Julius Sasnauskas. MALONĖS AKROBATIKA: IŠ GATVIŲ IR SKVERELIŲ TEOLOGIJOS. – Vilnius: Alma littera, 2006. – 287 p.

       Savaime įdomus, kiek netikėtas pats įvykis – kunigo knyga. Ir nors nacionalinės literatūros pamatai suręsti ant rašyti įsiaistrinusio klero palikimo, sovietmečio pradžia žymi tos unikalios tradicijos nutrūkimą ir į klasikus pretenduojančių kunigų išnykimą. O kažkada daugelis jų, pradedant Kristijonu Donelaičiu (nesvarbu, kad liuteronas, vis vien dvasininkas) ir baigiant Vincu Mykolaičiu-Putinu (vėlesnieji jau nieko fundamentalaus neparašė; nors, beje, išvertė) yra tapę savotiška lietuvių literatūros paradigma, branduoliu, dominuojančia socialine grupe. Net Vincas Krėvė ir kiti kūrybinių aspiracijų turėję to meto šviesuoliai, galima sakyti, yra neįšventinti kunigai – seminarijos formavimo (ar deformavimo) įtakos jų kūrybai niekas neištrins, žodžių iš dainų neišmes, biografijos faktų neišbrauks. Kaip apie Liudą Vasarį sakė baronienė – ,,jaunuolis su poeto siela, o pakliuvo į sutaną“. Manykime, taip per klaidą įkliūvančių šiais laikais beveik nebeliko; tiek seminarija, tiek filologijos fakultetas yra gana griežtai diferencijuotos institucijos, išeina iš jų jaunuoliai dažniausiai jau susipratę ir su likimu susitaikę, apsirikimų turbūt nebūna.

       Juliaus Sasnausko eseistikos rinktinė ,,Malonės akrobatika“ nepanaši į Nepriklausomoje Lietuvoje ėmusias ryškėti eseistikos užuomazgas – V. Daunio, R. Rastausko, V. Kukulo ar R. Gavelio tekstų stilistikos čia nesijunta, ji nepalikusi, galima sakyti, nei pėdų, nei pėdsakų. Gerokai skiriasi šie tekstai ir nuo vadinamosios ,,Šiaurės Atėnų“ mokyklos, tiksliau, ten rašančių autorių, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo itin saviti, originalūs; jų neapkaltinsi jokiais epigonizmais, nes nusirašyti net nebuvo nuo ko – literatūrinio proceso evoliucijoje trūksta kunigų-eseistų grandies. Knygos pavadinimas man nepatinka, abu žodžiai kažkokie beskoniai; pavadinimas jai tiktų naivesnis, gal net koks nors bravūriškas – vis ne toks ,,neutralus“ ir mūrinis tarsi bažnyčios siena. Krikščioniškos leksikos nekenčiu iš esmės, mano manymu, ji gadina literatūrą, o tokios dvasiškių slengo klišės kaip ,,malonė“, ,,gailestingumas“, ,,apreiškimas“ daug kam sukelia išankstinę alergiją ir eseistikoje atrodo kaip kokie šungrybiai, net jeigu juos vartoja estetinius kriterijus turintis dvasininkas. Žodis ,,malonė“ asocijuojasi visų pirma su įtartinomis dvasinio turinio brošiūromis, akrobatika – su cirku; kažką bendra jie kartu, be abejo, turi, bet visai ne šios knygos kontekste. Pavadinimas, beje, motyvuotas, vėliau gražiai išskleidžiama jo prasmė, reabilituojant ir krikščionybę, ir visą jos leksiką, tačiau lektūros tokiu pavadinimu knygyne į rankas neimčiau.

       Stropiai perskaitytas ir įsisavintas (nors teisingiau, šiuo atveju, pamiltas) lietuvių literatūros palikimas eseistinio teksto konstravimui, be jokios abejonės, smarkiai padeda. Sakiniai gražiai suvesti, jie turi puikiai suderintą ritmą, yra tinkamai intonuojami, negalima būtų priekaištauti dėl nevaldomų žodžių srautų ar netvirto teksto korpuso. Kartais stringa žodžių parinkimas, etinės pozicijos čia nugali estetines, nors ir draugiškai. Literatūrinės tradicijos išmanymas neretai tampa brangakmeniška teksto inkrustacija ir gal net jo užrašymo priežastimi:

       ,,Krūtinėje jai virė lyg bulbių katilėlis.“ Tai eilutė iš Vaižganto, iš ,,Dėdžių ir dėdienių“, iš visiems nuo mokyklos suolo žinomos Mykoliuko ir Severiutės istorijos. Kunigas Česlovas Kavaliauskas vis pasigaudavo tą palyginimą, kai tik išeidavo kalba apie sūnaus palaidūno dramą iš Evangelijos pagal Luką. Sakė, kad tėvo susigraudinimas pamačius grįžtantį vaiką yra tas pats kunkuliuojantis vaižgantiškas katilėlis, širdies užvirimas, kuris tave kontroliuoja, tau vadovauja, kurio niekaip negali pakeisti ar atsisakyti. Jis paskui viską padaro kitaip, negu reikalautų sveikas protas, teisingumas, religinė ,,buhalterija“ (,,Pasmerkti gailestingumui“, p. 28).

       Autoriaus stiliui pavojingas šioks toks žurnalistinis praslydimas: tekstas ne visada pakankamai tirštas, jis išskysta ties publicistika, kunigui privalomomis (?) reiškinių interpretacijomis, bandymu paaiškinti šventraštį gyvenimu arba gyvenimą šventraščiu. Kai pereinama prie netyčinės beletristikos, kokybė pamažu išsilygina – itin vykusiais laikau detalizuotus personalijų, autentišku rakursu perteiktus iškilių asmenybių (Č. Kavaliausko, tėvo Stanislovo) portretus:

       Tačiau iš mano pažįstamų Kavaliauskas vienintelis, turėdamas kunigo šventimus, taip godžiai nesilaikė priklausomybės šiam gerbiamam ir aukštinamam luomui. Kunigas iš pašaukimo ir Dievo malonės, jis darė visa, kad būtų panašus į visus žmones ir kad niekas, išskyrus tarnystę, neskirtų ganytojo nuo jo kaimenės. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės. Nė sykio nemačiau jo dėvinčio sutanos ar kitos dvasininko atributikos. Ne dėl to, kad būtų gėdijęsis to drabužio ar siekęs kam nors įsiteikti. Sutana jam turbūt rodėsi per brangu, per puošnu, per daug galinga. Jau beveik legenda tapęs pasakojimas, kaip jis bene Kalėdų išvakarėse vienai vargingai parapijietei atidavė savo sutaną, liepęs pasisiūti iš jos suknelę (,,Jo paveikslas ir panašumas“, p. 33–34).

       Evangelinio stiliaus imitacijos provokuoja tokio kalbėjimo iškilmingumą – jaudinantys faktai koreliuoja su saikingu ir santūriu, bet skoningu emociniu jų vertinimu, meistriškai išlaikoma skaitytoją intriguojanti įtampa, subtilioji teksto intriga. Nuostaba, atsirandanti iš stebėtojo susidūrimo su tuo, kas jį supa – ar tai būtų gatvė, ar mass media, ar specifinės dvasininko patirtys – nebūtinai religinė nuostaba, nors jos baikščiai prisilaikoma, tarsi kokio pavadėlio – ji yra impresijų fiksavimo priežastis ir nematomas rašymo mechanizmas:

       Kartą pavasarį, kai nėriau pro Aušros vartų arką, priešais smagiai straksėjo vaikigalis. Tikrai ne Vilniaus bažnyčių klapčiukas ir ne katalikiškos gimnazijos auklėtinis. Panašesnis į tuos, kurie anuomet senamiestyje iš ,,ragatkių“ kuldavo langus ar Jaunimo sode rankiodavo tuščius butelius. Prasilenkdamas pamačiau, kaip ties Mergelės paveikslu jis staiga nusiplėšė nuo galvos baltą sportinę kepuraitę (,,Malonės pilnoji“, p. 50).

       Atskiru skyriumi einančios homilijos, postilės, evangelijų komentarai – pamokslui artimas žanras, drąsiausiai išreikštas, profesionalus – jame autorius jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Kita vertus, savą užduotį turinčio pamokslininko įgūdžiai, jo nenumaldoma aistra skelbti Dievo žodį, surasti tam labiausiai tinkamas verbalines išraiškas – nenuostabu, tampa hermetiškas taisykles turinčia ir ne visai lanksčia literatūrine technika, užgožiančia kitas – trapias ir dužias – autoriaus patirtis, paliktas ,,gėdingajai“ eseistikai. Vis dėlto įtaigiausia ir vertingiausia man atrodo toji homiletikos dalis, kuri nebijo kalbėti nuosavu balsu, net jei jis būtų silpnas ir užsikertantis.

       Prisipažinsiu: aš už tuos, kurie dega ir sudega. Karalaitis Kazimieras, šventoji Teresėlė, Jonas Biliūnas ar šiomis dienomis nuo geležinkelio bėgių pakylantis Mindaugas Tomonis. Esu už tuos, kurie netaupė nei savęs, nei savo ugnies. Buvo laisvi nuo baimės pirma laiko išeikvoti jiems atseikėtas alyvos atsargas. Tiesiog nemokėjo sverti ir skaičiuoti, kiek dar išsilaikys, ištvers jų liepsnojantys žibintai (,,Sudegusiųjų pergalė“, p. 54).

       Čia svarbi moralinė pozicija, išryškinanti ne viešai eksploatuojamas Evangelijos magistrales, o vos regimus takelius, galinčius palydėti ir į užsižaidimą Biblijos paradokslumu. Simpatija nuošalei, periferijai, netelevizinei ir neblizgiai tikrovei traktuojama kaip evangelinės tiesos imperatyvas:

       ,,Internacionalo“ negiedosiu, bet šypsena nenyksta, kai mėginu įsivaizduoti Viešpaties menėje pritryptus kilimus, prastą kvapą, stačiokišką kalbėjimą, negrabias juodom panagėm rankas, keliančias šampano taurę už triuškinančią malonės pergalę dangaus karalystėje (,,Ne tie dalyviai“, p. 61).

       Vietomis per saldu, drįsčiau sakyti – per optimistiška; kai kurios pozityviosios nuostatos šitame laike atrodo mažų mažiausiai dirbtinės. Arba tiesiog kaip nenorėjimas matyti Bažnyčią ir jos mokymą nušluojančių šio pasaulio realijų; matymas tik to, kas gražu, patogu, atitinka. Per daug klerui solidarios apologijos (V. Mykolaitis-Putinas drįso pasakyti aštresnių dalykų), bet gal taip atrodo tik iškreiptame šiandieninės kultūros kontekste, neturinčiame pastoviųjų vertybių atramos.

       Kadaise tarybiniais metais, važiuodamas lankyti kalinių ir kareivių, kunigas Juozas Zdebskis būtinai veždavosi visa, kas reikalinga mišių liturgijai švęsti. Retai teįsidėdavo maisto atsargų ar daugiau drabužių, o be komunijos paplotėlių, be šlakelio vyno ir mažos taurytės – niekur nė žingsnio. Tas savo mišias, laužydamas Bažnyčios nuostatus, jis laikydavo kur papuola: traukinio Vilnius–Maskva vagone, bendrabučiuose, kareivinėse, lagerių laukiamuosiuose ar paprasčiausiai ant akmens po medžiu. Paklaustas, kam viso to reikia, ypač jei esi vienų vienas, jis, kitaip nei kiti kunigai, nekalbėdavo apie savo pamaldumą, altoriaus pasiilgimą, kunigiškąsias pareigas. Sakydavo, kad jam svarbu Kristų nešti visur. O labiausiai ten, kur žmogus kenčia šėtono priespaudą. Sykį po tokių mišių jam palikus konsekruotos duonos, kad galėčiau ir toliau ja stiprintis, ėmiau nerimauti, kas dabar bus. Juk gyvenu anaiptol ne koplyčioje – bendram kambary, kur rūkoma, geriama, keikiamasi. Kaip čia Viešpats, šventenybių šventenybė, ištvers be tabernakulio, be žvakių, be adoracijos? Jo atsakymas tuomet apstulbino: ,,Jėzui nebus čia bloga. Gimęs tvartelyje, jis norėjo būti tarp žmonių (,,Gatvių Viešpats“, p. 99–100).

       Reikiamu laiku atsirandanti ironija gelbėja nuo banalumo ir kartojimosi, neišvengiamai gresiančio visiems kunigams be išimties – Biblijos komentarus jie „prasukinėja“ kasdien, yra priversti nuolat suktis hermeneutiniame aiškinimų rate. Autoironiška distancija – esminis šio autoriaus tekstų skirtumas nuo eilinių kunigiškų pamokslavimų. Skyrius ,,Ir tu, mano siela“ (rodantis, kad autorius yra pajėgus sugalvoti ne vien gelžbetoninius pavadinimus) – homiletikai nebeįsipareigojančių polaisvių esė, rašytų periodiniams leidiniams, komplektėlis. Todėl jis yra mažiausiai ,,taikomojo“ pobūdžio.

       Antai vieną rytą po arbatos pamaldžiai besirengiant mišioms iš nematomų lūpų, tarytumei iš ano pasaulio, atskriejo kaži kam paskubom sviesta frazė: ,,Velniop tokį gyvenimą!“ Gaila, nepuoliau žemyn dirstelėti, kam diena prasideda šitokiu apreiškimu. Bet kad pagalbos šauksmo balse nebuvo. Nei kokio tragizmo, širdį veriančio, nei didžios tūžmasties. Tiesiog konstatavimas. Nusispjauta ir dingta gražiai pašluotu šaligatviu, kuriuo tuoj ims ristis prekijų vežimaičiai ir kaukšėti vilniečių bei sostinės svečių žingsniai. Gal ir gerai, kad nesusidūriau su sentencijos autoriumi. Nebūčiau turėjęs ką atsakyti ir kuo atremti jo logikos. Tokius šūkius, kaip ir nuodėmes, verčiau nusinešti bažnyčion ir perduoti Ponui Dievui, tegul atsako, išaiškina, parodo tiesą. Bet ir bažnyčioje, tiek aną rytmetį, tiek paskui, kada tik mėgindavau pasiteirauti Viešpaties, kaip ten yra, jei gyvenimas siunčiamas po velnių, jis atkakliai tylėdavo (,,Pažemiuose ir aukštybėse“, p. 128–129).

       Šiek tiek gaila, nes, būdama filologiškai senamadiškų pažiūrų, galvoju, kad daugeliu atvejų tai – vienalaikiai tekstai; jie neturi siužeto ar kitų laiko slinkčiai reikalingų literatūros karkasų, todėl yra pasmerkti ištirpti laike, nublankti, neišsilaikyti foliantuose. Aišku, jie teikia žavaus malonumo ir skaitymo akrobatikos:

       Kur jau ten fortūną – patį dangų buvo pavykę prisijaukinti, patraukti į savo pusę. Vienas pažįstamas, šiaip jau nesklandantis religijos sferose, prisipažino karštai meldęsis prie televizoriaus ir pažadėjęs dešimties litų auką Bažnyčiai, jei tik pergalė bus mūsų. Kai malda buvo išklausyta, atrodė kaip naujai įtikėjęs. Kita moteriškė skambino sunerimusi, ar gerai darė veldama Dievą į krepšinio aistras. Bus ir daugiau liudijimų. Juk ir Šiluvos atlaidai negalėjo nepasiųsti savo signalų į aukštybes. Man pačiam išganinga mintis apie šventųjų užtarimą bei stebuklus kaipmat stuktelėjo, kai pusfinalyje, prancūzams pasiutus, aikštelėje ėmė dėtis negeri dalykai ir išsigandau, jog nesulauksiu sekmadienio. Buvo jau iš rimtųjų beprasidedančios derybos su dangaus kareivijomis, tik, laimė, viskas pasitaisė. Matyt, kažkas pirmiau suskubo paspausti mygtuką, pasižadėjo duoti auką ar užsakyti mišias (,,Laimėtas džiaugsmas“, p. 133–134).

       Šmaikštus tokių epizodų stilius atitolina minėtus priekaištus. Dar turėčiau paminėti, kad kai kuriuose tekstuose prasimuša štampinė pamokslų retorika – visos tos natūralios ar nenatūralios figūros, kone barokiškas puošnumas – jis nepaprastai organiškas, aktualizuotas, bet pernelyg krentantis į akis. Vienas gražiausių knygos tekstų man atrodo esė ,,Dėl ko tebegyvuojame“, atidengiantis pakankamai intymius, kiek to galima tikėtis, dvasinių patirčių pavidalus:

       Žiemą sodnelyje rasdavosi aukščiausi pasaulyje kalnai rogučių skrydžiams, o vasarą po kokiu krūmu ar medžiu išsirausęs duobutę palikdavai savo ,,sekretą“ – gėlių, akmenėlių, spalvotų popieriukų kompoziciją, uždengtą stiklo šukele ir paslėptą po žemės sluoksniu. Parodydavai tik geram draugui. Dabartinis ,,prancūzparkio“ fontanas dzotas ir medinės alaus pašiūrės ant tų pamirštų ,,sekretų“ ir stovi. Vis šypteliu, kai slinkdamas pro šalį pamatau besiglamonėjančią porelę: žinau, dėl ko čia taip smagu skirti pasimatymus ir čiulbėti kits kitam į ausį meilės paslaptis (p. 168).

       Knygoje gana ryškūs architektūrinio senamiesčio štrichai ir kita ,,Dingusio Vilniaus enciklopedija“, artinanti šiuos kiek kontempliatyvius tekstus prie vaikystės reminiscencijų bei šiaip skaidrios lyrinės eseistikos.

       Vis galvoju pastaruoju metu – kodėl vyrai su nelabai išsišovusia menininko gyslele taip gėdijasi normalių žanrų, pasirinkdami patį lengviausią – eseistiką? Nes čia jau dėsningumas – jie noriai rašo apie kultūrą, politiką, komentuoja visuomenės peripetijas, bet drovisi „sušaudytų siužetų“. Tokius žanrus kaip romanas laiko gėdingais, ,,skystais“, net... moteriškais. Tačiau vienintelis dėmesio vertas ir į ,,tikrus rašytojus“ įšventinantis žanras mūsuose juk yra romanas. Ar bent jau kas nors iš smulkesnės grynosios prozos. Fragmentiškumo literatūroje įsigalėjimas nesunkiai paaiškinamas neva sustiprėjusiu paties gyvenamojo pasaulio fragmentiškumu. Romano nemalonėje likusiems laikraštinių galerų irkluotojams, mano manymu, neturėtų būti sunku mesti tą vergišką taškymąsi irklais ir pradėt galvoti apie knygas, ne apie laikraščius. Parašyti malonės prašymus prozai, o ne eseistikai. Tačiau tai – vien jų galioje esantis apsisprendimas.