Vladas Kalvaitis, „Sustiprinto režimo barakas“„Gerai, kad savivaldybių finansuojamos literatūrinės premijos bent retkarčiais skiriamos tose vietose gyvenantiems žmonėms. Tai tarsi kviečia visus apsižvalgyti, kokioje įspūdingoje erdvėje mes gyvename, nes žmogus be vietos yra pusiau žmogus. Didžiąją stiprybę jis įgyja tik įleidęs šaknis“, – birželio 6-osios popietę sakė literatūrologė Viktorija Daujotytė prie restauruoto Užvenčio dvaro malūno, kai čia, šlamant klevams ir žvaliai čiauškant vingriajai Ventai, Tytuvėnuose gyvenančiam rašytojui Vladui Kalvaičiui už novelių romaną „Sustiprinto režimo barakas“ buvo iškilmingai įteikta 42-oji Žemaitės literatūrinė premija.

Finansuojama Kelmės rajono savivaldybės, ji dabar teikiama kas dveji metai už grožinę prozą, literatūrinę publicistiką kaimo tematika, už prozą, atspindinčią nacionalinį savitumą, propaguojančią gimtosios kalbos grožį. Trečiąkart iš eilės premijos įteikimo sostine pasirinktas Užventis, nes čia 1965 m. paskelbtas nutarimas apie premijos įsteigimą, į čia iš netolimų Ušnėnų susitikti su dvare gyvenusia Šatrijos Ragana atbrisdavo ir Povilas Višinskis, ir Žemaitė, kuri, beje, Užventyje 1892 m. buvo apsistojusi ir su visa šeima, čia tuokė vyresniąsias dukteris ir laidojo jauniausiąją Vincentą bei vyrą Lauryną.

– Kai duonos abišalė kvepėjo skaniausiu gardumynu, reikėjo tvirčiausios valios išgyventi, išsaugoti atminty skaudžius įspūdžius ir jais remiantis parašyti grožinės prozos knygą. Džiaugiuosi, kad turime rajone tokį žmogų, – sakė rajono mero pavaduotojas Kęstutis Bilius, užrišdamas jau anksčiau šešias knygas išleidusiam V. Kalvaičiui vardinę tautinę juostą ir įteikdamas jam laureato diplomą. Savivaldybės administracijos direktorė Irena Sirusienė rašytojui įteikė penkių tūkstančių litų premijos čekį.

Romano „Sustiprinto režimo barakas“ redaktorius Viktoras Rudžianskas, pažįstantis V. Kalvaitį dar iš tų laikų, kai „Šluota“ spausdino jo epigramas, nuolat sekęs jo kūrybinį kelią, prisipažino nesitikėjęs tokios apimties – puspenkto šimto puslapių – netradicinio formato knygos ir pažymėjo, kad tai – ne vien literatūrinis faktas. Tai net psichologijos požiūriu svarbus kūrinys, kalbantis apie išgyvenimo galimybes. Juk esame, pasak V. Rudžiansko, tauta ne su kariūno, o su agrariniu genu, mokanti ir išgyventi, ir atleisti.

V. Daujotytė, išreiškusi susižavėjimą, su kokiu išmanymu ir kultūros pajautimu prižiūrimas Užvenčio dvaras, teigė: „Jei reikėtų ieškoti epigrafo V. Kalvaičio kūrybai, tai jam geriausiai tiktų 1914 m. rudenį Konstantinui Petrauskui rašyto Žemaitės laiško sakinys: „Nors reikia savo vargus užmiršti, pamačius artimo dar didesnius, bet ir senųjų negalima nepaminėti.“ Pasak profesorės, tai slaptoji V. Kalvaičio programa – kito žmogaus gyvenimo, kentėjimo matymas. Tai socialiai įrėminta tikrovė, bet jeigu ji būtų tik barako tikrovė, tai ir V. Kalvaitis būtų tik barako rašytoju. O jis, susitelkęs į vidinę savastį, mato kitus. Ypač premijuotąjį romaną, be meniškai įprasminto lagerių pragaro, su Žemaitės kūryba sieja antroji siužeto linija – neišsiųsti laiškai senelei, kurie yra moralinės tvirtybės atrama. Juk ir Žemaitė, pasak V. Daujotytės, būdama septyniasdešimties, mylėjo kaip Simona ir laiškuose K. Petrauskui pasirašydavo: „Amžinai tave mylinti bobutė.“

Penkerius metus Intos lageriuose ir ketverius Sibiro tremtyje iškentėjęs V. Kalvaitis – vyriausias Žemaitės premijos laureatas. Jis prisipažino, kad viską – ir gyvenimo optimizmą, ir mokėjimą atleisti už patirtas skaudžias skriaudas, ir meilę Tėvynei – gavęs iš tėvų. Tėvas, geras Radviliškio batsiuvys, mokėjęs pasiūdinti net krepšinio, futbolo kamuolius, ypač griežtai jį mokęs branginti tiesą, todėl tų vertybių jis nepamiršęs ir rašydamas romaną. Paklaustas apie kūrybinius ateities planus, V. Kalvaitis, kaip paprastai, nestigo lengvo šmaikštumo: „Iš tokių jūsų palankių vertinimų supratau, kad nieko geresnio jau negalėsiu parašyti. Jei kas netikėtai atsirastų, tai bus mažesnės apimties proza ar epigramėlės, kurių leidėjai nenori leisti.“

Dar daug įvairių palinkėjimų, pastebėjimų ir padėkojimų nuskambėjo tą saulėtą popietę prie senojo Užvenčio dvaro malūno. Garbingiausi svečiai buvo pamaloninti kulinarinio paveldo puoselėtojo S. Jautakio ir Junkilų kaimo bendruomenės kepta rugine duona. Užventiškė mokytoja Valerija Adomaitienė kartu su seserimi Ona Stankiene atliko specialiai tai progai sukurtas dvi dainas, naujajam laureatui dovanojo kažkada iš Albinavos dvaro parsivežtų ir įsiveistų rožių puokštę. Kelmiškė Eglė Tutinienė, pavadinusi V. Kalvaitį tikru lietuviu, nes jis premijuotame romane parodęs, kaip žmogus pakyla virš visų baisumų, teiravosi, ar jo pavardė nėra kilusi iš žodžio „kalva“. Iš romano ištrauką perskaitė Tytuvėnų gimnazijos moksleivė Simona Katavičiūtė.

Svečiai kartu su naujuoju laureatu ir jį lydinčiais rajono atstovais aplankė Ušnėnus, kuriuose šešiolika metų gyveno ir čia rašytojos kelią pradėjo Žemaitė, padėjo gėlių prie jos sodybvietę žyminčio paminklinio akmens, pasirašė P. Višinskio name veikiančio muziejaus svečių knygoje.

 

Bronislavas Klimšauskas

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)