Vytautas Kaziela. Benedikto Januševičiaus nuotrauka      

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

               *

 

mane kartkartėmis

iškviečia

į pasimatymą

su mirtimi

 

iš mano tylos

vienutės

iš celės

akmenyje

 

žiūriu ir šypsausi

ir sninga

bet ne į mano

akis

 

eičiau

per pirmą ledą

traška

tačiau atlaikys

 

 

       *

 

nežinau iš kur

vis prisimenu

pasakojimus

 

apie būsimus

mūsų namus

apie būsimus

mūsų gyvenimus

 

kvėpteliu oro

ir nubundu

supratęs

tai buvo ne sapnas

 

 

       *

 

ar būna protas

be įpročių

į kantrų

lepesnis įskiepas

 

tai žydi gražiai

atsidusdamas

tai miega giliai

nepabusdamas

 

tai žiūri

ne savo veidu

jau savo šaknų

neberanda

 

 

       *

 

be lietaus

neišeina pašalas

tavo burna praverta

 

kažkas tai vadina

gyvenimu

kažkam paprasčiau liga

 

ar eisi į priekį tiltais

ar grįši neradęs savęs

iš tolo regėjau žydi

ten lelija virš akmens

 

 

       *

 

tu niekada nebuvai

taip arti mirties

nevaikščiojai jos pakraščiais

 

nebandei išbandyti ledo

ledo kuris akyse

žiba kaip stiklas

 

žiba ledo kristalas

žiba tačiau netirpsta

 

 

       *

 

man reikia

šiek tiek šilumos

bent tiek

kiek telpa kalbėjime

 

po sniego audrų

ir vėjų

man reikia

kurapkų lizdų

kuriuose pasislėpčiau

 

kol vienas iš mūsų

sugrįš

ir tu patikėsi

 

 

       *

 

lietus

kuris krinta

ant mūsų

primena lietų

kai buvom

jauni kadaise

kai buvome dviese

 

dabar jau tiktai

keliaujam

abu į tą pačią pusę

girdi

į nulaužtą nendrę

liūdesio vėjai

pučia

 

 

       *

 

man pasisekė

aš patekau

ne į dešimtą palatą

 

rytas jaučiu kaip švinta

mano angelui

dreba pirštai

 

ir numanoma saulė

teka

viršum mudviejų tako

 

 

       *

 

nubundu tuščiame kambary

atidarau

tuščią drabužių spintą

suskaičiuoju

dvidešimt septynias pakabas

 

kažkur esu išvažiavęs

prieš daugelį metų

dvi gelžkelio vėžės

kerta per mano veidą

 

 

       *

 

taip mezga

ir mezga

vienatvę

 

plieniniai

šalti virbalai

mėnesienoj

 

ir nukrenta

ašaros lašas

iš jo ežerai pasidaro

 

mes rodos keliaujam

į šiaurę

 

 

       *

 

dabar kai visas esu

vien tik siela

lengvas skaidrus

lyg šaltinio vanduo

 

tarsi sparnų čežėjimas

vasarai baigiantis

rūkui kylant

virš pievų

erdvėjant

seniai pamirštuos jausmuos

 

rankoj sugniaužiu

pajuodusią

angelo statulėlę

jo sparnai nuleisti

lyg sakytų

mes grįžom namo

 

 

       *

 

mes turėjome mirti

kai buvom aukštai

mylimi ir laimingi

ir gimti

 

ten kur mūsų visai

nepažįsta

numindo mums kojas

neatsigręžia

mus susitikę

 

tu šypsaisi

sakai

juk nieko neatsitiko

 

 

       *

 

tavo rankoje

spurda žuvis

kelias į tėviškę

trūkinėjantis

neritmiškai lėtas

kalbėjimas

 

mirčiau štai čia

jau rytoj

ranką atgniauži

širdis tarsi sniegena

ėjom per pūgą

ledo varvekliai barzdoj

 

jau nebe čia

ir tiktai iš inercijos

 

 

      *

 

nereikalingi

praeities peizažai

ir nesibaigiantis

lietus

sunku atspėti žiemą

tai ji ta nuotaka

dvaselė dūmas

kažkaip ramiai

virš žemės išsisklaido

 

ir tu tarsi bandai

iš čia išeiti

bet užverti keliai

lyg vartai

kaip užversta knyga

šviesa užgesus

atrodo viskas

šičia pasibaigia

 

 

       *

 

ką darys prikelti

mirusieji

jų kūnai

nelyg išprotėję

blaškosi maišosi

rėkia

 

krinta ženklais

ant sniego

ir atitirpsta pavasariais

 

susigeria tarsi pašalas

nueina gilyn ir lieka

kažkur šaknyse tylėti

 

 

       *

 

jausmas kada supranti

geriausia dabar tylėti

matai bejėgystę ir skurdą

ne išorę ir ne paviršių

 

angelai juos apleido

dievo ugnis užgeso

aklos laužavietės akys

tamsoje jų pasaulis

 

kur vestum

kaip rodytum kelią

gyvenimo purvas

ir ledas

 

pasroviui juos

nusineša upė

pasroviui

tačiau negyvenimas

 

dar vienas variantas

 

nejaugi

mes liksime

čia gulėti

 

inventorinis numeris

neaiški eilė

lentynos

o ne kėdė

ir ne gultai

 

ir viskas į prieblandą

 

nėra nei skaistyklos

nei pragaro

atliekų perdirbimo fabrikas

 

rekonstruojamas

modernizuojamas

dabar ir per amžius

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 3 (kovas)