtasis ribos motyvas V. Daškevičiaus knygoje „Netiesioginiai įrodymai“ yra dažnas ir įvairiai varijuojamas. Pavyzdžiui, jis išryškinamas eilėraščiuose „Pranešimas“ (p. 10), „Kaktomuša“ (p. 17). Pastarajame tekste aprašomas vienas sudėtingiausių, sunkiai ištveriamų susitikimų, kuriuos patiria kiekvienas. Tai susitikimas su pačiu savimi, lyg tai būtų nepertraukiamas stebeilijimasis į savo atspindį („ak žinoma / čia juk tas / be kurio nežiūrėčiau“). Žvelgimas į veidrodį, nuostaba stebint tą, kuris išnyra atspindyje, tampa nepakeliama vidine kova („surėmę žvilgsnius / stovime / nesitraukiame nė per plauką / mylėdami bet pasiruošę / griebti / vienas kitam už giesmės“, p. 17). Stiprėjanti abejonė, kuris „aš“ vis dėlto yra tikresnis, lyrinį subjektą verčia ieškoti kuo įtikinamesnių įrodymų, paliudijančių, kad vis dar gyvenama šioje, o ne anapusinėje veidrodžio pusėje. Nes kita atspindinčio stiklo pusė sklidina tos pačios nebūties: „savęs nematau / nejaučiu neapčiuopiu / galioja / tiktai netiesioginiai / įrodymai / mano buvimo“ („Tariuosi esąs“, p. 88).

V. Daškevičiaus eilėraščiuose nuolat atsiranda apsisprendimo, pasirinkimo situacijos. Dažniausiai balansuojama tarp amžinojo „būti“ ir „nebūti“, kiekvienąkart tartum atsitraukiama taip ir nepriėmus konkretaus sprendimo arba tiesiog nuolankiai susitaikoma su tuo, kas yra: „jeigu nebūčiau gimęs / rudenį / tryliktą dieną / aš apskritai negimčiau // tegalėdamas rinktis / iš dviejų variantų / maniau / kad pabandęs nedaug teprarasiu“ („Dabar jau žinosiu“, p. 55). Tačiau tokie hamletiški lyrinio „aš“ blaškymaisi galop priveda prie natūraliausio jausmo – kančios ir kaltės jausmo. Ir ši kaltė adresuojama ne tik aplinkiniam pasauliui, tačiau ir sau: esi kaltas dėl savęs, bet liguistai prisiimi kaltę ir už kitus („Lygtinai“, p. 54). Ir kartais, praskaidrėjimo akimirkomis, pradedama jausti, kad tai – vienintelis tikras jausmas, dabar jau tiesioginis įrodymas, jog esama iš tikrųjų („pradžia kaltės tai pradžia poezijos / pameluosiu šiek tiek / prie klausyklos / kad kunigas / duotų man išrišimą“ („Pernelyg idiliškas rytas“, p. 56).

„Netiesioginiuose įrodymuose“, anot V. Gužauskio, „nebijoma skaudaus atvirumo, kita vertus, konstruojama išradinga metafora, nevengiama drastiškesnio kalbėjimo būdo“. Štai prie šio konstravimo ir būtų galima prikibti. Tiesa, taip drastiškiau rašydamas ir ieškodamas vadinamojo savitesnio poetinio balso, V. Daškevičius retsykiais persistengia ir sukonstruoja tikrai keistų metaforų ar netgi eilučių, posmų. Tokie fragmentai tiesiog neperskaitomi, ir viskas. Stringa jų neskoningumas ir viršsvoris. atrodo, kad poetas, nors jau ir išleidęs trečiąją knygą, kartais pasiduoda valiūkiškam norui paeksperimentuoti žodžiu dėl paties žodžio: „pražioję mizantropiškus žabtus / išsimarginę / tatuiruočių pynėmis / kaišioja dvišakus liežuvius // hipnotizuoja / muliažais montažais ažiotažais / per atstumą išpreparuoja / stebinčiųjų akis / praradusias pavojaus nuojautą“ („Alkis“, p. 14). Dabar trumpai atsitraukite nuo pateikto fragmento ir paklauskite savęs: apie ką čia? Kai kurie eiliuoti tekstai atstumia savo manieringumu ir negyvumu, nes metaforų, įvaizdžių griūtis yra sukeliama dirbtinai.

V. Daškevičiaus rinkinyje „Netiesioginiai įrodymai“ formos požiūriu viskas yra gana tradiciška, nes tai baltosios eilės, kuriose atsisakoma punktuacijos ženklų, o eilutės nevienodai ir – kaip kartais ima atrodyti – nemotyvuotai, netvarkingai laužomos. Nepavyko šiame poezijos rinkinyje surasti atvejų, kai buvo specialiai rašoma ieškant „optimalaus grafinio vaizdo“ (vėlgi – leidėjo ištara). Pabaigai šioje vietoje prisiminčiau literatūros kritiko Valentino Sventicko frazę: poetas parašė knygą. Taigi: Valdas Daškevičius prieš trejetą metų prisuko savo vidinę spyruoklę ir parašė trečiąją poezijos knygą. Šiandien jūs skaitote recenziją apie ją ir prisimenate. Ir norėtųsi tikėti, kad tai yra mažas, gal ir netiesioginis įrodymas, jog prisiminti kartais yra tas pats bent trumpam pamirštamas nebūti.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 11 (lapkritis)